Fach­ver­kas: sta­ty­ba, is­to­ri­ja, sim­bo­li­ka

VI­TA­LI­JUS MI­CHA­LOV­SKIS

Kam te­ko pa­ke­liau­ti po Vo­kie­ti­ją, tik­riau­siai at­krei­pė dė­me­sį į se­na­jai vo­kie­čių ar­chi­tek­tū­rai bū­din­gus dai­lius na­me­lius, ku­rių įvai­riau­sio­mis spal­vo­mis da­žy­tų sie­nų plo­tai yra įrė­min­ti dau­gy­bės guls­čių, sta­čių ir įstri­žai iš­dės­ty­tų medinių tašų, su­tei­kian­čių pa­sta­tams ne­pa­kar­to­ja­mą vaiz­dą. Tai žy­mie­ji fach­ver­ki­nės sta­ty­bos na­mai (vok. fach­werk­haus), į lie­tu­vių kal­bą šis spe­ci­fi­nis ter­mi­nas ga­li bū­ti ver­čia­mas kaip „kar­ka­si­nė kon­struk­ci­ja“, nors vo­kiš­kas žo­dis fach tu­ri ir dau­giau reikš­mių: „plokš­tė“, „len­ty­na“, „stal­čius“, „sky­rius“ ir kt. Šiems pa­sta­tams bū­din­gas įvai­riais kam­pais su­jung­tų me­di­nių tašų kar­ka­sas, o tuš­ti plo­tai tarp jų už­pil­do­mi ku­ria nors iš vie­to­vė­je leng­viau pri­ei­na­mų ar pa­ga­mi­na­mų sta­ty­bi­nių me­džia­gų. Iš pra­džių tar­pai bu­vo už­pil­do­mi su­kie­tė­ju­siu mo­lio ir šiau­dų (ar mel­dų) mi­ši­niu, vė­liau jie im­ti už­tai­si­nė­ti ki­tais ne­su­dė­tin­gai pa­ruo­šia­mais mi­ši­niais iš na­tū­ra­lių me­džia­gų, ply­to­mis ar net ak­me­ni­mis.

Kvedlinburgo fachverkas. Alexanderio Sauterio nuotrauka

Fach­ver­ki­nės sta­ty­bos pa­pli­ti­mui vi­du­ram­žiais ga­lė­jo tu­rė­ti įta­kos są­ly­gi­nis vi­sos kon­struk­ci­jos pa­pras­tu­mas ir pi­gu­mas, pa­ly­gin­ti grei­ti sta­ty­mo tem­pai, ma­žes­nės tuo­met bran­gios me­die­nos są­nau­dos ir ne­su­dė­tin­gas pa­sta­to da­lių re­mon­tas. Ka­dan­gi  fach­ver­ko sie­nos da­li­ja­mos į dau­gy­bę au­to­no­miš­kų, vie­nas nuo ki­to ne­pri­klau­san­čių plo­tų – ga­na ne­su­dė­tin­ga tam tik­ro­je vie­to­je pa­keis­ti sie­nas už­pil­dan­čią me­džia­gą ar pra­dė­ju­sį pū­ti tašą. To­kiu bū­du per tam tik­rą lai­ką ga­li­ma vi­siš­kai at­nau­jin­ti di­de­lius sta­ti­nio plo­tus nė kiek ne­pa­ken­kiant pir­mi­nei jo iš­vaiz­dai, juo­lab kad kai ku­riais at­ve­jais vals­ty­bės glo­bo­ja­mų pa­sta­tų sa­vi­nin­kai Va­ka­rų Eu­ro­po­je ga­li ti­kė­tis fi­nan­si­nės val­džios pa­ra­mos.

Na­tū­ra­lio­mis me­džia­go­mis už­pil­dy­tos sie­nos pa­sta­tui lei­džia „leng­vai kvė­puo­ti“: žie­mą ne­pra­ras­ti vi­daus ši­lu­mos, o karš­tą va­sa­rą iš­lai­ky­ti vė­są. Nors ir to­kios, at­ro­dy­tų, tra­pios kon­struk­ci­jos, fach­ver­ki­niai na­mai pa­si­žy­mi ne­įti­kė­ti­nu il­ga­am­žiš­ku­mu ir tvir­tu­mu. Ty­ri­mai pa­ro­dė, kad jie ga­li at­lai­ky­ti net­gi vi­du­ti­nio ga­lin­gu­mo že­mės dre­bė­ji­mą, to­dėl vie­nin­te­lis rim­tas šių pa­sta­tų prie­šas yra tik gais­ras. Kai ku­rie iki mū­sų die­nų funk­cio­nuo­jan­tys Va­ka­rų Eu­ro­pos sta­ti­niai gy­vuo­ja jau sep­tin­tą am­žių nuo pa­sta­ty­mo die­nos, to­li gra­žu ne apie kiek­vie­ną mū­ri­nį pa­sta­tą tai ga­li­ma pa­sa­ky­ti.

Kaip bu­vo sta­to­mi fach­ver­ki­niai pa­sta­tai? Pa­tys anks­ty­viau­si sta­ti­niai tu­rė­jo bū­ti ga­na pa­pras­ti ir ne to­kie iš­tai­gin­gi, ko­kius da­bar esa­me įpra­tę ma­ty­ti. Iš pra­džių į že­mę bu­vo įka­sa­mi pa­pras­čiau­si ąžuo­li­niai ar ko­kio ki­to tvir­tes­nio me­džio rąs­tai, ant jų bu­vo tvir­ti­na­mi to­kie pat ap­va­lūs rąs­tai ir sto­go si­jos. Sie­nos bu­vo už­pil­do­mos pa­pras­tais mi­ši­niais ar su­pi­na­mos iš au­ga­li­nių pi­nu­čių, o sto­gas den­gia­mas šiau­dais. Vė­les­niais am­žiais ap­va­lūs rąs­tai pra­dė­ti ta­šy­ti, be to, kad ne­pū­tų, jie jau ne­bu­vo ka­sa­mi į že­mę – tvir­ti­na­mi ant ak­me­ni­nio pa­grin­do. No­rint su­stip­rin­ti pa­sta­tų kon­struk­ci­ją sta­čių, guls­čių ir įstri­žų tašų sta­ti­niuo­se vis dau­gė­jo, jie su­da­rė vaiz­din­gus or­na­men­tus, be ku­rių da­bar ne­įsi­vaiz­duo­ja­mi šie ar­chi­tek­tū­ros me­no pa­min­klai. Im­ti sta­ty­ti ir ke­lių aukš­tų pa­sta­tai – pa­pras­tai fach­ver­ki­nis sta­ti­nys re­tai bū­na aukš­tes­nis nei 3–4 aukš­tų (ne­įskai­tant šlai­ti­nio sto­go). Pa­sta­to sie­nos daž­niau­siai tin­kuo­tos ir da­žy­tos švie­sia spal­va, o iš­orė­je ma­to­mi tašai – tam­sia. To­kiu bū­du fach­ver­ki­niai sta­ti­niai įgau­da­vo kon­tras­tin­gą, tik jiems bū­din­gą žais­min­gą iš­vaiz­dą.

Tru­pu­tis is­to­ri­jos. Nors kla­si­ki­nio fach­ver­ki­nio sta­ty­bos sti­liaus su­kles­tė­ji­mas sie­ja­mas su va­di­na­mai­siais bran­džiai­siais ir vė­ly­vai­siais vi­du­ram­žiais (XIII–XV a.), anks­ty­viau­sia pa­na­šios sta­ty­bos tech­ni­ka ži­no­ma iš kur kas ži­les­nių ne­oli­to lai­kų. Fach­ver­kas daž­nai sie­ja­mas su Vo­kie­ti­ja (pa­vyz­džiui, len­kai to­kį sta­ty­bos sti­lių iki šiol va­di­na „prū­siš­ku mū­ru“), ta­čiau iš tie­sų vo­kie­čių meist­rai tik ne­įti­kė­ti­nai iš­to­bu­li­no sta­ty­bos me­to­di­ką, ku­ri pri­mi­ty­ves­nė­mis for­mo­mis bu­vo ži­no­ma ne tik se­no­jo­je Eu­ro­po­je, bet ir to­li už jos ri­bų. Vi­du­ram­žiais fach­ver­ki­niai sta­ti­niai dau­giau­sia sta­ty­ti kli­ma­ti­nė­se la­puo­čių, ypač ąžuo­lų, au­gi­mo zo­no­se – nuo Bri­ta­ni­jos sa­lų va­ka­ruo­se iki vo­kie­čių ko­lo­ni­zuo­ja­mų ry­ti­nių Bal­ti­jos pa­kran­čių, nuo pie­tų Skan­di­na­vi­jos šiau­rė­je iki vo­kiš­kai kal­ban­čių te­ri­to­ri­jų pa­ri­bio pie­tuo­se. Nors pa­vie­nius fach­ver­ki­nius pa­sta­tus ga­li­me pa­ma­ty­ti ne tik ger­ma­nų kraš­tuo­se, di­džiau­sias jų pa­pli­ti­mas sie­ja­mas su vo­kie­čių ar kaž­ka­da Vo­kie­ti­jai pri­klau­siu­sio­mis te­ri­to­ri­jo­mis. Per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą bu­vo su­nai­kin­ta dau­gy­bė uni­ka­lių šio sti­liaus sta­ti­nių, ta­čiau net­gi da­bar is­to­ri­nia­me Sak­so­ni­jos-An­hal­to mies­te Kved­lin­bur­ge yra už­fik­suo­ta dau­giau nei pus­an­tro tūks­tan­čio fach­ver­ki­nio sti­liaus pa­sta­tų, sta­ty­tų dau­giau nei prieš 600 me­tų. Ke­liau­jan­tiems po Vo­kie­ti­ją siū­lo­mas ir spe­cia­lus tu­ris­ti­nis marš­ru­tas – įvai­riais ša­lies re­gio­nais ir se­no­vi­niais mies­te­liais vin­giuo­jan­ti „Vo­kiš­ko­ji fach­ver­ki­nė gat­vė“, ku­rios ben­dras il­gis vir­ši­ja 2 000 km.

Iš­li­ku­sių ar res­tau­ruo­tų fach­ver­ki­nės sta­ty­bos pa­sta­tų Lie­tu­vo­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti Klai­pė­dos se­na­mies­ty­je (ypač iš­si­ski­ria at­sta­ty­tas bu­vęs Ry­žių ma­lū­nas), nors to­kių sta­ti­nių bū­ta ir ki­to­se Ma­žo­sios Lie­tu­vos vie­to­vė­se, o tam tik­rų fach­ver­ko ele­men­tų ga­li­ma ap­tik­ti ir Di­džio­jo­je Lie­tu­vo­je. Ki­tuo­se Eu­ro­pos kraš­tuo­se fach­ver­ki­nės sta­ty­bos bū­das įgi­jo sa­vus pa­va­di­ni­mus: tim­ber fra­ming – Bri­ta­ni­jo­je, co­lom­ba­ge – Pran­cū­zi­jo­je, Bin­dingsværk – Da­ni­jo­je, Vak­werk – Olan­di­jo­je. Kai ku­rie tau­ti­niai-re­gio­ni­niai sti­liai pa­si­žy­mė­jo vie­ti­niais ypa­tu­mais ir sa­vais su­dė­tin­gu­mo lyg­me­ni­mis.

Ta­čiau, ko ge­ro, pats pa­slap­tin­giau­sias ir la­biau­siai dė­me­sį trau­kian­tis fach­ver­ki­nių pa­sta­tų as­pek­tas yra tik­ro­ji ar ta­ria­mo­ji jų sim­bo­li­ka. Ne­sun­ku pa­ste­bė­ti, kad net­gi ša­li­mais esan­tys fach­ver­ki­niai stat­i­niai ne­bu­vo sta­to­mi pa­gal tą pa­čią tašų iš­dės­ty­mo kon­struk­ci­ją, o ga­nė­ti­nai vie­nas nuo ki­to sky­rė­si. Vi­sa tai kė­lė daug prie­lai­dų apie „slap­tas“ tašų iš­dės­ty­mo pra­smes, o už­da­ri vi­du­ram­žių ama­ti­nin­kų ce­chai, kaip ži­no­ma, vi­suo­met mo­kė­jo sau­go­ti ama­to pa­slap­tis. Ti­kė­ti­na, kad kiek­vie­nas vi­du­ram­žių sta­ty­to­jų su­si­vie­ni­ji­mas tu­rė­jo sa­vą, tik jam bū­din­gą sta­ty­bos brai­žą. Tam tik­roms pa­sta­to tašų kry­žia­vi­mo ir jun­gi­mo for­moms bu­vo su­teik­ti ir sa­vi­ti pa­va­di­ni­mai. Pa­vyz­džiui, be­veik tai­syk­lin­gos X for­mos pa­vi­da­lo tašų kry­žia­vi­mas įgi­jo Apaš­ta­lo An­drie­jaus kry­žiaus (vok. An­dre­ask­reuz) pa­va­di­ni­mą, nes, pa­sak le­gen­dos, bū­tent ant to­kios for­mos kry­žiaus jis bu­vo nu­kan­kin­tas. Kiek su­dė­tin­ges­nis, di­de­lę snai­gę pri­me­nan­tis jun­gi­nys bu­vo va­di­na­mas „žmo­gu­mi“ (vok. Mann). Jis tu­rė­jo ke­lis va­rian­tus: „lau­ki­nis žmo­gus“ (vok. Wil­der Mann), „ma­ža­sis žmo­gus“ ir kt., o kon­struk­ci­jų pa­va­di­ni­mai pri­klau­sė nuo įstri­žai­nių san­kir­tos aukš­čio ant ver­ti­ka­laus tašo. Pa­si­tai­ko tvir­ti­ni­mų, kad įvai­rių kon­struk­ci­jų iš­dės­ty­mui ne tik buvo tei­kia­ma prak­ti­nė reikš­mė, bet ir ti­kė­ta jo ma­giš­kos ap­sau­gos sa­vy­bė­mis. Pa­vyz­džiui, įvai­rios iš tašų su­da­ry­tos fi­gū­ros pa­sta­tą ir ja­me gy­ve­nan­čius žmo­nes tu­rė­jo sau­go­ti nuo ug­nies ir ki­to­kių ne­gan­dų. 1912 m. vo­kie­čių žur­na­lis­tas ir ra­šy­to­jas Phi­lip­pas Stauf­fas iš­lei­do kny­gą „Na­mų ru­nos“ (Ru­nenhäuser), jo­je fach­ver­ki­nių tašų iš­dės­ty­mą sie­jo su ru­no­mis – sim­bo­li­niu ir fo­ne­ti­niu se­nų­jų ger­ma­nų raš­tu. Jo vaiz­duo­tė­je fach­ver­ki­nis pa­sau­lis at­si­vė­rė su­dė­tin­gais tašų san­kir­to­se už­mas­kuo­tais pa­slap­tin­gų, sa­vi­tas pra­smes ir gel­mi­nes in­ter­pre­ta­ci­jas tu­rin­čių ar­cha­ji­nių sim­bo­lių ko­dais. Ne­pai­sant ga­na abe­jo­ti­nos moks­li­nės Ph. Stauf­fo kom­pe­ten­ci­jos, iš­va­dų prieš­ta­rin­gu­mo ir au­to­riaus są­sa­jų su ezo­te­ri­niais to me­to sam­bū­riais, tam tik­ros lo­gi­nės mo­ty­va­ci­jos jo kny­go­je esa­ma, nes: a) ru­nų sim­bo­liai kar­tais nau­do­ti ger­ma­niš­ko­je vi­du­ram­žių ar­chi­tek­tū­ro­je, b) tašų san­kir­tos pa­va­di­ni­mas Mann tiek pa­čiu įvar­di­ji­mu, tiek ben­drą­ja iš­vaiz­da at­kar­to­ja tam tik­ras ger­ma­nų ru­nas, c) se­no­vės lai­kais prak­ti­nė nau­da daž­nai sie­jo­si su puo­šy­bos funk­ci­jo­mis ir sim­bo­li­nė­mis pra­smė­mis. Ta­čiau ra­šy­to­jas per­ne­lyg en­tu­zias­tin­gai ėmė­si aiš­kin­ti „slap­tas fach­ver­ki­nes pra­smes“, o tam rei­kia ga­na spe­ci­fi­nio įsi­gi­li­ni­mo ir iš­ma­ny­mo.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.