Olim­pia­da: vaikš­tant at­vė­su­siais kul­tū­ros pėd­sa­kais

DO­NA­TAS PAU­LAUS­KAS

Olim­pi­nės žai­dy­nės ta­po to­kia ko­mer­cia­li­zuo­ta ir pri­mi­ty­via te­ma, kad ra­šy­ti apie jas kul­tū­ros sa­vait­raš­ty­je net kaž­kaip ne­pa­do­ru. Tik­riau­siai tu­rė­tų bū­ti keis­ta, kad ne­pa­do­ru, nes spor­tas lai­ko­mas kul­tū­ros da­li­mi. La­biau­siai fi­nan­suo­ja­ma, re­mia­ma, ma­sių pa­lai­ko­ma ir la­biau­siai at­si­per­kan­čia kul­tū­ros da­li­mi, be ku­rios, ma­tyt, sun­kiai bū­tų pri­si­me­na­mas pats žo­dis „kul­tū­ra“.

Vis dėl­to ga­nė­ti­nai aiš­ku, ko­dėl čia nag­ri­nė­ti šią te­mą ne­la­bai pa­to­gu – tie­siog šian­dien olim­pia­do­je ir pa­čia­me spor­te kul­tū­ros be­veik nė­ra. Žai­dy­nė­se var­žo­ma­si sie­kiant re­kor­do ar­ba sėk­min­go vals­ty­bės at­sto­va­vi­mo. Ban­dau su­sie­ti kul­tū­rą su spor­ti­nin­kų as­me­ny­bė­mis, bet ten tik pli­kas spor­ti­nis in­te­re­sas ar­ba kas nors dar blo­giau… Ieš­kau tos spor­to kul­tū­ros dien­raš­čiuo­se ir in­ter­ne­to por­ta­luo­se, skel­bian­čiuo­se žai­dy­nių re­zul­ta­tus ir ap­žval­gas, ta­čiau ten – tik žur­na­lis­ti­nis ir kul­tū­ri­nis skur­das. Ieš­ko­jau in­ter­ne­to ko­men­ta­ruo­se, ger­bė­jų at­si­lie­pi­muo­se, bet juo­se tik kvai­las, bu­kas na­cio­na­liz­mas, pa­ten­kin­ta gar­bėt­roš­ka ir di­džia­vi­ma­sis veis­le. Net nu­pur­tė… At­ro­do, spor­tas nei pats ku­ria kul­tū­rą, nei ap­link sa­ve ku­ria kul­tū­ri­nius ir kul­tū­rin­gus dis­kur­sus.

Autoriaus nuotrauka

Spor­tas ne­tu­ri kul­tū­ri­nės idė­jos – ją pa­kei­tė tam tik­ros fi­nan­si­nės in­ves­ti­ci­jos, na­cio­na­li­niai in­te­re­sai ir da­ly­vių spor­ti­niai in­te­re­sai (t. y. in­te­re­sai nuo­lat pa­ge­rin­ti tech­ni­nius duo­me­nis). Se­no­vės Grai­ki­jo­je, olim­pi­nių žai­dy­nių lop­šy­je, kaip tei­gia jos kul­tū­rą ty­ri­nė­jęs Mi­che­lis Fou­cault, kū­no to­bu­li­ni­mas, svei­ka­tos pa­lai­ky­mas, kū­no kul­tū­ra ir kt. bu­vo su­si­ję su tam tik­ra eti­ka. Jis ją pa­va­di­no „gy­ve­ni­mo es­te­ti­ka“, ku­ri su­si­ju­si su rū­pi­ni­mu­si sa­vi­mi, su tam tik­ra as­ke­ze. Tai, kad es­te­ti­ka tam­pa eti­ka ir kad to­ji eti­ka yra san­ty­kis vi­sų pir­ma su sa­vi­mi, o ne su ki­tu, šian­dien at­ro­do pa­ra­dok­sa­liai. Ta­čiau šias įžval­gas apie se­no­vės Grai­ki­jos kul­tū­rą Fou­cault api­ben­dri­na ir su­pras­ti­na įves­da­mas gy­ve­ni­mo kaip me­no kū­ri­nio sam­pra­tą. Vi­sa kul­tū­ri­nė veik­la, pa­si­rin­ki­mų rin­ki­niai, kū­no dis­cip­li­na, jo to­bu­li­ni­mas, tre­ni­ra­vi­mas, sek­so kul­tū­ra, net die­tos, mi­ty­ba tu­rė­jo tiks­lus ir idė­jas kar­tu su eti­niais at­spal­viais bei fi­lo­so­fi­nė­mis for­mo­mis. Šiuo po­žiū­riu spor­tas kul­tū­rai šian­dien yra ne­įga­lus.

O kaip su olim­pia­dos tra­di­ci­ja? Sa­ko­te, pa­lai­ko ir ska­ti­na tai­ką, su­tel­kia spor­to idė­ją kil­niam tai­kos tiks­lui? Taip, jei ne­kreip­si­me dė­me­sio į tuos kar­tus, kai ši gra­ži tai­syk­lė bu­vo su­lau­žy­ta. Pas­ta­rą­jį kar­tą tai bu­vo pa­da­ry­ta vi­sai ne­se­niai – kai 2008 m. olimpinių žaidynių me­tu ka­ras įsi­plies­kė tarp Gru­zi­jos ir Ru­si­jos, kai bu­vo dar kar­tą įro­dy­ta, kad na­cio­na­li­nės už­gai­dos, ka­ri­niai in­te­re­sai ir tie­siog bru­ta­li jė­ga yra daug svar­biau už olim­pi­nę tai­ką. Sa­ky­si­te, olim­pia­da sau­go uni­ver­sa­lu­mo ir pa­sau­lio vie­ny­bės idė­ją? Ta­da kam rei­ka­lin­gos tau­ti­nės vė­lia­vos, vals­ty­bių ir tau­ty­bių žy­mė­ji­mas ir var­žy­ma­sis jų pa­grin­du? Vie­ny­bė čia ne­svar­bi, jos vie­tą už­ima vals­ty­bių, ku­rioms at­sto­vau­ja spor­ti­nin­kai, kon­ku­ra­vi­mas. Tie­siog šlykš­tu žiū­rė­ti, kaip dėl Rū­tos Mei­lu­ty­tės, šio­je olim­pia­do­je lai­mė­ju­sios auk­so me­da­lį plau­ki­mo rung­ty­je, pe­ša­si Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja ir Lie­tu­va, mat spor­ti­nin­kė jau ku­ris lai­kas gy­ve­na ir tre­ni­ruo­ja­si Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je. Ne­svar­bu net tai, kad pa­ti plau­ki­kė vie­na­reikš­miš­kai tei­gia sie­jan­ti sa­ve ir sa­vo lai­mė­ji­mą su Lie­tu­va. Su­prask, lai­mė­ji­mai ir me­da­liai – ne spor­ti­nin­kų, o vals­ty­bių rei­ka­las.

Tie­sa, dau­ge­lį ap­ža­vė­jo Lon­do­no olim­pi­nių žai­dy­nių ati­da­ry­mo ce­re­mo­ni­ja, bet su spor­tu ji ne­la­bai ką ben­dra tu­ri – tai at­ski­ras vai­di­ni­mas, šou, gra­ži ny­kaus ir bru­ta­laus spor­to pa­sau­lio pre­liu­di­ja. Ta­čiau gra­žiu ban­dy­mu iš­lai­ky­ti tam tik­rą ele­men­ta­rų olim­pi­nį eto­są ga­li­ma lai­ky­ti de­kla­ruo­ja­mą so­cia­li­nės ly­gy­bės idė­ją. Štai bri­tų Na­cio­na­li­nis olim­pi­nis ko­mi­te­tas pa­ša­li­no Grai­ki­jos spor­ti­nin­kę ir Švei­ca­ri­jos spor­ti­nin­ką už ra­sis­ti­nius pa­reiš­ki­mus. Pui­ku, kad na­cis­ti­niai žiū­ro­vų ges­tai rung­ty­nių me­tu taip pat nė­ra to­le­ruo­ja­mi. Gė­da, kad tų vie­nin­te­lių dvie­jų na­cis­ti­nių iš­puo­lių au­to­riai bu­vo lie­tu­viai (vie­nam skir­ta 2 500 sva­rų bau­da). Bet jo­kia čia pa­slap­tis, kad krep­ši­nio ir fut­bo­lo sir­ga­liai dau­ge­ly­je pa­sau­lio ša­lių buria­si į ag­re­sy­vias ir ra­di­ka­liai na­cio­na­lis­ti­nes bei ra­sis­ti­nes gru­puo­tes (va­di­na­mų­jų „ul­trų“ ir kt. or­ga­ni­za­ci­jas). Tų sau­go­ti­nų olim­pi­nių ver­ty­bių ir ide­a­lų yra ir dau­giau, nors kai ku­rie žen­klai ro­do, kad tos ver­ty­bės ir ide­a­lai to­kiais ne­be­lai­ko­mi – ne­ti­ki­ma nei tai­ka, nei uni­ver­sa­lia vie­ny­be, nei spor­to eti­ka, nors tai ir įra­šy­ta į „pa­grin­di­nę pro­gra­mą“.

Ne­ga­na to, olim­pia­dos ver­ty­bi­nį už­mo­jį su­ga­di­na „pur­vi­ni už­ku­li­siai“ – ki­ta ir ne to­kia švie­si jos pu­sė. Bri­tų ži­niask­lai­da pa­skel­bė, kad olim­pia­dos dar­buo­to­jai (va­ly­to­jai ir kt.) ap­gy­ven­din­ti kiau­rai lie­taus mer­kia­mo­se bū­do­se, su­da­ran­čio­se vi­są lūš­ny­nų kvar­ta­lą ne­to­li Olim­pi­nio sta­dio­no. Gy­ve­ni­mo są­ly­gos, kaip pra­ne­ša „Dai­ly Mail“, stan­dar­tų ne­pa­ve­ja – vie­na­me kon­tei­ne­ry­je ap­gy­ven­din­ta po de­šimt dar­bi­nin­kų, tu­a­le­tą da­li­na­si 25, du­šą – 75 dar­bi­nin­kai. Sa­ni­ta­ri­nės są­ly­gos klai­kios, o kvar­ta­lą, sau­go­mą ge­le­ži­niais var­tais, kai ku­rie ly­gi­na su ka­lė­ji­mu. Pri­si­mi­nus ati­da­ry­mo ce­re­mo­ni­jos pom­pas­ti­ką ir spor­ti­nin­kų gy­ve­ni­mo są­ly­gas – kon­tras­tai stul­bi­na. Dar kar­tą pa­tvir­ti­na­ma tai­syk­lė, kad pra­ban­ga ku­ria­ma var­gin­gųjų sąskaita. Dau­giau tu­a­le­tų ir du­šų, ge­res­nių dar­bi­nin­kų gy­ve­na­mų­jų pa­tal­pų, kad žmo­nės ga­lė­tų oriai gy­ven­ti ir dirb­ti? O kam? Ge­riau iš­taš­ky­ki­me dar šim­tą bran­giau­sių fe­jer­ver­kų!

Jaut­rus ra­siz­mo ver­ti­ni­mas yra pui­ku, bet čia pat eg­zis­tuo­jan­čių so­cia­li­nių kon­tras­tų stip­ri­ni­mas yra ma­žų ma­žiau­siai veid­mai­niš­ka ir įžū­lu. Kai ku­rie Eu­ro­pos in­te­lek­tu­a­lai (Mar­cas Pe­rel­ma­nas, Ter­ry Eagle­to­nas) at­vi­rai tei­gia, kad olim­pia­da yra po­li­ti­nio, fi­nan­si­nio, na­cio­na­li­nio kon­ku­ra­vi­mo is­te­ri­ja, do­pin­gas jo­je yra ta­pęs tai­syk­le, o „olim­pi­nė fi­lo­so­fi­ja“ – sim­bo­li­ne prie­dan­ga už­ku­li­si­niams in­te­re­sams. Ar yra čia ką veik­ti kul­tū­rai, eti­kai, gy­ve­ni­mo es­te­ti­kai? Jei vis dar yra, tai jau ne­be­il­gai…