Haris: paprastas, nepaprastas

JULIUS KELERAS

Haris nebuvo paprastas žmogus. Visada tuo tikėjau. Visada tą žinojau. Net ir gyvenimo pabaigoje, kai bendraudavome Niujorke, nuilsęs, virpantis, kamuojamas pačių smurtingiausių ligų, kurios kažkodėl nežinia už ką jį puldavo visos sykiu, jis tebebuvo ypatingas. Galbūt dėl to, kad su juo kaip su milžinišku meteoru susidūriau paauglystėje, tačiau tai tebūtų viena iš priežasčių. Užtektų akimirką pakalbinti bent vieną berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ narį, dainavusį 1959–1979 m. (tarp jų, spėju, netgi vieną garbų asmenį, daugiau nei prieš kelis dešimtmečius apkaltinusį Harį nebūtais dalykais ir tik gerokai vėliau atsiprašiusį), ir matytumėt! 300 vaikų ir jaunuolių, aštuntajame ano amžiaus dešimtmetyje repetavusių Mokytojų namuose (jų direktorius orusis D. Timukas buvo pypkių draugijos pirmininkas ar prezidentas), – nelengvai suvaldoma publika, bet kuria proga, kaip ir pridera jaunatvei, besirūpinanti įvairių adrenalino formų paieškom. „Ąžuoliukas“ buvo ir tam tikra vyriškumo mokykla, ir muzikinio skonio pratybos – nėmaž neabejoju, kad 99 procentai Hario (ar Šefo, kaip dažniau jį vadindavom) auklėtinių tam pritartų. O dauguma berniukų, sutikite, anaiptol nėra linkę į pagyras, jie jautrūs sau, o ypač savo draugijai, chebrai, kuriai priklauso – mikrobendruomenei, kurios vertybėms privalo atnašauti.

Iki šiol manau, kad tuomet nepriklausiau jokiai neformaliai choro grupelei, nors draugų nei chore, nei kitur man niekuomet nestigo. Viena priežasčių, dėl ko taip atsitiko, – „Ąžuoliuke“ pradėjau dainuoti tik 13 metų, paskatintas Sauliaus ir Nerijaus, dviejų vasaros bičiulių, su kuriais gainiodavomės kamuolį Valakampiuose (ten porą metų vasarojo mano prosenelė ir bičiulių tėvai), rinkdavom paupy ar pamiškėse tuščius limonado ir alaus butelius, kaip patrakę lakstydavom plentu dviračiais iki antrojo paplūdimio krautuvėlės ar sykį per dieną eidavom į vienintelį kioską greta pirmojo paplūdimio oriai (jokių šypsenų!) paklausti pardavėjos: „Gal šiandien jau turite žurnalą „Sex motor“?“ Toks būdavo vasaros atostogų Valakampiuose ritualas. O to žurnalo, žinia, taip niekad ir neatvežė. Jei toks iš tiesų ir būtų buvęs, vargiai jis būtų pasiekęs nykų, apmūsijusį Valakampių paplūdimio kioską, kur paklausą turėjo tik talonėliai 14-am troleibusui ar 15-am autobusui arba „Kriušonas“ su „Žiguliniu“. Abu mano vasariniai bičiuliai dainavo „Ąžuoliuke“ nuo vaikystės, t. y. nuo 5–6 metų, ir, kur buvę, kur nebuvę, nuolat pasakodavo apie keliones, koncertus, vasaros stovyklą Šventojoje. Berniukams, žinoma, labiausiai magėjo išvykos į užsienį (Vengriją, Čekoslovakiją, Lenkiją), kas, manau, sovietmečiu galėjo prilygti tik dabartinėms privačioms kelionėms į kosmosą.

Žodžiu, buvau įkvėptas (nors klasikinė muzika tuo laiku man buvo visiškai nežinoma žemė), tad rudenį įkalbėjau klasės draugus (tarpininkaujant pusbroliui Artūrui, irgi nuo vaikystės ten dainavusiam) ir trise pasirodėme Šefo kabinete. Aišku, kinkos kiek virpėjo, nes Hermanas Perelšteinas nebuvo tas žmogus, kuris šypsosi be reikalo. Aukštas, tamsiaplaukis, itin ryškių bruožų, įspūdinga žydiška nosim, sakyčiau, netgi kiek tauriai demoniškas (ne krikščioniškąja, o romėniškąja prasme, kur demonas tapatinamas su genijumi, dvasia globėja, vadovaujančia žmogaus veiksmams ir mintims). Demoniškoji išorė šiuo atveju buvo tik iliuzija: iš tikro Haris buvo genialus instrumentas suprasti kitą, suvokti, kas tam kitam svarbu, ką jam skauda, kas jam rūpi, kuo jis, tas kitas, gyvena. Turėjo fenomenalią atmintį: įsimindavo berniukų šeimų istorijas, mokėdavo laiku paguosti, padrąsinti ir, aišku, prireikus pabarti. Tąsyk, laimingąją dieną, jis maloniai patikrino mūsų muzikalumą ir – o, dievai! – visus tris priėmė į „jaunąją pensiją“ – taip buvo vadinama berniukų ir jaunuolių grupė, kuri dėl balso kaitos aktyviai nebedainavo, bet puikiausiai galėjo rengtis būsimai koncertinei veiklai: mokytis kūrinių partijas, solfedžiuoti, klausyti muzikos istorijos paskaitų, bendrauti, aptarinėti lankomus simfoninius ar chorinius koncertus.

Tad nuo 1974-ųjų rudens du kartus per savaitę troleibusu važiuodavau iš Antakalnio į Mokytojų namus. Nuo tada muzika tapo viena esminių mano gyvenimo dalių. Haris mokėdavo išlaikyti reikiamą įtampą, dėmesį ir genialiai neleisdavo auklėtiniams pervargti, suteikdamas progą pajuokauti ar pats puikiai pašmaikštaudamas (pamenu, sykį per repeticiją, darydamas pertraukėlę, choro vyrijai jis pasiskundė, kaip rytais nemėgstąs skustis, nes visada įsipjaunąs, ir, žinoma, atliko tai komiškai kaip koks opera buffa personažas). Vėliau, prieš didelius koncertus, tarkim, Filharmonijoje su didžiuoju simfoniniu orkestru (G. Pergolesi „Stabat Mater“, J. S. Bacho kantata „Magnificat“, B. Britteno „Kalėdinių giesmių apeigos“ ir „Missa brevis“, H. Purcellio opera „Didona ir Enėjas“, J. Haydno oratorija „Metų laikai“, G. Fauret „Requiem“, G. F. Händelio oratorija „Judas Makabėjus“, L. Cherubini „Requiem“, M. Duruflé „Requiem“ ir kt.), repeticijų padvigubėdavo, įtampos irgi, bet džiaugsmo būdavo keliskart tiek. Epitetas „genialus“ jam taikytinas kaip retam kitam – matyt, jame gamta sukaupė tokį talentų rinkinį, kad apibūdindamas Harį – „genialus chorvedys“, „genialus pedagogas“ – nieko ir niekuo nenustebinsi. Jis tikrai genialiai mokėdavo atrakinti vaiko esmę, prireikus subtiliai apie įvairiausias iškilusias problemas pašnekėti su tėvais ar pagal auklėtinių prigimtį nukreipti likimus. Ir tai suinstrumentuodavo kaip niekas kitas. Pranokti Harį, mano galva, nė vienam jo mokiniui, deja, nebuvo lemta – nei talentu, nei charakteriu, nei organizacinėm savybėm. O ypač – viso to suma.

1979 m. spalio 7 d. Haris (manau, prie to prisidėjo ir Lietuvoje sklandę antisemitiniai vėjai) visam laikui išvyko pas brolį į JAV. Niujorke dvylika metų dirbo įvairiose mokyklose – dėstė anatomiją, fiziką, chemiją, biologiją, vokiečių kalbą ir muziką. Dirbdamas su neįgaliais vaikais privačioje žydų mokykloje, vėl subūrė chorą. Vėliau – Ješivos universitete, kur buvo rengiami kantoriai, ir dar viename – ten dėstė fortepijoną, vokalą, choro ansamblius, muzikos teoriją. Prie Niujorko muzikos mokyklos įsteigtą berniukų chorą Haris paliko 1984 m., užkluptas sunkios ligos, nors mokykloje dar dirbo iki 1992 m. Bemaž paskutiniais gyvenimo metais (1996–1997) mėgdavo šyptelti, kad smagiausias jo darbas – prekybcentryje siūlyti traškučius pirkėjams. Ir visiškai to nesigėdydavo, nors tuomet dar rimtai dėstė ir universitetuose. (Įsivaizduokit kokį mūsiškį narcizą, popierinį ar net visai gerbiamą profesorių, po darbo VU ar VGTU „Maximoje“ ar „Rimi“ besišypsantį ir siūlantį traškučius!) „Tai vienintelis mano darbas, kuriam nereikia galvos“, – juokaudamas sakydavo Haris.

Jis turbūt nežinojo, kad yra egocentrizmas ar narciziškumas. Visada būdavo elegantiškas, nors jei kas pasakytų, kad namuose neturėjo veidrodžio, dievaž, patikėčiau. Tas žmogus žiūrėjo į kitus, ne į save. Grožėtis savimi jam turbūt nebūdavo nei įdomu, nei vertinga. Triskart su šeima patyręs Stalino tremtį, sukūręs geriausią Lietuvos chorą, jis išvažiavo ir emigracija jį prarijo. Ten jis buvo žinomas tik lietuvių bendruomenėje. Kartais užsukdavo pas mus į Brukliną, kur 1995–2000 m. su šeima gyvenau tėvų pranciškonų vienuolyne ir redagavau vienuolių leistą lietuvišką savaitraštį „Darbininkas“. Ateidavo ne vienas – su Georgu Birmanu, irgi litvaku iš Kauno. Mane tuomet kiek stebino Hario (profesorius!) demokratizmas – apranga paprastutė, nutrinti sportbačiai ir neslepiamas rūpestis dėl visko, kas jam svarbu. O svarbu jam būdavo: Mano mielas (čia jo mėgstamas kreipinys į visus), kaip tu gyveni? Ar tau gerai viskas sekas? Gal reikia paskolinti pinigų? Gal tau reikia keisti profesiją? Juk daug kas Amerikoje ją keičia. Ir, žinoma, pasikalbėdavo su mano viršininku pranciškonų vienuolyno gvardijonu tėvu Pranciškumi – ar aš gerai elgiąsis ir dirbąs.

Haris gyveno vienas mažame butelyje Niujorko Astorijos rajone, kur daugiausiai gyveno ir tebegyvena graikai. „Ąžuoliukai“, kurių dabar pilnas pasaulis, apsilankę Niujorke, netrukdavo pas jį pasirodyti, o jei prireikdavo – ir pernakvoti. Jis visus mylėjo kaip savo vaikus. Aš pirmąsyk ten lankiausi 1994 m., kelioms dienoms atvažiavęs iš Čikagos vieno dokumentinio filmo reikalais. Į graikišką restoranėlį ėjom vakarieniauti, gerti alaus ir kalbėjomės, kalbėjomės, kalbėjomės. Nakvojau jo bute, kuris buvo subtilus kamerinis lietuvybės muziejus. Asmeninis muziejus, kuriame daiktai renkami ne tam, kad juos kam nors parodytum, bet kad gerai tarp jų jaustumeisi. Pamenu, nustebau išvydęs tipišką lietuvišką sekciją, kokią galėjai prieš dvidešimt metų atrasti bet kuriame standartiniame Lietuvos didmiesčio bute. Ir, aišku, knygos, gintariniai suvenyrai, kiti daiktai, tarp kurių svarbiausi – įvairios „Ąžuoliuko“ relikvijos: plokštelės, nuotraukos, natos. Viskas iš Lietuvos, iš Vilniaus. Atsivežė, persikeldamas į Niujorką, kur anuomet reikėjo pagalbos sunkiai sergančiam broliui. Paskui padėjo brolio sūnui kompiuterininkui, o šis po Hario mirties visus tuos jo daiktelius gražiausiai išmetė. Duokdie, kad kas nors būtų bent ką iš jų pasiėmęs ir išsaugojęs kaip kokiais 1996–1997 m. menininkas Arūnas Kulikauskas, tame pačiame Niujorke prie konteinerio radęs ką tik mirusio Alberto Veščiūno tapybos darbus. Vargu ar taip nutiko Hario daiktams, kurių nebuvo daug, bet kurie jam buvo labai brangūs.

Mums, „ąžuoliukams“, irgi daug kas buvo ir liko brangu – apie tai byloja ir „Ąžuolų klubas“, kurio garbės prezidentu 1996 m. vienbalsiai buvo išrinktas Hermanas Perelšteinas, ir tais pačiais metais jam suteiktas pirmojo Lietuvos teatro ir muzikos akademijos garbės profesoriaus vardas, ir pernai sausio 11 d. Mokytojų namuose atidaryta Hermano Perelšteino klasė, ir asmeninė, pati įvairiausia, patirtis. Viena jų – maestro sukurtas santykis su klasikine muzika, kuri persmelkė visų „ąžuoliukų“ gyvenimus, net jei anuometiniai dainininkai netapo profesionalais (nors nemaža jų dalis diriguoja ar dainuoja). Repeticijos, koncertai, gastrolės su garsiausiais Lietuvos solistais (G. Kaukaite, N. Ambrazaityte, V. Daunoru), muzikantais (L. Digriu, B. Vasiliausku), orkestrais ir dirigentais (S. Sondeckiu, J. Aleksa, J. Domarku), įrašai plokštelių studijoje ar tuometinėje Paveikslų galerijoje. Pamenu, kaip Filharmonijos Didžiojoje salėje visos sudėties orkestrui, „Ąžuoliukui“ ir keturiems solistams diriguoja Jonas Aleksa, o parteryje užsiglaudęs už kolonos kaip styga įsitempęs, virpančiu smakru stovi Hermanas Perelšteinas ir mintyse diriguoja, atlikdamas choro partijas. Jis taip pat virpėdavo (kartais rūkydamas), kai reikėdavo spręsti konfliktines situacijas, kurių niekada nepristigdavo tokiame dideliame kolektyve.

Kita įsimintina patirtis, greta muzikos ir muzikavimo, tai, žinoma, legendinės „Ąžuoliuko“ vasaros stovyklos Šventojoje. Kas galėjo dar geresnio nutikti vaikystėje? Gyvendavome senoje, erdvioje mokykloje, regis, Mokyklos g. 2 – krūva berniūkščių, norinčių pabėgti iš dulkėto Vilniaus rutinos, ištroškusių jūros ir nuotykių, ne vien dainavimo. Repetuodavome (vadovaujant vyresniesiems, patyrusiems choristams) rudens sezonui naujus kūrinius ir porąsyk per dieną tąsydavomės po kopas bei maudydavomės. Visur būdavo griežtas grafikas ir geležinė tvarka: kada keliamės, prausiamės, pusryčiaujam „Energetike“, einam į paplūdimį ar repetuojam. Beje, Šefas nedisciplinuotiesiems būdavo negailestingas, pamenu, vienam berniūkščiui, be leidimo ir ne laiku įbėgusiam į aukštas Baltijos bangas, sykį net mostelėjo per veidą. Jeigu iki šiolei to neužmiršau, tai, matyt, buvo labai rimta. Juk daugybė atminties vertų dalykų visam laikui prasmego kaip į kokią smegduobę ir niekad neiškils. Matyt, taip skirta. Bet vis vien – kalbėk, Atmintie, kalbėk apie Šventosios vasaras. Kalbu, kalbu: Šefas, Haris, Hermanas Perelšteinas, žmogus, gimęs Karaliaučiuje 1923-iaisiais ir patyręs tris sovietmečio tremtis (vos tik prasigyvendavo, šeimą nutremdavo kitur), gebėjo ir genialiai, sakytume, holivudiškai, organizuoti nenustygstančių berniūkščių ar jaunų, beveik barzdotų vyriškių pramogas.

Laukinė Šventoji aštuntajame dešimtmetyje tebuvo smulkutis, dėžutėmis vasarotojams dar neužstatytas žvejų kaimelis su visa kur išdžiaustytais žvejų tinklais ir be paliovos paplūdimiuose šmėžuojančiais prakaituotais rusų pasieniečiais, liguistai besitikinčiais švedų diversantų. Išskyrus kelias poilsines – „Energetiką“, „Elektroną“ ir gal dar keletą, ten beveik nebūdavo nei poilsiautojų, nei turistų, o mes, „ąžuoliukai“, turėdavome du grand renginius: naktinį žygį ir karinį žygį. Pirmasis vykdavo naktį. Jo metu būdavo imituojama, kad LTSR žemėn pagaliau prasiskverbė ilgai lauktas diversantas, tad visus choristus per patį saldžiausią įmygį netikėtai pakeldavo ir tamsoje, naktį, reikėdavo tą prasiskverbėlį gaudyti, kol pagaliau žmogų su fufaika pastverdavo pasieniečių šunys. Karinis žygis miškuose, už kelio į Liepoją, trukdavo tris dienas. Iki žaidimo zonos reikėdavo žygiuoti du kilometrus. Viskas iki smulkmenų būdavo kruopščiai suplanuota – reikėjo ieškoti priešininkų ir nuplėšti jiems antpečius, kurie buvo vertinami pagal karinius laipsnius. Kuo daugiau ir aukštesnių laipsnių surinkdavai, tuo daugiau taškų gaudavai. Vienu žodžiu, intrigos čia nestigdavo – stovykla Šventojoje neabejotinai būdavo geriausias vasaros nuotykis, o aš sykį padirbėjau ten ir bibliotekininku – už tai gavau atskirą kambarį. Vyresnieji savaitgaliais dar eidavo į kaimelio šokius, kur kartais, ten pasirodžius Šefui, jiems, irgi kaip kokiems persekiojamiems diversantams, po 24 valandos tekdavo šokinėti pro langus. O Šefas (jau tikrai ne Haris) juos gaudydavo (juk rytoj repeticijos!), tačiau jo pyktis ilgai netrukdavo. Jis mėgo paprastus dalykus.

Pasikartosiu, Haris buvo paprastas žmogus, patys paprasčiausi dalykai jam rūpėjo ne mažiau nei muzika. Bet vis tiek labiausiai turbūt – muzika. O visų labiausiai – „Ąžuoliukas“.

Komentarai / 2

  1. Geografas.

    Šiaip viskas kaip ir teisingai surašyta – ir faktiškai ir “jausmiškai”. :-)

  2. Tenoras.

    Juliau !!!! Ačiū, ačiū – danke šioooon :) Nuostabus straipsnis!!! Tu turi parašyti knygą – išsamią prisiminimų knygą, paremtą ne tik Tavo, bet ir daugelio “Ąžuolų” prisiminimais, nuotraukomis iš asmeninių albumų…!!!! Klubas tikrai turėtų paremti jos išleidimą. Lai ji nebūna konkurentė prof. Vytauto Jakelaičio knygai, tegul ji būna žymiai gyvesnė su šefo posakiais “ubagas”, su dainininkų pravardėmis, tokioomis kaip “špokas”, “macekas”, “gienulia”, “kaukulis”, “keleroška”, “skubulis”, “jacekas” … ir daug daug kitų. Nežinau, kiek tu tam turi laiko…, bet gal “Ąžuoliuko” 55-čiui spėtum?

    P.S. Pasidalinti prisiminimais “visada pasiryžęs”… :)))

    Vygandas… :)

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.