MARIUS MORKEVIČIUS. Eilės
skaičiai
prabėgo penkeri kai apvilktas transparantu „rašau taisau stogus mokau istorijos klijuoju plyteles“ pardaviau save už dvi poras dryžuotų kojinių arklį ir vieną apkabinimą.
aštuonerius skaičiuoju kai blykstelėjo minimum rūsio šviesos ir girtas įgriuvau į sceną šaukti sokrato tiesų. manęs nesuprato bet plojo kaip ir kitais kartais kai ėjau ten blaivas.
po metų ravėjau palmes prie šiaurės jūros ir stebėjau kaip rytmečio pakampėse dauginasi teenageriai bei mirksta vonioje mano draugė. po to ji pririjo tablečių ir kai mus išleido iš ligoninės paskolinau jai savo batus.
prieš dešimtį nuvažiavau į miuncheno knaipes tepti big mac. nakvojau po metro lempomis gėriau alų po 50 pfeningų kartais mylėjausi su bulgarėmis ir esminė baimė buvo dingusi.
šeštoje klasėje dažnai gaudavau į liūlį o paūgėjęs ėmiau cituoti stanislavskį ir pešti prima. dvyliktoje užsidariau su klasioke mamos sode išėjęs prie durų radau sudžiūvusią varlę. prieš tai jos nebuvo.
kai man įsegė ženkliuką su lenino galva džiaugiausi ir lėkiau namo pasirodyti. dar tą pačią vasarą išsigandęs kad visada liksiu vienas simboliškai pasiusiojau vidury senelių kiemo palei lėvenį.
vakar skaičiavau širdies dūžius. vieno trūko.
kiekvieną rytą veriu vienuolyno duris prieš tai meiliai išspardydamas vietos kates atsilošiu krėsle ir pakuriu iš seilių sulipdytą mašiną. (visuomenė be ryšio.) tada pučiu dūmą ir užkremtu pusryčiams patiektą keptą varlę (kolegė atostogavo Bankoke) arba sūrią lazdelę (rafinuotos boso vaišės).
žinai, iš ko atskirsi kontoros pižoną? klausė laužo žmogus. kad rūkai ne kontrabandą. taigi. o juk mano kelnės be kanto batai kiauri it piemenėlio senovinis pasatas ir pats tylus kaip zylė. bet papirosai brangūs. ir gerklė gili. nors širdelė jau bilda nuo prabangos mokesčio. dar žvilgsnis mąslaus debilo maždaug: pasaulis baigias prasidedu aš. supuos krėsle mygdamas raides ir skiedžiu kad sapnavau tave besimylint su king kongu o tuo pat metu rankelės kad virpa. protelis kinivarpų išgraužtas. murkdaus chaose kaip karosas, o slieko nėra – beždžionės letenoj sugniaužtas tylus kliedesys.
kiek už šildymą, Viešpatie.
įkvėpk gryno
šiandien draugui iš ausies išleis džiną trys norai pravėrus skalpą
oro oro oro
nuvilnys virš garmančių stogų išsiskaidys į tūkstantį ir vieną
pagauk jei gudrus
dienos
kai šikšnosparnių sparnai
krenta žemėn kutendami
tarsi
kirviais
pagauk
man vieną tą ištrupintais dantimis
prie
minus
dvidešimt
šypsotis
nebe taip sopės
