Kurso draugės knyga ir Vilniaus universiteto aidas

DA­LIA STRIO­GAI­TĖ

Sil­vi­ja Vė­la­vi­čie­nė. Draustosios spaudos pėdsakais. Straips­nių rin­ki­nys. V.: Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ka, 2011. 415 p.

Ne­bus tai re­cen­zi­ja, ko­kios daž­no­kai pa­si­ro­do spau­do­je: aš apie ta­ve, tu apie ma­ne… Ne, įsi­tei­ki­mo jo­kio: ra­ši­nys apie žmo­gų, ku­rio tarp mū­sų jau ne­bė­ra, prieš me­tus iš­ke­lia­vo Am­ži­ny­bėn ne­su­lau­ku­si sa­vo­sios kny­gos nei at­si­lie­pi­mų.

Ma­no pri­si­mi­ni­muo­se – 1958 me­tų rug­sė­jo 1-oji, mus su­ve­du­si į Uni­ver­si­te­to li­tu­a­nis­tų pir­ma­kur­sių bū­rį; vė­les­ni – jau dir­bant – su­si­ti­ki­mai re­to­ki, nors apie jau­nys­tės drau­gės dar­bus, pla­nus ir už­mo­jus ži­no­jau, o ti­tu­luo­ja­ma ben­dra­min­te džiau­giau­si… Li­ko pluoš­te­lis įvai­riais me­tais ra­šy­tų Jos laiš­kų:

[1969] Aš iš­va­žiuo­ju sek­ma­die­nį į Le­ning­ra­dą. Vi­sai sa­vai­tei. Be jo­kių įpa­rei­go­ji­mų ir dar­bų – tie­siog bū­siu vi­są sa­vai­tę sa­vo ma­lo­nu­mui. Die­vu­liau, kaip no­riu! La­biau­siai no­riu su­ras­ti Ach­ma­to­vos ka­pą ir nu­neš­ti kviet­kų.

Tai su­die. Jei­gu ka­pą su­ra­siu, tai pa­dė­siu gė­lių ir nuo ta­vęs.

1989-12-27 Svei­ka­tos, jė­gų, iš­tver­mės pri­si­ke­liant Tė­vy­nei. At­ro­do, nie­kas ki­tas ir ne­be­rū­pi, nie­ko ki­to ir ne­be­rei­kia.

Ar su­lauk­sim?

2010-12-19 Kaž­ko­dėl ga­na daž­nai pri­si­me­nu stu­di­jų me­tus, o kai iš­si­ruo­šiu į se­na­mies­tį, tai vi­sa­da pra­ei­nu pro Uni­ver­si­te­tą. Ko­kie ap­triu­šę ta­da bu­vo kie­me­liai, ypač tie vi­di­niai. Da­bar to­kia ste­ri­li tvar­ka, taip vis­kas iš­gra­žin­ta, bet ir mū­sų lai­kais iš se­nų­jų mū­rų skli­do ne­ap­čiuo­pia­ma, sun­kiai pa­aiš­ki­na­ma dva­sia.

Ma­no drau­gė – il­ga­me­tė Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­kos dar­buo­to­ja, Li­tu­a­nis­ti­kos sky­riaus ve­dė­ja, vė­liau Li­tu­a­ni­kos sky­riaus ve­dė­ja Sil­vi­ja Vė­la­vi­čie­nė. Kas iš li­te­ra­tū­ros, kul­tū­ros žmo­nių, ap­si­lan­ky­da­vu­sių šio­je bib­lio­te­ko­je, ieš­ko­ju­sių rei­kia­mos kny­gos ar in­for­ma­ci­jos, ne­pa­ži­no­jo Sil­vi­jos?! Vi­sad pa­si­ren­gu­si pa­dė­ti, da­ly­kiš­ka, nuo­vo­ki.

Bet svar­biau­sia – jos ne­ei­li­nė veik­la, pra­si­dė­ju­si Lie­tu­vai lem­tin­gais XX a. pa­bai­gos me­tais, kai ir pats bu­vu­sios Res­pub­li­ki­nės bib­lio­te­kos pa­sta­tas at­si­dū­rė po­li­ti­nių mi­tin­gų, Sau­sio 13-osios ir ki­tų su­dė­tin­gų įvy­kių epi­cen­tre. Sil­vi­ja bu­vo ap­si­spren­du­si, vie­na ak­ty­vių lais­vės sie­kio da­ly­vių.

Sil­vi­jos kny­gą – straips­nių, pra­ne­ši­mų, in­ter­viu rin­ki­nį „Draus­to­sios spau­dos pėd­sa­kais“, pa­reng­tą jos ben­dra­dar­bių, su­da­ry­tą Jo­lan­tos Bud­riū­nie­nės, – da­bar skai­čiau kaip jau­di­nan­tį liu­di­ji­mą apie ne­pa­mirš­ta­mus Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės taps­mo lai­kus ir kar­tu apie vie­no kul­tū­ros pa­da­li­nio – bib­lio­te­kos – vir­smą iš ga­na val­diš­kos, griež­tai ide­o­lo­gi­zuo­tos sau­gyk­los į tau­tos kul­tū­ros lo­bių šven­to­vę. Bib­lio­te­ka at­gi­mė: ta­po Na­cio­na­li­nė, va­da­vo­si iš dau­giau kaip 40 me­tų tru­ku­sios prie­var­tos ir drau­di­mų, at­ga­vo moks­li­nį sta­tu­są, ėmė­si nau­jų ak­tu­a­lių už­da­vi­nių. Sil­vi­jos kny­go­je oriai pa­brė­žia­ma: bib­lio­te­ka pa­jė­gi at­si­skleis­ti „kaip pil­na­ver­tė gy­vy­bin­ga lais­vo kraš­to kul­tū­ros įstai­ga, at­vi­ra pa­sau­lio pa­žan­gai ir moks­lo bei kul­tū­ros ver­ty­bių sklai­dai“. Svar­būs da­ly­kai anuo­met dė­jo­si Li­tu­a­nis­ti­kos sky­riu­je: at­si­vė­rus spec. fon­dams su­grį­žo il­gus me­tus nuo vi­suo­me­nės at­ri­bo­tos li­tu­a­nis­ti­nės kul­tū­ros ver­ty­bės; len­ty­no­se at­vi­rai pa­si­ro­dė bos­to­niš­kė en­cik­lo­pe­di­ja, pir­mi iš­ei­vi­jos au­to­rių vei­ka­lai. Nau­jo­vės kė­lė en­tu­ziaz­mą, bet kar­tu aki­vaiz­džiai at­sklei­dė, kiek daug bu­vo­me pra­ra­dę. Sil­vi­ja tai ap­mąs­tė itin skau­džiai: „Ne­ju­čio­mis at­si­ran­da pa­ra­le­lės su taip pat ke­tu­ris de­šimt­me­čius tru­ku­siu (1864–1904) spau­dos drau­di­mo lai­ko­tar­piu. [...] Kas iš­ma­tuos, ko­kio gy­lio duo­bė ra­do­si tau­tos kul­tū­ros pa­ži­ni­mo ke­ly­je?“ Su­ža­lo­tą, nu­ty­lė­tą tau­tos kul­tū­rą im­ta­si pri­kel­ti, gai­vin­ti. Vie­na pir­mų nau­jo­vių – at­si­kra­čius bai­mės, pra­dė­tos „Spau­dos met­raš­ty­je“ re­gist­ruo­ti už­sie­nio lie­tu­vių au­to­rių ir apie Lie­tu­vą bet kur pa­sau­ly­je pa­si­ro­džiu­sios pub­li­ka­ci­jos. Bib­lio­te­ki­nin­kėms bu­vo ne­leng­va: rei­kia pa­čioms pa­žin­ti draus­tą­ją (tar­pu­ka­rio, po­ka­rio, iš­ei­vi­jos) li­te­ra­tū­rą, iš­mok­ti ki­taip skai­ty­ti ir ver­tin­ti, pa­ten­kin­ti ne­re­gė­tai iš­ki­lu­sį in­for­ma­ci­jos po­rei­kį. Skai­ty­to­jų gau­sy­bė.

Sil­vi­jai te­ko or­ga­ni­zuo­ti Li­tu­a­nis­ti­kos sky­riaus nau­ją­ją veik­lą, kel­ti už­da­vi­nius: pri­va­lo­me pa­vy­ti pra­ras­tą lai­ką, su­kaup­ti iš­bars­ty­tą tau­tos in­te­lek­ti­nį tur­tą (kny­gas, pe­ri­odi­ką, ar­chy­vus), tą tur­tą pri­sta­ty­ti vi­suo­me­nei – reng­ti pa­ro­das ir ki­taip pri­si­dė­ti gai­vi­nant tau­tos kul­tū­ri­nę at­min­tį. Triū­sė, ne­gai­lė­da­mas jė­gų, vi­sas ko­lek­ty­vas, bet Sil­vi­ja dar ir ra­šė. „Draus­to­sios spau­dos pėd­sa­kais“ – tai 20 pas­ta­rų­jų me­tų bib­lio­te­kos in­ten­sy­vaus dar­by­me­čio at­spin­dys. Kny­ga fik­suo­ja, kaip ak­ty­viai bib­lio­te­ka vei­kė tais per­tvar­kos me­tais, koks reikš­min­gas bu­vo bib­lio­te­ki­nin­ko vaid­muo iš­lais­vė­ji­mo pro­ce­suo­se. Steng­ta­si tai už­ra­šy­ti, kad iš­lik­tų is­to­ri­jai ir at­ei­čiai (straips­niai: „Kny­gos grįž­ta iš trem­ties“, „Aruo­dų pil­nė­ji­mo me­tas“, „Ve­ria­si lan­gas į pa­sau­lį“ ir kt.).

Pa­vyz­din­gai Sil­vi­jos bu­vo su­vok­ta dirb­to­jo dar­bo svar­ba ir at­sa­kin­gu­mas. Jos kny­ga – ir apie tai, kaip at­ėjus iš so­viet­me­čio ny­ku­mos ir įkvė­pus lais­vės oro žmo­gui iš­au­ga spar­nai ir kiek daug jis, spar­nuo­tas, ga­li pa­da­ry­ti tė­vy­nės ir vi­suo­me­nės la­bui. Di­de­liems už­mo­jams iš tik­ro pri­rei­kė Vil­niaus uni­ver­si­te­to auk­lė­ti­nės pla­taus li­tu­a­nis­ti­nio aki­ra­čio, bran­daus in­te­lek­to ir stip­raus as­me­ni­nio įsi­pa­rei­go­ji­mo. Nors stu­di­ja­vome so­vie­ti­nių drau­di­mų ir su­var­žy­mų me­tais, daug ge­rų prad­me­nų, ypač mei­lės sa­vo kraš­tui ir kul­tū­rai, mums bu­vo įskie­py­ta. Mū­sų dės­ty­to­jas Jur­gis Le­be­dys įtai­giai kal­bė­jo, kad li­tu­a­nis­ti­kai rei­kia vi­so žmo­gaus gy­ve­ni­mo ir dar bus per ma­ža. Di­de­lę įta­ką Sil­vi­jai tu­rė­jo ir ki­ta uni­ver­si­te­ti­nio ly­gio as­me­ny­bė – jos ben­dra­dar­bis, tei­sės pro­fe­so­rius trem­ti­nys Vy­tau­tas Jur­gu­tis. Bu­vo ir anuo­met aukš­tu­mų, rei­kė­jo tik no­ro stieb­tis į jas. Nau­ja­sis lai­kas lei­do kaip rei­kiant iš­si­skleis­ti Sil­vi­jos su­kaup­tai pa­tir­čiai, ži­nioms ir erd­viam mąs­ty­mui – ga­lė­jo pro­fe­sio­na­liai ra­šy­ti apie se­ną­ją li­te­ra­tū­rą ir šiuo­lai­ki­nę po­ezi­ją, svars­ty­ti Lie­tu­vos is­to­ri­jos ir dai­lės pa­li­ki­mo klau­si­mus. Esant rei­ka­lui – ir prin­ci­pin­gai gin­ti kul­tū­ros ver­ty­bes, kaip straips­ny­je dėl Bro­niaus Kvik­lio „Mū­sų Lie­tu­vos“ fo­to­gra­fuo­ti­nio lei­di­mo li­ki­mo ar pan.

Nuo 1990 m. di­džiuo­ju Sil­vi­jos rū­pes­čiu (tai ir di­džio­ji jos kny­gos te­ma) ta­po lie­tu­vių iš­ei­vi­jos kul­tū­ros pa­vel­do, be­veik 5 de­šimt­me­čius vi­suo­me­nei bu­vu­sio ne­pa­sie­kia­mo, su­si­grą­ži­ni­mas į Lie­tu­vą.

Lie­tu­viš­kos emig­ran­ti­nės literatūros, net at­si­vė­rus spec. fon­dams, bib­lio­te­ka tu­rė­jo la­bai ma­žai. Tad be­veik nuo nu­lio pra­dė­ta vie­na su­dė­tin­giau­sių kul­tū­ri­nių pro­gra­mų – at­ga­vus Ne­pri­klau­so­my­bę tu­ri su­si­jung­ti dirb­ti­nai at­skir­tos Lie­tu­vos ir iš­ei­vi­jos kul­tū­ros ša­kos, o Na­cio­na­li­nė M. Maž­vy­do bib­lio­te­ka pri­va­lo su­kaup­ti kuo iš­sa­mes­nį iš­ei­vi­jos spau­di­nių rin­ki­nį, at­spin­dė­ti už­sie­nio lie­tu­vių in­dė­lį į tau­tos kul­tū­rą. Su­rink­ti vis­ką: nuo Vo­kie­ti­jos DP sto­vyk­lo­se pa­si­ro­džiu­sių lei­di­nių iki nau­jau­sių, šian­die­ni­nių. Li­tu­a­ni­kos sky­riui te­ko ši gi­gan­tiš­ka už­duo­tis.

Rei­kė­jo ieš­ko­ti vi­so­ke­rio­pų ga­li­my­bių, telk­ti pa­stan­gas. Sil­vi­ja lan­kė­si Vo­kie­ti­jo­je, Ame­ri­ko­je, Ka­na­do­je, Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je. Tai tar­ny­bi­nių rei­ka­lų, įtemp­to dar­bo iš­vy­kos: ap­si­lan­ky­ta dau­ge­ly­je lie­tu­vy­bės ži­di­nių, rink­ta li­tu­a­nis­ti­nė spau­da ir spau­dos is­to­ri­jos duo­me­nys, už­megz­ti ben­dra­vi­mo ry­šiai. Ypač reikš­min­ga 1997 m. be­veik du mė­ne­sius tru­ku­si kul­tū­ri­nė ke­lio­nė po JAV ir Ka­na­dą – drau­ge su prof. Do­mu Kau­nu kaip Lie­tu­vos pa­siun­ti­niai da­ly­va­vo ju­bi­lie­ji­niuo­se M. Maž­vy­do „Ka­te­kiz­mo“ mi­nė­ji­muo­se ir gau­sy­bė­je su­si­ti­ki­mų su iš­ei­vi­jos kul­tū­ri­nin­kais. Sil­vi­ja bu­vo kaip re­ta tin­ka­mas as­muo rep­re­zen­tuo­ti, su­si­kal­bė­ti su už­jū­rio lie­tu­viais: im­po­nuo­jan­ti jos in­te­li­gen­ci­ja, iš­kal­bos do­va­na, pro­fe­sio­na­lu­mas ir kul­tū­ri­nės šak­nys (Sil­vi­jos se­ne­lis ir tė­vas – dai­li­nin­kai Pet­ras ir Rim­tas Kal­po­kai, mo­ti­na – Viktorija Kumpikevičiūtė, tar­pu­ka­ry­je pa­si­reiš­ku­si, bet so­viet­me­čiu nu­ti­lu­si po­etė, ku­rios vie­ną ei­lė­raš­tį, ta­pu­sį po­pu­lia­ria dai­na, dau­ge­lis te­be­pri­si­mi­nė). Gy­vi kon­tak­tai daug reiš­kė ieš­kant tau­tie­čių pa­ra­mos – kny­gų lab­da­ros ga­li­my­bių.

Su­da­ry­ta su­tar­tis su Či­ka­gos li­tu­a­nis­ti­kos ty­ri­mo ir stu­di­jų cen­tru, JAV lie­tu­vių ben­druo­me­nė pa­skel­bė ak­ci­ją „Kny­gos Lie­tu­vai“, su­ju­do lie­tu­viai vi­suo­se pa­sau­lio kraš­tuo­se – į Vil­nių ke­lia­vo di­džiu­lės kny­gų siun­tos. Rei­kė­jo šį dar­bą ko­or­di­nuo­ti, la­bai tak­tiš­kai pa­lai­ky­ti ry­šį su siun­tė­jais, gau­tą­jį tur­tą tvar­ky­ti, sis­te­min­ti, kom­plek­tuo­ti, ro­dy­ti vi­suo­me­nei, dub­le­tais pa­si­da­lin­ti su ki­to­mis bib­lio­te­ko­mis. Rū­pė­jo ir ar­chy­vų, ran­kraš­ti­nio pa­li­ki­mo su­grą­ži­ni­mas, iš­sau­go­ji­mas.

Šian­dien ga­li­me pa­si­džiaug­ti: M. Maž­vy­do bib­lio­te­ka yra ne­abe­jo­ti­nai ta­pu­si pa­grin­di­ne lie­tu­viš­kos spau­dos, leis­tos vi­sa­me pa­sau­ly­je, be to, ir įvai­ria­kal­bių lei­di­nių apie Lie­tu­vą sau­gyk­la.

Ypa­tin­gas at­ve­jis bu­vo di­plo­ma­tų Lo­zo­rai­čių bib­lio­te­kos par­si­ga­be­ni­mas. Di­džiu­lė, iš­skir­ti­nės reikš­mės Lie­tu­vos di­plo­ma­ti­jos še­fo Sta­sio Lo­zo­rai­čio ir jo sū­nų Sta­sio ir Ka­zio bei ki­tų šei­mos na­rių iš­ti­są šimt­me­tį kaup­ta bib­lio­te­ka pa­do­va­no­ta Lie­tu­vai. Sil­vi­ja su ko­le­ge dau­giau kaip sa­vai­tę triū­sė Ro­mo­je – lei­di­nius su­rū­šia­vo ir pa­ren­gė trans­por­tuo­ti. Vė­liau jau Vil­niu­je va­do­va­vo dar­bams su­tvar­kant šią uni­ka­lią ko­lek­ci­ją, pa­ren­giant apie ją įspū­din­gą pa­ro­dą.

Nuo­sek­li dar­buo­tė su iš­ei­vi­jos spau­da, ge­ras jos pa­ži­ni­mas na­tū­ra­liai per­au­go į fun­da­men­ta­lios bib­liog­ra­fi­jos ren­gi­mą. Pir­mo­ji to­kios bib­liog­ra­fi­jos da­lis – so­li­dus to­mas „Kny­gos lie­tu­vių kal­ba“ – bu­vo pa­reng­ta Sil­vi­jos su dviem ben­dra­dar­bė­mis. Tai lie­tu­viš­kų kny­gų, iš­leis­tų įvai­riuo­se kraš­tuo­se 1945–2000 m., t. y. dau­giau kaip per pu­sę šimt­me­čio, są­va­das ir ap­ra­šai, ku­riems rei­kė­jo daug kruopš­taus, juo­do bib­liog­ra­fi­nio dar­bo. Sun­ku de­ra­mai įver­tin­ti to­kių in­for­ma­ty­vių lei­di­nių svar­bą ir nau­dą: už­sie­nio li­tu­a­nis­ti­ka ga­lės žy­miai spar­čiau in­teg­ruo­tis į Lie­tu­vos gy­ve­ni­mą.

Svar­bus da­ly­kas – iš­ei­vi­jos spau­dos ty­ri­nė­ji­mas, kny­go­ty­ros dar­bai. Sil­vi­ja da­ly­va­vo įvai­rio­se moks­li­nė­se kon­fe­ren­ci­jo­se, net to­li­mo­se, to­kio­se kaip Pa­sau­lio lie­tu­vių su­ei­ga Hiu­ten­fel­de (Vo­kie­ti­ja), XII pa­sau­lio lie­tu­vių moks­lo ir kū­ry­bos sim­po­ziu­mas Či­ka­go­je ir kt. Sa­vo pra­ne­ši­muo­se, straips­niuo­se at­si­sklei­dė kaip kom­pe­ten­tin­ga iš­ei­vi­jos spau­dos spe­cia­lis­tė, vie­na iš ge­riau­siai da­ly­ką iš­ma­nan­čių, su­kau­pu­si daug spau­dos is­to­ri­jos fak­tų, įdo­mios kny­go­ty­ri­nės me­džia­gos. Te­mas rink­da­vo­si men­kai ty­ri­nė­tas: „Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos lie­tu­vių spau­da“, „Lie­tu­viš­ko­ji nau­jų­jų mig­ran­tų pe­ri­odi­nė spau­da“. Su už­si­de­gi­mu ra­šė apie lie­tu­vių kul­tū­ros puo­se­lė­to­jus: JAV is­to­ri­ką Al­fre­dą Eri­chą Sen­ną, ra­šy­to­ją, lei­dė­ją, re­dak­to­rių Ka­zi­mie­rą Ba­rė­ną, dai­li­nin­kę Mag­da­le­ną Stan­kū­nę-Stan­kū­nie­nę ir ki­tus. Rem­da­ma­si šei­my­ni­niu Kal­po­kų ar­chy­vu, pa­skel­bė įdo­mų ra­ši­nį „Pa­slap­tin­go­jo ita­lo tar­nys­tė Lie­tu­vai“ – apie be­veik ne­ži­no­tą prieš­ka­rio Lie­tu­vos bi­čiu­lį li­te­ra­tą Giu­sep­pe Sal­va­to­ri.

„Draus­to­sios spau­dos pėd­sa­kais“ – ne vien tu­ri­nin­ga, bet ir ypa­tin­ga kny­ga, su­su­ma­vu­si dau­gia­ly­pę M. Maž­vy­do bib­lio­te­kos iš­ti­ki­mos dar­buo­to­jos veik­lą. Ją ga­li­ma skai­ty­ti ta­ry­tum gy­ve­ni­mo ata­skai­tą: kaip bu­vo gy­ven­ta, ko siek­ta, kas pa­da­ry­ta. Kny­gos leit­mo­ty­vas – be­ato­dai­ris tar­na­vi­mas li­tu­a­nis­ti­kai, jos ver­ty­bių sau­go­ji­mas, nuo­la­ti­nis rū­pi­ni­ma­sis ben­dro­jo tau­tos kul­tū­ros aruo­do gau­sė­ji­mu. Ver­ty­bi­nė nuo­sta­ta ryš­ki. Dirb­ta at­si­da­vus ir mak­si­ma­lis­tiš­kai, bet su tik­ru džiaugs­mu: ga­li­my­bę tar­nau­ti sa­va­jai kul­tū­rai Sil­vi­ja bu­vo įsi­są­mo­ni­nu­si – ir tai daž­no­kai sa­ky­da­vo – kaip li­ki­mo do­va­ną. Ryškinti sa­vus dar­bus, su­si­reikš­min­ti vi­sai ne­lin­ku­si, ji la­biau sie­kė pa­si­džiaug­ti ki­tais, drau­ge dir­bu­siais ar gy­ve­ni­me pa­žin­tais.

Ne­ga­liu ne­pri­dur­ti: kaip di­džia­vau­si sa­vo ben­dra­kur­se, skai­ty­da­ma jos kny­gą!

Sil­vi­jos Vė­la­vi­čie­nės dar­bai įver­tin­ti vals­ty­bi­niais ap­do­va­no­ji­mais: Lietuvos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­no me­da­liu, Sau­sio 13-osios at­mi­ni­mo me­da­liu. O 2009-ai­siais pa­skir­ta Mar­ty­no Maž­vy­do pre­mi­ja už nuo­pel­nus Lie­tu­vos vals­ty­bės kal­bai, raš­ti­jos is­to­ri­jai ir kny­gos me­nui.

Gra­žiau­sia, re­gis, yra tai, kas vi­sai ne­ma­te­ria­lu, – tau­rios as­me­ny­bės, pui­kios spe­cia­lis­tės, žy­mios kul­tū­ri­nin­kės pa­lik­ta švie­sa.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.