AUGUSTINAS DAINYS. Eilės
Vandens lelijos žydi, vadinasi, Dievas egzistuoja
Saulės spinduliai krinta ant ežero vandens - tai Didžiojo Pasaulio Tapytojo teptuko potėpiai liejasi aukso dažais ant pasaulio prozos drobės kurdami besitęsiantį poetinį įvykį. Pažvelgęs į vandens lelijos akinamai baltą žiedą, išsiskleidusį tarp žalių ovalo formos lapų, nustembu, kai pasaulio prozos knyga virsta poetinių įvykių vietove.
Ir visos mano piligrimo kelionės ieškant Dievo nusidriekia prie ežero kranto, kur prirakinta valtis, ir pavargęs nuo šiandieninio miesto beveidiškumo, dvokiančio gatvių tvaiko, streso ir nesenkančio nuovargio, švystelėjus grožio blyksniui, galiu pamaldžiai ištarti: vandens lelijos žydi, vadinasi, Dievas egzistuoja. Kol duota regėti grožį, tol pasauliui bus viskas gerai.
Baltas žiedas plūduriuoja vandenyje tarsi žalčio karūna ir mano baltiškų protėvių praeities tradicija susilieja su krikščioniška įskiepa: rašau kaip krikščionis, kuriam gamta šventa, ir mano meditacijų bei maldų koplyčia yra ežero įlanka, valčiai plūduriuojant tarp vandens lelijų žiedų, kurių šventiku pasijutau besiirstydamas valtimi, gamtai rymant apsunkus šventumu.
Grožio nepakartojami blyksniai, dovanoti gamtos būtybių, yra Dievo pėdsakai, kuriais aš seku kaip pėdsekys šuo, vildamasis gamtos meditacijų dėka sugrįžti į Visatos ištakas. Į tą patį šaltinį, iš kurio sėmė visi žmonijos įžvalgiausieji, iškėlę tą patį amžiną klausimą: „Kodėl veikiau yra kas nors, o ne niekas?“, savo įžvalgų, pajautų ir įkvėpimo dėka nuvesti į be šešėlių švytinčią esamybės pradžių pradžią.
Pasaulio daiktų žaismė
Lydyto alavo bangos – tai, kas liko iš vandens veidrodžio papūtus vėjui. Nendrių šiurenanti muzika ir kartais pro debesis prasimušanti saulė, paauksuojanti vandenį, džiugina mane, sėdintį ant liepto, ir aš susimąstau, kad daiktų paviršių žaismė yra pasaulio kaleidoskopo stikliukai, kurie iškrinta vis naujais pavidalais, kuriančiais pasaulio žavesį – neišsemiamą nuostabos šaltinį.
Pasaulis yra fokusininko maišas, iš kurio Atsitiktinumas traukia vis naujus daiktus, kad nustebintų ir priverstų patikėti neišsemiamu ir neišsenkančiu Kūrėjo dosnumu. Gamtos daiktų stebėjimas – patikimiausias būdas melstis. Negali nedėkoti Kūrėjui už pasaulio daiktų žaismės turtingumą, pripildantį žvilgsnį dėkingos nuostabos. Ji tave paverčia gamtos teologu, ieškančiu daiktuose Dievo, kurio pėdsakai verčia lietis eilėmis ir pašlovinimais.
Vėjas yra Didžiojo Pasaulio Tapytojo neregimasis teptukas, kuriuo jis maišo daiktų perspektyvas ir kuria stebuklingą čia ir dabar vyksmą, ištirpdantį ego kokono sieneles žmogui, įpratusiam tūnoti savo vidinėje karalystėje. Gamtos žavesys verčia vidujybės lėliukę išsinerti iš kokono ir atsiduoti dosningajam tikrovės ritmui, kurio pakilimais ir nuosmukiais šoka žvilgsnis, džiaugdamasis pasaulio turtingumu ir virsdamas spalvingu karališkuoju drugiu.
Privalai tapti tuo, kas esi, stebėdamas daiktus ir dėkodamas Kūrėjui už neišsemiamą tikrovės turtingumą. Likimas yra charakteris, sakė dar Herakleitas, tačiau mano charakteris tėra geismas atsiverti daiktų žavesiui ir, slystant tikrovės paviršiais, dėkoti Kūrėjui už neišsemiamą tikrovės pradžių pradžios šaltinį. Galbūt žmogaus paskirtis yra prieiti iki daiktų pradžių pradžios ir, nuolat jaučiant tikrovės tvinksnius, tapti tuo, kuo turi tapti. Įgyvendinti savo dievišką pašaukimą.
Himnas vandens lelijai
Kokį Dievo veidą išreiškia tavo balta karūna, o balčiausioji ir tyriausioji iš visų pasaulio gėlių? Kokią paslaptį turi įminti vienišas gamtos teologas, kontempliuojantis tavo žiedą, o gražiausioji gėle tarp netikėtai blykstelėjusių ir suteikusių malonę? Koks stebuklas tavimi grožėtis tylioje ežero įlankoje, tarp nendrių ir žalių lapų kilimo plūduriuojant valčiai! Į tave krypsta visų būtybių žvilgsniai ir pašlovinimai, o baltai nekaltoji karaliene laumžirgių, paukščių ir žuvų!
Saulės geltonis, atsispindintis žaliuose vandenyse, nendrių, gairinamų vėjo, šlamesys ir vandens lelijų žiedų nesutepamas baltumas prikausto mano žvilgsnį ir aš jaučiu artėjančią pilną malonės akimirką sakmei, siekiančiai apsakyti tavo balto sniego vandenyse paslaptį. O nekalčiausioji gėle tarp nekalčiausiųjų ir nesuteptųjų; o stebuklingiausiasis esiny tarp stebuklingiausiųjų karalijų; o Dievo gelme, virtusi trapių žiedlapių paviršiumi; o stebuklingiausiasis žiede tarp visų žvilgsnio palytėtųjų.
Ir aš, pavargęs nuo pasaulio melo, bėgdamas nuo žmonių tuštybės ir aklų aistrų, tikiu, kad tu, o vandens lelija, pajėgi atpirkti žmonių nuosmukį ir pašventinti mūsų sutrikusią epochą, o visų nekaltųjų gėlių imperatore, o prasmės telkiny, žiedlapių džiaugsme ir atviras švytėjime, vakaro šviesa, sapnų krištole, miego švelnume ir ištverme. Tavo žiedas – tai langas į transcendenciją ir Aukščiausiojo įvykis, nutikęs pasaulio turgaus nuošalėje ir jam priešingas, prikeliantis tolesniam gyvenimui pasaulyje, įveikiant absurdą.
O groži, kuris gydo. O žavesy, kuris pakeri. O ramybe, kuri prikelia. O taurume, pravalantis akis. O veide, švelnesnis už moters. O baltume, baltesnis už sniegą. O atspalvi, tobulesnis už dangaus. O trapume, verčiantis paklusti galinguosius. O gyvasis paveiksle, pranokstantis meistrų drobes.
O vandens lelija, tavo žydėjimas atsako į klausimą, kodėl Dievas sukūrė pasaulį? – Nes materija kartais pražysta subtilumu ir nėra vien tik tamsiõsios aistrõs akla būtinybė. Ir Dievas, sukūręs tave, gali mąstyti save, stebėdamas tavąjį grožį, ir suvokti apie save daugiau negu iki pirmojo kūrimo postūmio, kai iš dvasios vėjo daiktais sukrešėjo mūsų pasaulis. Pasaulis būtų dykra, jeigu materija nepražystų ir nežadintų džiaugsmo, pagaunančio mane, kai valtimi irstausi po ežerą ieškodamas prarasto rojaus, siekdamas užsimiršti jo žaltvykslėse.
Žiedas nužydi, bet žydėjimas lieka, žmonės išeina, bet gyvenimas tęsiasi ir jis yra didesnė jėga už mirtį, nes mes einame per gyvenimą palytėti ir palaikomi Kūrėjo, kuris nori, kad mes, atlaikę įvairias kovas ir išbandymus, sukrautume savo sielos žiedą ir pražydę liudytume save pasauliui ir būtume išdidūs, nes esame Dievo vaikai. Pasaulis, pražystantis vandens lelijos žiedais, yra gėris, apdovanojantis grožio blyksniais ir švytėjimu kiekvieną būtybę, kuri turi drąsos įveikti savojo Aš uždarumą ir atverti akis išvalančiam grožiui, kurio dvelksmas atmena dvasios, išnešiojusios pasaulį, vėją.
Pasaulio šventovėje
Šviesa – perlas, krintantis iš praviros debesų kriauklės perlamutrinių geldelių. Vasara. Jaukiai skamba bitės dūzgimas tarp suvešėjusių žolių ir drėgnų gėlynų. Tolimas šuns lojimas iš gretimo kaimo, kad patikėtum gamtos skliautų akustika: debesys – šventovės kupolai, medžiai, augantys aplink ežerą, – jos žalsvos sienos, o vanduo – grindinys, kuriuo gali tik plaukti per gyvenimą kaip neramia jūra.
Gyveni rizikuodamas nuskęsti arba tikėdamasis patirti neprilygstamą nuotykį, kuriam reikia drąsos ir kuris atpirks nusivylimo valandas bei kartėlį, patirtą mokantis gyvenimo meno. Mūsų visų – žmonių – krūtinėse dieviška kibirkštis, kuždanti: galbūt tau pavyks padaryti ką nors nepaprasto ir tavo darbuose atsispindės Aukščiausiojo atvaizdas ir Jis, stebėdamas tave, ištars: „Tai, ką matau, yra gera ir atperka nuolatinį triūsą, reikalingą esamo pasaulio veiklai užtikrinti.“
Nerangiai nuo ežero kylančios anties sparnų plakimas į vandenį – kaip kilimo į Dievnamio aukštybes gyva metafora.
Šviesios birželio pabaigos naktys
Birželio šviesios sutemos. Debesų luitai bejėgiai uždengti švytintį dangų net prieš vidurnaktį. Tik medžių šešėliai liudija tamsą, kuri tokia silpna naktį prieš Jonines. Ir mano gyvenimas – tai ieškojimas šviesių vietovių, kuriose nenugali tamsa ir siela prisipildo lengvumo, pašventinančio buvimą.
Ilgos dienos ir trumpos naktys; sielos giedra nesudrumsčiama blogio krislo akyje; gyvenimas galint daugiau, nei žada aplinkinis pasaulis. Kad ir kokias žiemos kančias kęstum, visada žinai, kad ateis vasara ir tamsos metas pasitrauks. Pilkšvai melsvas dangus, įrėmintas ties horizontu tamsaus miško, reikalauja kreipti akis į viršų.
Aplinkkeliai
Saulės žėrintis takas virš ežero, nuo nendrių liepsnomis atplaukiantis iki valties, lyg akinanti Dievo tikrovė – turi pasukti akis į šoną, kad neapaktum nuo pertekliaus. Taip ir mano gyvenimas – ėjimas ratais to paties tikslo link tai apankant, tai vėl įsižiūrint į šešėlius, bet siekiant neišleisti iš akių galutinio tikslo. Dovanų dovanos.
Tik prabėgus daliai gyvenimo, išmokau gyventi, nebūti nakties drugiu, lekiančiu į liepsną: kruopščiai plikau arbatą į kinišką arbatinuką, vertinu prisilietimus prie artimo žmogaus, stengiuosi jaukiai įsikurti ir jaustis kasdienybėje. Nebelekiu tikslo link galvotrūkčiais, nes žinau, kad galiu sudegti negrįžtamai. Vis vaikštau aplinkkeliais nedrąsiai kreipdamas akis į Šviesą.
Matyt, mūsų esybių Kūrėjas tai ir turėjo omenyje kurdamas mus pagal savo atvaizdą, tačiau iš Jam svetimo molio, materijos, kuri yra akla Jo kitabūtis: ne ištirpti susitapatinus su Tėvu, bet gyventi sava drąsa, savu ritmu, savais siekiais ir rūpesčiais, tačiau neužmirštant, kad mūsų tikslas yra materiją pakylėti iki dieviškumo ir iš labiausiai nutolusios nuo Aukščiausiojo vietos gyvenant sugrįžti namo.
