„Au­ro­ra“. Už­si­blo­ka­vu­sios pa­są­mo­nės dra­ma

RŪ­TA JA­KU­TY­TĖ

Ei­da­ma į moks­li­nės fan­tas­ti­kos fil­mą „Au­ro­ra“ ti­kė­jau­si, kad bus ga­li­ma sma­giai pa­si­juok­ti iš Ho­li­vu­do co­py–paste ar bent jau pa­prunkš­ti iš kai ku­rių vai­din­ti ne­mo­kan­čių ak­to­rių pa­to­so, kaip kar­tais at­si­tin­ka lie­tu­vių fil­muo­se (pas­ku­ti­nis ma­ty­tas – kaip jau­na­sis Ta­das Blin­da (akt. Man­tas Jan­ka­vi­čius) tryš­ko dirb­ti­ne gy­vy­be, šo­ki­nė­da­mas kaip koks abo­ri­ge­nas iš lai­mės, kad jo ne­pri­smau­gė sa­viš­kiai). Ta­čiau aky­lu kri­tiš­ku žvilgs­niu ske­nuo­da­ma dvi va­lan­das trun­kan­tį re­ži­sie­rės Kris­ti­nos Buo­žy­tės fil­mą, to­kios pro­gos ne­su­lau­kiau. At­virkš­čiai, bu­vau ma­lo­niai nu­ste­bin­ta, nes su­dė­tin­gas fan­tas­ti­nis siu­že­tas at­skleis­tas aiš­kiai ir kon­struk­ty­viai.

Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad „Au­ro­ra“ bet ko­kiu at­ve­ju yra lie­tu­vių ki­no nau­jo­vė – fan­tas­ti­nius fil­mus sta­to tik­rai ne­dau­ge­lis. Bio­in­for­ma­ti­kui Lu­kui (akt. Ma­rius Jam­pols­kis) pa­skir­ta įsi­gau­ti į ko­mos bū­se­nos iš­tik­tos mer­gi­nos Au­ro­ros (akt. Jur­ga Ju­tai­tė) są­mo­nę, kad iš­si­aiš­kin­tų, kas vyks­ta są­vei­kau­jant dvie­jų žmo­nių sme­ge­nims. Už­duo­tį kur­ti men­ką iš­ori­nį veiks­mą, ta­čiau at­skleis­ti in­ten­sy­vią psi­cho­lo­gi­nę įtam­pą jis įvyk­do gan pro­fe­sio­na­liai. Lu­kas kal­ba ne­daug, iš pra­džių be­veik ne­ro­do emo­ci­jų, ta­čiau vi­du­je nuo­la­tos ban­do su­si­vok­ti, kas vyks­ta. Jis dve­jo­ja, ar pa­sa­ky­ti ty­ri­mo vyk­dy­to­jams, kad už­mez­gė ro­ma­ną su pa­cien­te (ty­ri­mo są­ly­ga – ne­ben­drau­ti su ki­tu as­me­niu), ir pa­ti­ria vi­di­nį kon­flik­tą, taip pat kal­ti­na sa­ve, kad ne­be­my­li sa­vo mer­gi­nos Li­nos (akt. Mar­ti­na Jab­lons­ky­tė). Ji fil­me at­lie­ka in­stru­men­ti­nį vaid­me­nį – yra tar­si prie­bė­ga, pa­gal­ba su­dė­tin­go eks­pe­ri­men­to me­tu. Ta­čiau kai Lu­kas pra­de­da są­mo­nė­je ma­ty­tis su Au­ro­ra, ne­be­ga­li nau­do­tis sa­vo mer­gi­nos pa­gal­ba. Tai at­si­sklei­džia vie­no­je iš ero­ti­nių sce­nų, kai Lu­kas per prie­var­tą ban­do my­lė­tis su Li­na, ši jį at­stu­mia ir vy­rą su­kaus­to pyk­tis, nes jau­čia, kad jos ne­be­my­li.

Li­nos per­so­na­žas taip pat vei­kia lyg at­sva­ra ne­re­a­liam pa­są­mo­nės pa­sau­liui, kur ma­to­me pra­ban­gų po­bū­vį, sau­lės už­te­mi­mą, „An­ti­kris­tą“ (rež. Lars von Trier, 2009) pri­me­nan­tį ma­si­nių gla­mo­nių epi­zo­dą. Li­nos vaid­muo grei­tai su­grą­ži­na žiū­ro­vą į re­a­laus pa­sau­lio plot­mę, tam pa­si­tel­kia­ma žar­go­nas (už­ten­ka pri­si­min­ti fra­zę „Nu tu ir by­bys“), bui­ti­nės si­tu­a­ci­jos, kai po­ra den­gia sta­lą ar kai Li­na pa­sa­ko ba­na­lią, bet taik­lią ir kas­die­niš­ką re­pli­ką apie nau­ją sa­vo ma­ni­kiū­rą.

Re­ži­sie­rė šia­me fil­me bu­vo drą­si – apie tai ga­li­ma spręs­ti iš to, kad ap­link ma­ne ki­no sa­lė­je sė­din­tys se­nu­kai daž­nai aik­tel­da­vo ar vie­nas ki­tam kaž­ką pa­si­pik­ti­nę burb­tel­da­vo. Ta­čiau ne­rei­kė­tų per daug su­reikš­min­ti in­ty­mių sce­nų, kai ro­do­mos Lu­ko ge­ni­ta­li­jos, ar es­te­tiš­kai ne­pa­trauk­lių aki­mir­kų, kai jis iš­si­te­pa pirš­tus drau­gės Li­nos mė­ne­si­nių krau­ju. Čia ga­li­ma įžvelg­ti Va­ka­rų ki­no tra­di­ci­ją ro­dy­ti ri­bi­nes bui­ti­nio gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jas. Pa­vyz­džiui, Ber­nar­do Ber­to­luc­ci „Sva­jo­to­juo­se“ (2003) ga­li­me pa­ma­ty­ti ana­lo­giš­ką si­tu­a­ci­ją su mė­ne­si­nė­mis, ir tai pa­teik­ta ne kaip no­ras šo­ki­ruo­ti, o tie­siog mak­si­ma­liai iš­nau­do­ti re­a­ly­bės mo­men­tą ar iš­trauk­ti žiū­ro­vą iš pa­to­gu­mo bū­se­nos. Re­ži­sie­rė čia taip pat pa­si­nau­do­jo „ne­pa­to­gio­mis“ aki­mir­ko­mis, kad pa­vaiz­duo­tų pa­są­mo­nės pa­sau­ly­je už­si­mez­gu­sios idi­lės griū­tį. Ji pui­kiai at­si­spin­di sce­no­je, kai Au­ro­rai ir Lu­kui val­gant prie pra­ban­gaus vai­šių sta­lo Au­ro­ra at­ry­ja su­kram­ty­tą mais­tą.

Nors lie­tu­vių fil­mų kūrėjai ne­ga­li pa­si­džiaug­ti so­li­džiu biu­dže­tu, eks­pe­ri­men­tui rei­ka­lin­gos apa­ra­tū­ros klau­si­mas iš­spręs­tas pui­kiai (ne ką pras­čiau nei „Įsi­kū­ni­ji­mo“ (rež. Ja­mes Ca­me­ron, 2009) va­rian­tas, kur no­rint pa­tek­ti į ava­ta­rų pa­sau­lį rei­kia už­si­da­ry­ti į sar­ko­fa­gą). Kiek kliū­va ty­ri­mo vyk­dy­to­jų an­glų kal­ba, kar­tais net ten­ka skaityti subtit­rus, kad su­pras­tum, kas kal­ba­ma. Ta­čiau tu­rint ome­ny­je, kad juos vai­di­na ne jau­nik­liai ak­to­riai, ne­si­no­ri ka­bi­nė­tis prie smulk­me­nų. Kri­ti­kai mi­ni už­sie­nio re­ži­sie­rių fil­mų užuo­mi­nas, bet jos vi­sai dar­niai įsi­lie­ja į siu­že­tą. Pa­vyz­džiui, kai Au­ro­ra pa­duo­da Lu­kui dė­žu­tę, ku­rio­je į mė­ly­ną po­pie­rių įvy­nio­ta mer­gi­nos ir jos mi­ru­sio vy­ro (akt. Ša­rū­nas Bar­tas) ves­tu­vių nuo­trau­ka, iš­kart no­ri­si pri­si­min­ti Da­vi­do Lyn­cho „Mal­ho­lan­do ke­lią“ (2001), kur nau­do­ja­mas mė­ly­nos dė­žu­tės su rak­tu sim­bo­lis. Kaž­kuo taip pat la­bai lin­čiš­kas tam­sus sė­din­čio ir or­gi­ją ste­bin­čio mi­ru­sio Au­ro­ros vy­ro si­lu­e­tas. Jis pa­si­ro­do Lu­kui kaip grės­mė, ne­aiš­kus su­vo­ki­mas, kad at­si­ra­do var­žo­vas, ku­rį rei­kia nu­ga­lė­ti. Lu­kas bė­ga nuo vy­ro, o pas­kui su juo žiau­riai su­si­do­ro­ja – tai dar vie­nas epi­zo­das, vėl pri­me­nan­tis von Trie­rą. Jo fil­me „Šo­kė­ja tam­so­je“ (2000) ma­to­me, kaip pa­grin­di­nė he­ro­jė (akt. Björk) ne­gy­vai už­dau­žo jos pi­ni­gus akių ope­ra­ci­jai no­rė­ju­sį pa­vog­ti vy­rą. Šis epi­zo­das at­sklei­džia ly­giai to­kią pa­čią ne­vil­tį, su­mi­šu­sią su ne­apy­kan­ta ir su­tri­ki­mu ge­rai ne­su­vo­kiant, kas vyks­ta. Tuo pa­čiu prin­ci­pu pa­ti­ria­mas di­dy­sis lū­žis ir Au­ro­ros pa­są­mo­nė­je.

Lū­žis. Lu­kas, ku­rį Au­ro­ra iš pra­džių ma­tė kaip sa­vo mi­ru­sį vy­rą (Lu­kas iš­trau­kia iš eže­ro sken­duo­lę Au­ro­rą ir aki­mir­ką jai su­šmė­žuo­ja ne Lu­ko, o jos vy­ro vei­das), il­gai­niui tam­pa jai ne­pa­žįs­ta­mu as­me­niu. Tuo­met jos pa­sau­lis pa­krin­ka, idi­liš­ka at­mos­fe­ra tam­pa grės­min­ga ir per­smelk­ta ne­pa­aiš­ki­na­mų epi­zo­dų, pa­vyz­džiui, kai abu vei­kė­jai stai­ga at­si­du­ria pa­plū­di­my­je, kur ste­bi ne­įti­kė­ti­nai ryš­kų sau­lės už­te­mi­mą, o Au­ro­ra ver­kia. Vė­liau į ha­liu­ci­nuo­jan­čią pa­są­mo­nės plot­mę at­ei­na ve­lio­nis su­tuok­ti­nis – grės­mės pa­grin­das ir idi­lės su­grio­vi­mo prie­žas­tis. Mer­gi­na pra­de­da su­vok­ti, kad jos vy­ras ne Lu­kas, nors taip il­gai sau­giai blo­ka­vo pa­tir­tos tra­ge­di­jos pri­si­mi­ni­mus. Jau mi­nė­ta su­tuok­ti­nio nu­žu­dy­mo sce­na – kul­mi­na­ci­ja, Au­ro­ros ne­no­ro su­vok­ti tie­są ale­go­ri­ja. Vy­ras mirš­ta, ir jo mir­ties fak­tas pa­sie­kia tik­ro­vė­je įvy­ku­sią tra­ge­di­ją blo­kuo­jan­čią mer­gi­nos są­mo­nę.

Nors iš pra­džių kai ku­rios fil­mo sce­nos glu­mi­na ir at­ro­do ne­tu­rin­čios lo­gi­nio są­ry­šio, siu­že­tas pa­tei­si­na bet ko­kius nuo­kry­pius. Tu­rint ome­ny­je, kad pa­grin­di­nis veiks­mas vyks­ta Lu­ko sme­ge­ny­se, ga­li­mi bet ko­kie ne­aiš­kūs, ne­bū­ti­nai su siu­že­tu su­si­ję epi­zo­dai, pa­vyz­džiui, ma­si­nės or­gi­jos sce­na. Bet ko­kiu at­ve­ju no­ri­si pa­si­džiaug­ti, kad fil­mas pui­kiai iliust­ruo­ja skau­džios vy­ro ne­tek­ties ne­no­rin­čios pri­pa­žin­ti mo­ters vi­di­nį pa­sau­lį, į ku­rį in­fil­truo­tas eks­pe­ri­men­to da­ly­vis Lu­kas iš­gy­ve­na ne ma­žiau in­ten­sy­vią dra­mą. Rei­kė­tų pa­mi­nė­ti, kad dra­mi­nę įtam­pą su­kur­ti itin pa­de­da grės­mės nuo­jau­tą iliust­ruo­jan­tis gar­so ta­ke­lis (kom­po­zi­to­rius Pe­te­ris von Po­eh­las), taip pat ryš­kus ir vi­zu­a­li­nės sti­lis­ti­kos re­ži­sie­riaus Bru­no Sam­pe­rio in­dė­lis. Eks­pe­ri­men­to pra­džio­je ro­do­mos įvai­rio­mis spal­vo­mis ir raš­tais mir­gan­čios vi­zu­a­li­za­ci­jos pa­de­da at­skir­ti re­a­ly­bę nuo eks­pe­ri­men­to me­tu pa­ti­ria­mų vi­zi­jų. Tai vei­kia kaip sa­vo­tiš­kas skir­tu­kas tarp re­a­laus ir me­ta­fi­zi­nio veiks­mo di­men­si­jų.

Ten­ka pri­si­pa­žin­ti, kad min­ty­se ne­ju­čia su­šu­kau „va­lio!”, kai su­pra­tau, kad fil­mo pa­bai­ga tra­giš­ka. Sal­džios lai­min­gos pa­bai­gos vi­sa­da lyg ir su­men­ki­na vei­kė­jų pa­tir­tą tra­giz­mą, po ke­lių va­lan­dų įtam­pos grą­ži­na žiū­ro­vą į pa­to­gią pa­dė­tį ir at­bu­ki­na no­rą mąs­ty­ti (su­prask, pro­ble­ma jau iš­spręs­ta ir nė­ra čia apie ką gal­vo­ti).