Hana ir maisto gamyba
Katja Gorečan (g. 1989) – slovėnų poetė, prozininkė, dramaturgė. Debiutavo poezijos rinkiniu „Angelai tos pat padermės“ (Angeli istega porekla, 2007), bet labiausiai išgarsėjo antruoju – „Jaunosios Hanos kančios“ (2012), kuris buvo nominuotas prestižinei Slovėnijos rašytojų sąjungos teikiamai Jenko literatūrinei premijai (Jenkova nagrada). Dar išleido „choreopoezijos“ rinkinį „Kažkuriom naktim kažkur miršta kažkokios mergaitės“ (Neke noči neke deklice nekje umirajo, 2017).
„Jaunosios Hanos kančios“ – netradicinė, šokiruojanti, įžūliai atvira knyga. Tai jaunos merginos tapsmo moterimi istorija, nors niekuomet neaišku, kas šiuose eilėraščiuose kalba ir kada išsitrina riba tarp lyrinio subjekto, lyrinio objekto ir poetės Katjos. Kita vertus, su Hana gali tapatintis kone kiekviena mergina, o svarbiausia knygos žinia – tai, kad žmogaus noruose, troškimuose ir skauduliuose neverta ieškoti moralumo.
Vertėja
Hana ir gyvenimas
hana, ką papasakosi?
nežinau. leisk pagalvoti.
hana nusivelka pižamą ir šoka į plačius džinsus, apsitempia marškinėlius,
eina į virtuvę ir užsikaičia kavos,
paskui grįžta su puodeliu rankoje ir prisidega cigaretę.
hana niekada nesuvokė gyvenimo prasmės,
tikriausiai jos nesuvokia ir šiandien.
gyvenimas ne toks dalykas,
kurį gali paimti į delną ir sakyti, kad turi.
gal hanai reiktų paskaityti kokią knygą,
kad daugiau apie tai pasakytų.
neužtenka klausyti senų žmonių,
nes jie kalba apie išgyvenimus, kurių hana niekada nepatirs.
kažkodėl negaliu perimti svetimo gyvenimo
ir apsimesti, kad jį turiu.
o kada jį turės?
kada jį turėsiu?
kol gyvenimas netapo rutina,
aš vaikščiosiu laiptais aukštyn žemyn,
skaičiuosiu žingsnius,
skaičiuosiu cigarečių pakelius,
apskaičiuosiu galimą mirtį,
surašysiu testamentą ir
laidotuvių scenarijų.
nes ji nežino,
ko leidžiama pasiilgti
ir kam draudžiama rašyti.
Ignės Grikevičiūtės nuotrauka
Hana ir gyvūnai
hana vaikystėje turėjo katę bonči.
ji buvo išdykusi ir nepaklusni,
todėl hana ją mylėjo.
hana ryškiai prisimena akimirką,
kai išvydo bonči gulinčią kitoje gatvės pusėje.
hana prisimena ir tuomet aš pravirkstu.
hana mato, kaip grįžta mokykliniu autobusu po pamokų,
ir močiutė jai nieko nedrįsta sakyti.
hana žinojo, kad kažkas negerai.
nuėjau pažiūrėti, kas guli po balta kruvina paklode.
hana išvydo bonči.
hana skirsiu kelias akimirkas sau ir surūkysiu cigaretę.
hana tada nesuprato, kodėl kažkas ėmė ir pabėgo,
tas, kuris suvažinėjo bonči.
hana net dabar niekaip
nesuprantu!
bet hana tikrai mylėjo bonči
ir taip tikriausiai nemylėsiu jokios kitos katės.
bonči dažnai su ja miegodavo lovoje.
kiti žmonės taip nemokėjo įžvelgti bonči grožio,
kaip jį mokėjo įžvelgti hana.
bonči buvo ypatinga katė,
oranžinė ir išdykusi.
dabar ji ilsisi kažkur mūsų sode.
tikiuosi, kad kada nors ją sutiksiu.
Hana ir miškas
hana ilgai negalėjo pakęsti,
kad gyvena tarp miškų, o dabar džiaugiasi.
visada,
kai važiuoju namo,
jaučiasi laisvai ir pamilo ramybę, kuri užlieja
vienatvėje.
kadaise ji raižė inicialus ant medžių,
vis dar mėgsta grybauti, ir niekas labiau neliūdina
už metų laikų kaitą, kurią įžvelgia lapuose.
tada hana supranta, kad mėnesiai prabėgo,
o ji nieko nenuveikė.
gal aš tikiuosi per daug ir per greitai?
hana niekada nepripažins, kad esu vieniša.
galbūt ją tai liūdina labiau nei krentantys lapai.
hana kadaise turėjo savo medį,
į kurį mėgdavo įlipti ir svajoti,
kaip jame pasistatys namelį.
tą medį nukirto miško savininkai, ir hana nebežino,
kur norėtų turėti namą.
todėl turiu eiti iki paskutinio medžio.
Hana ir anoreksija
pirmą kartą ją sutiko būdama trylikos.
hanai didžiulę įtaką darė nuomonė
mokytojų, kurie jos tėvams kalbėjo
jūsų dukra per stora
ji privalo sportuoti
visad atbėga paskutinė,
ir jos dėdė
hana, tu niekada nebūsi liesa kaip tavo pusseserė
tada hana įsimylėjo ir dėl
vaikiškų
riebalinių
raukšlių
negalėjo jo suvilioti,
todėl liovėsi valgyti, juk neturėjo laiko, nes
nuolat apie jį galvojo
hana, jei numesi dar vieną kilogramą, vesiu tave pas psichiatrą
atsistojusi prieš veidrodį hana
matė tiktai riebalus ir kabančią odą.
o blogiausia, kad savimi šlykštėjosi kaip atmata.
žinoma, niekas to nematė.
niekas ir nesirūpino,
apie pagalbą net nekalbu.
tada hana vėl ėmė valgyti ir priaugo svorio –
nuo keturiasdešimties kilogramų iki penkiasdešimt.
keletą metų ji jautėsi patogiai.
kartais tualete jai dar norėjosi vemti,
bet niekaip nepavykdavo,
net kai pirštą įkišdavo giliai į gerklę.
kol pasirodė sutvėrimas,
su kuriuo ji vėl jautėsi nešvari ir nevykusi.
dabar hanos svoris krenta,
jai patinka, kai per odą šviečiasi kaulai,
taip turėjo būti seniai.
galime tik tikėtis, kad tas sutvėrimas pastebės,
kaip mūsų hana sulieknėjo, ir kokia graži esu dabar.
Hana ir maisto gamyba
hana neturi supratimo apie maisto gamybą.
hana visada viską sudegina.
paskutinį kartą kepė blynus vaikinui, su kuriuo
reguliariai lytiškai santykiavo, nors jam
niekada laiku ar išvis nepasistodavo.
tada hana pasišaipė, šitaip padarydama
jo peniui dar daugiau traumų ir žalos.
bet hana stengėsi ir visada praskėsdavo kojas.
taigi esame hanos virtuvėje,
meilužis sėdi prie stalo ir ją stebi,
mane tai baisiai užpisa, nebežiūrėk.
pirmiausia hana sukniso tešlą.
tiksliai nežinau, ką padarė
ne taip. manau, kad neturėjo kiaušinių.
tada ji liepė meilužiui paprašyti kaimyno kiaušinių
ir iškepė pirmąjį blyną, kuris
jo skoniui buvo per storas.
tada ji iškepė antrą blyną,
kuris buvo juodas.
galiausiai iškepė trečią blyną
ir sviedė jį per balkoną į kiemą.
tada aš jį išvariau ir pasakiau,
kad gyvenime jo nebenoriu matyti.
Iš: Katja Gorečan. Trpljenje mlade Hane. Liubliana: Center za slovensko književnost, 2012
Vertė Kristina Tamulevičiūtė
