Ma­no mo­čiu­tė, se­ne­lis ir ko­mu­niz­mas

EL­ČIN HU­SEIN­BEI­LI

El­či­nas Hu­sein­bei­li – po­pu­lia­rus pro­zi­nin­kas, dra­ma­tur­gas ir pub­li­cis­tas – gi­mė 1961 m. gruo­džio 21 d. Azer­bai­dža­ne, Džeb­raji­lo ra­jo­ne. 1989 m. bai­gė Mask­vos M. Lo­mo­no­so­vo uni­ver­si­te­to Žur­na­lis­ti­kos fa­kul­te­tą.

Į li­te­ra­tū­rą at­ėjo tau­ti­nio at­gi­mi­mo ir Azer­bai­dža­no ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo me­tais. Pa­ra­šė ir iš­lei­do apie 20 kny­gų. Dau­ge­lio ro­ma­nų, ap­sa­ky­mų, esė ir pub­li­cis­ti­kos kū­ri­nių au­to­rius.

Skai­ty­to­jai ra­šy­to­ją pa­mė­go kaip ma­žo­sios pro­zos – ap­sa­ky­mo meist­rą. Ypač po­pu­lia­rios jo kny­gos „Žmo­gus žu­vis“, „Po­nas XXI am­žius“, „Try­lik­ta­sis apaš­ta­las – 141-asis Don­žu­a­nas“, „Nuo­ta­ka iš šiau­rės“, „Ša­chas Aba­sas“ ir kt. Jo pje­sės „Fan­to­mas“, „La­bi­rin­tas“, „Žai­di­mas dviem“, „Fa­na­ti­kai“ ir ki­ti dra­ma­tur­gi­jos kū­ri­niai pa­sta­ty­ti Azer­bai­dža­no te­at­ruo­se.

Yra na­cio­na­li­nių ir tarp­tau­ti­nių li­te­ra­tū­ros pre­mi­jų lau­re­a­tas. Jo kū­ri­niai vers­ti į an­glų, ru­sų, pran­cū­zų, len­kų, uk­rai­nie­čių, per­sų, ara­bų ir ki­tas kal­bas.

Nuo 2004 m. E. Hu­sein­bei­li yra Azer­bai­dža­no ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­džia­mo li­te­ra­tū­ri­nio žur­na­lo „Ul­duz“ vyr. re­dak­to­rius.

Jis ke­le­tą kar­tų lan­kė­si Lie­tu­vo­je. Čia su­si­ti­ko su plunks­nos bro­liais, įvai­rių kon­fe­si­jų at­sto­vais, pran­ciš­ko­nų bro­li­jos ir se­se­ri­jos va­do­vais. Aze­rų kal­ba yra iš­spaus­di­nęs ke­le­tą pub­li­cis­ti­nių kū­ri­nių lie­tu­viš­ka te­ma­ti­ka.

E. Hu­sein­bei­li kū­ry­ba į lie­tu­vių kal­bą ver­čia­ma pir­mą kar­tą.

Ver­tė­jai

Ma­no se­ne­lį su­ėmė už tai, kad jis sker­sai žiū­rė­jo į ko­mu­niz­mą.

Jei­gu bū­tų žiū­rė­jęs tie­siai, gy­ven­tų da­bar svei­kut svei­ku­tė­lis sa­vo gim­ta­ja­me liz­de­ly­je, sa­va­me kai­me, au­gin­tų, kaip vi­si vy­rai, sa­vo at­ža­las, ne­už­krau­da­mas tos naš­tos vien mo­čiu­tei ant spran­do.

Mo­čiu­tės sū­nė­no dė­ka se­ne­lio ne­su­šau­dė, o tik iš­trė­mė į Si­bi­rą. Tik­riau pa­sa­kius, ma­no se­ne­lio ne­su­šau­dė dėl to, kad jis bu­vo ma­no mo­čiu­tės vy­ras. „Gar­bė Ala­chui, dar ge­rai žmo­gui bai­gė­si. Ki­taip už to­kį da­ly­ką – bū­tų pa­ka­kę tik tru­pu­tį krei­vai žvilg­te­rė­ti – va­je, kaip ga­lė­jo kliū­ti. Bū­tų su­šau­dę be jo­kių kal­bų.“

Tas ma­no mo­čiu­tės sū­nė­nas – te­bū­na jam leng­va že­me­lė, sa­ko, aš tru­pu­tį į jį pa­na­šus – kaip iš­ėjo į ka­rą, taip ir ne­grį­žo. „Te­gul Ala­chas nu­bau­džia ir Hit­le­rio mo­čiu­tę, at­im­da­mas gy­vy­bę iš jos sū­nė­no.“

Mo­čiu­tė iš tik­rų­jų di­džia­vo­si tuo, kad se­ne­lį nu­tei­sė tik pen­kiolikai me­tų. Mat jei­gu ne ji, jos sū­nė­nas į se­ne­lio by­lą ne­bū­tų įsi­ki­šęs, nes kam gi rū­pė­tų pa­pras­to ča­ba­no li­ki­mas, ir se­ne­lis be jo­kios kal­tės įro­dy­mų tik­rų tik­riau­siai se­niai bū­tų su­pu­vęs po ve­lė­na.

Se­ne­lis iš Si­bi­ro ne­grį­žo ir, kaip ma­nė mo­čiu­tė, ten bu­vo ve­dęs ir, bi­jo­da­mas ta­ry­bų val­džios, pa­si­li­kęs.

Mo­čiu­tės ma­ny­mu, Si­bi­re ta­ry­bų val­džios ne­bu­vo. To­dėl se­ne­lis ten ir bu­vo iš­trem­tas. „Ki­ta ver­tus, jis juk ir čia pie­me­nau­da­mas dau­giau­sia lai­ko pra­leis­da­vo lau­ke – tai­gi be­veik trem­ty­je…“ Anot jos, Si­bi­ras, kaip ir mū­sų kai­mas, yra kaž­kur že­mės pa­kraš­ty. Bet ten nuo­lat snin­ga. Ir snie­gas ten bal­tes­nis ne­gu pas mus, nes dan­gus Si­bi­re ar­čiau že­mės. Mo­čiu­tė pa­sa­ko­jo ma­čiu­si Si­bi­rą sap­ne. O pra­ėjus dve­jiems me­tams po to, kai se­ne­lis bu­vo iš­trem­tas, jis sap­ne kal­bė­jo­si su ja…

Se­ne­lis „įkliu­vo“ dėl ma­no mo­čiu­tės. Mat tuo me­tu, kai bu­vo ruo­šia­ma­si fo­to­gra­fuo­ti se­ne­lį laik­raš­čiui, ga­nyk­lo­je pa­si­ro­dė ir mo­čiu­tė, o ka­dan­gi se­ne­lio bū­ta la­bai pa­vy­daus, jis, pa­ma­tęs, kad mo­čiu­tė iš­pū­tu­si akis įsi­ste­bei­li­jo į apa­ra­tą, ap­rė­kė ją. Fo­to­gra­fas su­tri­ko ir sprag­te­lė­jęs nu­fo­tog­ra­fa­vo už­si­rūs­ti­nu­sį se­ne­lį.

Varg­šas žmo­gus iš­si­gan­do se­ne­lio rūs­ty­bės. Mat se­ne­lis bu­vo la­bai ga­lin­go sto­to, val­gė už sep­ty­nis, o kai, at­si­pra­šau, šla­pin­da­vo­si, tai jo čiurkš­lė ga­lė­da­vo vi­są erš­kė­čių krū­mą su šak­ni­mis iš­vers­ti iš že­mės.

Kai mo­čiu­tė tai pri­si­min­da­vo, ji vos vos šyp­te­lė­da­vo ir pri­si­deng­da­vo lū­pas ska­re­le – jaš­ma­gu. Mo­čiu­tė di­džia­vo­si, kad se­ne­lis bu­vo ga­lin­gas vy­ras ir kad bu­vo iš­trem­tas dėl jos. Iš tik­rų­jų ji di­džia­vo­si ne tik ga­lin­gu se­ne­lio ūgiu, bet ir dar ke­liais da­ly­kais. Vi­sų pir­ma tuo, kad ne­bu­vo at­si­sa­kiu­si jaš­ma­go. Net ta­da, kai jaš­ma­gas kaip pra­ei­ties at­gy­ve­na bu­vo už­draus­tas, ji ne­nu­sto­jo slėp­ti po juo sa­vo bur­nos, nes bu­vo šven­tai įsi­ti­ki­nu­si, kad jaš­ma­gas – azer­bai­dža­nie­tės pa­do­ru­mo žen­klas, ir lai­kė­si sa­vo iki pat mir­ties…

Fo­to­gra­fi­jo­je se­ne­lis pri­va­lė­jo žiū­rė­ti tie­siai į švie­sų ry­to­jų, o ne sker­sa­kiuo­ti į ko­mu­niz­mą. Ma­no se­ne­lis vie­nas pir­mų­jų įsto­jo į ko­lū­kį kar­tu su sa­vo dviem žą­sim ir vie­nu mu­lu. „O ką dau­giau jis tu­rė­jo…“ – šne­kė­jo apie jį. Dėl to val­džia ir nu­spren­du­si įdė­ti į laik­raš­tį jo nuo­trau­ką.

Mo­čiu­tė iki to lai­ko jo­kio laik­raš­čio ne­bu­vo nė re­gė­ju­si, bet nu­jau­tė, kad tai tu­rį bū­ti gra­žu. Gal fo­to­gra­fuo­jant se­ne­lį bu­vo ir koks ki­tas kab­liu­kas. Kad ir kas bū­tų, vis­kas at­si­su­ko prieš jį, o juk mo­čiu­tė tik iš smal­su­mo no­rė­jo įsi­ti­kin­ti, kaip toks stam­bus žmo­gus iš­si­teks to­kia­me ma­ža­me apa­ra­te… „Kad aš spran­dą nu­si­suk­čiau, jei bū­čiau ži­no­ju­si, į ką vis­kas iš­virs…“

Ži­nia apie fo­to­gra­fo at­vy­ki­mą vi­siems bu­vo ne­ti­kė­ta.

Varg­šas žmo­gus, tas fo­to­gra­fas, „te­nu­su­ka Ala­chas tam varg­še­liui spran­dą“, at­jo­jo rai­tas ant Miu­che­me­do kui­no, ku­ris yra rai­šas ir kaip gy­vas nė­ra šuo­lia­vęs, o kiek­vie­nas lė­tai dar­bą dir­ban­tis žmo­gus kai­me iš­kart gau­da­vo „Miu­che­me­do kui­no“ pra­var­dę.

Ka­dan­gi fo­to­ko­res­pon­den­tas at­vy­ko la­bai ne­ti­kė­tai, ma­no se­ne­liai ne­spė­jo su­vok­ti įvy­kio svar­bos. Jei mo­čiu­tė bū­tų bent iš da­lies nu­jau­tu­si, ko­kia bė­da už­grius se­ne­lį, ji tik­rai ne­bū­tų lei­du­si jam fo­to­gra­fuo­tis, ly­giai kaip ji vė­liau ne­leis­da­vo ir mums.

Tai­gi, kai se­ne­lio nuo­trau­ka pa­sie­kė val­džios vir­šū­nes, ten, pa­žiū­rė­ję į se­ne­lio vei­dą, ėmė smar­kiai abe­jo­ti jo ko­lek­ty­viš­ku­mu ir pri­lip­dę „buo­žės“ var­dą iš­trė­mė į Si­bi­rą.

Mo­čiu­tė tą ne­lem­tą nuo­trau­ką pa­ma­tė jau po to, kai jos vy­rą iš­ve­žė. Į kai­mą ta­da bu­vo at­vy­kęs tar­dy­to­jas ir, pa­ro­dęs mo­čiu­tei nuo­trau­ką, pa­mo­komai pa­sa­kė: „Mes ei­na­me tie­siai žiū­rė­da­mi į ko­mu­niz­mą, o ta­vo gy­ve­ni­mo drau­gas (ka­dan­gi mo­čiu­tė ne­ga­lė­da­vo tai­syk­lin­gai iš­tar­ti žo­džio „gy­ve­ni­mas“, ji sa­ky­da­vo „kie­mo drau­gas“ – juk aze­rų kal­bo­je tuos du žo­džius ski­ria tik vie­nas bal­sis), užuot žiū­rė­jęs tie­siai į švie­sų ko­mu­niz­mo ry­to­jų, rūs­čiai su­si­rau­kęs.“ Mo­čiu­tė tar­dy­to­jo kės­lų ne­su­pra­to ir pa­tvir­ti­no, kad vy­ras iš tik­rų­jų bu­vęs rūs­tus. Iš kur ji ga­lė­jo ži­no­ti, kad tar­dy­to­jui tų jos žo­džių ir te­rei­kė­jo.

Tar­dy­to­jo „ata­skai­tą“ iš Ba­ku par­ve­žė mo­čiu­tės sū­nė­nas. Šis raš­te­lis bu­vo jai vie­nin­te­lis pri­si­mi­ni­mas apie se­ne­lį ir sau­go­jo jį lyg ko­kią šven­te­ny­bę iki pat pas­ku­ti­nių sa­vo die­nų, o pas­kui tas pa­gel­tęs po­pie­rius kaž­kur din­go. Ga­li­ma spė­ti, jog mo­čiu­tė jį pa­si­ė­mė su sa­vi­mi į aną pa­sau­lį, kad ten ga­lė­tų su­ves­ti są­skai­tas su se­ne­liu ir tar­dy­to­ju.

Tik­riau­siai tai bu­vo se­ne­lio kal­ti­na­mo­sios iš­va­dos ko­pi­ja.

Mo­čiu­tės žo­džiais ta­riant (ji pa­ti bu­vo be­raš­tė, ir tą po­pie­rių jai per­skai­tė sū­nė­nas, ku­ris vė­liau dėl Hit­le­rio kal­tės žu­vo ka­re), ten esą bu­vo pa­ra­šy­ta, kad He­ši­mo, Ari­cho sū­naus, žmo­na Gun­ča, Mo­los Me­he­me­do duk­tė, pa­tvir­ti­nu­si, kad jos gy­ve­ni­mo drau­gas rūs­čiai žiū­rė­jo į ko­mu­niz­mą… „Te­gul jo na­mas pra­smen­ga kiau­rai že­mės, jei aš taip kal­bė­jau.“ Gun­čos, Mo­los Me­he­me­do duk­ters, žo­džiais ta­riant, kai kai­my­nas Be­dir­gu­lu pa­va­di­nęs sa­vo nau­ja­gi­mį Ko­mu­nis­tu, He­ši­mas, Ari­cho sū­nus, pa­si­šai­pęs: „Ko tas Ko­mu­nis­tas ver­tas, jei jam net ma­no rai­šos ku­me­lės ir dvie­jų žą­sų pri­rei­kė…“

Kas kar­tą žiū­ri­nė­da­ma tą po­pie­rių, mo­čiu­tė pri­siek­da­vo: „O Ala­che, juk žmo­gus tik pa­juo­ka­vęs…“ ir pri­dur­da­vo, kad Be­dir­gu­lu ir­gi ne­ieš­ko­jęs žo­džio ki­še­nė­je ir at­sa­kęs: „Ma­no Ko­mu­nis­tas da­bar dar ma­žas, bet pa­ma­ty­si, koks bus už­au­gęs…“

Mo­čiu­tė sa­kė, kad jai ro­dė­si, jog, taip nuo­šir­džiai pa­sa­ko­da­ma apie šį pa­šmaikš­ta­vi­mą, ji tik­rai bu­vo įti­ki­nu­si tar­dy­to­ją, kad čia ne­rim­ta. „Iš kur aš ga­lė­jau ži­no­ti, ma­niau, kad jis, pa­ži­no­da­mas ma­no se­sers anū­kės vy­rą šu­li­nio ka­sė­ją Me­he­med­he­se­ną, iš ma­no žo­džių ne­si­šai­pys. Iš kur ga­lė­jau ži­no­ti, kad jis tar­si ne sa­vo mo­ti­nos pie­nu žin­dy­tas…“

Tai­gi mo­čiu­tė pa­liu­di­jo, kad čia tik­rai se­ne­lio nuo­trau­ka, ir jei­gu ne­ži­no­tu­me, kad jis fo­to­gra­fuo­jant py­ko ant jos, tai jis tik­rai žiū­rė­jęs tie­siai prieš sa­ve, o jei­gu kam at­ro­do, kad jo vei­das per­si­krei­pęs, tai jį grei­čiau­siai bus iš­krai­pęs apa­ra­tas ar­ba nuo­trau­ka ne­ty­čia bu­vo su­glam­žy­ta Ba­ku.

Šie iš­min­tin­gi žo­džiai ir­gi bu­vo įra­šy­ti į pro­to­ko­lą, o tar­dy­to­jas, ne­ti­kė­da­mas mo­čiu­tės pa­ro­dy­mų nuo­šir­du­mu, pa­gra­si­no, kad už mė­gi­ni­mus gin­ti sker­sai į ko­mu­niz­mą žiū­rin­tį vy­rą ga­lįs ir ją pa­so­din­ti, ta­čiau, at­si­žvelg­da­mas į tai, kad ji mo­te­ris, ir į tai, kad pa­žįs­ta šu­li­nių ka­sė­ją Me­he­med­he­se­ną, vis dėl­to pa­si­gai­lė­jo.

Ne­tru­kus ir pats tar­dy­to­jas pra­puo­lė, ma­tyt, Ala­chas bus nu­bau­dęs jį už skriau­dą, ku­rią pa­da­rė ma­no se­ne­liui.

Ma­no tė­vas iš tos is­to­ri­jos pa­si­mo­kė. Jis vi­sa­da vaikš­čio­jo aukš­tai pa­kel­ta gal­va ir žiū­rė­da­vo tik į prie­kį. Ir žo­lę pjau­da­vo ne lan­ku, o tie­siai, ir šie­ną su­gul­dy­da­vo tie­sio­mis li­ni­jo­mis, o jei vai­ruo­da­vo trak­to­rių, ir­gi pa­si­rink­da­vo tik tie­sų ke­lią.

Ir tik vie­ną kar­tą, kai ko­lū­kio pir­mi­nin­kas jį ap­rė­kė, su­ti­ko nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti užuo­lai­dos, pa­ka­bin­tos ant ko­lū­kio tvar­to sie­nos, fo­ne, įsmei­gęs žvilgs­nį tie­siai į prie­kį, į ne­to­lie­se be­si­ga­na­nčias te­ly­čias, ir ne­mie­go­jo tol, kol nuo­trau­ka bu­vo iš­trauk­ta iš apa­ra­to. Varg­šė mo­čiu­tė, jau­din­da­ma­si, kad nuo­trau­ka iš apa­ra­to iš­lįs­tų ne­su­glam­žy­ta, fo­to­gra­fui Ef­se­rui pa­rū­pi­no ka­la­ku­tą su­lig avi­nu. „Te­sau­go Ala­chas Ef­se­ro tė­vo vė­lę.“

Tė­vas nuo­trau­ko­je bu­vo kaip nu­lie­tas: ere­lio žvilgs­niu iš­pūs­to­mis aki­mis žvel­gė tie­siai į ho­ri­zon­tą.

Dėl to, kad vi­sa­da žiū­rė­da­vo tie­siai, tė­vas kar­tą įvai­ra­vo į grio­vį, o ki­tą kar­tą kliu­dė Mir­ki­šo jau­tu­ką. Po to­kių ne­sėk­mių jis pa­li­ko trak­to­rių ra­my­bė­je ir ėmė ga­ny­ti ban­dą, tuo tar­si sek­da­mas sa­vo tė­vo pė­do­mis ir nu­džiu­gin­da­mas ve­lio­nio sie­lą.

Bet ma­no mo­čiu­tė iki pat mir­ties ne­ti­kė­jo, kad jos vy­ras tu­rė­jęs sie­lą, nes ne­ti­kė­jo, kad jis mi­ręs. Jei­gu se­ne­lis bū­tų tu­rė­jęs sie­lą, jis ne­bū­tų bi­jo­jęs ta­ry­bų val­džios ir bū­tų grį­žęs na­mo ar­ba bent ap­lan­kęs ją sap­ne. „Juk sie­los su­im­ti ne­ga­li­ma…“ O se­ne­liui iš­vy­kus, jis jai pa­si­ro­dė sap­ne vos ke­lis kar­tus. Ir tai tik pa­čio­je pra­džio­je…

Tai­gi, se­ne­lį su­ėmė už tai, kad sker­sai žiū­rė­jo į ko­mu­niz­mą. Taip mo­čiu­tė mums tvir­tin­da­vo ma­žiau­siai kar­tą per me­tus (ir vi­sa­da, kai snig­da­vo). Mat ta­da, kai varg­šą žmo­gų iš­ve­žė į mies­tą, sni­go, tiks­liau, pra­dė­jo snig­ti di­de­liais dribs­niais tos die­nos, kai jį pa­ė­mė, pa­va­ka­ry, ir se­ne­lis ne­spė­jo pa­si­im­ti šil­to pal­to.

Mo­čiu­tė ne kar­tą svars­tė, ko­dėl jis ne­pa­spru­kęs iš tų kal­nų, juk joks „ka­lės vai­kas jo ne­bū­tų pa­ga­vęs“. Tik vė­liau at­vy­kęs tar­dy­to­jas pra­ne­šė, kad se­ne­lis lai­ko­mas mies­te.

Ta­da ji nu­va­žia­vo į ra­jo­no cen­trą ir iš ten kar­tu su sū­nė­nu trau­ki­niu nu­vy­ko į Ba­ku, kur su­si­ti­ko su vie­nu kres­nu ge­rai įmi­tu­siu pa­rei­gū­nu, la­bai pa­na­šiu į mū­sų kraš­tie­tį Bach­ša­ly – „kaip du van­dens la­šai pa­na­šus“, – ir sa­vo kai­miš­ka šne­ka mė­gi­no jam pa­aiš­kin­ti, ko­dėl se­ne­lis nuo­trau­ko­je ne­va sker­sai žiū­rįs į ko­mu­niz­mą (tar­da­ma žo­dį „sker­sai“ ji nu­leis­da­vo bal­są). Kai pa­rei­gū­nas mo­čiu­tės pa­sa­ko­ji­mo ne­su­pras­da­vęs, ją gel­bė­da­vęs sū­nė­nas – „ačiū Die­vui, tas mo­kė­jo kal­bė­ti“, ir se­ne­lio ne­su­šau­dė, o tik iš­trė­mė pen­kio­li­kai me­tų. „Te­gul to­kiais at­ve­jais Ala­chas bū­na ma­lo­nin­gas ir ki­tiems…“

Ta­da mo­čiu­tė pir­mą kar­tą ir pa­ma­tė tą ne­lem­tą laik­raš­tį su se­ne­lio nuo­trau­ka.

Tuo me­tu, kai su­ėmė se­ne­lį, mo­čiu­tė lau­kė­si ma­no tė­vo ir iš­va­ka­rė­se mir­ti­nai už­si­ma­nė us­nių, ir se­ne­lis iš ry­to ruo­šė­si ei­ti tų žo­lių ieš­ko­ti, o jei ne­su­ras­tų – „kur tu su­ra­si us­nį vi­dur­žie­mį“ – at­neš­ti ko nors pa­na­šaus. Nors se­ne­lis bu­vo rūs­tus, „te­sau­go Ala­chas jo sie­lą“, jis kil­nia­šir­diš­kai bū­tų at­ne­šęs jai tų žo­lių, bet, de­ja… Ir gim­dy­da­ma ma­no tė­vą mo­čiu­tė vis šau­kė­si us­nių… „Ir te­gul Ala­chas pa­tvar­ko taip, kad mo­čiu­tės tų, ku­rie iš­ve­žė He­ši­mą, ma­no se­ne­lį, gim­dy­da­mos ir­gi šauk­tų­si us­nių…“

Po to, kai ma­no se­ne­lį iš­ve­žė ten, iš kur ne­grįž­ta­ma, pas mo­čiu­tę bent de­šimt kar­tų ėjo pir­šliai, ypač ka­ro me­tais, kai net avi­ži­nių pa­plo­tė­lių su ži­bu­riu ne­su­ras­tum, bet ji, ne­no­rė­da­ma įžeis­ti ma­no tė­vo jaus­mų, ne­te­kė­jo. Ge­rai, kad ir dėl se­ne­lio ne­la­bai dū­sa­vo, nes jis ir po pen­kio­li­kos me­tų ne­grį­žo.

Kaip jau mi­nė­jau, mo­čiu­tė tei­sin­gai bu­vo nu­jau­tu­si, kad se­ne­lis ten bus ve­dęs ir pa­si­li­kęs. Ir tik­riau­siai tu­rįs ten ir sū­nų, ku­ris ne ką jau­nes­nis už ma­no tė­vą. Ir štai vie­ną die­ną, kai aš jau bu­vau pa­au­gęs ir, kaip pas mus pri­im­ta sa­ky­ti, … pra­dė­jau ne­šio­ti kel­nes (vie­toj daug­taš­kio kiek­vie­nas te­gul pats įsi­ra­šo tin­ka­mus žo­džius), iš to­li­mo ir snie­guo­to Si­bi­ro mus pa­sie­kė laiš­kas, ku­rį bu­vo pa­si­ra­šęs Vo­lo­dia, He­ši­mo sū­nus, t. y. Vo­lo­dia He­ši­mo­vi­čius.

Jei­gu mo­čiu­tė da­bar pri­si­kel­tų, įsi­ti­kin­tų, kad nuo­jau­ta jos ne­ap­ga­vo…

1998 lap­kri­tis

Iš aze­rų kal­bos ver­tė Ha­li­na Ko­bec­kai­tė

ir Ma­hi­ras Gam­za­je­vas