Nak­tis ne­pa­ste­bi­mai tę­sia­si

GER­DA JORD

Rei­nal­do Are­nas. Kai at­eis nak­tis. Au­to­biog­ra­fi­nis ro­ma­nas. Iš is­pa­nų k. ver­tė Kris­ti­na Ke­žu­ty­tė. V.: Lie­tu­vos ra­š­y­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 312 p.

Kai Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la iš­lei­džia vers­ti­nį ro­ma­ną, ku­rio ko­ne kiek­vie­na­me pus­la­py­je ap­ra­šo­ma bent vie­na ho­mo­sek­su­a­lo aki­mis re­gi­ma vy­ro var­pa, at­ro­do, kaž­kas dar stip­res­nio už la­bai pa­vei­kiai vaiz­duo­ja­mą gė­jų mei­lę tu­rė­tų sly­pė­ti šia­me po­pie­riu­je. Mat, ste­re­o­ti­piš­kai mąs­tant, „Ki­tos kny­gos“ to­kią „ne­tra­di­ci­nę“ kū­ri­ni­ją leis­ti ga­lė­tų, o LRS lei­dyk­la, pa­pras­tai pa­tei­kian­ti ma­žiau šo­ki­ruo­jan­čių kny­gų asor­ti­men­tą, tu­rė­tų su­si­lai­ky­ti nuo „ne­mo­ra­lios“ lei­dy­bos. Tad jei­gu Rei­nal­do Are­na­so „Kai at­eis nak­tis“ ne­su­griaus ste­re­o­ti­pų apie ho­mo­sek­su­a­lu­mą ar Ku­bos re­vo­liu­ci­ją – bent jau apie lei­dyk­lų „pa­žiū­ras“ kai ku­rių skai­ty­to­jų nuo­mo­nę tu­rė­tų pa­ko­re­guo­ti.

Ši kny­ga – tai au­to­biog­ra­fi­nis ro­ma­nas Ku­bo­je gi­mu­sio ir gy­ve­nu­sio ra­šy­to­jo R. Are­na­so (1943–1990), sa­vo gy­ve­ni­mą nu­kir­tu­sio sa­vi­žu­dy­be. Au­to­rius nuo­sek­liai pa­sa­ko­ja sa­vo is­to­ri­ją – vaiz­din­gai ap­ra­šo vai­kys­tę pro­vin­ci­jo­je, pir­muo­sius ho­mo­sek­su­a­li­nius po­ty­rius, vė­liau tam­pan­čius ne­val­do­ma ero­ti­kos sti­chi­ja, at­ėji­mą į li­te­ra­tū­ros pa­sau­lį, su­si­dū­ri­mą su Fi­de­lio Cast­ro įta­ka, tar­ny­bą ka­riuo­me­nė­je, ne­pa­klus­nu­mą val­džiai, cen­zū­rą, siau­bin­gus po­li­ti­nius per­se­kio­ji­mus, ka­lė­ji­mus ir nuo­la­ti­nį pa­si­prie­ši­ni­mą sek­su­a­li­nėms, po­li­ti­nėms bei li­te­ra­tū­ri­nėms rep­re­si­joms.

Skai­tant įspū­dis bu­vo įvai­ria­ly­pis. Vi­sų pir­ma, se­niai į ran­kas bu­vo pa­kliu­vu­si to­kia ero­tiš­ka kny­ga, ku­rio­je pa­si­gar­džiuo­jant bū­tų nuolat ap­ra­ši­nė­ja­mas ero­tiš­kas vy­rų pa­veiks­las. Gal­būt to­dėl, kad vy­rai ra­šy­to­jai kaip sek­so ob­jek­tą daž­niau­siai vaiz­duo­ja mo­te­ris, o mo­te­rys pro­zi­nin­kės ne­re­tai ne­drįs­ta il­gai ter­lio­tis ap­ra­ši­nė­da­mos vy­rų sek­su­a­lu­mą. Na, vie­nai jų vis­gi te­ko ne­se­niai im­tis to­kios už­duo­ties, mat rei­kė­jo iš is­pa­nų kal­bos iš­vers­ti R. Are­na­so ro­ma­ną, ir ver­tė­ja Kris­ti­na Ke­žu­ty­tė šią už­duo­tį at­li­ko pui­kiai. Ki­ta ver­tus, ne­ga­liu apie sek­su­a­lu­mą kal­bė­ti kaip apie at­ski­rą kny­gos as­pek­tą, nes jis čia su­si­pi­na su ki­to­mis sti­chi­jo­mis, la­biau­siai – su po­li­ti­ka.

Ne­tu­riu daug pa­tir­ties, su­si­ju­sios su at­si­tik­ti­nu­mais, to­dėl ne­ži­nau, ar jie vyks­ta dės­nin­gai, ar ne. Bet no­ri­si ma­ny­ti, kad vis dėl­to ne­at­si­tik­ti­nai šio­je au­to­biog­ra­fi­jo­je su­si­py­nė ho­mo­sek­su­a­lu­mo ir ka­ro (ar po­li­ti­nio pa­si­prie­ši­ni­mo) pa­ra­le­lės. Štai skai­tai ir ma­tai, kad tai, kas pa­ra­šy­ta juo­du ant bal­to, pus­la­pis po pus­la­pio lei­džia vis la­biau su­vok­ti ka­ro, dik­ta­tū­ros vei­ki­mo prin­ci­pus. Jau­ni ka­rei­viai lyg už­riš­to­mis aki­mis bu­ki­na­mi, pra­ti­na­mi tar­nau­ti ša­liai, dik­ta­to­riui, pas­kui ei­ti žu­dy­ti, da­ry­ti ne­žmo­niš­kus da­ly­kus – tik ta­da jie jau­čia­si nu­ga­lė­to­jai. O jau po ke­lių de­šim­čių me­tų vi­so­se pa­sau­lio mo­kyk­lo­se per is­to­ri­jos pa­mo­kas pu­sė kla­sė­je esan­čių vai­kų ne­si­klau­so, ką mo­ky­to­ja pa­sa­ko­ja apie Ku­bos re­vo­liu­ci­ją, fa­šiz­mą, ko­mu­niz­mą ir dik­ta­tū­rą, apie žiau­riau­siais bū­dais kan­kin­tus žmo­nes. Nes moks­lei­vių pro­tai ne­įga­lūs įsi­vaiz­duo­ti, kaip taip ga­lė­jo bū­ti – toks žiau­ru­mas, to­kia ne­apy­kan­ta. Štai skai­tai ir ma­tai, kaip tai, kas pa­ra­šy­ta juo­du ant bal­to, pus­la­pis po pus­la­pio lei­džia skleis­tis ir ki­to, ne vi­sa­da to­kio aki­vaiz­daus, ka­ro vei­ki­mo prin­ci­pams – ka­ro prieš va­di­na­mo­sios ne­tra­di­ci­nės ly­ti­nės orien­ta­ci­jos žmo­nes. To­kiais pa­čiais bū­dais, ko­kiais po­li­ti­ka ka­riuo­me­nei ins­ta­liuo­ja dik­ta­tū­rą, vi­suo­me­nė pa­ti sau die­gia nu­si­sta­ty­mą, ko­kia pri­va­lo bū­ti mei­lė (tik prie­šin­gos ly­ties as­me­niui). Ir štai tu tar­si už­riš­to­mis aki­mis ei­ni į ka­rą, vie­toj kul­kos­vai­džio ne­šie­si sa­vo ne­apy­kan­tą ir no­ri su­nai­kin­ti prie­šą, ho­mo­sek­su­a­lą, o pas­kui pri­si­seg­ti me­da­lį.

Gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja, ku­ri pa­si­bai­gė sa­vi­žu­dy­be, tam­pa ne tik gro­ži­ne li­te­ra­tū­ra, tai kny­ga, ku­ri į ta­ve žiū­ri to­kio­mis kaip ir ta­vo aki­mis, kal­ba to­je pa­čio­je erd­vė­je, ku­rio­je kal­bi ir tu pats, ku­ri ta­ria tau: bro­lau, ar su­pran­ti, koks ne­tei­sin­gas pa­sau­lis, ar su­pran­ti, kad ar­tė­ja nak­tis. Ir nak­tis iš tie­sų at­ei­na – liūd­na, sle­gian­ti ir nai­ki­nan­ti švie­są. Ir ta­da at­ro­do – mes esa­me ne­pa­jė­gūs mo­ky­tis iš žmo­ni­jos klai­dų, iš ne­ti­ku­sių po­li­ti­kos for­mų, „netyčia“ įvykdytų ho­lo­kaus­to, ver­go­vės, mo­te­rų tei­sių ne­pri­pa­ži­ni­mo ir ki­tų fak­tų, da­bar va­di­na­mų klai­do­mis. Mes ap­gau­tu­me sa­ve, jei­gu ban­dy­tu­me pa­si­mo­ky­ti iš ne­va pa­si­bai­gu­sių tarps­nių – jie ne­si­bai­gė, nes ne­san­tai­ka ir ne­tei­sy­bė (o gal – žmo­gaus kvai­lu­mas?) yra ga­lin­ga riau­mo­jan­ti bū­ty­bė, kas­dien klas­tin­giau­siais bū­dais įsi­kū­ni­jan­ti mū­sų ko­le­gų, val­džios, drau­gų, žiū­rėk – ir ta­vo pa­ties at­vaiz­do veid­ro­dy­je pa­vi­da­lais. Ta­čiau ne vi­sa­da ma­tai tai, kas da­bar vyks­ta ša­lia, to­dėl „mo­kai­si“ iš is­to­ri­nių pa­vyz­džių. R. Are­na­sas prieš nu­si­žu­dy­da­mas pa­lie­ka ro­ma­ną „Kai at­eis nak­tis“ kaip vi­so gy­ve­ni­mo įro­dy­mą, kiek daug ne­tei­sy­bės yra ap­link. Skai­ty­da­mi ga­li­me ma­ty­ti ko­mu­niz­mo su­kel­tus var­gus (ku­rie ir mums, lie­tu­viams, ga­na ar­ti­mi), bai­sė­tis jais ir kar­tu džiaug­tis, kad bent jau sa­vo ša­lį iš šios sis­te­mos tar­si iš­va­da­vo­me. Ta­čiau bai­sė­tis ro­ma­ne at­sklei­džia­mu ho­mo­sek­su­a­lių žmo­nių en­gi­mu ir džiaug­tis, kad vi­sa tai pra­ei­tis, ne pas mus, ne mums – ne­pa­vyks. Nes ši ko­va dar ne­ta­po is­to­ri­ja, ji yra da­bar­tis.

Per­skai­čius ro­ma­ną tar­si sa­vai­me su­si­klos­to spė­ji­mas, dėl ko Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la iš­lei­do šią kny­gą. Tur­būt dėl to, kad ją skai­ty­da­mas jau­ti – dėl ko­kių nors prie­žas­čių nu­slėp­ti ro­ma­ną, ne­vie­šin­ti jo, ne­leis­ti plis­ti R. Are­na­so pa­skleis­tai idė­jai bū­tų tas pats, kas tap­ti tais pa­čiais ka­rei­viais, su­nai­ki­nu­siais jo kū­ry­bą, kan­ki­nu­siais ka­lė­ji­muo­se, ver­tu­siais pa­klus­ti. Gal dėl šios prie­žas­ties ro­ma­nas pri­pa­žin­tas dau­gy­bė­je vals­ty­bių.

Ko­kie kny­gos trū­ku­mai? Kar­tais pa­sa­ko­to­jas la­bai iš to­li žvel­gia į jo as­me­niš­kai ne­lie­čian­čius po­li­ti­nius įvy­kius ir sau­sai juos at­pa­sa­ko­ja. O kar­tais įro­di­nė­ja, kad at­si­tik­ti­niai ly­ti­niai san­ty­kiai tik­rai yra at­si­tik­ti­niai – kny­go­je ap­ra­šo­ma daug ne­įsi­dė­mė­ti­nų mei­lu­žių, jų vei­dai ir var­dai iš­kart pa­si­mirš­ta. Ta­čiau ir to­kias vie­tas ten­ka per­skai­ty­ti, nes la­bai lau­ki „tų ge­rų­jų“.

Ta­čiau – pra­na­šu­mas – daž­nai au­to­rius su­lė­ti­na pa­sa­ko­ji­mo tem­pą, ir ta­da čia pat kny­gos pus­la­piuo­se nu­si­drie­kia sod­ri, ry­te ry­ja­ma, tie­siog pa­ver­gian­ti pro­za. Pa­bai­go­je ir pa­teik­siu ke­lis jos pa­vyz­džius. Pir­miau­siai – pa­sa­ko­to­jo mo­ti­nos pa­veiks­lą:

Prieš par­vyk­da­mas pas mo­ti­ną, vi­sa­da apie ją gal­vo­da­vau – sto­vin­čią prie­me­nė­je ar gat­vė­je, kaž­ką šluo­jan­čią. Šluo­da­vo to­kiais leng­vais ju­de­siais, kad at­ro­dė, jog nu­šluo­ti pur­vą ne taip svar­bu, kaip mo­si­kuo­ti šluo­ta. Jos šla­vi­mas bu­vo sim­bo­li­nis: toks leng­vas, toks tra­pus, su šluo­ta, ku­ri nie­ko ne­nu­šluo­da­vo, ta­čiau, kaip pa­pro­tys rei­ka­la­vo, tu­rė­jo bū­ti ju­di­na­ma. Tik­riau­siai ban­dė iš­šluo­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, to­kį vie­ni­šą, var­ga­ną, o kar­tu ir ma­ne, jos vie­nin­te­lį sū­nų – ne­šlo­vę už­trau­ku­sį ho­mo­sek­su­a­lą ir per­se­kio­ja­mą ra­šy­to­ją.

(p. 151)

Pa­mir­šau pa­mi­nė­ti – gal ne­pa­mir­šau, o ty­čia pa­si­li­kau pa­bai­gų pa­bai­gai: Ku­ba da­bar daug kam aso­ci­juo­ja­si su ku­ror­tais, nes tai ir yra nuo­sta­bia­me gam­to­vaiz­dy­je įsi­kū­ru­si, tu­ris­tų pa­mėg­ta ša­lis. R. Are­na­sas ne­pa­mirš­ta, ko­kia gai­va­liš­ka ir gra­ži yra Ku­bos gam­ta. Jo ry­šys su že­me, jū­ra, miš­kais yra ypa­tin­gas. Ne­svar­bu, kas de­da­si – or­gi­jos ar kan­ki­ni­mai, – kiek­vie­nas reiš­ki­nys, vyks­tan­tis gam­to­je, pri­si­pil­do gy­vy­bin­gos ma­gi­jos ir skai­ty­to­jo vaiz­duo­tė­je ku­ria fan­tas­ma­go­riš­kus, ro­man­tiš­kus vaiz­dus.

Nors dar­bo re­ži­mas se­ki­no, sto­vyk­la­vie­tė­se ka­ra­lia­vo ero­tiš­ku­mo dva­sia, sklei­dė­si po uo­dų tin­klais. Ero­tiš­ku­mo dva­sia kar­tais pa­si­ro­dy­da­vo aki­vaiz­džiai – iš po šiurkš­čios uni­for­mos me­džia­gos ky­lan­čia sta­čia var­pa. [...] Ap­lin­ko­je tvy­ro­jo kaž­kas už­bur­to. Že­mė šiau­ri­nė­je Pi­nar del Ri­jaus da­ly­je bu­vo vul­ka­ni­nė, di­džiu­liai mė­ly­nų uo­lų kal­nai sta­ti ky­šo­jo iš že­mės. Su­pan­tis gam­to­vaiz­dis bu­vo it pū­kas, dvel­kė švel­niu, gai­viu vė­je­liu, ko­kiu nie­ka­da ne­si­mė­ga­vau Orien­tė­je – juo­dos že­mės ir pa­juo­du­sios ve­ge­ta­ci­jos kraš­te. Šia­me siau­be pa­guo­da bu­vo žvelg­ti į šiuos gra­cin­gus kal­nus, įsup­tus į žyd­rą mig­lą.

(p. 139)

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.