Naktį viskas kitaip

 

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, nuo nemigos kenčia 10 proc. žmonijos. Didesnė miego sutrikimų rizika tenka moterims.

Nemigos kamuojamas suomių literatas Esa Mäkijärvi pakvietė panašios patirties turinčius autorius pasidalyti mintimis šia delikačia tema. Iš rašinių jis sudarė antologiją „Nakties sargyboje. Esė apie nemigą“.

Tuuvė Aro (g. 1973) yra Helsinkyje gyvenanti rašytoja ir kino kritikė. „Šiaurės Atėnų“ skaitytojams išverčiau jos esė Öisin on toisin, kurioje aprašytą patirtį iki galo supras tik kitas nakties kankinys. Carpe noctem!

 Vertėja

 

 

Naktį viskas kitaip

 

Mūsų svetainėje buvo baltos durys stikliniais langeliais. Mama miegodavo ant kambario sofos, kad netrikdyčiau jos poilsio. Iš miegamojo, kuriame dažniau būdraudavau, nei snausdavau, pro tas įstiklintas duris ėjo koridorius į tualetą. Pamenu, kaip lėtai ir kuo tyliau slinkdavau pro jas, nes beveik kasnakt prispirdavo reikalas. Vos man prilietus durų rankeną mama tuoj pašokdavo iš patalų:

– Kas ten?

– Tai aš, nebijok.

Ji sėdėdavo apsisiautusi antklode iki pat kaklo, tarytum bandydama apsisaugoti nuo anapus stiklinių durų tykančio tariamo pavojaus. „Dink iš čia!“ – paliepdavo ji vaikišku balseliu.

Mamos sapnai būdavo tikroviški, pernelyg tikroviški, visai kaip mano. Iš tokių sapnų sunku atsipeikėti. Ji bijodavo, kad naktyje sėlinantis blogis pražudys ją pačią ar mane. Buvau jos vienintelis vaikas, o aš turėjau tik ją. Būdama penkerių metų įvaldžiau patetiką eilėraštuko, kurio pirma eilutė skambėjo taip: „Jei mano karalienė mirs, galas ir man.“

Mano pačios košmaruose beveidžiai plėšikai nužudydavo mamą arba pagrobdavo ją į Sovietų Sąjungą. Sapnai mišo su tikrove. Buvau ir užkietėjusi somnambulė: paryčiais kartais prabusdavau balkone ar laiptinės aikštelėje. Klejodama nuo raudonukės temperatūros regėjau haliucinacijas su plazdančiomis, čiauškančiomis žvaigždėmis, kurios kvietė pas save. Ant miegamojo lentynos sėdėjo liesas, klastingas vyras, kuris nesutiko niekur išsinešdinti.

Pirmą sykį apie miegą – veikiau, jo trūkumą – sąmoningai susimąsčiau šešerių, kai rytojaus dienos lūkesčiai buvo pernelyg dideli. „Tik gerai išsimiegok, – liepė mama, – rytoj laukia vaikų šventė!“

Kartą metuose televizijos darbuotojų atžaloms buvo leidžiama paviešėti įstabiame komplekse su studijomis, kameromis ir naujienų tarnybos kabinetais. Animaciniai filmukai užtamsintoje kino salėje, lobių žvejyba ir tiek ledų, kiek į pilvą telpa… tačiau gulėdama medinėje lovoje galvojau tik apie tai, kaip visa tai nueis šuniui ant uodegos, jei nepavyks užmigt. Apsiverčiau ant kito šono. Spoksojau į lovos lentoje medžio šakų paliktus žvaigždėlapius. Atrodė, kad linksta sienos. Miegas taip ir nesuėmė, o vaikų šventė prabėgo lyg pro miglą.

Mano mama buvo nemigos veteranė, paveldėjusi šį polinkį iš savo motinos, nusipelniusios karo savanorės. Vertingo dienos miego metu močiutė visada reikalaudavo „absoliučios tylos“, nes naktimis nevaliodavo užmigti. Saugodama jos miegą mano mama tipendavo ant pirštų galiukų, visai kaip aš po kelių dešimtmečių. Mano atsiminimuose močiutės dienos miegas siejasi su sunkiais baldais apstatytu, vaistais trenkiančiu butu, po kurio svetainės stalu žaisdavau kiek įmanydama tyliau minkštam knarkimui aidint iš miegamojo. Standžiai garbanotas močiutės perukas pogulio metu pūpsojo ant stovo.

Tetos pasakojo, kad mano senelis, šaudymo varžybose laurus skynęs majoras, už triukšmavimą arba blogus pažymius savo tris dukteris kartais bausdavo netikėtai smogdamas knyga per galvą, neminint reguliarios beržinės košės. Seserys tad gyveno nuolatinėje baimėje, užgimusioje dar ankstyvoje vaikystėje tirtant slėptuvėje nuo bombų.

Vargšė mama! Buvo tikra baikštuolė, trūkčiodavo nuo kiekvieno garso, griebdavosi už širdies nuo indų barkštelėjimo ar durų skambučio. Lyg statydama barikadą aplink save ji kaupė daiktus: senus baldus, lempas, vazas, veidrodžius, drabužius, pagalves, visokius mažmožius, kol bute vos galėjai praeit. Vakare prieš įjungiant šviesas užuolaidas reikėjo aklinai užtraukti, nes kitaip ją galėjo matyti iš lauko.

Vaikystėje daugiausia būdavau viena. Seserų neturėjau, tėvas buvo dingęs iš mūsų gyvenimo, o vieniša mama plušo ištisas dienas. Turbūt dėl daugelio priežasčių tarp bendraamžių jaučiausi keistuole, o patyčios tik pagilino mano atskirtį. Darželyje dar leista būti, kuo panorėjus: urzgiančiu terjeru Jupe ar ant stogų besikarstančiu indėnų vadu Naunau, bet, ginkdie, niekados su mamos drabužiais ar papuošalais žaidžiančia ištaiginga dama. Devintojo dešimtmečio mokykloje netruko paaiškėti, kokia turi būti tikra mergina, kada vaikų ir suaugusiųjų žvilgsniai virsdavo niekinančiais, o kada vėl pritariančiais. Patyčios yra toks keistas dalykas, kad jas galima ignoruoti ar netgi pamiršti, tačiau jos lieka tūnoti giliai viduje ir laukti savo valandos. Šios žaizdos vardas yra gėda.

Manyje ėmė skleistis psichosomatinių simptomų puokštė. Eidama vengdavau užlipti ant plyšių tarp šaligatvio plytelių, demonstratyviai mosikuodavau rankomis, kambario kilimo šerelius rytais privalėjau subraukti į kareivišką tvarką. Mirksėjau akimis – viens, du, trys, keturi mirksniai arba nutiks kažkas baisaus, viens, du, trys, keturi – ir puldavau klostyti plaukų kirpčiukus zigzagu. Žandenuotas mokyklos psichologas prašė pasakyti, ką regiu rašalo dėmėse. Nėriausi iš kailio, kad atsakymai skambėtų kuo normaliau.

Regimieji tikai greitai išnyko. Kuo įsakmiau buvau socializuojama į tikrą mergaitę, tuo veiksmingiau išmokau slėpti tikrąją save ir išversti nerimą į vidų, į nematomąją pusę.

Tačiau mano krūtinėje tebetarpo slogutis: gniaužiantis jausmas dėl to, kad nesu tokia kaip visi, kad nepriklausau niekam ir nerandu saugios priebėgos. Šis slogutis po daugelio metų vis primins apie save situacijose, kuomet pasijusiu atstumta ar apleista. Psichoterapijoje įsigalėjusi mintis, kad nemigą lemiantis nerimastingumas nėra tapatus darbo krūvio keliamam stresui, kurį palengvintų kažkas panašaus į aktyvų sportą. Vakarais paūmėjančius, iš kūno atminties kylančius simptomus, tokius kaip sunkumas krūtinėje, paviršutiniškas kvėpavimas ir gerklės gniaužimas, yra gerokai sunkiau identifikuoti ir suvaldyti. (Ir, aišku, nekenčiu aktyvaus sporto.)

Dabartinių diagnozių šviesoje mudvi su mama, ko gero, būtume priskirtos skirtingiems autizmo spektro atvejams – abi priimtino elgesio paribiuose. To pripažinimas leidžia lengviau suprasti dalykų tarpusavio sąsajas ir susitaikyti su problema. Nerimastingumas, padidėjęs jautrumas, įvairių apsauginių mechanizmų kūrimas, stiprus polinkis bėgti nuo realybės ir nesugebėjimas užmigti gali bent jau iš dalies kilti iš neurologiškai netipinių smegenų. Kaip asmenine patirtimi paremtoje knygoje „Moterys autizmo spektre“ (2023) nurodo radijo žurnalistė, rašytoja Clara Törnvall, moterims autizmą pavyksta diagnozuoti rečiau nei berniukams ir vyrams, o autizmo bruožai joms reiškiasi kiek kitaip. Mergaitės auginamos taip, kad labiau už berniukus yra linkusios slėpti savo silpnybes po mandagumo ir socialumo skydu, kas logiškai veda į nerimą ir depresiją. Nuolatinis maskavimasis, tai yra vaidinimas, kad esi „normali“, atima siaubingai daug vidinių resursų, o toks krūvis retai atneša gero miego dovaną, veikiau atvirkščiai. Kita vertus, nustatyta, kad neurologinis išskirtinumas turi sąsajų su lakia fantazija ir originaliu mąstymu, kuo lengvai galiu patikėti mąstydama apie savo ir mamos būdą veikti pasaulyje ar sėkmingai darbuotis kūrybos baruose.

Dėsningai besivystanti mano nemiga dar labiau paūmėjo po trisdešimtųjų gyvenimo metų, kai asmeninius santykius paženklino skaudžios netektys, o smegenyse aktyvavosi vadinamoji „bėk arba kovok“ būsena. Nesuskaičiuojamų paryčių prieblandoje gulėdavau mąstydama apie gyvenimą, mirtį, rašymą, bevardį nerimą, vaikystę, kampuose tykančią beprotybę. Tuometė nemigos kamuojama partnerė pasiūlė aibę pakuočių su spalvotais įvairaus dydžio sprendimais. „Vaišinkis!“ – pakišo ji nugurgiamą išeitį. Apėmė tikra euforija, kai veikiama tos pusės tabletėlės pirmą kartą neprabusdama išmiegojau visą naktį! Atsikratyti vidinio triukšmo ir slogių minčių, vien tik ilsėtis! Juk tai visai nepavojinga. Kaip lengva buvo kitą kartą nuryti visą tabletę, dėl viso pikto. Ir kaip greitai ir nepastebimai tabletė virto vakaro ritualu, be kurio nebeįsivaizdavau užmigimo. Kadangi buvau menininkė, dirbau pagal laisvą grafiką. Jei įkvėpimas apimdavo paryčiais, kokia prasmė miegoti? Jei teko darbuotis visą naktį, kam keltis ryte? Nebuvau vienintelė tokia: ten, kur susiduria du ar keli kūrybininkai, tuoj imama diskutuoti apie vaistus nuo nemigos ir depresijos. O vaistas nuo nervų – alkoholis.

Mano knygų herojai dažnai kenčia nuo nemigos, nes pačiai tai tapo savaime suprantama būsena. Autofikciniame romane „Kalasatama“* (2020) pirmą kartą nagrinėjau šią temą ir jos bendras įtakas asmeniškai ir atvirai. Apmąsčiau savo seksualinės tapatybės istoriją bei nemigos ir nerimo procesus, kurie, regis, susiliejo su pasaulio aktualijų šiurpu. Praleidusi ištisas bemieges savaites ligoninės priimamajame kliedėjau apie klimato kaitą, baisų elgesį su plūstančiais į šalį migrantais ir apie tai, kad nerandu namų. Nors gyvenau toje pačioje gatvėje, baiminausi, kad pasiklysiu ir netrukus nutiks kažkas baisaus.

O tada empatijos gebėjimais į betoninę gatvės užkardą panašus psichiatras ėmė man išrašinėti kas dvi savaites besikeičiančius vaistus, prie kurių nepageidaujamo šalutinio poveikio – svaigulio, haliucinacijų ir „skruzdėlių ant odos“ – niekada nespėdavau priprasti, ką ir kalbėti apie atsitiesimą nuo ankstesnių nuodų poveikio. Nekompetentingas, akių kontakto vengiantis daktariūkštis tvirtino neteisingas diagnozes vieną po kitos ir elgėsi su manimi kaip su laboratoriniu gyvūnu, toks iš tiesų jam ir buvau: vėliau sužinojau, kad jis atliko tyrimą būtent apie psichotropinių vaistų šalutinį poveikį. Jis turėjo visą valdžią, aš tebuvau bejėgiškai tinkle besiplakanti žuvelė ir, remiantis laikraščių straipsniais ir mirties pranešimais, ne vienintelė tokia.

Tuo košmarišku gyvenimo periodu kartais sėdėdavau naktimis ant grindų tamsoje ir kopinėdavau medų tiesiai iš stiklainio. Tai mane ramino, o nieko kito praryti nesugebėjau. Nusitraukdavau nuo lovos antklodę ir apsigobdavau ja lyg palapine. Išorinis pasaulis kėlė baimę, visuotinės problemos ir parduotuvė sėjo nerimą. Galvodavau apie slėptuvę nuo bombų, kurioje vaikystėje gūžėsi mano mama, kai jos gimtojo miesto dangus aptemdavo nuo lėktuvų ir jų mėtomų švilpiančių krovinių. O tada apie kitoje šalies pusėje esančią kitą slėptuvę, kurioje keturmetis mano tėvas glausdavosi su mama. Mąsčiau apie jų baimę. Svarsčiau, ar ji buvo nors kiek panaši į manąją. O jų tėvų baimė? Abu seneliai praleido fronte ilgus metus ir namo sugrįžo neatpažįstamai pasikeitę. Pakito jų laikysena, žvilgsnis ir sapnai. Abu užkrėtė savo baimėmis vaikus – mano mamą ir tėvą, kurie reagavo į jas kiekvienas savaip.

Bendraudama su likimo draugais ir kolegomis tik dar tvirčiau įsitikinu, kad „ten, kur baigiasi sapnai, prasideda visas blogis“: gyvenimo nusivylimus, stresą ir nerimą įmanoma pakelti tol, kol naktį pavyksta išsimiegoti, tačiau kovojant su chroniška nemiga net tapeto įplyšimas ima simbolizuoti sudužusį gyvenimą, draugiškas kaimyno linktelėjimas prilygsta suokalbio ženklui, o tolima greitosios pagalbos sirena skelbia prasidėjusį karą. Mažų vaikų tėvai ir mes, rašytojai, puikiai žinome, ką reiškia kapanotis vidinio pasaulio sūkuriuose tuo pat metu, kai valdžia ima kėsintis į jau ir taip neužtikrintas pajamas. Kad ir kiek grožio ir laisvės dovanotų rašytojo profesija, ypač sekinančia ją paverčia literatūrologo Roland’o Barthes’o „Mitologijose“ (1957) aprašytas „atostogaujančio rašytojo“ paradoksas: realybėje rašytojas niekada nesiilsi, nes, kitaip nei darbininkui ar biuro tarnautojui, rašytojui neįmanoma atsikratyti savo naštos – jis negali neskaityti ir nemąstyti, net jei nukeliautų į pasaulio kraštą ir užkariautų nuostabiausią palmės šešėlį.

Su literatų profesine liga buvo kovojama visais laikais. Apie nemigą, be kitų autorių, rašė Marcelis Proustas, Marguerite Duras, J. L. Borgesas, Virginia Woolf ir Sylvia Plath. Man regis, suprantu, apie ką save prigimtiniu nemiegaliumi vadinęs Franzas Kafka kalba 1911 m. dienoraštyje: „Bemiegė naktis. Jau trečia iš eilės. Aš greitai užmiegu, bet po valandos pabundu, lyg būčiau įkišęs galvą į nesamą skylę. Mano galva visiškai blaivi, jaučiuosi taip, lyg būčiau nė kiek nemiegojęs arba tik snūduriavęs, man reikia iš naujo pradėti migdytis, ir jaučiu, kad miegas verčia niekais mano pastangas. [...] Man atrodo, kad nemiga mane kamuoja tik todėl, kad rašau. Kad ir kiek mažai ir prastai rašau, tie nedideli sukrėtimai daro mane labai jautrų, aš jaučiu, ypač vakarais, o dar labiau rytais dvelksmą, artėjimą mane apimančių būsenų, kai pasijuntu galįs padaryti bet ką, ir paskui negaliu nusiraminti dėl vientiso gaudimo, kurio nutildyti neturiu kada. [...] dieną man padeda matomas pasaulis, o naktis mane netrukdoma pjausto į dalis. [...] Užmiegant vertikaliai nuo nosies einantis galvos skausmas, tarsi dėl smarkiai suspaustos kaktos raukšlės. [...] Ir vėl tie sapnai, savo spinduliais prasiskverbiantys net į būdravimą prieš užmiegant, jie neduoda man miegoti.“**

Gerai atpažįstu ir Kafkos haliucinacijas, tuos žmonių ir demonų pavidalus, kurie naktimis atrodo šiurpiai tikroviški, nors rytmečio šviesoje jau būna išgaravę. Kaip ir Kafka, savo naktines patirtis įžvelgiu turint tiesioginį ryšį su savo kūryba, kurios literatūriniams bruožams dažnai priskiriami absurdiškumas ar „kafkiškumas“.

Prancūzų rašytoja Marie Darrieussecq kone visą suaugusio žmogaus gyvenimą kentėjo nuo nemigos, kuri pagilėjo tuo metu, kai pagaliau išmoko užmigti jos vaikai. Esė knygoje „Nemiegoti“ (Pas Dormir, 2021) Darrieussecq pasakoja apie nakties kančią, pasiekiančią piką ketvirtą ryto ir lemiančią beauštančios dienos būsenas. „Išgelbėk mane nuo budėjimo, siaubingo nemigos suvokimo, – rašo ji. Ir priduria: – Sutinku rimtai klausytis tik nemiegančių žmonių, nes jie, kaip ir aš, šoka su mirtimi.“ Išties, beviltiškiausiais momentais miego trūkumas primena ribą tarp gyvenimo ir mirties. Skaudžiai juokingai ji aprašo savo nesėkmes su migdomaisiais vaistais, kanapėmis, alkoholiu, miego ritualais, akupunktūra, joga, hipnoze, psichoanalize, sunkiasvorėmis antklodėmis ir kitomis pagalbos priemonėmis. (Beveik visas esu išbandžiusi pati, pridedant naktinį apsirijimą.) Darrieussecq analizuoja įvairius miegamuosius kambarius, lovas ir klinofiliją – polinkį praleisti daug laiko gulimoje padėtyje neužmiegant – bei gerai suprantamą poreikį būti lovoje vienai. Tiesiogiai ir netiesiogiai ji išryškina šviesiąją nemigos valandų pusę – ir man pažįstamą naktinį kūrybinį įkvėpimą. Geriausiu atveju naktis suteikia galimybę mąstyti, rašyti ir patirti nuostabią pilnatvę nepaisant miego sutrikimų ar dėl jų. Tuomet užgimsta pašėliškiausios idėjos ir drąsiausios asociacijos: naktimis viskas atrodo kitaip.

„Kas turi teisę apgyvendinti šią planetą?“ – klausia Darrieussecq. Šis klausimas siejasi ne tik su skirtingų rasių, gyvūnų rūšių ir seksualinių tapatybių padėtimi, bet ir su tuo, kur, kodėl ir kaip mes miegame arba nemiegame ir kaip surasti pasaulyje saugią vietą užmigti – „tvartelį nuvarytam arkliui“. Ji rašo apie reikšmingą kapitalizmo vaidmenį nemigos bumui Vakarų civilizacijoje. Greitėjančio augimo ir konkurencijos etosas įvarė žmones į nerimo ir nemigos pinkles. Kaip vieną iš didžiausių blogių rašytoja įvardija mūsų budėjimą tinkle, o gamtą, ypač miškus, ji laiko ramybę teikiančiomis oazėmis.

Kalbant apie budėjimą tinkle: 2016 m. mano, kaip ir milijonų kitų žmonių, dėmesį pasiglemžė Amerikos prezidento rinkimai. Nežinojau, ką reiškia priklausomybė nuo tinklo, tačiau tąkart nėriau į jo gelmes kaip kamikadzė. Norėjau žinoti viską: maniakiškai sekiau naujienas, ryto, vakaro ir nakties politines diskusijas, jų komentarus ir komentarų komentarus. Vakarais iki begalybės atidėliodavau ėjimo miegoti metą, kas dabartiniu žargonu vadinama keršto budėjimu: reikėjo pamatyti dar vieną įrašą, dar šviežesnę naujieną. Niekam man nepavyko atkeršyti, nebent ties išsekimo riba atsidūrusiai sau pačiai. Kai respublikoniška, sociopatiška katastrofa vis dėlto įvyko, buvau visiškai pribaigta. Leidau pasaulio politikai ir nuožmiam informaciniam karui apkvailinti save ir atimti paskutinius nakties sapnus. Atitolau nuo savo gerai miegančios partnerės, ėmiau sparčiai prarasti realybės jausmą. Kentėjau nuo tokių baisių informacijos dieglių, kad mano vyzdžiai kone suakmenėjo. Aš, kuri kaip kokia luditė niekino internetą ir pypsinčius išmaniuosius aparatus? Kodėl?

Rašant šiuos žodžius už Atlanto vėlei bręsta toks pats bauginantis blogis su savo ataidais – ir sykiu karas Europoje! – tačiau šįkart visais būdais stengiuosi susiturėti nuo interneto gelmių. Paprastai kalbama apie „karo nuovargį“ kaip reiškinį, kai ir toli nuo fronto esantys civiliai pavargsta nuo intensyvaus žinių srauto ir kartu gali net patirti potrauminiam stresui giminingus simptomus. Ar verta rizikuoti savo darbingumu todėl, kad nesugebi atsispirti plūstančiam naujienų srautui ir dopamino vilionei?

Ilgainiui nemiga tapo mano tapatybės dalimi, panašiai kaip ir rašymas. Šiai bėdai apsunkinant gyvenimą mokausi priimti ją vis konstruktyviau. Ar pamatinė priežastis yra genetiškai paveldima neurologiškai netipinė smegenų veikla, neįsisąmoninta vaikystės ar per kartas perduota trauma, seksualinių mažumų patiriamas stresas, o gal tik įaudrinto dabarties pasaulio nerimastingumas, kuris užkrečia ir virsta beišsipildančia pranašyste? Greičiausiai visa tai kartu sudėjus. Išmokti gyventi su nemiga man nereiškia pasyvaus pasidavimo, veikiau taikos sutarties sudarymą su savo silpnybe, o tokiais pasirinkimais kaip apysveikis (nesakau „sportiniu triko trenkiantis“) gyvenimo būdas bandau kovoti už savo sapnus.

Manau, kad itin svarbu nuo psichinių sutrikimų nuplėšti gėdos etiketę. Pagalbos privalu ieškoti ir ją gauti saugiai, o ta pagalba turi būti visiškai kitokia nei man ir daugeliui kitų skirtas neprofesionalus ir neatsakingas psichiatrinis gydymas. Į žmogų būtina žvelgti kaip į jaučiantį individą ir visumą, o ne kaip į bevalį bandymų manekeną. Užuot darius siauramintes išvadas, į miego sutrikimus vertėtų žvelgti kaip į natūraliai išskirtinius poilsio stilius, kalbėti apie juos kaip apie vėlumos žvalumo ar „uždelsto“ miego ritmą. Minėtu siaubingu gyvenimo periodu kvestionavau visų vaistų reikšmę, o dabar su dideliu dėkingumu priimu tinkamą jų derinį. Sumaniai dozuojami vaistai dovanoja poilsį nuo sąmyšio, jėgų mėgautis gyvenimu ir kūrybiniu darbu.

Šiandien mano mama serga demencija. Ją palietė ne įprasta šios ligos forma, o negalia, kuriai būdingos bauginamai realios haliucinacijos bei vietos ir laiko suvokimo deformacijos. Diena iš dienos mama vis giliau grimzta į savo visatą, kuri nesiliauja mane stebinusi. Geromis dienomis ji priima garbingą apdovanojimą ar ministro pareigas griaudint plojimams, prastesnėmis dienomis ji įtiki, kad jos vienturtė dukra mirė arba dalyvavo teroro išpuolyje. Ligos pakirsta mama man primena gležną vaiką, kuriuo ji virsdavo košmariškomis naktimis dar būdama visai mažytė ir nieko nenutuokianti. Atsiminimai ir dabartis, sapnai ir tikrovė, Antrasis pasaulinis karas ir karas Ukrainoje lakioje mamos fantazijoje susilieja į vienį, o man belieka bandyti ją paguosti. Tuo pat metu, kai ši situacija kelia didelį nerimą ir neviltį, užčiuopiu tarp mūsų atgimstančios vienovės galimybę. Iš dalies gyvename skirtingose realybėse, tačiau vis dėlto esame kartu čia.

Perskaičiau Tuomaso Kyrö knygą apie išvykusį į Ukrainos frontą suomių karį***, kuris dar prieš tai patyrė karčių išbandymų liūdnai pagarsėjusiame Prancūzijos svetimšalių legione. Nors knygos centre yra išorinis karas ir narsaus kario istorija, mane labiausiai sujaudino tas karas, kurį šis vyras – rasizmo ir patyčių mokykloje auka – nešėsi savyje ir kuris galbūt nubloškė jį į suicidyvios depresijos tamsumas. Anapus ištvermingos kovos ir didvyriškų poelgių gūžėsi sužeistas berniukas, kuris jau būdamas dešimties metų apie žmones „žinojo per daug“. Išvykimas į karą berniukui tapo būdu susigyventi su trauma ir kovoti su bent jau kažkiek suvokiamu priešu tam, kad asmeninis, tikrasis, vidinis priešas išliktų nematomas.

Nesu kariškė, toli nuo to, tačiau kitoniškumo ir nepritapimo patirtį, tikiu, jaučiu lygiai taip pat kaip ir dėl odos spalvos engtas, nerimastingas knygos herojus. Savo vidinę įtampą jis malšino stverdamasis ginklo, aš – parkerio. Manasis būdas nunešė stebėtinai toli, dovanojo gyvenimo kryptį, daug dvasinio turto ir prasmės. Net ir rašydama šį tekstą įgyju laisvę pažaboti sudėtingą problemą ir paversti ją naujais žodžiais, mintimis, įkvėpimu ir palaikymu kitiems. O kai vakare po darbo grįžtu namo nusiplūkusi, atsigulusi į lovą jaučiuosi kuo žvaliausiai, be baimės, kaip su senu, truputį įgrisusiu pažįstamu pasisveikinu su tuo kažkuo, kas iškelia galvą tamsoje. Ak, ir vėl tu čia… Ką mudu šiąnakt sugalvosim?

 

Iš: Yövartiossa. Esseitä unettomuudesta. WSOY, 2025

Vertė Rūta Marija Viljamaa