Ty­lus ru­de­ni­nis džiaugs­mas: ne­pir­kau bi­lie­to į Cas­tel­luc­ci

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ

Jau se­no­kai ne­inu į spek­tak­lį, fil­mą, kon­cer­tą, ne­per­ku kny­gos „ak­lai“, t. y. pa­si­ti­kė­da­ma su­in­te­re­suo­tų ren­gė­jų, lei­dė­jų ir kri­ti­kų nuo­mo­ne. Ki­taip kny­gy­nuo­se grieb­čiau kny­gas, ku­rių už­pa­ka­li­nia­me vir­še­ly­je ra­šo­ma: „pa­sa­ko­ji­mas ne­pa­leis jū­sų vi­są nak­tį…“, „su­kre­čian­ti gy­ve­ni­mo ir mir­ties aki­sta­ta“ etc. Taip pat ver­ti­nant kny­gą, daž­nai ir ki­tus me­no kū­ri­nius, ne­be­rei­kia jos vi­su­mos. Skai­to­mos kny­gos pra­ba bū­na apie 30–50 pus­la­pių. Ar žiū­rė­siu fil­mą, pri­klau­so nuo dau­ge­lio da­ly­kų per pir­mą­sias de­šimt mi­nu­čių, daž­nai už­ten­ka vaiz­do, ant ku­rio plau­kia tit­rai. Duk­ra, kai iš­jun­giu fil­mą, pyks­ta, nes jai – li­ku­si jo da­lis dar ne­aiš­ki… Kai esi se­nas (ir lais­vas), už­ten­ka il­ga­me­čio ste­bė­ji­mo, pa­tir­ties, in­tui­ci­jos, in­ter­ne­to šal­ti­nių, po­kal­bio su po­ra žmo­nių, ku­rių nuo­mo­ne pa­si­ti­kiu iš tik­rų­jų „ak­lai“.

Tei­gi­nys, kad ne­ga­li­ma spręs­ti apie spek­tak­lį jo ne­ma­čius, yra nai­vus ir ide­a­lis­ti­nis. O jei taip sa­ko ren­gė­jai, tai tas tei­gi­nys ga­li bū­ti ir ma­te­ria­lis­ti­nis. Juo­kin­giau­sia, kad da­lis kri­ti­ka­vu­sių­jų ne­pa­no­ru­sius žiū­rė­ti spek­tak­lio, bet rei­ka­la­vu­sius jį už­draus­ti Cas­tel­luc­ci gy­nė taip pat jo ne­ma­tę. O ką, jei spek­tak­ly­je tik­rai šiurkš­čiai pa­žei­džia­mos ko­kios nors kie­no nors tei­sės?.. Su­tin­ku su Vy­tau­tu Si­ni­ca („Del­fi“): „Kvie­ti­mai „vi­du­ram­žiuo­se už­stri­gu­siems pro­tes­tuo­to­jams“ pir­ma pa­ma­ty­ti spek­tak­lį at­si­lie­ka ly­giai tiek, kiek gy­vuo­ja in­ter­ne­tas. „You­tu­be“ sve­tai­nė­je leng­vai pri­ei­na­ma ne vien Kris­taus at­vaiz­do už­mė­ty­mo sce­na, bet ir ki­tos, ne­už­kliū­van­čios, iš­ma­to­mis per­sunk­tos sce­nos bei ga­lu­ti­nis Kris­taus at­vaiz­das po vi­so už­mė­ty­mo ir sru­tų plū­di­mo iš akių.“ Pra­ver­tė ir „Vi­meo.com“. Šiuo­lai­ki­nis žmo­gus ne­tu­ri tiek lai­ko, o pi­ni­gų – ne­tu­ri vi­sa­da, kad ga­lė­tų sa­vo dė­me­sio ver­tus kū­ri­nius at­si­rink­ti tik juos pa­tir­da­mas. Ne spek­tak­lį, ki­tą pre­kę – jo­gur­tą – iš ke­lias­de­šimt rū­šių nuo­vo­kes­ni žmo­nės ren­ka­si ne jo pa­val­gę, o skai­ty­da­mi in­for­ma­ci­ją – ir re­kla­mi­nę, ir krak­mo­li­nę – ant dė­žu­tės.

Kad spek­tak­ly­je reikš­min­giau­si bus bū­tent vaiz­dai, ku­rių es­te­ti­ką ga­li­ma nu­spė­ti iš esan­čių in­ter­ne­te, liu­di­jo ir in­for­ma­ci­ja, jog teks­tas ver­čia­mas ne­bus. Jo ma­žai ir tė­ra. Spek­tak­lis man pa­si­ro­dė ne­su­dė­tin­gas, taip jį pri­sta­tė ir pats re­ži­sie­rius: „Vi­sa sce­na – tai la­bai pa­pras­ta kad­rų se­ka, ku­ria ro­do­mas sū­naus mė­gi­ni­mas nu­praus­ti se­ną tė­vą ir su­grą­žin­ti jam oru­mą. Bergž­džiai. Jė­zus, Sal­va­tor Mun­di (lot. Pa­sau­lio Gel­bė­to­jas) tam­pa ne­by­liu sū­naus ne­sėk­mės liu­di­nin­ku. Šis spek­tak­lis – tai švent­va­gys­tė […].“ Spek­tak­lis tik­rai bu­vo su­vo­kia­mas vi­siems. (Tai pa­tvir­ti­no te­at­re bu­vu­sių po­li­ti­kų, ku­rie prieš rin­ki­mus į mus per TV krei­pė­si – „žė­kit, mie­lie­ji, lie­tu­vių fū­ros va­žiuo­ja…“ – pa­gy­ros.)

Tie­sa, li­ko kiek ne­aiš­ku, ko­dėl, spek­tak­lį „Apie Die­vo Sū­naus vei­do kon­cep­ci­ją“ pri­sta­ty­da­mas kaip švent­va­gys­tę, į jį kaip į švent­va­gys­tę re­a­ga­vu­sius pro­tes­tuo­to­jus re­ži­sie­rius pa­va­di­no fa­šis­tais. Maiš­ti­nin­kams pa­pras­tai pa­si­ten­ki­ni­mą ke­lia ad­re­na­li­nas, o ne man­da­gūs ger­bė­jų kink­te­lė­ji­mai prie ka­vos ir vy­no – „ni­ce job“. Vi­sais lai­kais pro­vo­ka­to­riai bu­vo ap­mė­to­mi po­mi­do­rais, net ak­to­riai, net ir sce­no­je. Spek­tak­lį suž­lug­dy­ti bu­kai ne­rei­ka­lau­jant jo už­draus­ti ga­li­ma įvai­riais bū­dais. Bet mū­sų pro­tes­tuo­to­jai, ko­vo­to­jai už gė­rį ir tie­są daž­niau­siai yra pik­ti, ne­ra­fi­nuo­ti, ties­mu­ki ir… nuo­šir­dūs. O kas jau kas, nuo­šir­du­mas šio­je epo­cho­je pa­smerk­tas žlug­ti, daž­niau­siai da­bar jis ta­pa­ti­na­mas su pri­mi­ty­vu­mu… 1981 m. Len­ki­jo­je bu­vo įves­ta ka­ri­nė pa­dė­tis. Gru­pė itin gar­sių sce­nos meist­rų pa­reiš­kė val­džiai pri­ta­ri­mą. Kaip pa­sa­ky­tų mū­sų pro­tes­tuo­to­jai – Ju­das vi­sa­da ša­lia. „So­li­da­ru­mui“ iš­ti­ki­mi žmo­nės nu­pir­ko da­lį bi­lie­tų į spek­tak­lį, ku­ria­me vai­di­no vie­nas iš „žvaigž­džių“, pa­si­sa­kiu­sių už ka­ri­nę pa­dė­tį. Kai tas ak­to­rius pa­si­ro­dė sce­no­je, pa­si­gir­do plo­ji­mai. Tai dar at­ro­dė na­tū­ra­lu. Ta­čiau plo­ji­mai pa­si­gir­do ir po ak­to­riaus pa­sa­ky­tos fra­zės. Ir po ki­tos, ir po tre­čios… Jam pra­kal­bus, plo­ji­mai ne­ti­lo, spek­tak­lį ga­lų ga­le te­ko nu­trauk­ti. Ka­ri­nė Len­ki­jos val­džia ne­su­ge­bė­jo ras­ti ir pri­tai­ky­ti en­tu­zias­tin­giems ak­to­riaus „ger­bė­jams“ tin­ka­mo straips­nio… Ma­ty­da­ma prie Na­cio­na­li­nio te­at­ro po­li­ci­ją, už­tva­ras, kra­tas, me­ta­lo de­tek­to­rių, gir­dė­da­ma pro­tes­tuo­to­jams skir­tus epi­te­tus, sklin­dan­čius iš in­te­li­gen­tų, in­te­lek­tu­a­lų lū­pų – fa­šis­tai, krikš­čio­niš­ka­sis dži­ha­das – ne­abe­jo­ju, kad mes, bū­da­mi ES vals­ty­bė, to­kį straips­nį jiems su­ieš­ko­tu­me uo­liai. Pa­žįs­tu žmo­nių, ku­riems iki aša­rų ma­lo­nu jaus­tis mo­der­niems, kai už nu­ga­ros jau­čia­ma ga­lia.

Be­je, links­mi­nau­si skai­ty­da­ma spau­do­je „ta­po­mus“ skir­tin­gus tų pa­čių pro­tes­tuo­to­jų por­tre­tus. „Del­fi“, Ni­da Va­si­liaus­kai­tė: „…pro­gies­miu nar­nan­ti įžeis­tų­jų mi­nia su p­la­ka­tais „Kas­te­lu­čis sa­ta­nis­tas“ (at­leis­ki­te, kaip įvar­din­ti idio­tiz­mą jo ne­įžei­džiant?).“ Ir „Ber­nar­di­nai“, Dai­nius Juo­zė­nas: „[…] pi­ke­tuo­to­jai bu­vo san­tū­rūs, žvel­gė su užuo­jau­ta, skam­bė­jo gies­mės. Spin­dė­jo jau­nos akys.“ At­si­tik­ti­nai, iš­ėju­si iš „Be­net­to­no“, ma­čiau tą gru­pę žmo­nių iš ki­tos gat­vės pu­sės. Kad ir kaip jie man at­ro­dy­tų, kai vie­nuo­les, įpy­ku­sį se­nu­ką su tau­ti­ne juos­ta ant kak­tos, ku­ni­gą, stu­den­tus (kai ku­rių iš jų san­tū­riai iš­sa­ky­tą nuo­mo­nę va­ka­re tran­slia­vo TV), chu­li­ga­ną, svie­du­sį į žiū­ro­vus kiau­ši­nio „bom­bą“, re­ži­sie­rius ita­las pa­va­di­na fa­šis­tais, be­lie­ka ti­kė­tis, kad jis ži­no, ką tas žo­dis reiš­kia ly­giai taip pat ge­rai, kaip vo­kie­tis ži­no, ką reiš­kia „na­cis“.

Taip pat ne­aiš­ku, ko­dėl te­at­ro di­rek­to­rius kal­ti­no ne­va kaž­kie­no pa­leis­tas an­tis apie žmo­nes pa­pik­ti­nu­sias tik­ras iš­ma­tas. Ren­gė­jų spek­tak­lio ano­ta­ci­jo­je ra­šo­ma: „Pra­ban­gi ap­lin­ka, bal­tas in­ter­je­ras ne­ap­sau­go nuo iš­ma­tų, ku­rių ne­ga­li su­lai­ky­ti ser­gan­tis vy­ras. Kva­pą užuo­džia net žiū­ro­vas.“ Che­mi­nė skys­čio, pa­ga­min­to, kaip su­pra­tau, kruopš­čiai se­kant „ori­gi­na­lu“, for­mu­lė nu­ro­dy­ta ne­bu­vo. Iš kur žmo­nės, ku­rie ga­li iš­ma­tas uos­ty­ti tik tu­a­le­te, tu­rė­jo ži­no­ti? Ma­ny­ti, kad ga­li­ma ap­si­gin­ti nuo kal­ti­ni­mų in­for­muo­jant, jog iš­ma­tos ne­tik­ros, ga­li tik ne­pai­san­tys te­at­ro kal­bos ar ne­tu­rin­tys fan­ta­zi­jos. Te­at­ras yra gy­vas ne­tik­ro tik­ru­mu. Net gy­vu­lys sce­no­je pra­ran­da sa­vo ta­pa­ty­bę, tap­da­mas žen­klu. In­ter­viu „Ne­za­vi­si­ma­ja ga­ze­ta“ (2007) Cas­tel­luc­ci tei­gė: „Kai sce­no­je mirš­ta­ma iš tik­rų­jų, tai jau ne te­at­ras. Tai tik­ro­vės tą­sa ir tai nė­ra me­nas. Te­at­ras – tai gy­ve­ni­mo vaiz­da­vi­mas.“ Ši tai­syk­lė, pa­mi­nant ne Die­vo, bet žmo­gaus ir te­at­ro oru­mą, vul­ga­riu bū­du spek­tak­ly­je pa­žeis­ta du kar­tus. Pir­mą – įlei­džiant vai­kus mė­ty­ti gra­na­tų (ne­tik­rų, ne­tik­rų…) į Mes­si­nos pa­veiks­lo rep­ro­duk­ci­ją ir an­trą – api­pi­lant fe­ka­li­jo­mis (ne­tik­ro­mis) tik­rai sun­kiai ju­dan­tį žmo­gų. Ci­tuo­ju kri­ti­kę Al­mą Braš­ky­tę: „Su­si­ti­ki­me su žiū­ro­vais po spek­tak­lio pa­si­ro­džius Gian­niui Plaz­ziui ta­po aiš­ku, kad se­nat­vės pa­lies­to kū­no sil­pnu­mo jis ne tiek daug ir „vai­di­no“ – am­žius jau pa­li­kęs sa­vo žy­mę pa­ties ak­to­riaus ju­de­siuo­se.“

Prieš aš­tuo­ne­tą ar sep­ty­ne­tą me­tų, ar tik ne „Šiau­rės At­ėnuo­se“, skai­čiau pas mus ir Eu­ro­po­je po­pu­lia­raus re­ži­sie­riaus Os­ka­ro Kor­šu­no­vo in­ter­viu. Re­ži­sie­rius pa­sa­kė, kad ka­da nors jis vis tiek įgy­ven­dins sa­vo sva­jo­nę sce­no­je pa­ro­dy­ti tik­rą ly­ti­nį ak­tą. Sun­ku pa­sa­ky­ti, kas re­ži­sie­rių įkve­pia to­kiai sva­jo­nei, kar­tais kū­ry­bi­nius su­ma­ny­mus le­mia la­bai (as)me­ni­nės prie­žas­tys… Bet ne­nu­steb­čiau, kad tą spek­tak­lį, ku­ria­me gy­vai my­li­si Oi­di­pas ir Jo­kas­tė, pa­ma­ty­si­me. Tik­riau­siai iš anks­to ne­pri­ta­rian­tiems kas nors ge­ra­no­riš­kai siū­lys pa­ma­ty­ti spek­tak­lio vi­su­mą, o lanks­ti­nu­ke skai­ty­si­me: „Lub­ri­kan­to kva­pą užuo­džia net žiū­ro­vas.“

Hi­per­re­a­liz­mo kva­pas me­ne ma­nęs per­ne­lyg nie­ka­da ne­do­mi­no. Bal­to ir juo­do (Cas­tel­luc­ci at­ve­ju – ru­do) kon­tras­tas yra be pus­to­nių. Kaip ir dau­gu­mo­je „po­pso“ kū­ri­nių. Jei re­a­lis­tiš­kai pa­ga­min­tos iš­ma­tos, tai ant bal­do, ku­ris bū­ti­nai pra­ban­gus ir bal­tas. Jei ro­ma­ne bū­si­mo­ji vie­nuo­lė su­vo­kia (tai įvyks­ta stai­ga), kad ne­ga­lės gy­ve­ni­mo pa­au­ko­ti Die­vui, nes pa­mi­lo vy­rą, tai my­li­mą­jį ji iš­vys­ta bū­ti­nai per sa­vo įšven­ti­ni­mą. Jei mo­te­rį ap­ima be­pro­tiš­ka ne­val­do­ma aist­ra – tai ji ku­ni­gui. Įtai­giai ap­ra­šy­ti geis­mą dau­gia­bu­čio kai­my­nui kur kas sun­kiau… „Ba­la­di­niai“, dras­tiš­ki smū­giai že­miau in­te­lek­to vei­kia aki­mirks­niu. Dėl to­kių ties­mu­ku­mų ne­si­ža­viu ke­liais at­vi­rai per­ver­siš­kai Lar­so von Trie­ro fil­mais – juo­se že­mi­na­mos mo­te­rys pa­ti­riant ma­zo­chis­ti­nį ma­lo­nu­mą. Aiš­ku, jei sa­ky­čiau, kad ma­nęs to­kie efek­tai ne­vei­kia, me­luo­čiau. Vei­kia, ir net la­bai. Ta­čiau jie vei­kia kaip gat­vė­je pa­ma­ty­ta ava­ri­ja su au­ko­mis, o ne kaip me­nas.

Ne­su ti­kin­ti. Net ir ne ag­nos­ti­kė. Die­vo vei­das te­at­re man yra toks pat kaip ir ki­ti kul­tū­riš­kai įkrau­ti sim­bo­liai. Jei kas man liep­tų vie­nu sa­ki­niu nu­sa­ky­ti, kas yra Die­vas, tai jis bū­tų toks – Die­vas tė­ra žmo­nių min­tys. Ne­ži­no­ma, koks yra Die­vo vei­das, vi­si jo vei­dai, žy­min­tys ke­lią nuo gi­mi­mo iki ne­su­skai­čiuo­ja­mų pie­tų, su­kur­ti žmo­gaus. Ra­šy­to­ja Kris­ti­na Sa­ba­liaus­kai­tė sa­vo tin­kla­raš­ty­je „Ra­fi­ne­ri­ja“ tiks­liai ir vie­to­je (be abe­jo, tik ne­ti­kin­tiems) pri­me­na Ra­fa­e­lio ma­do­nų pro­to­ti­pus: „Staig­me­nų staig­me­na – ke­lioms sa­vo Ma­do­noms jis yra su­tei­kęs sa­vo mei­lu­žės, Marg­he­ri­tos Lu­ti, pra­var­de La For­na­ri­na, vei­do bruo­žus – tas pats vei­do ti­pas kar­to­ja­si jo kū­ry­bo­je ne­kart, kai jis vaiz­duo­ja Die­vo mo­ti­nos bruo­žus.“ Ti­kin­čia­jam tai ne­bus staig­me­na, jam vi­sai ne­svar­bu, tar­ki­me, baž­ny­čios sti­lius ar jos ar­chi­tek­to pa­var­dė, baž­ny­čio­je jis su­si­tin­ka su Die­vu. Čia kal­ba­ma­si skir­tin­go­mis kal­bo­mis. Ir kuo la­biau ne­ti­kin­tie­ji ban­do ar­tė­ti prie Die­vo kaip kon­kre­ty­bės, tuo la­biau jie ar­tė­ja prie be­pro­ty­bės.

Ties­mu­kes­nį ir lėkš­tes­nį žai­di­mą sac­rum ir vul­ga­ris opo­zi­ci­ja me­no kū­ri­ny­je man sun­ku įsi­vaiz­duo­ti – ne­val­do­ma di­zen­te­ri­ja Die­vo vei­do fo­ne. Iš­ma­tų ta­kas, žy­min­tis sun­kiai ju­dan­čio se­nu­ko tra­jek­to­ri­ją ir pa­si­kar­to­jan­tis (o, liū­de­sy…) iš Kris­taus akių. Lac­ri­ma Chris­ti tik tin­giai mąs­tan­čio pro­vo­ka­to­riaus są­mo­nė­je ga­li virs­ti ex­cre­men­tum ir tik ties­mu­kai mąs­tan­tys žiū­ro­vai tai ma­ty­da­mi ga­li bū­ti su­krės­ti – nes tai yra ba­na­ly­bė. Kaip Mo­nos Li­zos šyp­se­na su iš­pu­vu­siais dan­ti­mis prie odon­to­lo­go ka­bi­ne­to, iš ku­rio pa­cien­tai iš­ei­na ap­si­va­lę, t. y. po bur­nos hi­gie­nos pro­ce­dū­ros. To­kių su­gre­ti­ni­mų po­pu­lia­rio­je kul­tū­ro­je ir erd­vė­se tiek daug, kad ke­li pa­vyz­džiai at­plau­kia į gal­vą vien su Mo­na Li­za. Pas­ku­ti­nis – Le­o­nar­do da Vin­ci pa­veiks­lo rep­ro­duk­ci­ja, ku­rioje Mo­na Li­za lai­ko suk­ti­nę iš ka­na­pių, ka­bo pi­ce­ri­jo­je Švit­ri­gai­los gat­vėj. Ten, be­je, la­bai ne­blo­gos pi­cos… Ir jei kas man mo­kė­tų ho­no­ra­rus už pa­val­gy­mą, ga­lė­čiau sul­tin­gai jas ap­ra­šy­ti.

Ties­mu­ka pra­sta­me me­ne ga­li bū­ti vis­kas, ne tik kon­tras­tas, bet ir pa­ra­le­lė. Jų pa­si­tai­ko ne tik in­fan­ti­lia­me „pop­se“, koks yra Cas­tel­luc­ci spek­tak­lis, bet ir la­bai ge­ruo­se kū­ri­niuo­se. Ne­se­niai žiū­rė­jau do­ku­men­ti­nį Vik­to­ro Ko­sa­kov­skio fil­mą „Te­gy­vuo­ja an­ti­po­dai!“ Re­ži­sie­rius, už­bur­tas skir­tin­gos pri­gim­ties pa­na­šių fak­tū­rų, pa­si­duo­da pa­gun­dai per vi­są ek­ra­ną pa­skleis­ti iš ug­ni­kal­nio šliau­žian­čią stings­tan­čią la­vą ir tuoj pat ek­ra­ną už­pil­dy­ti raukš­lė­ta, lė­tai ju­dan­čia ei­nan­čio dram­blio oda. Pra­de­dan­čiam ope­ra­to­riui tai bū­tų at­ra­di­mas. Iš anks­ty­vo­jo ra­šy­mo, da­bar man jis at­ro­do pa­aug­liš­kas, pa­tir­ties ži­nau, kad pa­si­duo­ti to­kiems gun­dy­mams la­bai leng­va, taip no­ri­si „an­ti­po­dus“ su­jung­ti vie­na­me sa­ki­ny­je.

Bjau­ru­mo, žiau­ru­mo es­te­ti­ko­je vis­kas yra sai­kas, sko­nis, laips­nis ir nuo­to­lis. Ki­ne da­bar jau tur­būt sun­ku pra­muš­ti kai ku­riuos „aukš­to“ ir „že­mo“ efek­tus, pa­siek­tus Fran­cio For­do Co­pol­los ir Stan­ley Kub­ric­ko ta­len­tų, ta­pu­sius chres­to­ma­ti­nius. Tu­riu ome­ny­je „Krikš­ta­tė­vio“ ant­ro­sios da­lies sce­ną baž­ny­čio­je, kai kiau­rai krikš­to ir tuo pat me­tu vyks­tan­čių žu­dy­nių mon­ta­žo žvel­gia stik­li­nės Alo Pa­ci­no akys. Švęs­to van­dens ir krau­jo kok­tei­lis čia yra pui­ki „šė­to­no vir­tu­vė“. Kub­ric­ko fil­me „Pri­su­ka­mas apel­si­nas“ muš­ty­nės vyks­ta Gio­a­chi­no Ros­si­ni ope­ros „Šar­ka va­gi­lė“ fo­ne. Sprogs­ta­ma­sis mi­ši­nys sklei­džia pa­sau­lį, to­dėl tai ne vien­kar­ti­nis, o il­gas su­vo­ki­mo ak­tas. Iki da­bar… Tik pro­vo­kuo­ti ir šo­ki­ruo­ti skir­tas kon­tras­tas mąs­ty­mui, fan­ta­zi­jai ir fi­lo­so­fi­jai vie­tos ne­pa­lie­ka. Jis bū­na smū­gi­nis, trum­pas, taik­lus ir vie­nap­la­nis. Žiū­ro­vams ne­siū­lo­ma tap­ti ben­dra­au­to­riais už­pil­dant min­ti­mis meist­riš­kai kū­ri­ny­je pa­lik­tas elip­ses, jiems siū­lo­ma re­a­guo­ti at­pa­žįs­tant pro­ble­mą ir (vien dėl šio vi­sa­da įvyks­tan­čio at­pa­ži­ni­mo) pa­si­jus­ti pro­tin­gais da­ly­viais.

Apie Cas­tel­luc­ci spek­tak­lį pri­sis­kai­čiau šau­nių da­ly­kų – nu­skaid­ri­nan­tis fi­na­las, sū­naus pa­si­au­ko­ji­mas, tik­ras krikš­čio­niš­ku­mas, kaž­kas net pa­siū­lė jį ro­dy­ti baž­ny­čio­se… Krikš­čio­ni­mis po spek­tak­lio, spren­džiant iš kai ku­rių įspū­džių spau­do­je, pa­si­ju­to net kai ku­rie ne­sle­pian­tys ti­kin­tie­siems pa­gie­žos, sar­kaz­mo, pyk­čio ir ti­kė­ji­mą vien at­gy­ve­na lai­kan­tys at­eis­tai.

Man re­ži­sie­rius at­ro­do kaip liūd­nas ir su­py­kęs vai­kas, ku­ris nu­stem­ba, kad Die­vas žmo­gui, sun­kiai slau­gan­čiam sun­kiai ser­gan­tį ar­ti­mą­jį, nie­kuo – ap­čiuo­pia­mu kaip pam­per­sas – pa­dė­ti ne­ga­li. Šiuo at­ve­ju Pa­sau­lio Gel­bė­to­jo kal­ti­ni­mas bergž­du­mu re­ži­sie­riaus pa­teik­to­je kon­cep­ci­jo­je ir­gi yra bergž­džias. Pa­na­šiai kaip so­vie­tų įro­dy­mas, kad Die­vo nė­ra, po 1961 m. „Vos­tok“ skry­džio į kos­mo­są.

Pa­sa­ky­ti, kad ka­ra­lius nuo­gas, lai­ko­tar­piu, kai ka­ra­liai nu­ogi (žr. prin­co Har­ry nuo­trau­kas „The Sun“, Ka­te Mid­dle­ton – „Clo­ser“), jo­kia nau­jie­na. Bet, per­fra­zuo­da­ma apie tą pa­tį pa­ra­šy­tą Liud­vi­kos Po­ciū­nie­nės straips­nį „Al­fa“, ga­liu pa­sa­ky­ti – ačiū si­re­noms už pro­gą pa­kal­bė­ti.

Komentarai / 4

  1. toto.

    Ačiū sirenoms už plunksnos sugrąžinimą į žemę ir ačiū Giedrai už šį fantastišką įrašą!

  2. Karolis Marksas.

    Belieka tikėtis, kad autorė vieną diena pasidomės (o gal ir nesidomėdama sužinos), kas ten svaidė kiaušinius prie teatro, kol ji šopinosi Zuokų krautuvėje.

  3. ktulu.

    K.Myrla, o gal žinai, kas ten svaidė “granatas” į atvaizdą, kol Kastelučis viskuo baisėjosi? :)

  4. kertukas.

    Pritariu toto dėl rašytojos fantastiškumo. Tačiau įžiūriu ir šio talento „pasikėlimą”. Tai matėsi ir interviu „Lietuvos žiniose” Europos prizo proga, tai pastebima ir čia….

    Teisingai, apie didesnę dalį filmų galima spręsti pagal titrus. Tačiau pripažintų, žinomų kūrėjų?! Imkim, pvz., jei teisingai įsidėmėjau pirminiuose ese, autorės mėgiamą Woody Allen. Ar iš titrų buvo galima suvokti, jog nepavykęs yra jo naujausias darbas „Į Romą su meile”? Jokiu būdu – tik pusę pamačius, suvoki: skysta, banalu. Taip yra su CASTELLUCI. Jis tos klasės teatralas, kai kritikuoti, protestuoti įmanoma tik po spektaklio. (Deja, mačiau jo tik modernistinę Dantės interpretaciją. Man – labai priimtina režisūra ir stilius. Taigi, „atpilti” tokį didelį tekstą nemačius spektaklio (kai buvo visos galimybės TAI PADARYTI!) manau buvo neracionalu ir neprotinga.
    Žinoma, daug teziu puikiame rašymo striliuje, yra teisingos….

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.