Kovo mąstymėliai

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Kovo aštuntąją, važiuodama taksi, kažkur tarp Baltojo tilto ir „Skalvijos“ pastebėjau du reikšmingus dalykus: visiškai užledėjusią Nerį ir didžiulę „Švyturio“ reklamą ant pastato sienos – „Pasaulis laikosi ant vyrų“. Berniukas saldainiukas ant piršto sukaliojo gaublį – panašiai kaip Charlie Chaplinas filme „Didysis diktatorius“. Iš pradžių net ir nesupratau, kad tai postmoderni, ironiška citata. Nutariau, kad seksizmas šiuo metu yra sėkmingiausia rinkodaros forma ir reklamoje jis sąmoningas. Nes jeigu visuomenėje ir žiniasklaidoje kils konfliktas, svarbiausias čia vis vien liks ne antrosios bangos feminizmas, o „Švyturys“. Veikiausiai atsipirktų ir lygių galimybių kontrolierių išieškota bauda; į ją, regis, kaip tik ir pretenduojama, siekiant pardavimo efekto.

Ne taip jau seniai LNK rodė siužetą (regis, laidoje „Kakadu“), kad vienoje verstinėje italų knygelėje vaikams esama „alkoholio propagavimo motyvų“. Mat nykštukai raugia iš obuolių sidrą. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, atrodo, skyrė leidyklai baudą. Tėvų atsiliepimai apie tą knygelę internete – patys nuostabiausi. Lyg tyčia pastaruoju metu nagrinėjuosi lietuvių dainas vaikams. Pritrenkiantys naratyvai – daromas alus, kviečiami svečiai. Apsvaigę jie šoka, žvirblelis nuskriaudžia negrabią pelėdą, pašiepiama jos nenormatyvinė paukštiška išvaizda. Bet patyčių klausimo verčiau iš viso nelieskime: per daug kebeknės. Dar kitoje dainelėje visa tradicinė šeima išeina į mišką, pelėdą nušauna, išsikepa ir suvalgo. Alkoholis telieka alkoholiu, bet kiek su erotizmu susimaišiusio sadizmo esama siužete, kuriame prievaizdas prilupa miltus vogusį melnyką („Kaip pakėla surdutėlį, / Pilni krauja čebatėlė“), – beveik tokio pat realistinio kaip R. Vabalo filme „Akmuo ant akmens“. Visur grėsmė, smurtas, net zuikiui (ar jo supamam vaikui?) katinas nukanda nosį. Jonui ponas grasina bizūnu, jei tik nepagrosiąs. Bobutės paliktas oželis suėdamas taip, kad liko tik „ragai ir nagai“ (atsimenu, vaikystėje nuo šio fakto net graudindavausi). Ir visos tos nelaimės – mūsų šventasis folkloras. Gal kai kurie jį eliminuos, saugodami nuo viso pikto savo vaikus; aš ne, netikiu kultūriniu sterilumu.

Pirmą kartą per pastarąjį dešimtmetį nebuvau knygų mugėj, nešvenčiau Nepriklausomybės, neisiu į „Kino pavasarį“, vargu ar išsikrapštysiu ir į patį PoPa. Naujajame „Litmenyje“ pirmiausiai perskaitau televizijos apžvalgas, kai ką iš minimų reiškinių net būnu susekusi, nusimanau apie realijas. Vakarais ramiai burblena pirmykščiai „Giminės“, Ilona Balsytė demonstruoja žaviai senamadiškus kaspinus, gariūnmetį interpretuoja ne tik serialo veikėjų frazės, bet ir nutolę daiktai, rekvizitinė buitis, lyg iš istorijos vadovėlio išlindę vos atpažįstamo miesto vaizdai. Šiandien tas serialas daug įdomesnis negu anksčiau. Kovo vienuoliktąją tradiciškai sekiau iš ekrano trykštančią militaristinę beprasmybę (kita vertus, gali būti, kad ji steigia galvoje tvarkos iliuziją, kuria naiviai patiki) ir kalbas iš Seimo (žanru domiuosi beveik tiek pat kiek pamokslais): žinoma, verčiausias liko Marcelijaus Martinaičio eilėraštis. Galvojau žiūrėdama (net jei ir neteisingai), kad poezijos kontekste politika yra miglų migla.

Prieš gimdymą, paskutinėmis savaitėmis, nors jau vegetavau už kažkokio šydo, skiriančio nuo pasaulio, man vis dar norėjosi Laimos Drazdauskaitės drobių kolorito suknelės. Troškau grožio, geros tapybos. Spėjau nueiti į Audronės Petrašiūnaitės ir L. Drazdauskaitės parodą „Akademijos“ galerijoje. Neįprastai tiesmuka A. Petrašiūnaitės raudona, mėlyna, juoda: televizija kaip paralelinis pasaulis, su kurio agresija beveik koreliuoja savas skausmas. Arba L. Drazdauskaitė – matyti gamtą kaip spalvas, išlipant iš „peizažo“ ribų ir jį abstrahuojant. Net devintą mėnesį pilve glūdintį savo vaiką tempdavausi į biblioteką, kurioje turbūt gailėjau jaunystės pabaigos, suprasdama, kaip labai man dabar reikia tokio nieko kaip disertacija; ir ne dėl profesorynės skaityklos romantikos, o dėl to, kad gyvenime reikia viską suspėti, įkopti į visus kalnus ir t. t. Kada, jūsų manymu, mes gyvenome (M. Martinaičio knygos pavadinimo prasme)? Kol sėdėjome bibliotekose, mąstydami apie tai, ko nereikia disertacijoms. Tos minutės ir buvo gyvenimas – laisvas, bent trumpam nesuvaržytas akademinės padlaižystės ir priklausomybės savo institucijai.

Tačiau egzistuoja ir praktinis būvis, apsivalymo ritualus šaržuojanti tikrovė. Neši, pavyzdžiui, surūšiuotas šiukšles į ekologinius konteinerius, kurie stovi tik už dviejų namų nuo tavojo. Tipena pro šalį ponia su sabalų kailiais, ji man ir sako: „Ko čia savo šiukšles mums atnešėt? Jūs gi iš kito namo.“

Lyg ir nepanaši į konteinerio gyventoją.

Tikros, pilietiškos kaimynystės pavyzdys.

Pasaulis, ačiū Dievui, nesilaiko nei ant vyrų, nei ant moterų.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.