Nencų pasakos ir legendos

Nencai – viena iš mažųjų Šiaurės tautelių. Dauguma jų gyvena Nencų ir Jamalo Nencų autonominėse apygardose. [...]
Nencų folkloras yra įvairaus turinio ir formos. Paprastai skiriamos šios jo rūšys: mitiniai pasakojimai, aukojimo maldos-užkalbėjimai, šamanų dainos ir pasakos, epinės dainos, pasakos, mįslės.

Mituose atsispindi nencų įsivaizdavimai apie Žemės atsiradimą ir gamtos reiškinius. Prie mitų šliejasi pasakos ir pasakojimai apie dvasių atsiradimą. Nencų epinės dainos – tai herojinio ir buitinio turinio dainos, pasakojančios apie buvusį tautos gyvenimą, kovas tarp senųjų giminių ir genčių.

Nencų pasakos priklauso vienam iš pagrindinių liaudies kūrybos žanrų. Jų meniniai vaizdiniai atspindi tautos pasaulėžiūrą, požiūrį į gamtą ir socialinius santykius. Didelė nencų pasakų dalis primena tolimą praeitį. Jos skirstomos į pasakas apie gyvūnus, apie milžinus, stebuklines ir buitines pasakas.

Iš Kazimiero Labanausko pratarmės leidinyje „Taimyro tautų folkloras. Nencų folkloras“ (Dudinka, 1992)

Pėsčias žmogus

„Kiek save pamenu, visą gyvenimą pėsčias vaikštau. Nežinau, ką reiškia židinį užkurt, nežinau, kas yra maistas. Miegot – miegu. Kurgi toli pėsčias žmogus nueisi? Toli nevaikštau. Galvoju: „Vis dėlto negerai taip toliau gyventi.“

Kartą pasitaikė man šermuonėlio pėdsakai. Apsidžiaugiau. O kas, jeigu šermuonėliu pasiversčiau? Nusipurčiau – šermuonėliu virtau. Trejus metus gyvenau šermuonėliu pasivertęs. Greit vaikštau, judu. Gerai.“

Taip, šermuonėliu būdamas, Pėsčias Žmogus daug žemių išrausė, urvus sau priekalnėse kasdamas. Bet sykį ir vėl susimąstė: „Vis dėlto blogai šermuonėliu būti, nelengvas tai gyvenimas.“ Ir liovėsi šermuonėliu buvęs. „Verčiau poliarine lape tapsiu“, – taip jis nusprendė. Nusipurtė – pavirto į poliarinę lapę.

Taip trejus metus poliarine lape buvo. Zuikių takeliais lakstė. Pavasarį atėjo laikas urvą sau išsirausti. Sunku. Vėl susimąstė: „Jeigu taip toliau gyvensiu, kada prie savo pasakojimo pabaigos priartėsiu? Reikia kažkuo kitu pavirsti. Tapčiau erniu, bet tada turbūt turėsiu lavoniena misti?“

Neilgai trukus kitą protą surado: „Nagi, pasiversiu aš vilku, Ilgauodegiu tapsiu. Sako, vilkas septynias dienas klajojančių piemenų bandą per vieną rytą vienu šuoliu pavejąs…“

Atsistojo ant kojų, nusipurtė, vilku pavirto. Ilgauodegiu tapęs, tolyn nubėgo, kur akys veda. Mato kaži ką su argišu1 keliaujant. Jam priešais klajojantys žmonės važiuoja. Elnių jie nedaug turi. Tik tuos, kurie nartose2 pakinkyti, daugiau nėra. Užu vyro pati dvi krovinines nartas sau iš paskos velka. Ir dar du nuvargę elniukai už jų eina, patelė ir elniukas. Vilkas šonu juos aplenkė, pagailo jam vargšų žmonių. Net atsiliekančių dviejų nepakinkytų elnių nelietė.

Netrukus vėl argišo pėdsaką užėjo. Neskubėdami važiuoja vyras su pačia, pas tėvus svečiuosna dovanų važiuoja. Septynias dienas vilkas juos sekė. Septintą dieną kaip reikiant juos apžiūrėjo. Tai buvo Marinčė3 su pačia. Jie turėjo dvejas šventas nartas su stabais⁴. Antai Marinčės pati ėmė čiumą⁵ statyti. Mato Ilgauodegis, kad ta moteris visai nuodėmės nevengia: aplink čiumą vaikšto, žengia net ten, kur pagal senovės tikėjimus moterims nepaskirta vaikščioti. Vilkas kaip nesavam kailyje jaučiasi matydamas Marinčės pačią dievo įstatymus pažeidžiančią, rodos, lyg vilkui kas per nosį kirstų.

Vakare, žinoma, vyras su pačia vakarienę išvirė. Tikriausiai pavalgė. Miego-poilsio atsigulė. O vilkas už kalvelės viską mato: du elniai, patelė su elniuku, nuošaliai nuo bandos ganosi. Kai pilkis išlenda iš už kalvelės, elniai ima dairytis, suklūsta. Bet štai jis priėjo arčiau prie jų. Elniai ėmė nuo vilko bėgti. Toli nubėgo. Vis dėlto vilkas juos pavijo. Abudu suėdė.

Po kiek laiko netoliese trisdešimties elnių banda pasitaikė. Ir vėl vilkas juos medžioti ėmė. Kelis elnius pasivijęs suėdė. O dar patelę su elniuku, bėgusius bandos gale, išvydo. Iki pat ryto juos vijosi, kol elniuką pagavo. Sotus vilkas kasdien. Taip trejus metus gyveno. Pas Marinčę jau visai mažai elnių beliko.

Kartą Ilgauodegis rado skardį. Atsitūpė ant krašto. Užmigo. Tik staiga – griausmas ir žaibai virš galvos. Pašoko vilkas. Pasirodo, Marinčė iš ginklo šovė, bet pro šalį, tik kojon žvėrį sužeidė. „Marinčė ėmė mane vaikytis. Jo kulkos tai virš manęs pralekia, tai pažeme, tarp mano kojų prašvilpia.“ Nakčiai sutemus Marinčė liovėsi vilką vaikęs. Namo parėjo.

Ši žiema vilkui prastai praslinko, sužeistąją koją vos bepavilko. Antai ir pavasaris atėjo. Properšų atsirado, sniegas ištirpo. Netrukus žąsys parskrido. Pabodo vilkui sunkus žiemiškas gyvenimas.

„Regiu, viršum manęs virtinėmis žąsys lekia. O aš velku sužeistą, su nutraukta sausgysle koją. O kad taip man žąsimi tapus ir jų žemes pamačius.“

Nusipurtė pilkis – žąsimi tapo, su žąsų pulku nuskrido. Tai ten, tai šen žąsys pailsėti sustoja – įdomu. Antai virtinė sustojo prie didelio uolos plyšio. Žąsys ėmė mesti plunksnas. Laikas joms šertis atėjo. Po kiek laiko nauji sparnai ataugs! Ir jis, buvęs vilkas, žąsimi tapęs, irgi šertis pradėjo.

Vaigačo salos nencų piešinys. Iš M. Sinicyno rinkinio. 1944-1948

„Tundroje prasidėjo besišeriančių žąsų medžioklės laikas. Kartą kaip vedlys sargyboje stovėjau. Kad medžiokliai netikėtai neužkluptų. Regiu, prie kranto medžiotojai ant elnių raiti prijojo. Kinkinius pakrantėj pririšo…“

„Lik lak“, – šūktelėjo žąsinas vedlys, buvęs kažkada Pėsčias Žmogus. Perspėjo žąsų pulką. O medžiotojai nuleido vandenin valtį-šakelę⁶, ežerinę valtelę. Ėmė žąsis šaudyt. Vienas iš medžiotojų žąsis gena kranto linkui plaukdamas valtimi-šaka. Girdėti, kaip žmonės kalba: „Čia vis dėlto arti tūkstančio žąsų. Apsupkime jas.“ Ir ėmė supti. O tas, kuris buvo šakoje, žąsis link kranto gena. Medžiotojai pasirodė taiklūs šauliai esą. Vienu šūviu po tris žąsis nušauna. Trys šimtai žąsų jau ant žemės guli. Iki dienos galo daug žąsų žuvo.

„O aš iš vandens tik snapą kartais kyšteliu, daugiau vis po vandeniu plaukioju. Žmogus valtyje-šakoje mane medžioja ir niekaip pagaut negali. Vienu metu užkabinau sparnu valties kraštą, patraukiau savęsp, ir medžiotojas nuskendo. Taip tau ir reikia!“

Taip žąsinas, kuris nuo žmonių ilgai vandeny slėpėsi, krantan išplaukė, pas žmones jau žmogišku pavidalu atėjo. Pagautų žąsų medžiokliai daug turėjo. Bus gal kokie trys tūkstančiai. Visa kaugė begulinti. Apsidžiaugė žmonės: „O, antai dar kaži kas ateina, pagalbininkas bus!“ Čia Pėsčias Žmogus ir papasakojo apie visus savo vargus.

Išvirė žąsis, ėmė valgyti. Medžiotojai ir jį kviečia pavalgyti. O šis jiems: „Aš nežinau, kas yra maistas, nemoku žmogiškai valgyti.“ Tada žmonės jam sako: „Mes vieno savo draugo iš medžioklės sulaukti negalime. Gal tu jo palauksi? Drauge ir atvažiuosite.“ Taip ir pasiliko Pėsčias Žmogus vienas prie to plyšio. Pamena jis, kaip medžiotojai jam pasakė: „Imk žąsų kiek tik nori.“ Iš didelės kaugės jis išsirinko liesą, pritrėkštą, beveik sugedusią žąsį.

„Čia ir valgyt nėr ką! – sako. – Kam tokią prastą išsirinkai?“

„Tegul šita būna“, – atsakė Pėsčias Žmogus.

Likosi jis vienas. Su žmonėmis gyventi nemoka. Nuėjo, kur akys veda. Ant kupros liesą žąsį nešasi. Gal metus taip ėjo, gal dvejus. Paima žąsį už kojų, paukščio mėsa nusliuogia prie galvos. Paima už galvos – žąsies mėsa nuslysta prie kojų po oda.

Ir vėl Pėsčias Žmogus pateko Marinčės stovyklon. Marinčės čiumelis sniego duobėj stovi. Elnių visai mažai belikę. Įėjo Pėsčiasis čiuman. Marinčė tuoj sunerimo. „Kuo gi mes svečią vaišinsim? Juk neturim ką virt. Užpraeitais metais, – pasakojo Marinčė, – vilkas kone visus mano elnius suėdė. Aš tada, pamenu, vaikiausi vaikiausi tą vilką, nepavijau, tik kojon sužeidžiau. Dabar iš bandos tik vienas elnias belikęs.“

Pėsčias Žmogus pasiūlė čiumo šeimininkams savo prastutėlę žąsį.

„Imk, virk, – tarė pačiai Marinčė, – vis mėsa.“

Nadeždos Vyučeiskajos (nencės) piešinys

Ėmė valgyti. O žąsies mėsos ilgame mediniame puode nė kiek nemažėja, ir dar katilas mėsos pilnas. Stebisi visi trys. Pasirodo, Pėsčias Žmogus toje liesoje žąsyje visas žąsis su savimi atsinešęs. Todėl ir mėsos daug. Pavalgę miegot atsigulė. Ir rytojaus dieną vis žąsieną valgo, niekaip nesibaigia.

„Jeigu nori gerai gyvent, aš tau duosiu gerą patarimą, – tarė kartą Pėsčias Žmogus Marinčei. – Neseniai pas mane buvo užsukęs turtingas elnių augintojas. Važiuok pas jį svečiuosna. O tu, – kreipėsi jis į Marinčės pačią, – greitosiom kailiukus išdirbk, pasiūk vyrui naujus drabužius ir apavą. Seną aprangą visą išmesk. Kai važiuosi pas turčių, Marinče, pasiimk su savim kelionėn bent žąsies kojelę, juk kelyje išalksi. Kai ten nuvyksi, pernakvok pas turčių. Ryte jis atgena savo trijų tūkstančių kaimenę. Kokių stiprių ir tvirtų elnių jis turi! Jis tau sakys: „Rinkis dovanų bet kurį elnią!“ Kaimenės pakraštyje pamatysi elniuką su septyniais ragų išsišakojimais, jie tiesiog dangun nukreipti, kaip septynios šakelės. Štai šitą elnią ir parodyk. Tas su septyniom šakelėm – mano vienintelis. Kažkada turčius jį nuo manęs paslapčia nuviliojo. Tai Žemės elnias, nuo jo visi elniai prasidėjo.“

Nuvažiavo Marinčė. Štai ir čiumas dingo iš akių. Turtingasis elnių augintojas iš tikrųjų dovanojo jam septynšakių ragų elniuką. Gerai važiuojasi Marinčei, kojos tarsi pačios eina, akmens kyšuliai, miškų kaugelės dingsta nė nepastebėti.

Marinčės pati sunešė čiuman visas gėrybes iš vyro nartų. Rytojaus dieną Marinčė atginė stovyklon didžiulę elnių bandą. Ir iš kur jų tiek ėmėsi! Jis pasidirbo sau naujas kelionines nartas, naują chorėjų⁷. O jo pati pasisiuvo sau naują parką⁸, naujus niukus⁹čiumui. Naują gyvenimą jie ėmė gyventi. Šitą gyvenimą, kaip matyti, Pėsčias Žmogus jiems atnešė. Marinčė ir jo pati visą seną aprangą išmetė, seną čiumą taip pat paliko. Gerai gyventi ėmė.

Praėjus kiek laiko ėmė su argišu keliauti. Pėsčias Žmogus savo draugams sako: „Dabar, kol kiton vieton keliatės, aš jus surišiu nartose, iš viršaus kuo nors pridengsiu. Niekur po šalis nesidairykite, niekur nežiūrėkit.“

„Štai mano nartų pavažos vis greičiau važiuoja. Pakilom mes upeliu. Tada upelis prie gluosnių nusileido. Po kurio laiko užkilom ant tundros kalnagūbrio. Važiuojame šiuo kalnagūbriu. Iš tos pusės laida10 pasirodė. Čia ir nutrūko kalnagūbris. Priekyje čiumas be niuko – dangos matyti. Prie čiumo nė vieno elnio neregėti. Regim, šalia vienų nartų, prie čiumo stovinčių, ramsčiai-kojelės11, didumo sulig statinaite, perrišta per vidurį. O tų nartų pavažos sniegan prasmegusios. Aplink nė zuikio pėdsako nematyt, tuščia…“

Sustabdė Pėsčias Žmogus savo kinkinį. Elnius iškinkė, pakinktus sutvarkė. Tylom prie nedengto čiumo patraukė. Duris-užuolaidą praskleidė. Įėjo. Duris-užuolaidą užvėrė. Nupurtė nuo bokarėjų12 sniegą. Žengė prie patalo. Atsisegė diržą, pakabino ant čiumo karčių. Marinčė jam iš paskos tą patį padarė: nusivilko sokujų13, įžengė čiuman. Jo pati irgi. Įėjusi čiuman ant grindinių lentų krašto atsisėdo.

Pėsčiasis nusivilko malicą14, atsisėdo, kiek prigulė ant priegalvio. Paskui iš priekinės čiumo dalies katilas pats virš ugnies ant vaškaro pasikabino. Greitai katilas užvirė. Tada katilas pats nuo ugnies nusikėlė. Marinčė su pačia tik susižvalgo. Medinian dubenin mėsą kažkas nematomas ištraukė. Stalas priešais žmones išdygo. Ėmė valgyti mėsą. Besikalbant sutemo.

Rytojaus dieną nubudę regi – moteriškė židinį užkūrė. O pakilo ji iš po miegamosios parkos, po kuria ir Pėsčias Žmogus miegojo. Turbūt jo pati. Pasirodo, visi atvykėliai nakvoję turtingame čiume, dengtame septyniais niukais, ant septynių elnenų miegoję. Žinoma, papusryčiavo, pavalgė.

Ir tarė tada Pėsčias Žmogus Marinčei: „Marinče, aš esu kaltas, kad tu vis patekdavai į visokias bėdas ir nelaimes. Buvau aš vilku. Tavo elnius pjoviau. Tada tu mane medžiojai, sužeidei mane. Per vieną naktį tris dešimtis tavo elnių papjoviau. Pameni, buvo tavo argiše dvejos šventos nartos su stabais? Aš tada mačiau, kad tavo pati, čiumą statydama, apie šventas nartas pamiršo, aplink čiumą vaikščiojo, dievo rūstybės nesibaimindama. Už tai, kad jūs negerbėt šventųjų stabų, aš judu ir nubaudžiau. Nevalia taip žmogui gyventi. Paskui aš vėl į jūsų čiumą atėjau su supuvusia žąsimi. Toje žasyje tris tūkstančius žąsų atnešiau, pamaitinau, pagailėjau jūsų. Tačiau elnią su septyniom ragų šakelėm, kurį tau turčius dovanojo, aš iš tavęs pasiimsiu. Dabar jau tu nevargsti, turi užtektinai elnių. Duosiu tau dar turtų, apie šimtą elnių maistui tau paliksiu. Dabar važiuosit naujon stovyklon, čiumą statykit toli nuo buvusių savo čiumų. O stabus laikyk naujose nartose. Likite geruoju. Aš priekyje su argišu keliausiu. Kai būsiu reikalingas, tik prisimink mane. Bet pats pas mane nevažiuok. Tik žinok savo klajojimo vietą. Aš – ne šiaip žmogus, aš – sergėtojas, lemiantis jūsų gyvenimą žemėje.“ Pėsčias Žmogus tik nupjovė čiumo raištį šalia angos dūmams, čiumas nuvirto. Pėsčias Žmogus su pačia nuvažiavo.

Taip pasilikę Marinčė su pačia po kiek laiko persikėlė naujon vieton. Jie padirbo naujas šventas nartas. Nuo tol gerbė savo šventuosius stabus. Elnių dabar gausybę turi. Gerai gyvena.

Kartą paryčiais šuo sulojo. Prie Marinčės čiumo tas pats turtingas elnių augintojas atvažiavo. Ir ėmė jis klausinėti Marinčės: „Iš kur turi tiek turtų? Gal mano elnius vagi, kaži ko jų mano bandoje vis mažėja!“ Ir pabūgęs Marinčė išpasakojo, iš kur turi tiek turtų ir kaip elniai atsiradę. Apie Pėsčią Žmogų Marinčė prasitarė tik po to, kai turčius jam lazda per galvą tvojo.

Kur buvęs, kur nebuvęs, turčius tuoj nuvažiavo Pėsčio Žmogaus stovyklavietės pusėn. Marinčė irgi jam iš paskos nuvažiavo. Turčius greit važiuoja. Marinčė po truputį.

Privažiavo Pėsčiojo čiumą. Sustojo. Regi, stovi čiumas be niukų, vienos kartys. Tarsi įėjo, tarsi atvėrė duris-užuolaidą. Tarsi atsisėdo ant kailių-patalo. Matyt, šitam čiume ir gyvenęs Pėsčias Žmogus.

Pėsčiasis Marinčei tarė: „Juk prisakiau tau, kad man iš paskos mano čiuman nevažiuotum.“ Tyli Marinčė, nieko nebesako. Pernakvojo ten svečiai. Ryte nubudus Pėsčias Žmogus vėl klausia Marinčės: „Ko atvažiavai?“ Tada Marinčė viską papasakojo: „Turtingasis elnių augintojas, su kuriuo atvykau, vis klausinėjo, iš kur ėmiau elnius ir turtus. Jis mane lazda per galvą mušė. Sakė, kad ir jis pralobti norįs. Todėl ir atvykom.“

Pėsčias Žmogus chorėjaus galu atskyrė jiems tris šimtus elnių. Atidavė juos svečiams taip taręs: „Pasidalinkit po lygiai. Tai jums maistui. Bet žinokit – per trejus metus abu mirsite. Vienas iš jūsų pernelyg godus, o antrasis – nemoka žodžio laikytis. Už tai aš jus baudžiu. Matyti, kad geruoju gyventi nemokate.“

Prabėgo treji metai. Per tuos metus turčius numirė. Jo šeimynykščiai tarpu savęs elnius pasidalino, dalį elnių suvalgė.

Po kelių dienų numirė ir Marinčė. Per tuos trejus metus jis visus savo elnius nudūrė mėsai. Netrukus po jo mirties numirė ir jo pati. Baigėsi jų gyvenimas.

Aš juk sakiau: „Pateksi bėdon, tik mintimis mane susirask, prisimink. Tu gi, Marinče, nepaklausei manęs. Aš – saugantis, palaikantis teisingą gyvenimą žemėje.“

Tuo pasaka baigėsi.

Užrašė Liubovė Prokopjevna Nenjang (Komarova). Papasakojo Aleksejus Ignatjevičius Jamkinas, nencas, gimęs 1937 m. prie Bolšaja Chetos upės Ust Jeniseisko rajone, Taimyro autonominėje srityje, Krasnojarsko krašte. Gyvena ten iki šiol.

Vertė Jurgita Jasponytė

Bus daugiau

____

1 „Su argišu keliauti“ (jamdas’) – persikelti iš vienos vietos į kitą, pervežant čiumą, nartas, turtą, pergenant elnius. Argišas (miudjas) – lengvųjų (kelioninių) ir krovininių nartų virtinė (karavanas), į kurį pakinkyti elniai. Rogės būna skirtingos konstrukcijos: moteriškos kelioninės rogės yra platesnės už vyriškas ir gale turi atramėlę. Krovininių rogių, skirtų sunkiems ir didesniems daiktams vežti, pavažos platesnės ir ilgesnės nei kelioninių.

2 Nartos – rogės.

3 Žodis marinča verčiamas kaip „laukinių elnių medžiotojas“. Čia jis vartojamas kaip asmenvardis.

4 Stabas (Cheche) – nencų kulto artefaktas, žmogaus (žvėries, paukščio) atvaizdas, padarytas iš medžio, metalo ar kitos medžiagos.

5 Čiumas (mja) – tradicinis kilnojamasis nencų gyvenamasis būstas, kūgio formos, statomas iš 30–40 ilgų, tiesių karčių, įbedamų į žemę, o viršuje jos įtaisomos į lanką iš virvės ar gyslų. Žiemą toks čiumo rėmas dengiamas elnių odomis (niukais), vasarą dažniausiai tošimi. Čiumo danga nesiekia pačios būsto viršūnės, ten lieka kiaurymė dūmams išeiti.

6 Šaka – iš medžio išskobtas arba iš lentų (tošies) padarytas luotas.

7 Chorėjus – ilga kartis, skirta elniams raginti. Viename gale – bumbulas, paprastai iš kaulo, o kitame – ieties pavidalo geležinis antgalis.

8 Parka – viršutinis nencų moterų drabužis iš plonų elnenų, siuvamų kailiu į išorę. Dažniausiai siuvama iš pyžų (pyžas yra rudenį papjauto elniuko kailis; tai pats geriausias kailis drabužiams siūti), tačiau būna ir miegamosios parkos iš žieminio elnio kailio.

9 Niukas (jeja) – čiumo danga, pasiūta iš kelių elnenų pakirpta vilna.

10 Laida (labta) – pelkėta lyguma tundroje, bemiškė lyguma miške.

11 Ramsčiai-kojelės (rus. ножки-копылья) – viena iš pagrindinių nartų dalių; nartų dalys yra pavažos, ramsčiai-kojelės, sujungtos skersiniais, ir paklotas sėdėti ar kroviniams.

12 Bokarėjai – nencų vyrų ir moterų apavas.

13 Sokujus (sok) – žieminis uždaras rūbas su gobtuvu, siuvamas iš elnių odų kailiu į išorę; vilkimas važiuojant su elniais: vyrų – ant malicos, moterų – ant parkos.

14 Malica (mal’ča) – ilgas uždaras nencų vyrų drabužis, siuvamas iš plonų elnenų kailiu į vidų, su gobtuvu iš dar plonesnių elnenų, pasiūtų kailiu į išorę. Tai nencų ir miškinių encų kasdienis viršutinis žieminis rūbas.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.