Kankinanti ir išlaisvinanti atmintis

DALIA ZABIELAITĖ

W. G. Sebald. Išeiviai. Romanas. Iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2011. 278 p.

„Nelengva rasti raktą į Sebaldo pasaulį.“ Taip vienas užsienio kritikas nusakė savo pažinties su šio rašytojo kūryba pradžią. Gal ir ne vienam lietuvių skaitytojui panašiu patyrimu prasidės pažintis su šiuo Vokietijoje 1944 metais gimusiu, vėliau Anglijoje gyvenusiu šiuolaikiniu vokiečių rašytoju. Savita forma, jungiančia literatūrinę išmonę ir istorinę dokumentiką, kalbėjusiu apie jam rūpimus istorijos, žmogaus egzistencijos ir metafizinės jausenos dalykus. Autoriumi, kuris iki šiol į lietuvių kalbą nebuvo verstas.

Tai gilios ir rimtos literatūros kūrėjas. Pradėjęs rašyti palyginti vėlai, sukakęs bemaž keturias dešimtis, iš Vokietijos atsikėlęs į Angliją, ir tik vokiečių kalba. 1988 metais parašė poemą proza Nach der Natur, paskui – keturis originalaus žanro pasakojimus: Schwindel. Gefühle (1990), „Išeivius“ (Die Ausgewanderten, 1992), Die Ringe des Saturn (1995) ir Austerlitz (2001), kuriuose, kaip pats sako, „didieji įvykiai yra tikri, tačiau detalės išgalvotos, kad suteiktų realybės įspūdį“. Šiuos ne visai romanus kritikai vadina įvairiai: „prozos pasakojimais“, „romanais-prisiminimais“, „dokumentiniais romanais“ ir pan. Jie netrukus buvo išversti į anglų kalbą ir anglakalbiame pasaulyje imti vertinti kaip didžioji literatūra. Sebaldas dar yra parašęs tris poezijos knygeles. Profesoriaudamas Noridžo Rytų Anglijos universitete, išleido kelias literatūrologines studijas apie vokiečių, šveicarų, austrų rašytojus (Gottfriedą Kellerį, Franzą Kafką, Alfredą Döbliną ir kt.). Netikėtai suspindęs šiuolaikinės literatūros pasaulyje, Sebaldas, deja, staiga užgeso – 2001-ųjų gruodį žuvo autoavarijoje netoli Noridžo miesto, tuo pačiu automobiliu važiavusi jo duktė liko gyva.

Ne tik garsusis paskutinis rašytojo kūrinys Austerlitz, bet ir kiek ankstesnė jo knyga „Išeiviai“ užsienyje apdovanoti keliomis solidžiomis literatūros premijomis. Du jo kūrinius (Die Ringe des Saturn ir Austerlitz) britų „The Guardian“ įtraukė į privalomos perskaityti grožinės literatūros sąrašą. Kuo Sebaldo pasakojimai saviti ir įdomūs, galima pažinti ir iš lietuviškai išleistų „Išeivių“.

Trumpute knygos antrašte aiškiai įvardijama, apie kokius žmones ir apie kokią jų patirtį kalbama. Pavadinimas kelia asociacijų ir su dabartine emigruojančios Lietuvos padėtimi. Bet Sebaldas rašo apie gerokai ankstesnius kelių kartų vokiečių ir žydų išeivystės metus. Tačiau tai, ką pasako apie jų patirtį, ko gero, yra ne tik subjektyvūs ar tautiniai, bet ir bendri visiems, universalūs dalykai.

Ir pats rašytojas, kaip minėta, buvo išeivis. Vadinamosios poholokaustinės kartos emigrantas, kartos, kuri, Vokietijai atsigaunant po Antrojo pasaulinio karo, iš pradžių mažai ką žinojo ir galėjo sužinoti (pasak Sebaldo, tada tvyrojo kone sutartinė tyla) apie tai, ką naciai darė su žydais. Kaip pats prisiminė, tik būdamas beveik dvidešimties pirmąkart išgirdo apie Aušvicą ir nuo to laiko holokausto tema jam nedavė ramybės. Apie ją savitai, t. y. tarsi netiesiogiai, pernelyg nesiartindamas prie tų skaudžių dalykų, jis vis rašė savo knygose. Ir kelių „Išeivių“ personažų likimas nulemtas antisemitinės Hitlerio politikos. Čia kitaip paliečiama ir žydų tema – pasakotojas lanko žydų gyventus kvartalus, jų kapines, pasakoja apie kai kurių personažų kilmę.

Knygą sudaro keturi ilgesni ar trumpesni skyriai, kurių kiekviename pasakojama vis kito išeivio gyvenimo istorija: kaip ir kodėl jis atsidūrė svetur, kaip gyveno ir ką veikė, kaip susiklostė likimas ir kokia buvo mirtis. Apie tai pirmuoju asmeniu pasakoja kiek autobiografiškas pasakotojas, vardu neįvardytas išeivis iš Vokietijos, gyvenantis Anglijoje, bet daug keliaujantis – į Šveicariją, Vokietiją, Ameriką, kur renka ir tyrinėja jį sujaudinusias išeivių – giminaičių ir pažįstamų – gyvenimo istorijas.

Kai 1970 metais pasakotojas iš Vokietijos atsikelia į rytų Angliją ir ieško Noridžo mieste išsinuomoti butą, susipažįsta su Henriu Selvinu. Šis senyvas vyras iš kaimo netoli Gardino su tėvais į Londoną atvyko dar 1899 metais. 1913-aisiais baigė medicinos studijas Kembridže. Dirbo Šveicarijoje, Indijoje, karo metais ėjo karo tarnybą; paskui vėl dirbo Anglijos ligoninėj. Be to, mėgo kopti į Alpes, o vasaromis su žmona keliaudavo automobiliu po Europą. Tačiau 1960-aisiais, kai teko atsisakyti gydytojo praktikos, jis tapo atsiskyrėliu. Kapstėsi baigiančiame sunykti sode prie klasicistinio namo, apaugusio laukinėmis vynuogėmis. Paskui įsikūrė sodo kampe esančiame atsiskyrėlio bokštelyje. Vieno pokalbio metu Henris Selvinas pasakotojui prisipažįsta, kad jį „vis labiau apimąs namų ilgesys“ (p. 27), lyg būtų buvę tik vakar, iš atminties išnyra išvykimo (vežimaičiu, laivu) iš namų vaizdai. Netrukus po pažinties su pasakotoju Henris Selvinas nusišauna namie turėtu medžiokliniu šautuvu.

Kitas išeivis, toks ėmęs jaustis savo gimtojoje Vokietijoje, kurioje beveik visąlaik ir gyveno, yra pasakotojo vaikystės laikų mokytojas iš S. miestelio Paulis Bereiteris, „vadinamasis pusžydis“, „tik trimis ketvirčiais arijas“ (p. 59). Jo vaikystė buvo laiminga. Jo tėvas Teo, miestelyje turėjęs didelius prekybos namus, 1936-aisiais mirė nuo širdies nepakankamumo, o gal iš baimės, apėmusios jį sužinojus apie žiaurius išpuolius prieš kartų kartomis Vokietijoje gyvenančias žydų šeimas. 1984 metų gruodį ankantis mokytojas Paulis Bereiteris, mėgęs dirbti sode ir skaityti, puola po traukinio ratais. Išeiviu gimtojoje Vokietijoje jis tapo gal dar tada, kai jam, baigusiam Lauingeno mokytojų seminariją, Trečiasis reichas neleido dirbti mokytoju. Kai jo mylimoji Helena su motina buvo išvežtos specialiu traukiniu į nacių koncentracijos stovyklą – žlugo jo gražaus gyvenimo viltys, kažkas įtrūko jo širdyje ir egzistencijoje. Pasakotojas leidžiasi į prisiminimus, kaip išradingai jį ir kitus vaikus pokariu mokė šis ekscentriškas laisvamanis mokytojas. Savo prisiminimų nuotrupas papildęs tuo, ką papasakojo vėliau Pauliu Bereiteriu besirūpinusi Liusi Landau, pasakotojas susidaro vaizdą, koks galiausia – tamsus ir kenčiantis – tapo jo buvęs mokytojas.

Kitokią išeivystės patirtį turi trečiasis knygos personažas, pasakotojo motinos dėdė Ambrozas Adelvartas, matytas vienintelį sykį vaikystėje 1951-ųjų vasarą, „kai visi amerikonai, dėdė Kazimiras su Lina ir Flosi, teta Fini su Teo ir dvyniais ir netekėjusi teta Teresė [...] ištisas savaites viešėjo pas mus V.“ (p. 77) Apie kadais mirusio dėdės Ambrozo gyvenimą pasakotojas sužino iš giminaičių, kuriuos, jau būdamas suaugęs, nuo 1981 metų lanko JAV. Dėdė Ambrozas gimė Vokietijoje 1886-aisiais („jauniausias iš aštuonių vaikų“, p. 87). Kai jam nebuvo nė dvejų, pasimirė motina. Kabindamasis į gyvenimą jis trylikos metų išvyko dirbti į Šveicariją vieno viešbučio virtuvėje, o 1905-aisiais įsidarbino kelneriu Londono viešbutyje. Paskui atvyko į JAV ir Long Ailande tarnavo vyresniuoju liokajumi turtingų žydų bankininkų Solomonų šeimoje. Buvo Solomonų sūnaus Kosmo asmeninis tarnas, lydėdavo jį į lošimo namus Europoje, į keliones po Graikiją, Turkiją ir Šventąją Žemę. Mirus sūnui ir tėvui Solomonams Ambrozas gyveno jam perrašytame ištaigingame name Mamaroneke. Tačiau kažkodėl, gal palaužtas gelminių srovių, prasiveržusių iš po šiaip sėkmingo ir turtingo jo gyvenimo, jis vis labiau pasidavė nevilčiai. 1952-aisiais, eidamas šešiasdešimt septintuosius, pats pasitraukė į tą pačią kaip ir Kosmo nervų kliniką, kur buvo žiauriai savo noru gydomas elektrošoku („kad kiek įmanu nuodugniau ir negrąžinamai būtų išdildyta jo mąstymo ir atminimo galia“, p. 129). Galiausia „kupinas nenumaldomos kančios“ (p. 126), išsekęs ir bežadis ten mirė.

Ketvirtas knygos personažas – dailininkas Maksas Aurachas, su kuriuo pasakotojas susipažino 1966-ųjų rudenį atvykęs studijuoti į Angliją. Atskridęs į Mančesterį ir apsistojęs ne per brangiausiame viešbutyje, apimtas beprasmybės jausmo, sekmadieniais vienišas klajodavo po šį „antracito spalvos miestą, iš kurio po visą pasaulį pasklido industrializacijos programa“ (p. 176). Pasiekęs uosto dokus aptiko seną namą su grįstu kiemu ir jame žydinčiu migdolu – čia žydų išeivis dailininkas buvo įkūręs savo studiją. Pažintis su šiuo žmogumi pasakotojui padėjo kabintis į gyvenimą, kai apimtas „nesuvokiamo nesusietumo jausmo labai lengvai būčiau galėjęs iš gyvenimo pasitraukti“ (p. 174). Pats pasakotojas jau neprisimena, kokia proga dailininkas jam trumpai apsakė savo gyvenimą. Į Angliją iš Vokietijos Maksas Aurachas atvyko 1939 metais, būdamas penkiolikos. Čia jį pasirūpino išsiųsti tėvai, patys, „dėl įvairių priežasčių uždelsę išvykti iš Vokietijos, 1941 metų lapkritį vienu pirmųjų tremiamųjų traukinių iš Miuncheno buvo išsiųsti į Rygą ir tame krašte nužudyti“ (p. 202). Ši jaunystėje patirta neganda, kaip pats pripažįsta, suleido jame šaknis ir užtemdė gyvenimą. Atvykęs į Londoną ir čia globojamas dėdės Leo, Aurachas baigė trečiarūšę privačią mokyklą, paskui 1943 metais atvyko į Mančesterį studijuoti menų. Iš ten buvo pašauktas į karo tarnybą, bet, susirgęs gelta ir ilgai pragulėjęs sveikstančiųjų namuose, vėl grįžo į Mančesterį ir čia iki mirties – mirė jis 1991-aisiais nuo plaučių emfizemos Vitingtono ligoninėje, įsikūrusioje buvusiuose pataisos namuose, – savo dirbtuvėje tapė ištisomis dienomis. Gal tik kartą, įveikęs kelionių baimę, nuvyko į Šveicariją pamatyti Grünewaldo tapytų Izenheimo altoriaus paveikslų ir ypač jo „Kristaus laidojimo“. Tuose paveiksluose pavaizduotas skausmas tarsi išreiškė paties Auracho egzistencinę patirtį. Skausmas smelkia ir visų keturių knygoje papasakotų išeivių istorijas, pripildo jų dabartį ir praeities – nelengvos, bet gražios – prisiminimus.

Knygoje papasakotos išeivių istorijos pasakotoją pasiekė įvairiai: vienos iškilo iš jo atminties klodų, kitos – kaip paties išeivio papasakoti prisiminimai, trečios – iš giminaičių ar pažįstamų lūpų, dar kitos perskaitytos pasakotojui į rankas patekusioje išlikusioje išeivio užrašų knygelėje, o kartais kokiame laikraštyje. Taip fragmentas po fragmento susidėlioja emigrantų gyvenimo istorijos („taip ir dedasi viskas į krūvą“, p. 87) ir skaitytojo sąmonėje susijungia į vientisą, istorinių ir kitokių detalių gausią XX amžiaus Vokietijos ir dar platesnę išeivių istoriją. Papasakotą ne objektyviai, šaltai, bet šiltai ir gyvenimiškai. Žodis po žodžio, kurių kiekvienas apgalvotas ir iškalbingas, sakinys po sakinio, kurių kiekvienas sudėtingas ir gilus, ilga pastraipa po pastraipos, kurių kiekvienoje asmeniniai pasakotojų atsiminimai plaukia vienas iš kito, skverbiantis prie išeivystės patirties šerdies, prie giluminių istorijos ir žmogaus egzistencijos dalykų.

Pasaulio praeinamybė, žmogaus gyvenimo trapumas ir laikinumas byloja ir iš gausybės senoviškų nespalvotų fotografijų, kuriomis rašytojas iliustruoja ir papildo knygoje prisimenamas istorijas. Kaip teigia pasakotojas, vartant savo mokytojo Paulio Bereiterio nuotraukų albumą, „atrodo, tarytum mirusieji sugrįžtų arba tarytum mes veik žengtume pas juos“ (p. 55). Žengtume į praeities ūkus, pro kuriuos spindi to meto šviesa, gaubianti jau praėjusius pavidalus – žmones, vietovaizdžius, pastatus, daiktus, lyg išnyrančius iš praeities ūksmingo šviesulingumo ir vėl į jį sugrįžtančius. Ir pats rašytojo pasakojimas, jo piešiami žmonių ir tikrovės paveikslai, regis, yra tokie kaip tos paprastos prislopintų, bet iškalbingų vaizdų fotografijos.

Sebaldo pasakojimas savitas ne tik tuo, kad originaliai susieja literatūrinę išmonę ir istorinę dokumentiką, bet ir tuo, kad yra ypatingos kompozicijos. Čia nėra aiškaus linijinio siužeto, bet pasakojimų fragmentai gražiai sugula į vientisas išeivių lemties istorijas. Sugula ne bet kaip, o tarsi imituojant atminties – gelminės ir paviršinės, sąmoningos ir nesąmoningos – veikimą. Pasakojimas rutuliojamas taip, kaip žmogaus sąmonėje dėliojasi atminties fragmentai: vienas po kito, vienas iš kito, nenuosekliai. Labirintiškas knygos pasakojimas sukomponuotas pagal šį, regis, nepaprastą, bet tokį gyvenimišką atminties veikimą. Čia esama ir prustiškos, asociatyvios atminties elementų, kai kokia nors nedidelė tikrovės detalė pažadina giliai slypinčius praeities vaizdus. Antai pasakotojas, sužinojęs apie savo mokytojo mirtį, tarsi savaime leidžiasi į vaikystės prisiminimus. Bet jis leidžiasi ir į sąmoningus praeities tyrinėjimus: lanko senus giminaičius, kad šie papasakotų apie dėdės Ambrozo gyvenimą, vietas, kur tie žmonės gyveno. Taip iš neišmatuojamų – savo ir kitų – atminties gelmių traukte traukia prisiminimus. Skausmingai traukia, nes pačiam pasakotojui, kaip ir jo dėdei Ambrozui, pasakoti prisiminimus yra kartu „ir kančia, ir bandymas išsivaduoti“ (p. 114).

Sebaldo pasakotojas keliauja ne tik į praeitį. Žvilgsnio į praeitį perspektyvą rašytojas šioje knygoje susieja su žvilgsniu iš aukščiau, lyg nuo kalno ar iš paukščio skrydžio – bet tokia ir yra atsimenanti sąmonė. Būtent taip skaitytojas galiausiai pajunta žvelgiąs į „Išeiviuose“ nupieštą pasaulio vaizdą. Bemaž tokiu žvilgsniu, kokiu į tikrovę žvelgia dailininkas Maksas Aurachas 201 puslapyje įdėtoje jo fotografijoje iš vieno 1989 metų žurnalo, – žvelgia pakreipęs galvą, kiek į šoną, bet iš aukščiau žemyn, tokia skausmo kupina akimi, tokiu žvilgsniu, kuris į jį žiūrintįjį sukrečia.

Reikia pripažinti, kad verčiant Sebaldą atliktas didelis, nelengvas darbas. Sudėtingos konstrukcijos sakiniai Rūtos Jonynaitės vertime tiksliai perteikia rašytojo mintį ir – turbūt kaip originale – skamba meditatyviu elegišku tonu. Sklandų lietuviško leidimo skaitymą kiek sutrikdo ta trečio skyrelio dalis, kur personažo Ambrozo Adelvarto vardas imamas rašyti (p. 125) kaip Embrozas Eidelvortas, o paskui (p. 139) vėl grįžtama prie pirminio rašymo varianto. Bet kas geriau, jei ne vertėja, žino, kodėl taip yra. Galbūt ne vienam skaitytojui pravers jos komentaras, jau pasirodžius knygai pasiekęs ir mane: tai, kad „vardas viduryje pasakojimo imamas rašyti kitaip, o paskui vėl pirmaip, nėra neapsižiūrėjimas. Embrozu Eidelvortu – amerikietiškai – jį vadina buvęs jo gydytojas Abramskis, kurio pasakojimą apie dėdės mėnesius, praleistus „Samarijos“ gydykloje, perteikia pasakotojas. Dar vienoje vietoje ir pats dėdė laiškelį dukterėčiai pasirašo Ambrose, ne Ambros. Todėl ir aš apsisprendžiau transliteruoti dvejopai – pagal vokišką ir pagal amerikietišką tarimą.“

Reikia pasakyti, kad knyga palieka kruopščiai parengto leidinio įspūdį: išnašose tiksliai išverstos personažų angliškos frazės; istorinės, kultūrinės realijos pakomentuotos paaiškinimų skyrelyje knygos gale; po jo dar eina vertėjos trumpas tekstelis apie Sebaldą ir jo „Išeivius“. Gal tik galėtum sakyti, kad šios rimtos knygos įspūdį kiek gadina rašytojo vardų (Winfriedas Georgas) užrašymas viršelyje tik pirmosiomis raidėmis. Bet taip sakyti juk negali, nes taip rašoma ir vokiškuose, ir angliškuose, ir kitų kalbų leidimuose. Pasak vertėjos, inicialais pasirašydavo pats Sebaldas: jis „negalėjo susitaikyti su savo abiem vardais, nekentė jų, anot jo, „teutoniškumo“.

Apie išeivystę šioje knygoje pasakoma svarbių dalykų. Pasakoma tai, ko nerasim, pavyzdžiui, lietuvių autorių dabar pasirodančiose, gal tik daline išeivystės patirtimi paremtose knygose. „Išeiviai“ yra rimtesnis pasakojimas, užkabinantis gelminius istorijos vyksmo, žmogaus egzistencinės patirties, sąmonės (atminties) struktūros, metafizinės jausenos dalykus. Nauja namystė ir benamystė, įsitvirtinimo gyvenime džiaugsmas ir atsiskyrimo – net sunku pasakyti nuo ko – skausmas, išsipildę ir kartu palaužti likimai susipina ir išryškėja, kai Sebaldas tarsi nuo kalno viršūnės, nuo kurios viskas tampa kitaip reikšminga, žvelgia atgalios į XX amžiaus Vokietijos ir dar platesnę išeivystės istoriją. Net nedrąsu tokią skaudžią knygą siūlyti šių dienų lietuvių skaitytojui, apie dabartinę išeivystę galvojančiam optimistiškiau ar paviršutiniškiau, o gal ir negalinčiam galvoti kitaip, nes turi dar tik dalinį jos supratimą. Ne lengviau Sebaldas skaitomas ir tada, kai išeivystę traktuoji kaip metafizinį kiekvieno žmogaus buvimą šiame pasaulyje, kurio praeinamybė taip jautriai pavaizduota.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“