Bronys Savukynas. Į aną, tokį geidžiamą, krantą

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Kurgi kitur, jei ne „Neringoje“, galėjau susipažinti su Broniu. Ši kavinė anuomet buvo tikras traukos centras, vieta, kurios stačiai negalėjai apeiti. Nuolatiniai „Neringos“ lankytojai buvo lyg savotiška šeima, vienas nuo kito nepriklausomų žmonių draugija, susieta panašių pomėgių – noro laisvai bendrauti, dalytis mintimis ir įspūdžiais, aptarti aktualius įvykius, keistis lektūra ir, aišku, maloniai leisti laiką. Kavinukas kavos kainavo 1 rublį ir 10 kapeikų, ne ką brangesni buvo ir tradiciniai migdoliniai sausainiukai – to pakakdavo visam vakarui. Atėjęs čia, aišku, į jaukiąją mažąją salę, net jeigu staliukai buvo jau užimti, galėjai sėstis kone prie kiekvieno stalo – visi tau buvo daugiau ar mažiau pažįstami. „Neringa“ turėjo lankytojų branduolį, be jų kavinės neįmanoma įsivaizduoti; palikę savo darbus ir rūpesčius, nesvarbu koks oras, šie žmonės kiekvieną vakarą, išskyrus sekmadienį, ateidavo į „Neringą“. (Sekmadienį čia rinkdavosi kiti, „sekmadieniniai“, ir nederėjo nei jiems rodytis, nei jų matyti.

Audriaus Zavadskio nuotrauka

Tada „Neringos“ senimas, profesūra eidavo į „Vilniaus“ restoraną silkės su degtinėle ir karštomis bulvėmis valgyti. Su jais ir Bronys.) Nuolatinių lankytojų branduolį sudarė skirtingo amžiaus ir skirtingų profesijų žmonės, tokie kaip chemikas profesorius Kazys Daukšas, literatas Aleksys Churginas, dailininkas Mečislovas Bulaka, kompozitorius Benia Gorbulskis, buvęs tremtinys, žinomas prieškario Lietuvos ekonomistas Domas Ciesevičius, dažnai čia lankėsi literatai – poetai ir poetės, mokslininkai ir architektai (kavinės autoriai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai bei jų draugai Stasys Krasauskas, Justinas Šeibokas), intelektualios bibliotekininkės, įvairių specialybių jauni menininkai; kartais pasirodydavo vienas kitas garbingas svečias ar viešnia iš Kauno – „Tulpės“ (buvusios Konrado kavinės) lankytojai ar jų vaikai – visų čia neišvardysi. Dažnas iš mūsų į „Neringą“ retsykiais atsivesdavom kokį svečią atvykėlį (pažindinti svečius su Vilniaus įdomybėmis ypač mėgo ir mokėjo Tomas Venclova). Taigi „Neringos“ malonumus savaip išragavo ir Stasio Krasausko draugas poetas Robertas Roždestvenskis, ir Josifas Brodskis, įamžinęs kavinę eilėraščių cikle „Lietuviškas divertismentas“, ir Czesławas Miłoszas, ir žymus muzikas Andrejus Volkonskis, dažnai atvykdavęs su nuostabiuoju „Madrigalu“, ir daugybė kitų ano meto įžymybių iš kaimyninių kraštų. O Bronys, kartais meiliai vadintas Savuku, buvo pats „Neringos“ branduolio branduoliukas. Mokėjo žaviai ir natūraliai bendrauti, burti aplink save žmones. Nors buvo gerokai vyresnis, amžiaus skirtumo bendraudama niekad nejutau. Daugybę kartų teko sėdėti prie vieno stalo, gerti kavą ar vyną, lukštenti krevetes ar netgi valgyti anglišką bifšteksą – vieną iš firminių „Neringos“ patiekalų, taukšti visokius niekus, šmaikštauti ir tik retsykiais sušnekti ką nors rimtesnio.

Man neteko studijuoti Vilniuje, taigi nei drauge su Broniu lankyti paskaitų, nei laikyti pas Bronį stojamųjų ar kitokių egzaminų, kai jis dėstė Vilniaus universitete, kaip kitoms mano pažįstamoms; neteko nei diskutuoti jo mėgstamos toponimikos klausimais. Bet jau anais laikais iš buvusių Bronio bendradarbių teko girdėti, kad studijuoti kalbos mokslus jis rinkosi visiškai sąmoningai ir tikslingai: geidė sovietinėje Lietuvoje puoselėti lietuvybę. Kai galvoju apie Bronį Savukyną, prieš akis iškyla, sumirga prisiminimų fragmentai – lyg seno filmo kadrai su visom jaunatviškai bohemiško gyvenimo spalvom, ritmais, kvapais… Kavinės aplinkoje nebuvo įprasta svarstyti rimtų klausimų, ypač anais laikais, kai dažnai ten matydavomės, – šeštojo dešimtmečio pabaigoje, septintajame, o kartais ir vėliau, – nes ir sienos, ir stalai turėjo ausis; įmontuotas ausis ir, aišku, – samdytas. Tik keli karšto būdo žmonės, kaip antai: chemikas profesorius Kazys Daukšas, dailininkas Mečislovas Bulaka, koks vyresnės kartos architektas ar gydytojas, kuriems didžiosios audros virš galvų jau buvo praūžusios ir tarsi nebebuvo ko prarasti, leido sau kalbėti atviriau, prisiminti prieškario Lietuvą, studijas Paryžiuje, liesti karštesnius visuomenės gyvenimo taškus. Bronys mėgo aukštą pokalbio temperatūrą, mėgo ginčytis, prieštarauti, ironiškas savo tezes palydėdamas temperamentingais gestais. Kartą taip mostelėjęs parvertė ir sudaužė pilną taurę vyno; pašoko susijaudinęs, išsiėmė iš liemenės kišenėlės 3 rublius ir padėjo juos ant stalo (nors prieš tai buvo sakęs pinigų neturįs).

Ir išore, ir vidumi Bronys atrodė žmogus be amžiaus, visados jaunyvas. Jis taip pat lengvai bendravo ir su „Neringos“ senąja gvardija, ir su gerokai jaunesniais už save. Jaunystėje buvo rimtas, bet ir linksmas, kaip anuomet sakyta – „polėkingas“. Nors gyveno gan bohemiškai, vis dėlto nebuvo nė kiek lengvabūdiškas, gebėjo save kontroliuoti, išlaikyti tiesų stuburą („fason trzymać“, – pasakytų lenkas). Protavo aštriai, mėgo sarkastišką humorą, mokėjo kandžiai pasišaipyti, paironizuoti. Pakliūti jam ant liežuvio – menkas malonumas. Nors Broniui Dievo buvo pašykštėta ūgio, jis atrodė vyriškas, tiesus, harmoningai sudėtas mėlynakis blondinas – tikras smėlynų dzūkas. O jam patiko aukštos, dailios moterys, kurioms mokėjo pareikšti savo simpatijas, nors žinojo, kad vargu ar patirs sėkmę. Todėl kavinė Broniui, prisimenant Marinos Cvetajevos eiles, buvo tikroji priebėga, savotiški namai, kaip ir kiekvienam vienišiui.

Jaunystėje, kaip ir daugelis iš mūsų, Bronys nebuvo nei turtingas, nei pasiturintis, bet visada atrodė elegantiškas – tvarkingas, apsikirpęs, nusiskutęs, kad ir kaip būtų praleidęs naktį. Žiemą dėvėjo kostiumą su liemene ir visuomet švarius šviesius marškinius. (Jau daug vėliau sužinojau, kad savo „ūkį“ visuomet tvarkė pats.) Žiūrėjo, kad batai būtų geri ir švarūs. Pavasarį mėgo vilkėti šviesų lietpaltį su diržu, vaikščiojo prasisegęs, laisvo žmogaus žingsniu, viena ranka kišenėj, visuomet pakelta galva. Kartais iš kavinės eidavom pas ką nors į svečius. Pamenu vakarą, kai Bronys, Mečislovas Bulaka, abi Vaičiūnaitės ir aš ėjom pas Aušrą Sluckaitę, į romantiškąsias Rašytojų sąjungos „salkas“, kur ji tada gyveno. Bronys vis kartojo sakinį, panašų į užkeikimą: „Reikia ją išjudint iš to fotelio, sustabdyt, nes naktimis nesveika dirbti. O gal ji ir vyno turės?“ Aušra, užklupta iš netyčių, nelabai nustebo ir nesupyko; o aš supratau, kad fotelis, kurį minėjo Bronys – didelis ir gilus, – yra nedidelio kambario centrinė figūra; į jį tą vakarą mes visi stengėmės įsispraust, kol pagaliau skersai susmuko abi Vaičiūnaitės. Buvo linksma, juokavom; Bulaka man į ausį šnibždėjo turįs paslaptingą gero scenovaizdžio receptą (kai vėliau tą paslaptį bandžiau iš jo išgauti su bloknotu rankoje, taip nieko ir nesužinojau, tik daug vėliau supratau dailininką blefavus); paskui vis kartojo norįs nupiešti Dalią ir Juditą kaip dvi undines viliokles…

Pamenu ir kitą, vėlesnį įvykį, kai gyvenau Žirmūnuose. Vieną vėlų pavasario vakarą pas mane neperspėję (telefonas name dar nebuvo įvestas) užgriuvo Bronys su Arūnu Tarabilda, tikėdamiesi gauti rūgščių kopūstų sriubos su bulvėm (tokia sykį pavaišinau du skulptorius ir jie sriubą plačiai išgarsino) – tai jiems tą vakarą būtų buvę lyg vaistas. Kopūstų sriubos nebuvo ir reikėjo tenkintis keptom bulvėm su agurkais. Ilgai mūsų sėdėta ir kalbėtasi, ir net dainuota Arūno iniciatyva, kol visi pavargom (juk vyrai atėjo ne tuščiom), ir tik švintant svečiai pakilo eiti. Transporto dar nebuvo, nutarta, kad jie eis pėsčiom, tik Bronys, jau ant slenksčio stovėdamas, paklausė: „Ar negalėtum man duoti to šerno kailio, kažkaip žvarbu prieš aušrą?“ Tą jau besišeriantį kadaise mano tėvo sumedžioto šerno kailį su džiaugsmu pakėliau nuo grindų ir atidaviau Broniui, o jis užsimetė jį ant pečių ir ėmė lipti laiptais. Atrodė komiškai. Kitą dieną „Neringoje“ Bronys paklausė: „Ar grąžinti tau tą velnio kailį?“ – „Na jau ne! Pasiėmei, tai ir laikykis!“

Kartą iš „Neringos“, kurią gan anksti uždarydavo, Bronys visą stalo kompaniją pasikvietė į aspirantų bendrabutį prie M. Mažvydo (tada – Respublikinės) bibliotekos, kur jis turėjo kambarėlį. Klausėmės muzikos, gėrėm vyną ir šokom; buvau apsivilkusi baltų palangiškių vilnų pačios nusinertą megztuką su baltos angoros apvadais. Šokau su Broniu ir Jonu Batariūnu, kuris, jei neklystu, gyveno tame pačiame bendrabutyje. Rytą, jau iš instituto, paskambino Bronys ir rūsčiu tonu pasakė: „Aš tave keikiau visą rytą, nes kostiumas buvo apveltas kažkokiais baltais pūkais, kurių joks šepetys neėmė! Ir aš pavėlavau į darbą! Pas Korsaką – ar gali įsivaizduoti?!“ Juokiausi iki ašarų.

Netrukus apie Bronio „nuotykį“ žinojo visa „Neringa“. Oi, prisiklausiau komentarų! Bet tai, kas pašaliniams kėlė juoką, Broniui nebuvo juokinga. Įtampa institute dėl įvairių Bronio prasižengimų vis didėjo, ir galiausiai atsitiko tai, kas kuriam laikui nutraukė ydingų įvykių grandinėlę. Ogi vieną vakarą toj pačioj „Neringoj“ prie didelio apskrito stalo tarp dviejų salių sėdėjo į Vilnių atvykusių vokiečių būrys (tais laikais svečiai iš užsienio mieste buvo retenybė). Gal ir su palydovais iš slaptųjų įstaigų. Bronys su draugais mažojoje salėje viena akimi sekė, kaip kilo pokalbių temperatūra prie apskritojo stalo, svečiai triukšmavo, ir jis, pats „apšilęs“ su dviem draugais fizikais, prie to svečių stalo nukeliavo. Juos mielai priėmė. Vaišino ir kalbino (visi trys mokėjo vokiškai), ir pagaliau draugiškumo įkarštis išsiliejo dainomis. Ne bet kokiomis, o tokiomis, kurias visi mokėjo – karo metų dainomis. Jie dainavo draugiškai apsikabinę, linguodami į šalis. Paties stalo ir stalą prižiūrinčiųjų ausys linko nuo besimezgančių draugysčių su vakariečiais bei visokių „Lili Marlen“. Dėl nederamo tarybiniam piliečiui elgesio Bronys iš instituto buvo tuoj pat pašalintas, o abu fizikai – jau minėtas Jonas Batariūnas ir Vladas Vanagas – instituto direktoriaus Juro Požėlos buvo tik laikinai perkelti į žemesnes pareigas. Visą savaitę „Neringos“ mažojoj salėj virė aistros, buvo aiškinamasi, kas, kada, su kuo buvo ir ką veikė aną nelemtą vakarą. Legendos kontūrai ryškėjo. Nebuvėliai klausinėjo detalių, liudytojai – pasakojo. Kiekvienas šiek tiek kitaip. Svarstytas minėtų įstaigų vadovų elgesys ir, aišku, spėliota, kas buvo tie nujaučiami skundikai, „stukačiai“. (Vėlesniais metais Bronys apie juos yra viešai kalbėjęs, įvardijęs.) Tąkart Bronys į šnekas nesileido, stengėsi atrodyti taip pat kaip visuomet, bet, būdamas ambicingas, viduje smarkiai išgyveno dėl patirtos traumos, darbo netekimo. Šiandien galvoju, kad panašūs sukrėtimai kartais žmogui išeina į naudą. Bronys po tų visų įvykių turėjo progos susikaupti, susivokti, daug ką permąstyti ir apsispręsti. Ėmė rimčiau dirbti, labiau gilintis į jam rūpimus klausimus. Paskelbė straipsnių, dalyvavo intelektualų diskusijose, vėliau tapo ilgamečiu autoritetingu žurnalo „Kultūros barai“ vyriausiuoju redaktoriumi. Čia ir prireikė jo ypatingo gebėjimo strategiškai mąstyti, ir neilgai trukus „Kultūros barai“ nuo „liaudies rūmų“ tribūnos lygio pakilo iki elitinio leidinio intelektualams. Vėlesniais metais neatsitiktinai Bronys buvo daugelio kultūrinių ir pilietinių organizacijų narys.

Du kartus su Broniu esu susitikusi Druskininkuose. Pirmąkart – prieš daugelį metų, jaunystėje, sutikau jį su draugu (man rodos, tai buvo poetas Jonas Šiožinys) take palei Nemuną, netoli „Dainavos“ sanatorijos. Į klausimą, kur apsistoję, ką žada čia veikti, jis nė neatsakė, tik pamojo nekantriai ranka, būdingu jam gestu iš riešo, Nemuno link ir sušuko džiaugsmingai: „Mano namai anapus. Tai ir einu namo!“ Saulė glostė, upė žvilgėjo, o Bronys, apsivilkęs vasariniais languotais marškiniais trumpom rankovėm, visas švytėjo tuo Tėviškės ilgesiu; rodėsi, tuoj nusileis nuo skardžio ir pereis vandeniu į aną, tokį geidžiamą, krantą – namo.

Kitą kartą pamačiau Bronį žiemą pačioje „Dainavos“ sanatorijoje. Jis vienas sėdėjo prie didelio apskrito stalo valgykloje. Sakyčiau, apsidžiaugė mane pamatęs ir, pakilęs nuo kėdės, stipriai pakratė ranką. Paklausė, ar nenorėčiau pereiti prie jo stalo. Pasiūlymą priėmiau su džiaugsmu. Žinojau, kad sunkiai serga, nežymiai stebėjau jį ir stebėjausi: valgė viską, su apetitu, o po pietų kartais pakviesdavo čia pat prie baro išgerti geros kavos su brendžiu. „Torres“ butelį turėjo ir kambaryje. O gyveno pirmame aukšte, tokiame užkaboryje, kur anksčiau yra buvę gydytojų kabinetai. Jo kambarys buvo tamsokas. Net dieną degė stalinė lempa. Bet kai ant stalo sukrauta daugybė rankraščių ir knygų – visuomet jauku. Buvo atsivežęs darbų – redagavimo ir vertimų. Rūkė jis vonioje. Negalėjo nerūkyti… Kai popiet kviesdavau pasivaikščioti, jis sakydavo jau vaikščiojęs ryte, o dabar nebeturįs jėgų. Galbūt. Sanatorijos daktarai, žinodami, kad Bronio padėtis beviltiška, leido jam viską – visokias procedūras, masažą, žolelių vonias, kurios, man rodos, galėjo ir pagreitinti ligos eigą, bet sykiu – šiek tiek palengvinti jo būklę, suteikti malonumą…

Kartą per pietus pasiguodžiau, kad ištrūko saga iš kelnių juosmens. O jis man sako: „Tai įsisiūk!“ Vildamasi, kad adatos bus padėtos drabužių spintoje, kaip kad būdavo įprasta, savo nepasiėmiau. Bronys baisiausiai nustebo: „Tai ką, adatos neturi?!“ – „Brony, gal nori pasakyti, kad tu turi?“ – „Žinoma, turiu. Ir dar įvairių spalvų siūlų turiu! Galiu paskolinti.“ Kai vėliau nuėjau pas jį, ilgai neatidarė durų. Išsigandau. Dar pabeldžiau tyliai. O kai atidarė, buvo išbalęs, lyg mieguistas. Žvilgtelėjau į lovą, į pagalvę: „Gal pažadinau? Atleisk man!“ – „Oi ne! Aš dirbau.“ Bet tai buvo netiesa. Tiesiog jis nenorėjo atrodyti silpnas, paliegęs. Laikėsi iš paskutiniųjų… Davė man adatą su ilgu juodu siūlu, paklausė, gal dar ko reikia. Apsikeitėm knygomis, dalijomės įspūdžiais. Paskui aš išvažiavau, o jis dar liko.

2007-ųjų rudenį matėmės „Kultūros barų“ redakcijoje, kur Bronys dar užeidavo pusdieniui. Skaitė ir leido spausdinti nekoreguotus mano kontroversiškus (taip kai kam atrodė) prisiminimus apie Saulių Macaitį. Už tai jam buvau labai dėkinga. Mačiau dar tą rudenį jį gatvėje sėdint prie kavinukės Gedimino prospekte, priešais Centrinį paštą – čia keli jo pažįstami barzdočiai ateidavo alaus išgerti. Bet tai jau nebuvo įprasta, giminiškai artima kompanija, kokią turėjo „Neringoje“.

Mačiau dar laidą per televiziją – išsamų Bronio interviu prie vieno iš „Neringos“ stalelių. Ne prie jo mėgstamo kampe, bet arčiau šviesos… Kalbėjo gerdamas kavą su brendžiu ir, man regis, rūkydamas. Jam buvo padaryta ši išimtis.

Komentarai / 3

  1. ilja.

    manau, šiltesni buvo laikai anuomet.
    įdomu. ačiū.

  2. e.

    Aha, ir medžiai buvo didesni. Anuomet.

  3. haribo.

    tai jau tikrai. dabar tokio Broniaus net susvajot sutikt negali. ech…

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.