Baba mirs per Kalėdas…

 

Vitalijus Čepynoha (g. 1969) – ukrainiečių rašytojas, tinklaraštininkas, politikas. Daug metų dirbo žurnalistikos, politinės komunikacijos srityse. 2006–2019 m. Ukrainos Aukščiausiosios Rados narys, buvęs ministrės pirmininkės Julijos Tymošenko spaudos atstovas. Pagal išsilavinimą – istorikas. Knygos „Laisvės kilmė: pilietinės visuomenės koncepcijos ištakų ir raidos apmąstymai“ (Походження свободи: осмислення витоків та розвитку концепції громадянського суспільства, 1996) bendraautoris (su Olegu Procenka). Nuo 2020 m. – prestižinės ukrainiečių BBC metų knygos premijos vertinimo komisijos narys.

Apsakymas Баба помре на Різдво… paimtas iš šiuolaikinių ukrainiečių autorių trumposios prozos antologijos „25 kalėdinės istorijos“.

 

 

Įvasarojus baba visiems pranešė, kad per Kalėdas baigs savo žemės kelionę. Taip ir pasakė: „Mirsiu šiumet ant Kalėdų.“

– Eikit, eikit, – pasakė mano mama, babos duktė, šitai išgirdusi. – Ką dar sugalvosit? Pirma, jums viso labo septyniasdešimt treji, o tai ne tiek ir daug. Antra, anei sergat, anei sveikata skundžiatės.

– Vis vien mirsiu, – nepasidavė baba. – Mano motina pasimirė Kalėdų dieną, turėdama septyniasdešimt trejus, ir jos motina numirė per Kalėdas septyniasdešimt trejų. Ir viena, ir kita jaučio sveikatą turėjo, o kad jau valanda išmušė – gulkis ant lentos.

– Nuodėmė taip kalbėt ir galvot, – atsakė mama. – Tik Dievulis žino, kada toji valanda išmuš, žmonėms nevalia to žinoti.

– Ir Dievulis žino, ir aš žinau, – laikėsi savo baba. – Verčiau staiga sveikai numirti, nei pačiai kamuotis ir kitus kankinti. Anava Priska penkiolika metų ant patalo pragulėjo – paralyžiuota, po savim darė, apsaugok Viešpatie. Taip visiems įsipyko, kad namiškiai net pasidžiaugė, kai Dievulis pagaliau ją pasiėmė.

– Ant Kalėdų mirt neapsimoka, – įsikišo tėvas. – Žemė gruodo surakinta, gyvas vargas duobę kast…

– Tau kad tik dykinėt, – atšovė baba. – Kas per dideles šventes numiršta, tas tiesiai dangun nueina…

Rimtas argumentas. Baba viską apgalvojo.

Ilgainiui tą pokalbį visi pamiršo, išskyrus babą. Baba žinojo, kad „valanda artėja“, ir ruošėsi kaip įmanydama… Jos šėpoje viskas buvo tvarkingai surūšiuota ir surašyta atskiruose lapeliuose: „Skarelės vainikams“, „Nosinės žmonėms“, „Rankšluosčiai duobkasiams“, „Apatiniai į karstą“, „Suknia į karstą“, „Batai į karstą“, „Paklodės veidrodžiams“. Kitą kartą ima ir viską perrūšiuoja arba pakeičia „suknią į karstą“ ar „batus į karstą“ kitais – madingesniais, aktualesniais ir patogesniais daiktais.

Būna, apie neišvengiamą mirtį baba primena, kad niekas nemanytų ją tuščiai ir lengvabūdiškai kalbėjus. Prisėlina prie mamos, kai niekas jos nesitikėdavo, ir ima mokyt: „Apvilksit man tą mėlyną suknią su gėlėm. Juodos nereikia, ten, po velėna, ir taip juoda… Ir akuliorus su futliaru šone, kad neieškočiau. Gal jų ten neprireiks, bet visko gali būti. Ir kuskelės ant kaklo nepamirškite…“ Mama tik irzliai numodavo ranka ir nieko babai nesakydavo.

Vieną dieną pas mus atėjo stalius Stepanas. Baba atsigulė ant sofos, o Stepanas ją matavo su rulete ir rašėsi babos matmenis į bloknotą.

– Viską tiksliai ir dailiai padarysiu, Zacharovna. Ne pirmas kartas, nesirūpink, – patikino stalius ir išėjo babos karsto obliuoti…

Stepanas darė karstus visiems norintiesiems. Kai kas nors iš senių sunegaluodavo, kaime sakydavo, kad netrukus Stepanas jo ateisiąs. Ir persižegnodavo.

Retkarčiais babą aplankydavo jos draugės – baba Ulijana ir baba Fedoska. Jos kalbėdavosi apie laidotuves, vainikus, budynes, kapus, kapines, kryžius ir paminklus, apie tai, kaip dera žmogui į aną pasaulį išeiti. O paskui atsidėjusios uždainuodavo: „Eisiu kelionėn paskutinėn, žengsiu nedulkančiu keliu…“ Mūsų Kudlius joms pritardavo ilgesingu stūgavimu iš būdos, tarsi suprasdamas visą akimirkos dramatizmą.

Taip praėjo vasara ir ruduo, sulaukėme žiemos… Pamažėl artinosi Kalėdos… Buvo gailu babos, bet mokykloje visiems pažadėjau, kad per Kalėdas baba numirs, ogi aš netroškau pasirodyti kaip neatsakingas žmogus. Tam tikra prasme buvau suinteresuota šalis, nors galbūt tai ir nuodėmė.

Kūčių rytą baba pradėjo oficialią prisimatavimo ceremoniją. Suolą po abrozais apklojo švaria lovatiese, baltai apsitaisė, užžibino žvakelę, atsigulė, susidėjo rankas ant pilvo ir užsimerkė…

– Nejuokinkit žmonių, net pyktis ima! – širdo mama.

Baba nieko neatsakė – čia jau ne jos pasaulis…

Šitaip, nepalenkiama ir netrikdoma, baba išgulėjo iki pačių pietų. Aš kartkartėmis atsargiai pritykindavau prie babos pažiūrėti, ar ši dar kvėpuoja. Baba dar kvėpavo…

Mama, kūčią begamindama, paklausė babos:

– Ma, o kur mūsų razinkos?.. Girdit ar ne?

Sunkiai atsidususi, baba grįžo pas mus – žemiškus ir menkus – iš pusiaukelės mirusiųjų karalystėn.

– Va ten, stalo apatiniame stalčiuje, rodos, – pasakė baba.

– Nėra ten, jau ieškojau…

Atsidususi dar giliau, baba pakilo nuo mirties patalo ir nuėjo razinkų ieškoti, nes palikti šeimą be kūčios Kūčių vakarą – dar didesnė nuodėmė, nei mirti ne laiku.

Paskui baba stebėjo, ar tinkamai verda košeliena, įkūrė krosnį ir minkė tešlą pyragams. O vėliau atėjo baba Ulijana, mat jos ožka apsirgo. „Kažką suėdė, parazitka“, – baba Ulijana nustatė gyvuliui diagnozę. Tada baba užsilipo ,,ant aukšto“ savo mazginėlių, kad rastų žolelių tai ožkai pagydyti (baba turėjo daugiau nei šimtą tų mazginėlių), ir jiedvi išėjo pas nesveiką ožką. Nes per Kalėdas turėjo mirti mūsų baba, o ne ožka. O paskui atėjo kalėdotojai, ir baba, atsivožusi skrynią, „kanchvetų ir pinigų“ jiems ieškojo.

Vakare tėvas su mama nuvažiavo pas tetą Lidą – mamos kūmą ir mano krikštamotę, – nes ši šventė gimtadienį. Manęs su savimi neėmė. Tetos Lidos vaikai sirgo kiaulyte, ir mama nenorėjo, kad jie mane užkrėstų.

Aš nežinojau, kas ta kiaulytė. Įsivaizdavau, kad sergant šia liga žmogaus nosis pamažu virsta kiaulės šnipu, rankos – nagomis, ant užpakalio išauga uodega, ir greitai tu patampi paršeliu. Bijojau tokios metamorfozės. Paršelius per Velykas skersdavo.

Taigi likome namie dviese su baba – laikinai gyva. Nes mirusios žinioj manęs niekas nepaliktų.

Sėdėjome abu prie krosnies, o už lango krito purus kalėdinis sniegas. Baba man pasakojo apie mirtį, Dievą ir Bibliją, o aš mėginau palaikyti pokalbį ta vienintele jai įdomia tema.

– Mačiau per televizorių, kad Indijoje žmones po mirties sudegina. O pas mus kodėl taip nedaro? – paklausiau babos.

– Nevalia žmogaus deginti. Nes kai ateis Teismo diena, ir mirusieji prisikels iš kapų, tai reikia, kad būtų kaulai, ant kurių mėsa ataugtų, – paaiškino baba.

Įsivaizdavau, kaip mirusi baba pakyla iš kapo ir ant jos atauga mėsa. Buvo baisu. Tegul ji sau guli po žeme ir toliau.

– O diedukas nuo ko mirė? – paklausiau babos.

– Arielka jį suėdė, – atsiduso baba.

Gyvo dieduko niekad nemačiau. Bet ant sienos kabėjo jo fotografija. Diedukas buvo su kartūzu ant galvos ir revolveriu prie šono. O šalia jo stovėjo dar jauna mano baba. Ilgą laiką negalėjau patikėti, kad mūsų baba kadaise buvo jauna. Fotografijoje ji buvo panaši į mano mamą.

Mano abstraktus mąstymas buvo silpnai išlavintas, todėl vaizdavausi, kaip arielka ėda dieduką. Butelis, it lydeka ar ryklys, plėšriais dantimis griebia dieduką už kojų… Man buvo keista, kad senelis nenušovė arielkos iš revolverio ir lengvabūdiškai leidosi suėdamas.

Vėliau pas mus vėl atėjo baba Ulijana. Norėjo pažiūrėti, ar dar nemirė mano baba, ir pasakyti, kad ožka atsigavo. Ožkai neapsakomai pasisekė, kad baba tebebuvo gyva.

Paskui jiedvi susėdo vakarienės ir išmetė po taurelę. Paskui dar po taurelę…

– Gal šiuomkart ir nemirsi, – pasakė baba Ulijana.

– Gal ir taip, – nenoriai pritarė mano baba.

– Žmogus planuoja, Dievas juokiasi, – išaiškino baba Ulijana ir namo išėjo. Baba Ulijana irgi be dieduko gyveno, jį per karą vokiečiai nužudė.

Mes ir toliau vienudu su baba sėdėjom. Baba man pasakojo apie mirtį, apie Dievą ir Bibliją. O už lango snigo ir snigo…

– Tiek pridrėbta, kad vartelių neatplėši, – pasakė baba.

Apsigobė vilnone skara ir išėjo sniego kasti. Žiūrėjau pro langą į babą, kastuvu besidarbuojančią. Baba plušo kaip ekskavatorius, ir net man tapo aišku, kad šiandien ji veikiausiai nemirs.

Grįžusi iš lauko, baba grindis ražine apšlavė, stalą nurinko, indus sumazgojo…

– Per šventę nieko negalima daryti – nuodėmė! – pasakiau babai, nes ir pats jau šį tą išmaniau apie gyvenimą.

– Tai jau taip, nuodėmė, – pritarė baba. – Bet kai namai sukuisti – tai dar didesnė nuodėmė…

Iš svečių pargrįžo mama su tėčiu.

– Ar tebegyva esat? – pasiteiravo tėvas babos.

– Trauk tave devynios, ar gali žmogus čia numirt? – atšovė baba. – Nėr man kada… Neturiu laiko gyvenimo gyvent, ką jau apie mirtį besakyt.

Ryte, kaip žadėjęs, stalius Stepanas atvilko babai karstą.

– Ai geras! – gyrė baba.

Vis laukiau, kol baba atsiguls į karstą, kad jį prisimatuotų, bet ji kažkodėl nepanoro.

Paskui kelias žiemas iš eilės su bičiuliu Slavka mes tuo karstu nuo kalno čiuožinėjome. O dar vėliau iš karsto ožkai ėdžias padarė. Ožka ėdė žolę ir šieną iš karsto.

– Matai, kaip pravertė, – kartodavo baba.

Baba pergyveno dar ne vieną ožką. Ir babą Ulijaną su baba Fedoska. Ir net patį stalių Stepaną. Ir numirė baba vis dėlto per Kalėdas, kaip ir ketino. Bet tai nutiko ne tada, o gerokai vėliau. Po dvidešimt aštuonerių metų…

 

Iš: 25 різдвяних історій. Львів: Видавництво Старого Лева, 2025

Vertė Donata Rinkevičienė