Apie negimusių paršelių skrodimo pamokas

Sausio 7 dieną Mineapolyje Migracijos ir muitinės tarnybos (ICE) pareigūnas, nesugebėjęs suvaldyti vidinio įniršio, paleidžia tris kulkas į neginkluotą amerikietę Renée Good. Šūvius lydi jo ištarti žodžiai: „Sušikta kalė.“ Praėjus vos kelioms minutėms televizorių ekranuose su kaubojiška skrybėle pasirodo Krašto saugumo departamento sekretorė ir, nepateikdama jokių faktų ar įrodymų, paskelbia nušautą moterį vietine teroriste. Netrukus jai antrina ir viceprezidentas, kaltę dėl mirties suversdamas pačiai Renée ir pridurdamas, kad ji buvo „išprotėjusi leftistė“, „ideologijos išplautomis smegenimis“.

Kad ir kokios etiketės Renée Good būtų kabinamos, ji buvo trijų vaikų motina, su žmona neseniai iš Kolorado valstijos atsikrausčiusi gyventi į Minesotą. Renée Good buvo poetė.

Visas internetas ėmė mirgėti filmuota medžiaga, kilo neregėto masto diskusijos kaltinant tiek šovusįjį, tiek nušautąją. Daugelis amerikiečių kadrus matė ne po vieną kartą. Buvo narstoma iš kairės ir iš dešinės, bandant įrodyti, kad pareigūnas tik gynėsi nuo automobilį kaip ginklą naudojusios „teroristės“. Tačiau ši „teroristė“, iki šūvių likus dvidešimt šešioms sekundėms, lengvai šypsodamasi pro pravirą automobilio langą ją netrukus šaltakraujiškai nužudysiančiam žmogui tarė: „Viskas gerai, vaikine. Nepykstu ant tavęs.“

Kai viename reportaže išgirdau, kokiu siaubo apimtu balsu Renée Good partnerė Becca, parkritusi ant sniego, apsikabinusi šunį, kuris per apšaudymą buvo automobilyje, verkdama šaukia: „Jie nužudė mano žmoną, ką man daryti?!“, supratau, kad daugiau nebenoriu knaisiotis paskutinėse Renée Good gyvenimo akimirkose, nes, kad ir kaip bandytume viską aiškinti, šios situacijos ir betikslės mirties neabejotinai buvo galima išvengti. Pamaniau, mažiausiai, ką galiu padaryti, tai išversti Renée eilėraštį į lietuvių kalbą, nes juo poetė kalba pati už save, kviesdama mus nepaliauti stebėtis ir mokytis būti pasaulio įvairovėje. On Learning to Dissect Fetal Pigs 2020 metais pelnė Amerikos poetų akademijos premiją.

Vertėja

 
 

Apie negimusių paršelių skrodimo pamokas

 

noriu, kad grįžtų supamieji krėslai,

 

solipsistiniai saulėlydžiai

ir pajūrio džiunglės, skambančios cikadų tercetais ir šeriuotų tarakonų kojyčių

      pentametrais.

 

atidaviau biblijas į sendaikčių krautuves

(sugrūdau jas į plastmasinius šiukšlių maišus kartu su aptirpusia himalajų druskos lempa –

tas naujakrikštams skirtas biblijas, pakampėse pagriebtas iš fanatikų tvirtų rankų, supaprastintas,
lengvai skaitomas, parazitines):

 

 

labiau pamenu padangų gumos kvapą nuo blizgių paveiksliukų biologijos knygose; jie svilino
plaukelius mano šnervėse,

druska ir rašalu išterliotus delnus.

po mėnulio pjautuvu be penkiolikos trys skaitau ir kartoju

           ribosoma

           endoplazma –

           pieno rūgštis

           kuokelis

 

IHOP blyninėje ties powers ir stetson hills sankryža…

 

 

kartojau ir keverzojau, kol viskas susidėliojo ir nugulė kažkokioj nenusakomoj vietoj,
galbūt viduriuose…

 

galbūt ten, tarp kasos ir storosios žarnos, kur trykšta mano sielos upeliūkštis.

 

 

dabar tai matas, pagal kurį viską nureikšminu; bejausmiškas, nutolęs nuo kadais manyje
įsitaisiusio žinojimo, – it kompresas ant karščiuojančios kaktos.

leisti gyventi abiem? svyruojančiam dvasingumui ir koledžo mokslams, maištaujantiems
galiniame suole

 

      negaliu patikėti –

        kad biblija, koranas ir bhagavadgyta glosto mano ilgus plaukus, kaip tai darydavo mama,
šnabždėdami „nepaliauk stebėtis“ –

visas mano supratimas seile nutįsta smakru ligi pat krūtinės šitokiu apibendrinimu:

gyvenimas tėra tik

kiaušialąstė ir sperma

kur jiedu susitinka

kaip dažnai ir sėkmingai

ir kas ten miršta.

 

poets.org

Vertė Miglė Domašiūtė