Sovietmetis skaudžių prisiminimų šukėse
DALIA ZABIELAITĖ
Andreï Makine. Trumpų amžinų meilių knyga. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė.
V.: Tyto alba, 2012. 142 p.
„Lemtinga mūsų klaida siekti amžinų rojų. Nenusibostančių malonumų, ilgalaikių ryšių, kaip lianos gajų glamonių [...]. Per šitą trukmės maniją pražiopsom daugybę netvarių rojų, vienintelių, prie kurių per žaibišką mirtingųjų kelionę galime priartėti. Dažnai jie akinamai nušvinta tokiose paprastose ir palaikėse vietose, kad net nesiteikiam stabtelėti“ (p. 59). Taip garsus rusų kilmės prancūzų rašytojas pradeda vieną novelę iš šio novelių romano, kuriame įdomiai ir subtiliai plėtoja vis dar jautrią istorinės žmogaus egzistencijos sovietmetyje temą. Gyva gelmine skausmo emocija virpančiu šios knygos pasakojimu jis bando pavaizduoti tas paprastas ir kartu ypatingas akimirkas – trumpas, bet amžinas meiles, atveriančias kai ką antlaikiško, kas priešpriešinama niūriai, meilę žmogui atmetusiai režimo tikrovei. Šį romaną sudaro aštuonios novelės, kuriose rašytojas varijuoja šią pagrindinę mintį, pasakodamas vis kitą trumpą meilės istoriją, patirtą slegiančioje sovietmečio tikrovėje.
Tokia yra pati naujausia Andreï Makine’o knyga, Prancūzijoje pasirodžiusi 2011 metais. Ir tai jau ketvirtoji lietuviškai, leidžianti pažinti ir jo kūrybos raidą, ir dabartinius ieškojimus. Kaip ir kituose savo kūriniuose, šiame emigracijoje Prancūzijoje gyvenantis rašytojas (gimęs 1957-aisiais Krasnojarske) vis grįžta mintimis į gimtąją sovietinę Rusiją, kurioje praėjo vaikystė ir jaunystė (iki trisdešimties metų), su nepaaiškinama nostalgija ir širdies sopuliu apmąsto atmintyje lyg savaime iškylančias trumpas grožio ir meilės akimirkas, lyg iš kitoniško pasaulio įsiterpusias į slogią sovietinę tikrovę. Knyga parašyta lyg matant, kad šiandien ne vienam norisi sovietmetį nustumti į užmarštį, kad trūksta nuoširdaus ir rimto noro suprasti, kaip anuomet žmogus gyveno. Tačiau, kaip viena proga sako Andreï Makine’as, „tik dabar iš tiesų dar galime suprasti, kas vyko vakar“. Dabar, kol dar gyva karta, patyrusi, koks yra gyvenimas komunistiniame rojuje su tuščiomis parduotuvėmis, visuotine cenzūra, negalėjimu skaityti tai, ką skaito vakariečiai, policine kontrole, draudimu išvažiuoti iš šalies ir kt. Tai jo karta, pasak rašytojo, „sužalota TSRS žlugimo“ (p. 132), bet sugebėjusi „stiebtis į ateitį“ (p. 101). Į sovietinę Rusiją šioje knygoje žiūrima iš laiko distancijos, iš dabarties, praėjus ketvirčiui amžiaus nuo imperiją sugriovusių pokyčių, gal kiek autobiografiškam pasakotojui jau išvažiavus į Vakarus (Prancūziją), savo sąmonėje vis dar nešiojantis savaime iškylančių gyvenimo Rusijoje prisiminimų aštrias, žeidžiančias šukes.
„Trumpų amžinų meilių knyga“ pirmiausia patraukli tuo, kad plona. Pasak užsienio kritikų, ji kukli ir santūri kaip visa Andreï Makine’o proza, kaip jo gyvenimas – siekiant turėti kuo mažiau materialių daiktų ir kuo didesnę laisvę. Tokių plonų ir turiningų knygų dabar išleidžiama ne taip jau daug. Veikiau prirašomi puslapių puslapiai ir pasakoma nedaug ar visiškai nieko. „Trumpų amžinų meilių knygą“ galima vadinti istoriniu idėjų romanu. Ne vieną skaitytoją jis gali sudominti sovietmečio istorijos faktais ir egzistencine analize, to čia daugiau negu kituose į lietuvių kalbą išverstuose Andreï Makine’o romanuose. Šioje knygoje pateikiami keli vieniems žinomi, kitiems gal ir nežinomi istoriniai faktai apie komunistinę Rusiją, jos vadus ir jų ideologinius žaidimus. Rašytojui rūpi ne tik dėstyti objektyvią istorinę tiesą, bet ir atskleisti – lyg pro didinamąjį stiklą, šiek tiek hiperbolizuojant – toje sovietinėje tikrovėje gyvenusio žmogaus mintis ir jausmus, jų raidą. Net jei rusams ir nelabai patinka, ką apie Rusiją kalba iš jos 1987 metais – Michailo Gorbačiovo perestroikos laikais – emigravęs Andreï Makine’as. Kol kas į rusų kalbą išverstas ir literatūriniame žurnale „Inostrannaja literatura“ 1996 metais publikuotas jo romanas „Prancūziškas testamentas“. Pasak užsienio kritikų, „Rusijos literatūrinis isteblišmentas, po sovietinės Rašytojų sąjungos žlugimo neskubantis atsikratyti savo griežto hierarchinio mentaliteto, nenori pripažinti Makine’o kaip rusų prozininko, gyvenančio egzilyje. „Jis rašo apie mus, bet kalba ne mums“, – toks yra šykštus įvertinimas, kokį jis gali išgirsti iš savo gimtojo krašto.“
Šią knygą sudarančias aštuonias noveles sieja tas pats vardu neįvardintas pasakotojas, kuris yra ir pagrindinis veikėjas. Novelėse fragmentiškai dėliojasi jo gyvenimo istorija, jo egzistencinė patirtis, nulemta šalies, kurioje gyveno, politinio konteksto ir sutiktų ypatingų žmonių. Knygos pradžioje dar vaikas pasakotojas nenutuokia, kokioje šalyje gyvena. Jis yra veikiamas simbolių kvaišalų ir oficialiosios propagandos (pvz., komunistinį rojų įsivaizduoja kaip baltą švytintį miestą, kuriame gyvena broliški naujoviškos sąmonės žmonės). Jis prisideda prie „ateities statybų“, kai jį, vaikų namų auklėtinį, kartu su kitais vaikais verčia žygiuoti paraduose, veža dirbti į gamyklas ar kolūkius, tvarkyti parko alėjas miesto pakraštyje. Bet iš ten ir kitur sutiktų žmonių ir patirtų įvykių – būtent apie tai rašytojas subtiliai pasakoja šiame novelių romane – jis sužino, kokios melagystės ir bjaurastys slypi už amžino rojaus pažadų ir oficialių režimo simbolių. Bemaž visų knygos personažų, kuriuos sutinka pasakotojas, likimai yra sužaloti, sužeisti sovietmečio, vienų užsibaigę mirtimi, kitų – besirutuliojantys sulaukus kitokių laikų. Knygoje kritiškai šiek tiek užkabinami ir laikai žlugus sovietinei santvarkai, tas trokštas kapitalistinis rojus, kur žmonės jau lenkia galvas milijardieriams, kino žvaigždėms, įdegusiems politikams ar į intelektualų viršūnę iškeltam Jeanui-Pauliui Sartre’ui.
Pasakotojas prisimena, kaip vaikas būdamas pamatė parke miesto pakraštyje į krūvą sukrautas plienines tribūnas. Įsmukęs į tą metalo labirintą, jis pasijuto tarsi įkalintas jame ir tą trumputį įkalinimą suvokė kaip „apibendrintą tikrovę šalies, kurioje gyvenau ir kurios politinę santvarką tik pradėjau suvokti“ (p. 28). Jis prisimena, kaip pamatė ant tų tribūnų krašto prisėdusią jauną moterį su knyga rankoje, savo švytintį, mylintį, ašarotą veidą atgręžusią į saulę, ir kaip sužinojo, kodėl ji verkia. Prisimena, kaip pamatė, kokioje pašiūrėje atokiame kaime gyvena kažkada Leniną pažinojusi moteris. Iš girtos namsargės sužinojo tragišką tos moters gyvenimo istoriją.
Šie ir kiti akis atveriantys patyrimai pasakotoją jaunystėje priartino prie disidentų, bet jis prie jų neprisidėjo, veikiau pasirinko tylą, vienatvę, skausmą ir trumpas, bet amžinas meiles. Būtent šios meilės, nepriklausiusios tam pasauliui, kuriame gyveno, padėjo pasakotojui būti slegiančioje komunistinio režimo tikrovėje. Prieš kurią kaip kliūtį tikrai gyventi ir kurti maištavo disidentai, pasak rašytojo, sukūrę „išrinktųjų kastą“ (p. 117). Andreï Makine’as nebūtų Andreï Makine’as, jei nepakritikuotų Rusijos disidentų.
Taip šiame novelių romane rašytojas bando išdėstyti savo gyvenimo patirtį atspindintį požiūrį į žmogaus istorinę egzistenciją sovietinėje Rusijoje, požiūrį, kurį skaitytojai tikriausiai vertins nevienareikšmiškai ar prieštaringai. Bet tikrai labiau niuansuotą, sudėtingą ir įvairiapusį nei klišėmis virtę du vyraujantys siauri požiūriai. Vienas – kaip visišką blogį atmetantis visą sovietmetį, kuriame gimė ir augo ištisa karta. Kitas – teigiantis, kad gyventi sovietmečiu buvo labai gera. Pateikdamas tuometinio gyvenimo detales, rašytojas išryškina ir komunistinės sistemos beprotybę, ir joje gyvenusio žmogaus patirtas trumpas grožio ir meilės akimirkas, toje niūrioje sovietmečio kasdienybėje atvėrusias kitokią tikrovę. Štai iš kino teatre rodyto Vakaruose sukurto filmo su aiškia ideologine antivakarietiška potekste buvo galima šį tą sužinoti apie vakariečių gyvenimo būdą ir tie filmo epizodai „daug paveikiau negu visi disidentai prisidėjo prie Berlyno sienos griuvimo“ (p. 84); arba bėgdami nuo lietaus du įsimylėjėliai kurortiniame Juodosios jūros mieste pasislepia po didžiuliu pano su Leonido Brežnevo atvaizdu ir ten sutinka nuo lietaus besislepiančią vienas kitą vis dar mylinčių senukų porą – buvusį carinės Rusijos karininką ir jo žmoną, išsaugojusius savyje jaunystės laikų šviesą.
Ne viskas šiame novelių romane tobula. Ten, kur vaikas ima samprotauti apie sovietmetį lyg suaugusysis. Kur diskutuojantys personažai virsta prieštaringų sovietmečio interpretacijų ruporais. Kur keli siužetiniai posūkiai kiek pritempti prie novelių idėjinio turinio. Bet šiuos trūkumus į antrą planą nustumia ryškiausias į šio kūrinio literatūrinę tikrovę įtraukiantis bruožas – rašytojo gebėjimas vis kitu kiekvienos novelės lėtu siužetu gyvai išreikšti sunkiai išreiškiamas ypatingas personažų istorinės egzistencijos akimirkas. Jas išreikšti iš žmogaus egzistencijos ir esybės vidaus, kiek kitokiu pasakojimu ir apie kitką nei Aleksandro Solženicyno ar Varlamo Šalamovo pasakojimai apie gulagus. Vienas epizodinis knygos personažas disidentas, lyg teisindamas savo talento stoką ar tingėjimą rašyti apie nelaisvę, patirtą komunistiniame rojuje, sako: „Ir ką gi po Solženicyno ir Šalamovo dar galima papasakoti?“ (p. 126) Andreï Makine’as savo ruožtu geba kai ką svarbaus tarti apie tuos laikus. Šio novelių romano siužetus jis kuria iš iškalbingų istorinių ir egzistencinių detalių, į pasakojimo visumą subtiliai jungia praeities akimirkas, jungia jas taip, kad viena praeities akimirka, pasakotojo sąmonėje ilgai buvusi nesuprasta, prikeltų iš atminties kitą ir ją paaiškintų. Pirmoje knygos novelėje pasakotojas prisimena, kaip vieną saulėtą, bet žvarbią pavasario dieną (Gegužės 1-ąją) Rusijos šiaurės mieste lydėjo savo draugą disidentą Dmitrijų Resą, visą gyvenimą maištavusį ne tik prieš režimą, bet ir prieš žmonijos bukumą („pagal išsilavinimą filosofas, jis kritikavo ne konkrečias santvarkos ydas to meto Rusijoje, o tai, su kokiu nusižeminimu žmonės visais laikais išsižada protavimo ir įsilieja į bandą“, p. 10). Prisimena, kaip šis lagerių pakirstas ligotas vyras stalininių gyvenamųjų namų kvartale pamatė iš juodo valdiško automobilio išlipančią gražią moterį. Kas toji moteris, kodėl disidentas Dmitrijus Resas norėjo ją pamatyti, kokį vaidmenį jo sunkiame, režimo suluošintame gyvenime ji vaidino – tai paaiškėja paskutinėje knygos novelėje. Šis novelių romanas turi žiedinę kompoziciją – paskutinė novelė paaiškina pirmąją. O pirmoji yra tarsi visų kitų, į vieną knygą sudėtų laikantis proporcijos principo, preliudija. Trys novelės pasakoja apie pasakotojo vaikystę, tolesnės trys – apie jaunystę. Kiekvienos novelės pabaigoje skamba vis kitoks, bet vis taip pat eleginis finalas. Tarsi meditatyvios pasakotojo sąmonės nuskaidrėjimas, sutaikantis su savimi pačiu, kai ko, kas dar buvo nesuprasta, supratimas, prisiminimų šukes sulipdantis į vientisesnį praeities paveikslą.
Jau vaikystėje pasakotojas suprato (vienoje novelėje pasakoja kaip), kad už visas komunistines doktrinas, žadėjusias rojų, svarbiausia yra vienintelė doktrina – meilė, tik ji gali perkeisti pasaulį. Šiame novelių romane vaizduojama, kaip pasakotojas ir kiti personažai patiria tokią meilę, dovanojančią kitokios, antlaikiškos būties patirtį. Tačiau knygos antroje dalyje pasakojant apie pagrindinio veikėjo ir pasakotojo jaunystės laikus toji meilė virsta laisva meile, panašia į vakarietišką ar prancūzišką. Tai meilė su „nepastovumo žavesiu“, malonumu „skristi nuo vienos meilės prie kitos, nuo vieno netvaraus malonumo prie kito“ (p. 96). Šioje knygoje rašytojas parodo, kaip „laisvų meilužių statusas“ (p. 80) sovietinėje Rusijoje leido bent trumpam pamiršti kaustančias sovietmečio aplinkybes. Parodo, kad sovietinė visuomenė anaiptol nebuvo dorybinga, kad už oficialiojo dorybingumo kaukės gyvavo gan laisvos meilės tikrovė. Praėjus ketvirčiui amžiaus tos laisvos meilės pasakotojo atmintyje iškyla jau tik kaip „nerūpestingumo, jausmų tuštybės atšvaitas“ (p. 106), kaip grynai „žmogiški žaidimėliai“ (p. 107). Ir kaip pati „tikriausia meilės akimirka iš visų mano išgyventų“ (p. 107) pasakotojo atmintyje iškyla šis epizodas: prieš ketvirtį amžiaus vieną ūkanotą gegužės rytą kartu su pažįstamu invalidu Žorka, kurį vaikystėje sužalojo sprogęs sviedinys, laukuose likęs nuo karo, miške rinko bobausius; priskynęs snieguolių puokštelę, atsisveikindamas luošiukas atidavė ją pasakotojui, kad šis, ne kartą praeidavęs pro invalidą nenorėdamas jo atpažinti, padovanotų ją savo draugei. Dabartinėmis pasakotojo akimis, tai buvo paprasta, bet „antgamtiška dovana“, o pasakotojui ją duodančio luošiuko „judesiai ir mintys buvo skirti nebe mums, paprastiems mirtingiesiems“ (p. 107). Ir galiausiai dar viena apibendrinanti rašytojo mintis, išsakyta paskutinėje knygos novelėje – „Dievas prieš pasaulį be meilės bejėgis“ (p. 139), Dievas galingai veikia pasaulyje, kuriame yra vietos meilei. Tik, deja, tai buvo nerūpestinga ir laisva meilė, pasakotojo patirta jaunystėje.
Užsienio kritikai Andreï Makine’o kūrybą vertina už tai, kad sovietmečio istorijai jis geba suteikti žmogišką veidą. Jo „Trumpų amžinų meilių knygos“ istoriškumas iš tiesų yra egzistencinis, žmogiškas. Kelias objektyvias istorines tiesas rašytojas čia gan vykusiai susieja su konkrečia subjektyvia pasakotojo ir kitų personažų egzistencija. Personažo disidento Dmitrijaus Reso lūpomis knygoje sakoma: „Vakaruose žmonės prirašė krūvas veikalų, aiškinančių, kokioje visuomenėje mes gyvenam, apie jos hierarchiją, jos narių proto vergiją… Bet jie nieko nesuprato!“ (p. 13) Negali tvirtinti, kad šiame novelių romane rašytojas apie sovietmetį pasako viską. Bet remdamasis savo patirtimi ir žiniomis kalba iš savito požiūrio taško ir savitu literatūriniu balsu, apie sovietmetį bylojančiu gyvu egzistenciniu lygmeniu. Glaustas, meditatyvus pasakojimas čia konstruojamas iš iškalbingų istorinių, kasdienės ir gamtinės tikrovės, vidinių būsenų detalių, kurios skaitytojui leidžia gyvai pajusti sovietinių laikų žmogaus egzistencijos savitumą, gyvenimo to meto Rusijoje atmosferą, jos šiaurės miestų sibirietišką grožį. Užsienio kritikai Andreï Makine’o kūrybą priskiria vadinamajai „naujojo nuoširdumo“ (New Sincerity) krypčiai, šiuolaikinėje literatūroje plėtojamai greta „naujojo realizmo“ ar jame. Iš tiesų šiame novelių romane vyrauja rimtos, nuoširdžios pastangos perteikti tikrus žmogaus istorinės egzistencijos dalykus ir tai daryti nežaidžiant šiuolaikinių autorių vis dar mėgstama ironijos, sarkazmo ar cinizmo korta. Savo naujausioje knygoje Andreï Makine’ui pavyksta ypatingas istorinės egzistencijos akimirkas gan tikroviškai perteikti ta, pasak jo, „tikrąja literatūros kalba“, kuri „kuriama širdyje“. Elegantišką prancūzišką jo sakinių ir minties žavesį jautriai perteikia nuoširdus, profesionaliai atliktas vertėjos Akvilės Melkūnaitės vertimas, leidžiantis pajusti rašytojo vėlyvesniajai kūrybai būdingą elegišką lyrizmą, galiausiai atrastą ir gerai įvaldytą individualų, autentišką jo kalbėjimo būdą.
Ne vienam vis dar skaitančiam žmogui šiandien norisi romanų, pasakojančių apie vakarietišką tikrovę ir tai darančių žaismingai, sąmojingai. O štai čia Andreï Makine’as, kaip sovietiniais laikais, taip ir dabar einantis prieš srovę, nei žaismingas, nei sąmojingas, ramiai, mąsliai pasakojantis apie tą lyg ir mūsų praeities tikrovę, ne vienam pabodusią ar norimą užmiršti. Ši jo knyga mūsų skaitytojui siūlo ne bėgti nuo savęs ir savo istorinės praeities, bet, kad ir kaip nesinorėtų, grįžti į tą praeitį ir į save. Rašytojas kviečia pamatyti toje praeityje, kuri greitai ir nepastebimai tolsta ar grimzta į užmarštį, tai, kas taip ir gali likti nepamatyta, neįvardinta. Tuos ypatingus žmogaus istorinės egzistencijos dalykus, apie kuriuos vargu ar kalba ir kalbės istoriniai veikalai. Apie kuriuos galima kalbėti tik tokia savita literatūrine kalba, balansuojančia tarp įsiklausančios tylos ir poetiško žodžio ir iškeliančia kai ką svarbaus ir tikro iš tos vis tolstančios širdies, sąmonės ir istorijos tikrovės.
Metų verstinės knygos projektas
