Iš mirusiųjų dienų
SIGITAS GEDA
2008 metai
Calamunis: seka
Apsireiškė Šv. Dvasios vienuolyne. Du diakonai išvadino jį „durakom“. Tada „Dievo pasiuntinys“ paskambino savo Tėvui (nenusakomo amžiaus!). Tėvas pasakė, kad nuo šios dienos diakonai netenka savo „vyriškų galių“. To negana. Iš namų Calamunis paskambino slaptosioms tarnyboms ir pasakė, kad jeigu stačiatikiai ir toliau taip elgsis, tai jo Tėvas paliks pasaulyje tik senąją LDK ir islamo valstybes…
Jo (ir jo Tėvo!) galia neišmatuojama. Jeigu man santechniniai mazgai nepasitaisys, tai jo mokiniai bus 7–8 val.
Sarbievijaus variantas –
„Giesmių giesmė“ (fragmentai)
Juoskit, rožių žiedai, mane, Klokit puokštėm žibuoklių ir Krokų, ir svarainius gelsvus Berkit, draugės, skaisčias meskite lelijas Man po kojų, Per tą laiką, kol aš regiu Savo Dievą, siela šventa liepsnoj… [...] Lik sveika, tarė man, Nuotaka, ir žengei Žingsniu, daug lengvesniu nei debesis. Ilgą laiką, o Jėzau, kaip Besiilgint teks laiką praleisti. [...] O Mergele, žvaigždžių spindesį tu stelbi, Aukso žibesį ir krištolo šviesą, tą Baltą rožę užtemdai, Blanksta purpuras prieš tave.
Skapiškio bažnytėlė
Šiandien patyriau, kad toje bažnytėlėje yra medinė Strazdelio skulptūra. Niekad nebuvau Skapiškyje. G. sako, kad toji skulptūra „labai panaši į S. G.“
– Tik reikia uždėti akinius, – dar pridūrė…
Gal kada nors nuvažiuosiu, bet dabar tesu kviečiamas į Latviją. Rugsėjo 20-ąją. Saldus. Su Knutu ir dar dviem latvių poetais.
Bėda! Baigiu pamiršt latvių kalbą. Pritrūkau žodžių, kaip andai Knutas Plungėje… O taip lengvai slysdavo!
Išskirtinis interviu
Šįvakar Gruzijos prezidentas Saakašvilis paviešino savo susitikimo su Putinu detales. Putinas neslėpęs savo planų atkurti Rusijos imperijos sienas ir susigrąžinti (po Gruzijos) Baltijos šalis, Vidurinę Aziją ir Ukrainą.
Deja, tai visai nejuokinga.
Taip jis atsikeršytų už Rusijos pažeminimą.
Paguodai – visi planai, šiuo atveju restauracija nebus tokia, kaip planuojama. Bus kaži kas kita. Kita „substancija“.
Mums nežinomos galios visad taip elgdavosi su žmonėmis. (Žmogus šaudo, velnias kulipkas gaudo. Nešaudyk į Dievo langus ir t. t.)
– Šitie rusai – tai visai ne tas, ką žmonės manė. Jie ne žmonės. Tai žmonės, kurie vykdė genocidą Čečėnijoje. Gruzija tėra pralaužta Europos grandinė.
Beveik asmeniška
Važiavau į „Vagos“ leidyklą. Gal jau į paskutinį pasimatymą su redaktorium, kuris rūpinosi mano knyga „Vasarė ajero šneka“. Beje, ten yra ir Justiniškių durnelių – motinos ir sūnaus – nuotykiai… Pačiam Vilniaus centre ūmai išgirdau troleibuse keikiantis… Po kokių dešimt metų – tiedvi žmogystos įsirioglino į troleibusą. Prisielgetavę… Sūnus su ūsais, močia – pasirišusi ranką. Sūnus stumdė motušę, o motušė kaukė:
– Uže uspel osvečitsia!..
Suprask, jau vėl išgėrei. Tasai durniavo toliau. Dabar gal jau kokių 40, sumitęs, labdaros kostiumu, sutrauktais pirštais. Jais mataruoja elgetaudamas, juos sugniaužęs kaišo motinėlei po nosia…
Motinėlė vis šniurkščioja. Kam stumdai, kam muši? Tas žvengė.
Koks ankštas vis dėlto mūsų miestelis!
Maniau, kad jų jau nėr po saulute. Kur tau! Išmirs seimūnai, prezidentai ir inteligentai, o elgetėlės gyvens kaip gyvenę. Jie yra tikrieji „nemirtingieji“. Tai kas, kad puskvaišiai, pokvaišiai.
Rugpjūčio 28, ketvirtadienis
Citata (l. rimtai)
– Tada, kai esame apimti malonių jausmų ir pojūčių, pagerėja visų mūsų organų veikla, – pasakė psichologas Kekšejevas.
Apie linijos juslingumą
Žinoma, čia turiu omeny liniją piešinyje, grafikoje, graviūroje.
Jinai gali būti juslinga, pavyzdžiui, erotiška. Gali būti tiesiog linija – sterili, formali. Jeigu grįžtume prie S. Krasausko linijos, niekur nesidėsi – sterili.
Gražmenų. Jokio „kūniškumo“.
Keista…
Mačiau tokį kadrą: upelis, meldai ir ant kranto – stambiu planu žalioji varlė. Išdidinta. Viskas filmuota iš arti. Išvirtusios juodos akys, balkšvas pilvas ir žalias su balkšvom dėmėm viršus, viršutinioji pusė. Žabtai. Apatinė „lūpa“ vis trūkčioja.
Įspūdis: tarsi kažin ko labai bijotų, tarsi verkia…
Rugpjūčio 29, penktadienis
Apie sąvokas
Jos nuolat keičiasi, darosi beveik nesuprantamos. Pavyzdžiui, „sveikas protas“… Ką tatai reiškia? Vienas įdeda tą turinį, kitas – tą.
Trečiam – netgi silpnaprotystė gali būti „sveiko proto“ išraiška.
Iš mažųjų džiaugsmų
Nebūna taip, kad žmogų lydėtų vien nesėkmės. Turiu omeny Korano vertimą. Šiandien sulaukiau skambučio iš „Reuters“ agentūros. Nori „paleisti reportažą per visą pasaulį“.
– Tai juk pirmasis vertimas į lietuvių kalbą, – sako E.
– Turiu tą nuodėmę…
Teks filmuotis ir namie, ir „Akropoly“.
Iš knygynų tiražas jau dingęs, o žmonės vis dar ieško.
Iš negirdėtų dainų
Labai trenksminga polkutė:
Kiaulė grikiuos, Kiaulė grikiuos Su visais paršiukais!
Eik, Onyte, į darželį, Išvaryk aną paršelį!
Ir taip – daugybę kartų.
Kaukė
Scenoje raitėsi žmogus dryžuotuos kobros spalvos šilkuos. Veidas nematomas, po šilkais stumdoma „pagalvė“ – čia kupra, čia pilvas, čia krūtinė… Rankose kaukė. Priklausomai nuo to, kur jis ją užsimaukšlindavo – gimdavo vis naujas pavidalas. Čia moters, čia gyvūno, čia pabaisos, monstro… Nežinau, kur ir kas tą šokį su kauke sugalvojo. Tikriausiai jo būta jau senovėje.
Vis dėlto kaukė yra burtingas daiktas. Dievas ja besinaudodamas galėjo (jeigu naudojosi) daryti stebuklus. Pavidalas vienas, o kaukė čia pat jį daugina…
Rugpjūčio 30, šeštadienis
Geras pastebėjimas
Šįryt per kultūros laidą Alfonsas A.:
– Deja, ir pas mus yra žmonių, kurie žiūrėdami į termometrą už lango stengiasi pasakyti, kiek kainuoja pienas parduotuvėje…
O kalbėjo apie poezijos vertimus (pažodiškumą ir dvasios atitikmenis).
Tolesnė įvykių seka
Porą dienų „Dievo vietininkas“ tylėjo. Šiandien vėl prabilo. Girdi, buvo užpultas Tilto g., Tėvas (Dievas), tai sužinojęs Maskvoj (!), pasakė, kad sudegs penki miestai, jeigu jo sūnus bus skriaudžiamas. Šįryt Calamunis sulakstęs į Anglijos ambasadą pranešti, kur pasislėpė jo skriaudikas – chocholas…
– Tai kiek jums dabar metų? – paklausiau.
– Jeigu šitam kūne, tai 12–13, jeigu per abu kūnus, tai pridėk dar 48…
Sakau:
– Tada aš vyresnis!..
– Bet aš nemirtingas, – atšovė man Calamunis ir sužvengė – kaip arklys Birobidžane.
– Jeigu rusai neatlygins man skriaudos…
– O kiek skriauda?
– Dvidešimt milijardų.
Giriasi, kad prekybos namuos („Gedimino 9“, antrame aukšte) matęs Koraną.
– Labai graži knyga. Suprantat, perskaičiau pradžią…
Sakau, kad žmonės skurdžiai gyvena, o mano vertimas jiems per brangus – visas „limonas“.
– Tėvukas nepagailės ir dešimt limonų!
Rugpjūčio 31, sekmadienis
Beveik dėsnis
Pamaniau klausydamas Carlo Orffo… Didžiausius dalykus jis sukūrė „versdamas senąją muziką į šiuolaikinę“, t. y. atsigręžęs į XVI–XVIII a. muziką.
Bažnytinė lotynų kalba (ir muzika), pasiklydusi tautose, ilgainiui virto savo priešingybe. Šmaikščiais pasišaipymais, groteskais etc.
Atsimenu, kad andai Valys Drazdauskas taip apibūdino mano „Strazdą“. Geriant raudonvynį rašytojų viešbutėlyje 1967 m.
Man pačiam gal tai ir netinkama charakteristika, bet Strazdeliui – tai jau tikrai…
Beveik siužetas romanui
V. U. mirtis. Buvo gimęs bene 1928-aisiais (sūnus po infarkto supainiojo datą, ir televizijoje pasirodė užrašas 1937–2008)…
Sūnus buvo, kaip dabar vadinama, „glancuotų“ žurnalų leidėjas. Sukaupė turto – apie 3 mln. Čia ir prasidėjo. Viena moteris susilažino, kad „pasiims jį į vyrus“. Taip ir padarė. Nors pati turėjo vyrą ir du sūnus, o šis – žmoną ir dvi dukras.
Po infarkto naujoji žmona sesers apkaltinta „brolio nuodijimu“. Dabar vyksta kova dėl 3 milijonų. Sesuo neva suradusi net „vudu specialistę“ Marijampolėj, kuri prisipažino dalyvavusi „akcijoj“.
Per šarvonę sesuo skėlė antausį brolio žmonai… Brolis – tylus, ramus žmogus.
Lietuvoje dabar dažnai kartojasi Žemaitės „Kunigo naudą velniai gaudo“ peripetijos.
Datos
Prieš 15 metų paskutinę vasaros dieną iš Lietuvos buvo išvesti paskutiniai rusų kariuomenės daliniai. Traukiniui, kertančiam sieną Kenos geležinkelio stotyje, buvo paruoštos vaišės. Kokios – nežinau, bet traukinys net nestabtelėjo… Beje, tik po to rusų kariuomenė išvesta iš Rytų Vokietijos, Latvijos, Estijos.
Jeigu kada ateis – tai jau nebus tie patys. Apie 1940-aisiais atėjusius tėvai ir seneliai pasakodavo, kad tokių nusmurgėlių nebuvo matę.
– Net čebatų neturėjo, kojos autais apvyniotos. Degtukų neturėjo. Papirosą prisidegdavo sausą pagaliuką trindami į vatą, išpeštą iš „fufaikės“.
Paskui Lietuvoj jau daugelis vaikščiojo su „fufaikėm“. Ir aš esu nešiojęs – per bulviakasį, pavyzdžiui.
Dabar žmonės jau nežino, kas čia per drabužis. Fermose, miškuose be „fufaikės“ nė krust. Nuo Baltijos iki Vladivostoko… O rusų kariuomenės Lietuvoje būta 200 000.
