– Žanai, – tarė ji, – tai tu? Tu vis dar su tuo peiliu rankoje. Mesk jį.
Negaliu apsakyti, kas man pasidarė, kai išgirdau ją taip su manimi kalbant. Tas balsas staiga privertė mane atsikvošėti, ir mano ranka paleido peilį; šis nukrito man prie kojų. Mane užplūdo begalinė neviltis; norėjau prabilti ir neįstengiau nieko pasakyti.

Mačiau tik jo veidą prietemoje. Akys sustingusios; jis atrodė visiškai ramus. Po kelių sekundžių nuleido akis į degtuką ir pamatė, kad šis tuoj nudegins jam pirštus. Tada paskutinį sykį pažvelgė į mane, tiesiai į veidą, ir užpūtė degtuką, bet prieš tai ir beveik tuo pat metu pamerkė.

Anądien gulėjau žolėje priešais namą ir klausiausi pjovėjo dainos – jis judėjo iš vieno pievos galo į kitą, sėdėdamas pačiame viršuje mechanizmo girgždančiais ratais, kurį traukė mūsų sena kumelė. Bet pjovėjo aš nemačiau. Tenai, kur tįsojau, žolė buvo dar vešli, pilna tų bejėgių ir bekvapių gėlių, prastumiančių keletą dienų vėjyje ir saulėje. Jos lenkėsi virš mano veido, tarsi būtų norėjusios mane pridengti nuo pjovėjo žvilgsnių, bet sulig menkiausiu vėjelio dvelktelėjimu susijaudinusios imdavo siūruoti į visas puses. Ir tarp tų susikryžiavusių stiebelių ir šakelių dangus buvo toks šviesus ir tyras, kad jį regėdamos mano akys pavargdavo ir aš alsiai nuleisdavau vokus.