Šalta

ARKADIJ BUCHOV

– Sveiki. Ką beveikiate?

– Matote – linksminuosi: apsimuturiavau antklode, prisidengiau pagalve, sėdžiu ir rašau.

– Taigi taigi, o aš vis negaliu suprasti – ar žmogus sėdi, ar patalynė išdžiaustyta.

– Vakar ant karšto lygintuvo sėdėjau, o šonus paramsčiau plytomis iš krosnies – buvo visai jauku. Pageidaujate arbatos?

– O kur ji tiekiama?..

– Štai čia gabalėlis guli. Pas mus, žinote, kol ją iš virtuvės atneš, tai pakeliui ji pavirsta kieta būsena. Mes jos plaktuku gabalėliais atsikertame ir kramsnojame.

– Pas jus dar apyšilčiai. Pas vienus mano pažįstamus visas miegamasis apsnigtas. Ryte pabunda – vyras žmoną atkasa iš po sniego, paskui žmona vaikučius ištraukia. Užvakar virėją užmiršo atkasti – tai ji ledokšniu pavirto. Teko ją į pirtį gabenti, kad atitirptų.

– Ir nieko?

– Nieko. Tik virėja tapo labai išdidi: aš, sako, dabar esu lyg grietininių ledų porcija ir mane galima valgyti tik su mažu šaukšteliu.

– Pas mus, tiesą sakant, tai šilta, tik labai jau daug ledo. Grįžti iš tarnybos pavargęs, esi priverstas sriubą skaldyti, pieną laužyti… Ir vaikučiai vis skundžiasi – neseniai Mitenka Aniutą sriuba sumušė…

– O Jermakinai dar įdomiau įsitaisė – gyvena ant krosnies. Pernešė ten rašomąjį stalą, šalia pianiną pastatė – na ir nieko. Užkuria viryklę ir sėdi. Tik malkų daug sunaudoja ir pačiai madam neseniai koja sudegė.

– O mes po patalu neseniai sumanėme nedidelį faifokloką surengti, bet kambario gyventojas ten jau buvo įsitaisęs. Pamokas, matote, duoda… Tai pas jį po patalais tiek susigrūda, kad neprasiverši…

– Na, svarbiausia, kad gera. Kad dar aplink saulė šviestų… Būtų kokie 20–25 laipsniai šalčio – ir su kailiniais nebūtų šalta, ir kambaryje be lauželio gyventume… Laimingi negrai – pas juos visada šilta…

– Ne kiekvienas gali pasidaryti negru. Daugelis bandė, bet reikalinga stipri protekcija.

– Ir kurgi žiūri mūsų valdžia. Mieste karinė parengtis – toks šaltis. Ar kas nors pranešė komendantui?

– Pranešė.

– O jis ką?

– Tyli. Ne mano, girdi, žinyba, eikite pas miesto viršininką.

– Pas jį buvo?

– Buvo. Išsigynė. Eikite, sako, į Seimą: aš čia niekuo dėtas.

– Kodėl gi Seimas tyli? Nors socialdemokratai interpeliaciją paskelbtų.

– Paskelbtų jie, sulauksi… Mūsų laikais jokios tiesos nesužinosi…

– O jūs kaip manėte? Meskite tai iš galvos… Sėskite ant etažerės – viršuje kažkaip šilčiau…

– Mersi, prisėsiu. Leiskite tik koją nuo grindų atplėšti. Užsiplepėjau ir net nepastebėjau, o ji, prakeiktoji, jau suspėjo prišalti. Mūsų laikais labai reikia prižiūrėti… savas kojas…

„Эхо“, 1922.II.10

Vertė Donaldas Strikulis