Šįvakar buvau baliuje…

Parengė IRENA ŽEMAITYTĖ-GENIUŠIENĖ

Iš gydytojos Liudos Žemaitytės (1916–1946) dienoraščio

Šeštadienis, vasario 2 d., 1935 m.

[...] Bet kadangi tas dalykas daugiau nekaip, kad negalimas, išsiruošiau kartu su vyresniaisiais į literatūrinį balių. Užsidėjau senąją balinę suknią, pasidabinau ir tiek.

Užlipėm į raudona šviesa iliuminuotą ramovės salę. Pakeliui susitikom p. p. Gustaičius (karo aviacijos vadas Antanas Gustaitis – red.). P. Gustaitienė labai gražiai atrodė plačioje mėlynoje suknioje, kuklioje, be jokių iškirpimų. Ji visą laiką ir skyrėsi savo kuklumu, bet gražiu fasonu.

Tik įėjau, man net nedrąsu pasidarė. Čia visokie ministeriai, direktoriai, aukštos ponios: Mašiotienė savo samavorinės spalvos krepsateninėj, p. Navakienė gražiai atrodė geležies spalvos suknioj su gelsvais pūkais aplink kaklą. P. Žilinskienės juoda aksominė ir labai puiki. Buvo p. Vienožinskienė, Sleževičienė, p. Končienės sesuo ir daug kitų. Daug matėsi juodom sukniom, kitos gi visos šviesiom, nublukusiom krepsateninėm, man net ši medžiaga nusibodo.

Neužilgo atvyko pats prezidentas, lydimas maršo. Truputį pašoko, pasižiūrinėjo ir dingo. Buvo šiokia tokia programa, gan įdomi. Po jos vyresnieji ėmė skirstytis ar pasitraukė į bufetą, atsirado daugiau jaunesnių, tad ir nuotaika pagerėjo.

Pradžioj man visai nepatiko. Ūpas toks oficialus, ceremonialus, šokiai buvo tik po kokias 5 min., o protarpiai ilgiausi. Šoko daugiausia vyresni ponai, ponios. Jaunesniųjų pažįstamų visai nebuvo, jau buvau beimanti nuobodžiauti, norėjau bėgti iš baliaus. Tačiau nugalėjau miego norą, kalbinau vyresniąsias ponias arba pasilikusi viena observavau iš šalies žmones, ne tiek jų aprėdus, kiek psichologinį momentą. Visų nuotaika keista, pakilus, visi kažkuo persiėmę, nenatūralūs, kaip kad stoty perimti skubėjimo karštinės. Viena tik Gustaitienė amžinai tokia pat rami, kilni lyg princesė. Kitos gi visos pasikeitusiais veidais, bereikalingomis šypsenomis, visų veidai lyg su kaukėmis. Dėjausi tą kaukę ir aš, nors man buvo taip liūdna, kuone verk. Aš tuo momentu taip ilgėjausi Alpio. Jis niekuomet nesti toks cirlich manirlich kaip kiti, bet tiesus, atviras, be to nenatūralumo. Bendrai aviatoriai daugumoj tokie. Jų keletas buvo, tarp kitko ir maj. Peseckas, nors manęs nepažino.

Pirmą šokį šokau su leit. Aleksiejūnu, tuo užgesusio aro žvilgsnio. Jis gerai šoka, nors kalba su juo banali. Bešokdama turėjau laiko ir kabėjusius ant sienų šaržus pamatyti. Nieko sau, geri, įdomūs.

Iš pažįstamų vėliau atėjo d-ras Bielskis, d-ras Stasiūnas, Untulė. Šie abu loterijoj išlošė po didelį kumpį. Buvo ir karininkų, jų tarpe viens kitas gražuolėlis leitenantukas, bet vis nepažįstami. Gal ir būtų pakvietę, bet prisitaisė prie manęs toks vienas nedidžkas blondinukas, visai nemoka šokti, o sekioja paskui ir vis kviečia. Valsas su juo tikra kančia, pasisuks – stumdo kitus ar užlekia kur, padarys pas, vėl painioja. Bėgau nuo jo ir į fojė, ir į mot. kambarį, į kitą salės pusę, vis suranda. Pagaliau, kai atsisakiau su juo anglišką valsą ir neužilgo nuėjau šokti su vienu aukštu brunetu iš Marijampolės, tada anas atsitraukė ir visą vakarą nebekvietė. Paskui šokau su vienu aukštu blondinu buv. studentu, kurs vis tikino ten ir ten mane matęs, o aš ginčijau, kad ten nebuvau.

Buvo ir valsas su balonais. Labai efektingai išrodė tyliai besisukančios poros su balonais. Gavau vieną nuo p. Griniaus (buvo ir p. Grinienė – Rafaelio tapyba juodoj, gausiai iškirptoj suknioj). Šokant visgi gražiau išrodo šviesios nekaip juodos, mat skiriasi nuo juodų frakų. Taigi, gavau baloną gan gražų, bet per valso figūras kažkam užkliuvo ir liko. Bendrai daugelis balonų pabėgo iš savininkų ir suplaukė į lubas. Kai kas gaudė juos už virvelių lazdomis, vejojo, kiti gi iš to juokėsi. Vienas balonas pateko į ventiliatorių ir ilgai ten šoko pasiučiausį šokį kažkaip savotiškai burgzdamas.

Paskui pakvietė mane vienas frantas ponaičiukas. Tas gerai, lengvai šoko, gan kalbus, vienas kitas kartas gera su juo buvo, bet ir jis ėmė sekioti, varginti mane, aš slapstytis. Bet prisiėjo nueiti su juo į loteriją, kur ištraukiau nedūžtamą lėkštę ir… didžiulę dešrą. Tai buvo visiems juoko. Mano partneris ištraukė didelę baltą dėžę. Apsidžiaugiau, maniau, bus šokoladas, bet pasirodė papirosai, nors jis irgi nerūko.

Tuo tarpu pamačiau ir leit. Nekrošių bešokantį su viena gražia panele, paskui kurį laiką jis buvo ir vienas. Man taip norėjos su juo pašokti, pasišnekėti, jis toks kalbingas, geras, daug matęs, žinąs, bet tas mano partneris vis nedavė man ramybės. Bėgau nuo jo į visas puses, vis seka. Išvadavo mane d-ras Velbutas, smarkiai pasukdamas valso. Paskui gi su p. Žilinskiene ir tetušėliu nuėjom į bufetą, jie gėrė kavą su pyragaičiais, aš gero šalto alaus, nuo kurio tuoj nuotaika pakilo. Gaila, kad pradžioje man niekas nepasiūlė, gal nebūtų buvę taip nuobodu, gal didesnį pasisekimą būčiau turėjusi.

Po to šokau su vienu dailininku, o pagaliau teko ir su leit. Nekrošiumi. A tai žmogelis, už tai, kad man balius visgi gerą įspūdį paliko, turiu būti jam dėkinga. Jis tuoj ėmė šnekėti, pasakojos, ką veikęs, kad ilgai sirgęs, visokius nuotykius pasakojo, aš irgi šį tą iš savo gyvenimo taip, kad kalba buvo gyva.

Paskui nuvedė į savo kompaniją, kur aplink staliuką sėdėjo trys panelės, kurios nuolat juokavo, šposus krėtė, supažindino su jomis ir su greta sėdėjusiu aviatoriumi leit. (rodos, Namiku). Jis man matytas, mane irgi matęs, bet nepažinęs, nes labai išaugau. Žmogelis nėr gražus, bet simpatingas, ramus, nors irgi kalbingas.

Ant stalo tai pas juos buvo jau kuone šiukšlynas, kas liudijo, kad čia seniai sėdima. Viena pasivadino save šeimininke, norėjo daryt tvarką, bet dar daugiau šiukšlijo, laistė. Pripylė man kažkieno stikliuką, aš, žinoma, atsisakiau gerti. Tada p. Povilas išplovė savo kavos puoduką kava ir pripylė man. Aš apsimečiau linksma, juokavau, bet čionai man ėmė nebepatikti, per daug jau familiariai, ir galvojau, kaip čia išsisukus.

Laimei, tuo laiku mano naujasis pažįstamas pakvietė šokti, tai ir pabėgau. Truputį pavydu buvo, kad leit. Nekrošius daugiau užsiiminėjo su anomis, bet tegu, gal su jomis atėjo. Aš gi šokau visai patenkinta su naujuoju pažįstamu, šnekėjomės apie aviaciją be galo be krašto. Jis stebėjos, iš kur aš tiek daug apie aviaciją žinau, aš gi tuo pasikalbėjimu dar labiau gilinau savo žinias. Pasakojau apie pažintį su ANBO-IV, apie Palangos manevrus. Jis pasakojo, kaip išmokstama skraidyti po 100 skridimų, kaip daromi nusileidimai, kad vėliau kampo nustatymo nereikia, jis jau skraidęs II eskadrilėj 8–9 metus, dabar jau nebe eskadrilėj. Įvertino vieną kitą lėktuvų konstrukciją. Aš gi dar kai ką juokingo papasakojau. Žodžiu, kalbos būt netrūkę ir noro su juo šokti nors visą vakarą, tai ne taip, kaip kitus po žodelį trauk. Bendrai su lakūnais sekasi greit išsikalbėti.

Šeštadienis, kovo 2 d., 1935 m.

Šįvakar buvau su tetušėliu ir Stasiu (Stasys Žemaitis – pusbrolis, režisieriaus Raimondo Vabalo dėdė – red.) spaudos baliuje, „Metropoly“. Nors šokti teko ir nemaža, žmonių buvo pilnintėlė salė, bet man visai nepatiko ir buvo neįdomu. Publika tai daugiausia solidni, nematyti niekur žmonės, kažkokie biznieriai ar kas. Sėdėjo dauguma prie staliukų, šnekėjosi. Ponios irgi vyresnio amžiaus, be galo iškirptomis sukniomis, nutapytais veidais. O kiekviena iš jų įsivaizduoja kuone Olga Čechova, nors dauguma jau ir radialę simetriją turinčios, tačiau judesiai, mimikos, net juokas ima. Štai kur žmonės visų nenatūraliausi, štai žmonės, kurie nuduoda tuos, kuo jie nėra.

Vien iš įdomumo sekti tualetus, šokį ar bendrai psichologinį momentą likau ligi tol, kol ir tetušėlis buvo, šiaip jau būčiau bėgus anksčiau. Jaunimo beveik nebuvo. Tiesa, mačiau maj. Pesecką, bet nežinau, ar jis manęs nepažįsta, ar nesam supažindinti, o antrasis aviatorius, iš literatų baliaus, buvo užimtas kažkokia panele.

Šokau daugiausia su Stasiu, d-ru Velbutu ir kažkokiu teisėju iš Panevėžio, panašiu į trogloditą. Baliaus programa taip sau. Pora kupletų, deklamavimų, feljetonisto Orlovo feljetonai, gerai, kad jis aiškiai kalbėjo, tai viską supratau. Įdomus buvo ir jo mimikos vaizdelis. Buvo vėliau spaudos anties loterija.

Grįžom apie ketvirtą. Šiaip gan įdomu pabūti dideliame baliuje, bet linksma nebuvo nė kiek. Tai kas, kad šokau nemaža, bet neteko su tuo, kuo turėčiau ypatingą malonumą.

Šeštadienis, vasario 8 d., 1936 m.

Ryte paskambino man Marytė Mackevičienė ir pasiūlė drauge su jais eiti į antro pulko maskaradą. Pradžioj nenorėjau, bet apsigalvojusi sutikau. Taigi apie dešimtą jau buvau su jais ten. Žmonių dar buvo maža. Mus pasitiko ir visą laiką man asistavo leit. Verksnys. Matyt, aš jam patikau. O man šį vakarą ypač buvo linksmas ir geras ūpas. Kas minutę krėčiau šposus, juokavau, sakiau kvailybes. Ir visa tai aplinkiniams labai patiko.

Pradėjo rinktis kaukės. Atėjo kažkokia ponaičiu apsirėdžius, kita vėl peteliškė, rytietė, vengrė, Pompadur. Tik skoningos nė vienos nebuvo. Visos kraipėsi, šaipėsi, šposavo ir be galo kvailai atrodė. Vėliausiai atėjo ir prizą gavo „alaus bačkutė“ su putomis, net su kraneliu, iš kurio bėgo alus. Tuomi alučiu ir papirko jury komisiją. Nieko sau atrodė bobutė mažutė, vikri.

Tik kai prisiėjo kaukes nusiimti, pasirodė visai nebeįdomu. Juodakasė liekna rytietė pasirodė blondinė ir tikra baidyklė. Pompadur – sena ponia, peteliškė visai negraži.

________________________

Prabangos vėžys negyja

Užpernai šiame dienraštyje (1928 m. „L. A.“ nr. 200) vedamuoju buvo padėtas straipsnis „Prabangos vėžys“. Jame buvo pacituotos didelio nusistebėjimo mintys vieno įžymaus „daug mačiusio ir gerai pažįstančio Europos didžiausius centrus“ asmens. „Aš stebiuosi, kaip prabanga jūsų dar nesubankrutino“, sakė jis. Čia suminėjo tarnaičių šilkines sukneles, tualetus, brangius kailinius, ne sulig savo kepure, baliukus ir balius su vis užsieniniais dalykais ir t. t. Girdi, svečias dar daug kalbėjo, kaip taupiai gyvena daug turtingesnės tautos ir kaip mums reikia gyventi taupumo. Sunku, girdi, jam buvo prieštarauti.

Taip. Tikra tiesa buvo pasakyta ir užpernai ir šiandien taip pat galima pasakyti.

Ir man teko šen ten užsieny būti. Pav. teatruose ir gatvėse vasaros metu neteko tokių brangių išdarkytų suknelių matyti, kaip Kaune dažnai matyti. Visur vis kukliau, paprasčiau, gal ir padoriau. O pas mus visi madas gaudo, garbes varinėja: čia vardinės, susipažinimai, vizitai, revizitai, Velykos, Kalėdos, baliai, kortavimai ir kiti galai.

Tai iš tikro tatai yra mūsų tautos vėžys, kurs ėda mūsų uždarbį, mūsų taupmenas, ir sveikatą, ir sąžinės jautrumą užmuša ir atsiranda visokių tarnybinių „griekelių“ įvairioms prabangos padarytoms skylėms užlopyti.

Visoks taupumo pavyzdys turėtų eiti nuo viršaus. Kitaip neįmanoma mokyti tautą taupumo ir paprastumo privačiame ir viešame gyvenime. Nes dabar pusbadžiaudamos valdininkėlės stengiasi neatsilikti „nuo mados“.

Kur tik yra daug prabangos, ten lygiagrečiai yra ir daug skurdo. Taip ir pas mus. Dėl to kartais vienas luomas ima neapkęsti kito.

Apskritai Lietuvoj žmonės daugiau valgo ir geria, kaip kur kitur. Ir daugiau atsitinka ligų nuo nesveiko valgymo arba nuo persivalgymo, kaip nuo nedavalgymo. Amerikoj gydytojams rugiapjūtė tai po švenčių, ypač tuoj pat po Velykų, nes daugybė žmonių suserga ten nuo persivalgymo ir nusigėrimo.

„Nėra tikresnio požymio blogo miestų sutvarkymo, kaip gausumas juose advokatų ir gydytojų“, sako Platonas. Pas mus tą požymį kaip tik matome. Prieš karą Kaune pav. buvo 8 vaistinės ir 50 gydytojų. Dabar 20 vaistinių ir 160 gydytojų, o žmonių sveikatingumas nepadidėjo ir mirtingumas, anot d-ro K. Griniaus, nė kiek nesumažėjo. Nesumažėjo, nes didysis karas daug ir plačiai įvairų ištvirkimą pasėjo, paveldimą ir užkrečiamą. O tatai gydyt tegalima sėkmingai tik religinės moralės kėlimu ir stiprinimu.

Daug prabangos matome gydytojų, bankininkų, advokatų ir notarų gyvenime, nes į jų rankas suplaukia daug pinigų.

Pinigų mėtymas yra ir kortomis lošimas. Štai neseniai vienas dvarininkas lietuvis, rodos, susipratęs tautietis, vienu vakaru pralošė 9000 litų, kuriuos gavo už visus tą dieną parduotus savo dvaro vieną vasarą užaugintus kviečius! Kitu metu per tris vakarus vėl 17 000 Lt. Panašiai kaip lenkų dvarininkai praleisdavo ir dvarus, ir miškus.

Prekybos ir pramonės rūmų pirmininkas p. Dobkevičius minėjo, kad mes iš užsienio prekių perkamės už 300 milijonų. Vien bostonams ir šilkams išleidžiame kasmet 60 milijonų litų, o kiek kitų prekių ir medžiagų, kur galėtume vien savais gaminiais apsieiti. Apie 150 milijonų galėtų likti krašte.

Dėl to prabangos vėžys dar vis tebeėda mus. Vis dėlto, pagaliau, didelių autoritetų palankumu ir parama ši tautos liga galėtų būti pradėta sėkmingai gydyti.

M. S.

Lietuvos aidas“, 1930.II.6

Komentarai / 2

  1. Ana Brada.

    Lyg į Smetonos lakus nugrimzdau :)

  2. noė.

    Bet kokia kalba,tiesiog smagumėlis: „P. Gustaitienė labai gražiai atrodė plačioje mėlynoje suknioje”.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.