JULIJA GULBINOVIČ. Eilės

Žemuogių metas

kai ją paguldo į ligoninę,
ją paguldo kaip vaiką
arba žvėrį, pagautą per patį įkarštį,
ji galvoja, šūdas, per žemuogių metą,
ir kas naktį eidama gulti
padeda savo elegantišką ranką
ramindama pilvo apačią
ir meldžiasi, kad tie oportunistai
kaimynai ir šiaip prašalaičiai
nebūtų susekę jos dviračio pėdsakų

Butas 76

kaipgi jis lieka be manęs,
stovi nurengtas ir tuščias,
aidėdamas turkiškus pokalbius,
tykiai klausydamasis rytietiškų melodijų,
o paskui staiga vienas
ir tegali žiūrėti į savo paties tamsą,
kol aš išvykusi dar ir džiūgauju,
palikus jo dulkes kristi
ant nieko

randu jį lyg kokį apleistą katiną,
paliktą vasarai,
vaikštau po kambarius
puse sielos ir kitokiu kūnu,
vakarais sėdim kartu, tylim

kol kitur lėtai išsilygina patalai,
plaukų, nukramtytų nagų likučiai
po truputį iššluojami
ir aprimsta fantomų žingsniai –
šilumą laikančiais laiptais,
rūsyje prie arbūzų,
kartais už vartų, prie pašto dėžutės, kur ateina laiškai


pabundu ir guliu tyliai – balsai už langų
kažkur veda vaikus, saugią valandą
žvangina plaunamais indais,
degina malkas

prisimenu, kad jau šalta į lauką basom,
kad voratinklių sielos jau glaudžiasi
prie mūsų krūtinių

prisimenu, kiek mūsų gyvena šiuose namuose
ir kiek mūsų yra gyvenę
kas kuriam kambary – du saulėti, kiti į šiaurę

keliuosi, einu, išalkusi po mirties


1.

atprantu nuo dešimtmečiais kartojimų,
tarsi nebūtų mano pačios dalis
gyvenimas,
o tik galvą reikėtų pakelti
nuo puslapio
ar pabusti iš sapno uždusus –
medžiai stovi pirty,
garuoja, laša

2.

miegu trumpai ir visai be sapno
kaip tolimųjų reisų vairuotojas,
kuris galėtų būti ir brolis,
užversti kailiniais ar antklodėmis,
mes pradingstam miegodami,
o ten, kur pabundam,
mus pasitinka pažįstamas netikrumas

jis lipa iš sunkvežimio,
plaunasi veidą iš butelio,
šlama negirdimas vėjas,
karščio audra ištikusi Dalamaną

iš mano atminties

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.