Ne­ži­no­mas knyg­ri­šys

RŪ­TA TAU­KI­NAI­TY­TĖ-NAR­BU­TIE­NĖ

Knyg­ri­šys Zig­mas Ma­la­šaus­kas ne­ži­no­mas dėl ke­lių as­pek­tų. Jį sa­vo mo­nog­ra­fi­jo­se mi­nė­jo Gied­rė Jan­ke­vi­čiū­tė ir Le­o­nas Gu­dai­tis, ta­čiau jo veik­la iki šiol ne­bu­vo nei ty­ri­nė­ta, nei ap­ra­šy­ta. Jis dir­bo knyg­ri­šiu ir su di­de­liu už­si­de­gi­mu pro­pa­ga­vo me­ni­nę knyg­ri­šys­tę Kau­ne ket­vir­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je, tuo pa­čiu me­tu kaip Ta­das Lom­sar­gis, vie­nin­te­lis to me­to pro­fe­sio­na­lus me­ni­nės knyg­ri­šys­tės meist­ras, tad pa­ra­le­lės tarp jų ne­iš­ven­gia­mos. De­ja, mums ži­no­mas tik tas vie­nas Ma­la­šaus­ko gy­ve­ni­mo de­šimt­me­tis, o dau­gy­bė ki­tų biog­ra­fi­nių fak­tų vis dar lie­ka pa­slap­ty­je – koks bu­vo jo gy­ve­ni­mas iki tol, iš kur jis ki­lęs, kur mo­kė­si, ko­kia bu­vo pro­fe­si­nės veik­los pra­džia, koks bu­vo to­les­nis jo li­ki­mas ka­ro bei po­ka­rio me­tais ir t. t. Bet blo­giau­sia, kad mums nė­ra ži­no­mas nė vie­nas jo su­kur­tas kny­gos įri­ši­mas. Ta­čiau ras­ti duo­me­nys, ro­dan­tys aist­rin­gą at­si­da­vi­mą ama­tui, ke­lia su­si­do­mė­ji­mą, o ne­at­sa­ky­ti klau­si­mai dar la­biau in­tri­guo­ja.

Vi­si Ma­la­šaus­ko teks­tai ra­šy­ti ne ran­ka, o ma­šin­raš­čiu. Kai ku­riuo­se do­ku­men­tuo­se ma­to­me ir sta­čia­kam­pį jo ant­spau­dą, ku­ria­me nu­ro­do­ma pa­var­dė ir dirb­tu­vių ad­re­sas. Tuo me­tu kar­tais vir­še­lio vi­di­nė­je pu­sė­je (re­kla­mi­niais su­me­ti­mais) bu­vo de­da­ma lip­dė ar ants­pau­das, nu­ro­dan­tis įri­ši­mo au­to­rių. Nors tie ant­spau­dė­liai ar lip­dės bū­da­vo ge­ro­kai ma­žes­ni už šį, no­ri­si ti­kė­ti, kad gal­būt juo (ar ki­tu bū­du) Ma­la­šaus­kas žy­mė­da­vo ir sa­vo įri­ši­mus, tuo­met juos bū­tų ga­li­ma leng­vai iden­ti­fi­kuo­ti.

Šis meist­ras ne­bi­jo­jo pa­brėž­ti, kad nė­ra pro­fe­sio­na­las, ta­čiau pro­fe­si­nių ži­nių jam ne­trū­ko. Skai­tant jo teks­tus ryš­kė­ja nuo­šir­dus, skru­pu­lin­gas gi­li­ni­ma­sis į ama­to sub­ti­ly­bes, pa­gar­ba tra­di­ci­jai, ža­vė­ji­ma­sis me­ni­ne knyg­ri­šys­te, do­mė­ji­ma­sis Eu­ro­pos knyg­ri­šys­tės ten­den­ci­jo­mis ir stip­rus, net, sa­ky­tum, la­bai as­me­niš­kas san­ty­kis su šiuo ama­tu, kar­tu aiš­kiai su­vo­kiant ir ak­cen­tuo­jant jo svar­bą ša­lies kul­tū­rai.

Zig­mas Ma­la­šaus­kas gi­mė 1895 ar­ba 1897 me­tais, tiks­lios gi­mi­mo da­tos ir vie­tos nu­sta­ty­ti ne­pa­vy­ko. Ži­no­ma tik, kad vė­liau gy­ve­no ir dir­bo Kau­ne, su­kū­rė šei­mą, tu­rė­jo sū­nų. Ak­ty­viai reikš­tis pra­dė­jo XX am­žiaus 4-ajame de­šimt­me­ty­je – nuo 1930 me­tų tu­rė­jo įri­ši­mo dirb­tu­ves, taip pat skelbė straips­nius žur­na­le „Ama­ti­nin­kas“, 1933 me­tais įsto­jo į Lie­tu­vos ver­sli­nin­kų są­jun­gą. Jo va­do­vau­ja­ma in­di­vi­du­a­li įmo­nė ne­bu­vo di­de­lė – jo­je dir­bo tik jis ir jo šei­mos na­riai. Iš Vals­ty­bi­nės mo­kes­čių ins­pek­ci­jos ar­chy­vi­nių duo­me­nų ma­ty­ti, kad pa­ja­mos, pa­ly­gin­ti su ki­to­mis knyg­ri­šyk­lo­mis, ne­bu­vo di­de­lės.

Pa­gal spe­cia­ly­bę jis bu­vo paš­to val­di­nin­kas, bu­hal­te­ris, tad, re­gis, knyg­ri­šys­te su­si­do­mė­jo ne iš kar­to. Jo straips­niai žur­na­le „Ama­ti­nin­kas“ ga­na vaiz­džiai iliust­ruo­ja pro­fe­si­nį au­gi­mą, po­žiū­rį į ama­tą, o kar­tu pri­sta­to to me­to knyg­ri­šys­tės kon­teks­tą lai­ki­no­jo­je sos­ti­nė­je – kul­tū­ri­nia­me ša­lies cen­tre. Pir­muo­se straips­niuo­se aki­vaiz­dus ry­šys su jo pir­mą­ja pro­fe­si­ja. Juo­se jis mo­ko ama­ti­nin­kus eko­no­mi­kos pa­grin­dų, ga­mi­nių kai­nos nu­sta­ty­mo ir įmo­nės fi­nan­si­nio val­dy­mo sub­ti­ly­bių. Ki­tuo­se straips­niuo­se nag­ri­nė­ja jau pa­ties knyg­ri­šys­tės ama­to sa­vi­tu­mus, kla­si­fi­kuo­ja jo rū­šis, ap­ta­ria asor­ti­men­tą, tech­no­lo­gi­jas, ana­li­zuo­ja ir kri­ti­kuo­ja su šiuo ama­tu su­si­ju­sias pro­ble­mas. Pa­vyz­džiui, straips­ny­je „Knyg­ri­šys­tė“ jis ski­ria tris knyg­ri­šys­tės ša­kas: sor­ti­men­ti­nė ar­ba smul­kio­ji knyg­ri­šys­tė, fab­ri­ki­nė ar­ba stam­bio­ji knyg­ri­šys­tė ir dai­lio­ji ar­ba pa­vyz­din­go­ji knyg­ri­šys­tė. Pir­mo­ji, anot jo, pa­si­žy­mi ran­kų dar­bu, at­lie­kant vie­ne­ti­nius klien­tų už­sa­ky­mus, daž­niau­siai tai kny­gų tai­sy­mo, per­ri­ši­mo dar­bai ir al­bu­mų, dė­žu­čių, ap­lan­kų ga­my­ba. Ant­ro­sios dar­bai vyk­do­mi ma­si­niu bū­du, ma­ši­no­mis di­džio­sio­se ša­lies lei­dyk­lo­se, o jų ga­mi­niai skir­ti rin­kai. Tre­čio­ji, dai­lio­ji, knyg­ri­šys­tė ga­mi­na „liuk­su­si­nes pap­kes ad­re­sams, įri­ša baž­ny­ti­nes kny­gas, vi­zi­tų ir sve­čių kny­gas, kny­gas bib­lio­fi­lams, ku­rių už­sie­niuo­se, kaip ir fi­la­te­lis­tų, aps­čiai yra“. Tos kny­gos pa­gal pro­jek­tą me­niš­kai de­ko­ruo­tos, įriš­tos į odą ar ki­tą bran­gią me­džia­gą, auk­suo­tos „tik­ruo­ju auk­su, o ne bron­za, kaip kad da­bar pas mus kuo­ne vi­sos „iš­auk­suo­tos“ kny­gos yra“. Jis tei­gia, kad Lie­tu­vo­je eg­zis­tuo­ja tik sor­ti­men­ti­nė knyg­ri­šys­tė, „fab­ri­ki­nės ir dai­lio­sios knyg­ri­šys­tės vi­sa šio žo­džio pras­me vi­sai nė­ra“, nes kny­gų lei­dė­jai apie 95 pro­cen­tus kny­gų lei­džia rin­kon ne­įriš­tų, o dai­lio­ji knyg­ri­šys­tė, anot jo, Lie­tu­vo­je dar ne­grei­tai pa­si­reikš, nes nė­ra nei bib­lio­fi­lų, nei aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos meist­rų, „dai­liai – me­niš­kai įriš­ti kny­gą kaš­tuo­ja apie 10–50 kar­tų bran­giau ne­gu pa­pras­tai, kas­die­niš­kai įri­šant“.

Straips­ny­je „Knyg­ri­šys­tės bran­šės“ knyg­ri­šio ga­mi­niai kla­si­fi­kuo­ja­mi pa­gal pa­skir­tį ir tech­no­lo­gi­jas, o meist­rai ra­gi­na­mi mar­gin­tą (mar­mu­ruo­tą) po­pie­rių pa­si­ga­min­ti pa­tys ir ap­skri­tai dau­giau spe­cia­li­zuo­tis, ben­dra­dar­biau­ti tar­pu­sa­vy­je, ben­dro­mis jė­go­mis ge­rin­ti ga­mi­nių ko­ky­bę ir taip kar­tu kel­ti ama­to ly­gį. Juk di­džiuo­siuo­se Eu­ro­pos mies­tuo­se ne­re­tai kai ku­rie veiks­mai (auk­sa­vi­mas, mar­mu­ra­vi­mas ir kt.) at­lie­ka­mi at­ski­ro­se spe­cia­li­zuo­to­se dirb­tu­vė­se, kur dir­ba aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos meist­rai, mat ne kiek­vie­nas knyg­ri­šys ga­li vis­ką vie­no­dai ge­rai iš­ma­ny­ti. O štai straips­ny­je „Ša­lin „sek­re­tai“ jis ar­šiai kri­ti­kuo­ja ki­tą pro­ble­mą ir griež­tai pa­smer­kia tuos meist­rus, ku­rie lin­kę ne­iš­duo­ti ama­to pa­slap­čių jau­niems ne­pa­ty­ru­siems meist­rams, ir vėl be­da pirš­tu į už­sie­nį, sa­ky­da­mas, kad ten yra at­virkš­čiai – vi­si sa­vo ži­nio­mis ir tech­no­lo­gi­nė­mis nau­jie­no­mis da­li­na­si, nes tai ska­ti­na ama­to pro­gre­są. Čia jis pa­tei­kia net tris iš vo­kiš­kų kny­gų iš­mo­ktus re­cep­tus, kaip pa­si­ga­min­ti grun­tą auk­sa­vi­mui. Dar ki­tas straips­nis – edu­ka­ci­nės pa­skir­ties. Čia so­cia­li­nius ar tech­no­lo­gi­nius klau­si­mus jis pa­lie­ka nuo­ša­ly­je ir pa­tei­kia is­to­ri­nį ama­to kon­teks­tą – rem­da­ma­sis tuo me­tu ne­se­niai iš­leis­ta Ja­ni­nos Rod­kie­wic­zow­nos mo­nog­ra­fi­ja ir ak­cen­tuo­da­mas kai ku­riuos ak­tu­a­lius as­pek­tus, trum­pai per­pa­sa­ko­ja Vil­niaus knyg­ri­šių ce­cho is­to­ri­ją.

Apie knyg­ri­šio funk­ci­jas ir už­da­vi­nius Ma­la­šaus­kas vaiz­džiai kal­ba straips­ny­je, ku­ria­me opo­nuo­ja ko­res­pon­den­tui, prieš tai iš­leis­ta­me lei­di­nio nu­me­ry­je kri­ti­ka­vu­siam pras­tą ama­to ly­gį. Į prie­kaiš­tą, kad mū­sų knyg­ri­šiai ten­ki­na­si vien kny­gų įri­ši­mu, nors ga­lė­tų ga­min­ti blok­no­tus ir są­siu­vi­nius, Ma­la­šaus­kas at­sa­ko, kad tai – fab­ri­ki­nės knyg­ri­šys­tės ga­my­bos sri­tis. Ir pik­ti­na­si ka­lė­ji­mo knyg­ri­šyk­la, ku­ri pi­giais pra­stos ko­ky­bės ga­mi­niais su­da­ro di­de­lę ir ža­lin­gą kon­ku­ren­ci­ją, bei skun­džia­si men­ku pel­nu ir di­de­liais mo­kes­čiais, tad, jo nuo­mo­ne, „ne­tei­sin­ga ama­ti­nin­kų dirb­tu­vė­lė­se rei­ka­lau­ti pra­mo­nės įmo­nių sam­di­niams tai­ko­mas prie­vo­les“.

Dar dau­giau ne­vil­ties ir emo­ci­jų Ma­la­šaus­kas pa­ro­do pas­ku­ti­nia­me sa­vo straips­ny­je „Ne­nor­ma­lu­mai knyg­ri­šys­tės ama­te“. Čia jis pik­ti­na­si, kad šiuo ama­tu už­si­i­ma vi­si kas tik no­ri, ma­ny­da­mi, kad jo la­bai leng­vai iš­moks­ta­ma, nors „tik­rą, kva­li­fi­kuo­tą knyg­ri­šys­tę iš­mok­ti – rei­kia [...] pa­šau­ki­mo ir „pa­si­tem­pi­mo“. Ne­slėp­da­mas nu­si­vy­li­mo jis nuo­gąs­tau­ja, kad žmo­nės ne­ma­to skir­tu­mo tarp „pa­pras­tos ir tiks­lio­sios knyg­ri­šys­tės“, o jei­gu ir ma­to, ne­su­tin­ka bran­giai mo­kė­ti. Kaip tei­gia straips­nio au­to­rius, jam „sun­ku juos įti­kin­ti, kad to­bu­lam (ek­zak­tiš­kam) įri­ši­mui rei­kia 2–3 kar­tus dau­giau lai­ko su­gaiš­ti, ne­gu pa­pras­tam. Čia ir glū­di vi­sa tra­ge­di­ja. Va­di­nas, net Kau­nas, pre­ten­duo­jąs į did­mies­tį, ne­iš­ga­li iš­lai­ky­ti nė vie­no ge­res­nio knyg­ri­šio…“ To­liau tvir­ti­na, kad Lie­tu­vo­je tur­tin­gi žmo­nės ir rep­re­zen­ta­ci­nės įstai­gos ne­jau­čia po­rei­kio tu­rė­ti me­niš­kai įriš­tų kny­gų, kaip yra ki­to­se ša­ly­se, pik­ti­na­si, jog už ma­žiau­sią kai­ną pa­ga­min­tos kon­to­ri­nės kny­gos ar va­do­vė­liai yra to­kios blo­gos ko­ky­bės, kad griau­na ama­to pres­ti­žą ir ke­lia žmo­nių ne­pa­si­ti­kė­ji­mą vi­sais knyg­ri­šiais. „Ben­drai pa­sa­kius, mū­sų knyg­ri­šys­tė ant tiek yra nu­smu­ku­si, kad liūd­na net ir pri­si­min­ti“, – sa­ko jis, kai ku­riuos sa­vo sa­ki­nius pa­ly­dė­da­mas šauk­tu­kais.

Vi­si šie emo­cio­na­lūs tei­gi­niai at­sklei­džia jo ide­a­lus ir vi­zi­ją, kaip tu­rė­tų at­ro­dy­ti me­ni­nė knyg­ri­šys­tė Lie­tu­vo­je, jei ne­bū­tų var­žo­ma įvai­rių so­cia­li­nių, kul­tū­ri­nių ir eko­no­mi­nių pro­ble­mų. Ta­čiau jis ne tik ra­šo spau­do­je, bet ir mė­gi­na im­tis re­a­lių veiks­mų. An­tai 1935 me­tų pa­va­sa­rį pa­ra­šy­tas do­ku­men­tas, esan­tis Spau­dos fon­do ar­chy­ve, ge­riau­siai at­sklei­džia Ma­la­šaus­ko tiks­lus ir pro­fe­si­nius su­ge­bė­ji­mus. Tai pra­šy­mas pri­im­ti į dar­bą, bet sie­kiant ne tiek įsi­dar­bin­ti, kiek pa­mo­ky­ti ten dir­ban­čius knyg­ri­šius. Ja­me tei­gia­ma: „No­rė­da­mas pa­si­prak­ti­kuo­ti ir ga­li­mai pla­čiau iš­vys­ty­ti dai­li­ą­ją knyg­ri­šys­tę ir jos idė­ją pla­čiau pa­skleis­ti knyg­ri­šių ir kny­gų mė­gė­jų tar­pe, o taip pat vi­są knyg­ri­šys­tės ama­tą pa­to­bu­lin­ti (prak­tiš­kais dar­bais ir ra­ši­niais „Ama­ti­nin­ke“ iš knyg­ri­šys­tės sri­ties), ku­ris Lie­tu­vo­je la­bai že­mai sto­vi, – pra­šy­čiau Tams­tos leis­ti man dirb­ti ko­o­pe­ra­ci­jos są­jun­gos, Spau­dos fon­do knyg­ri­šyk­lo­je.“ To­liau jis var­di­na dar­bus, ku­riuos mo­ka. Gre­ta pa­pras­tų įri­ši­mų mi­ni­mas ir pran­cū­ziš­kas įri­ši­mas, odi­niai, pa­pras­ti ir dai­lie­ji įri­ši­mai bei po­pie­riaus mar­mu­ra­vi­mas, taip pat de­ko­ra­vi­mo tech­ni­kos: ran­ki­nis auk­sa­vi­mas, mar­mu­ra­vi­mas, mo­zai­ka, in­tar­si­ja, ba­ti­ka, odos rai­žy­ba ir pi­ny­ba. To­liau Ma­la­šaus­kas pri­du­ria: „Vi­sus tuos dar­bus ir jų va­di­na­mą­sias pa­slap­tis mie­lai ro­dy­siu ir aiš­kin­siu vi­siems no­rin­tiems knyg­ri­šiams.“ De­ja, ta­me do­ku­men­te jo­kių at­sa­ky­mo įra­šų nė­ra, Spau­dos fon­do dar­buo­to­jų al­ga­la­pių są­ra­šuo­se jo pa­var­dės ne­te­ko ap­tik­ti, tad ga­li­me spė­ti, kad pra­šy­mas ne­bu­vo pa­ten­kin­tas.

Tais pa­čiais me­tais jis iš­siun­čia pa­reiš­ki­mą Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos Kul­tū­ros rei­ka­lų de­par­ta­men­tui, ku­ria­me tei­gia, kad nuo 1932 me­tų jis de­da „pa­stan­gas įves­ti Lie­tu­vo­je dai­li­ą­ją knyg­ri­šys­tę“, ir, ka­dan­gi jam tai sun­kiai se­ka­si to pa­siek­ti, pra­šo vi­so­ke­rio­pai pa­rem­ti ir su­da­ry­ti są­ly­gas, kad jis ga­lė­tų šiuo ama­tu vers­tis, jį plės­ti ir pri­im­ti ga­bius mo­ki­nius. Šį gal­būt nai­vo­ką pra­šy­mą ly­di ga­na sva­rūs ar­gu­men­tai ir taik­lios įžval­gos. Pir­miau­sia Ma­la­šaus­kas nu­ro­do svar­biau­sias kliū­tis: „1. Lie­tu­viš­ko­ji vi­suo­me­nė, įstai­gos ir in­te­li­gen­ti­ja, nuo am­žių ne­pri­pra­tę ma­ty­ti dai­lio­sios knyg­ri­šys­tės dar­bų, sun­kiai su­pran­ta to­kių dar­bų me­niš­ką­ją ver­tę, jų reikš­mę ir bū­ti­nu­mą gy­ve­ni­me. 2. Prie šios nei­gia­my­bės pri­si­de­da Lie­tu­vos ama­tų pri­mi­ty­viš­ku­mas, ne­or­ga­ni­zuo­tu­mas, ama­ti­nin­kų sil­pnas pa­si­ruo­ši­mas, sto­ka ati­tin­ka­mų ins­ti­tu­ci­jų ir da­bar­ti­niai eko­no­mi­niai sun­ku­mai.“ To­liau jis var­di­na gar­siau­sius už­sie­nio ša­lių me­ni­nės knyg­ri­šys­tės meist­rus, ten vei­kian­čias knyg­ri­šių są­jun­gas bei lei­džia­mus spe­cia­liuo­sius pe­ri­odi­nius lei­di­nius ir tuo mo­ty­vuo­ja reiš­ki­nio svar­bą. Kaip pa­vyz­dį pa­tei­kia Pau­lį Kers­te­ną, ku­ris įstei­gė dai­lio­sios knyg­ri­šys­tės kla­sę ir kas­met iš Prū­si­jos pre­ky­bos mi­nis­te­ri­jos gau­da­vo sub­si­di­ją, o Ber­ly­no ma­gist­ra­tas ne­mo­ka­mai duo­da­vo pa­tal­pas, švie­są ir ku­rą. Va­di­na­si, anot jo, net ir ten, kur knyg­ri­šys­tės ama­to ly­gis aukš­tes­nis, neap­si­ei­na­ma be pa­ra­mos. De­ja, kaip ro­do įra­šai, šis jo pra­šy­mas bu­vo at­mes­tas, gal­būt to­dėl, kad mi­nis­te­ri­ja bu­vo ką tik su­tei­ku­si sti­pen­di­ją Lom­sar­gio knyg­ri­šys­tės stu­di­joms Pra­ho­je ir dar vie­no pa­na­šaus pra­šy­mo pa­ten­kin­ti ne­ga­lė­jo.

1937 me­tais laiš­ke XXVII kny­gos mė­gė­jų drau­gi­jai jis pra­šo, kad ji pa­dė­tų jam įsi­gy­ti va­ri­nių šrif­tų kny­gų auk­sa­vi­mui, ku­rie, jo skai­čia­vi­mais, kai­nuo­tų 1100 li­tų ir bū­tų drau­gi­jos nuo­sa­vy­bė, kol jis už juos at­si­skai­ty­tų. Už tai siū­lo­si bū­ti drau­gi­jos knyg­ri­šiu ir da­ry­ti įri­ši­mus pir­miau­sia drau­gi­jai ir jos na­riams. De­ja, ir šis siū­ly­mas bu­vo at­mes­tas: ar­ba sti­go lė­šų, ar­ba ne­ten­ki­no jo įri­ši­mų ko­ky­bė, ar­ba tie­siog dar ne­bu­vo po­rei­kio tu­rė­ti drau­gi­jos kryg­ri­šį. Tie­sa, po me­tų drau­gi­jos na­riai su­si­pa­ži­no ir pra­dė­jo glau­džiai ben­dra­dar­biau­ti su ką tik iš moks­lų už­sie­ny­je grį­žu­siu Lom­sar­giu.

Tai­gi, re­gis, vi­sos Ma­la­šaus­ko pa­stan­gos bu­vo be­vai­sės. Ne­ma­čius jo dar­bų, sun­ku įver­tin­ti to prie­žas­tis – ar jam ne­pa­vy­ko to­dėl, kad trū­ko kom­pe­ten­ci­jos, ar to­dėl, kad to me­to vi­suo­me­nė, ku­riai spren­džiant ama­tų klau­si­mus pri­ori­te­tas bu­vo vien tik prak­tiš­ko­ji, o ne me­ni­nė, is­to­ri­nė ar ko­kia ki­ta jų ver­tė, ne­tu­rė­jo ypa­tin­go po­rei­kio šią kul­tū­ros sri­tį ver­tin­ti, sau­go­ti ar puo­se­lė­ti. Ma­la­šaus­ko veik­la, re­gis, jo­kios įta­kos me­ni­nės knyg­ri­šys­tės rai­dai ne­pa­da­rė. Ta­čiau jo at­ve­jis mums la­bai svar­bus, nes tai bal­sas „iš apa­čios“, ku­ris iš­reiš­kia gy­vą po­rei­kį to­kią me­no sri­tį ma­ty­ti Lie­tu­vos kul­tū­ro­je ir pa­ro­do, kad ne vien Lom­sar­gio gal­vo­je su­ko­si pa­na­šios min­tys. Gal­būt Ma­la­šaus­kas sa­vo straips­niais ne­tie­sio­giai „iš­pu­re­no dir­vą“ Lom­sar­gio at­ėji­mui, nors grei­čiau­siai jie (bent jau tuo lai­ku) ne­ži­no­jo vie­nas apie ki­tą. Ma­la­šaus­ko in­te­re­sai ir po­rei­kiai bu­vo di­des­ni už ga­li­my­bes, juk Lie­tu­vo­je trū­ko ne tik ge­ros ko­ky­bės įran­kių, spau­dų, me­džia­gų, bet ir va­do­vė­lių, straips­nių, pa­ro­dų, kny­gos kul­tū­ros ins­ti­tu­ci­jų, dis­ku­si­jų – bet ko­kios pro­fe­si­nės in­for­ma­ci­jos ir te­ori­nės min­ties. Kaip ma­ty­ti, jis rė­mė­si vo­kiš­ka li­te­ra­tū­ra ir vo­kiš­ką­ja tra­di­ci­ja. O kai jis var­di­na jam ži­no­mus Eu­ro­pos knyg­ri­šius, ma­ty­ti, kad tai yra XIX–XX am­žių san­dū­ros meist­rai. Tai ro­do, kad jo dar ne­bu­vo pa­sie­kęs pa­ties nau­jau­sio, art de­co, sti­liaus bu­mas ir mo­der­nios me­ni­nės knyg­ri­šys­tės pa­ki­li­mas, spro­gęs Pran­cū­zi­jo­je, nu­si­ri­tęs per Eu­ro­pą į vi­sas pu­ses ir Lie­tu­vą pa­sie­kęs tik Lom­sar­giui grį­žus iš Pra­hos. Ga­liau­siai, pro šią priz­mę pa­žvel­gę į nū­die­nos ran­kų dar­bo knyg­ri­šys­tę, įsi­ti­kin­si­me, kad ma­žai kas pa­si­kei­tė, o šian­die­ni­niams knyg­ri­šiams kai ku­rios jo min­tys gal­būt pa­si­ro­dys ga­na ak­tu­a­lios ir ge­rai pa­žįs­ta­mos.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.