Vienatvėje

 

Ludwigas Anzengruberis (slap. Ludwig Gruber, 1839–1889) – iš Aukštutinės Austrijos valstiečių giminės kilęs austrų rašytojas, dramaturgas. Dėl pinigų stygiaus metęs vidurinę mokyklą mokėsi ir dirbo knygyne. Vėliau tapo aktoriumi, 1860–1868 m. vaidino įvairiuose teatruose ir klajojančiosiose trupėse. Po pjesės „Kirchfeldo klebonas“ (Der Pfarrer von Kirchfeld, 1871) sėkmės tapo laisvuoju menininku. Kurį laiką dienomis dirbo policijos raštininku, o vakarais kurdavo apsakymus ir siųsdavo į Vienos laikraščius. Kai kuriuose jų dirbo redaktoriumi. Pirmasis austrų literatūroje realistiškai vaizdavo valstietį, kėlė kaimo socialines ir moralines problemas, pasisakė už liaudies švietimą. Be dramų, parašė du didžiuosius savo romanus: „Gėdos dėmė“ (Der Schandfleck, 1877) ir „Šternšteinhofas“ (Der Sternsteinhof, 1885). Abiejų motyvais pastatyti filmai.

Kalėdinė refleksija „Vienatvėje“ (Vereinsamt: Eine Weihnachtsstudie) – trumposios prozos pavyzdys, parašytas 1877–1881 m. laikotarpiu, kaip ir daugelis kitų šio žanro kūrinių. Į lietuvių kalbą dar yra išversta Anzengruberio novelė „Apie Hansą ir Grėtelę“ (žr. „Austrų novelės“, Vilnius: Vaga, 1991; vert. V. Čeponienė).

 

Kalėdinė refleksija 

 

Kas su tokiu nuoširdžiu įkarščiu šlovintų pietus, jei ne jų priešybė – šiaurė? Ko vertas būtų amžius trunkantis visoje žemėje pavasaris? Šit pas mus atvykę iš pietų vaikai, kvėpdami į delnus, stebisi:

‒ Vaje, koks liūdnas kraštas! Jūs turite tik vieną metų laiką, kai septynis mėnesius trunka balta ir penkis – žalia žiema. Ir kaip jūs tai ištveriate?

Tuo tarpu šiaurės vaikai vidury baltos žiemos keliauja į pietus ir žavisi:

‒ Jūs turite tik vieną metų laiką – pavasarį. Kokie jūs laimingi!

Tai, žinoma, skamba kiek perdėtai ‒ šiaurė puikiai tą žino. Kartą ji rėžia:

‒ Pf! Susikursiu sau padorų ketvirtąjį metų laiką; galiu sau leisti tokią prabangą ‒ man ranka pasiekiama bekraštė poliarinė jūra, iš jos pigiai gausiu viską, ko man tam prireiks.

Po jos žodžių prasideda tikra žiema.

Ji pasirodo besanti oro valdytoja, kuriai priskiriama daug blogų dalykų, ir ne be pagrindo. Iš pradžių ji erzina žmones tirštu rūku, juo apgaubdama tolimus horizontus, kelius ir takus, duobes ir vagas.

‒ Dabar susigaudykite, kad gudrūs!

Ne vienam pasimeta jo paties šešėlis, todėl iš tirštos pilkos masės atsargiai link kito žengiantis žmogus palaikomas kažkieno pasprukusiu šešėliu. Po to oro valdytoja vėl paverčia kelius slidžiais ‒ kad visus pargriautų. Arba pasiūlo:

‒ O ką, jei išbandytume sausąjį lietų?

Tada iš lietaus lašų ji sutveria mažas žvaigždutes, burbuliukus, pūkelius ir paleidžia juos kristi; visa, kas nusėda ant skrybėlių, – kuo platesnis brylius, tuo labiau justi slėgis, ‒ ant rankovių, tarsi įrodo pačios žiemos prisilietimą prie mūsų rankų, taigi ir subtilų priminimą apie žiemos buvimą, už kurį jai deramai padėkoti, deja, niekas nesiteikia.

Rūku, ledu bei sniegu oro valdytoja aptraukia miestus ir kaimus. Miestuose leidžia sau dar ir mažų pramogų. Štai prieš akis jai dūmais alsuojantys aukšti fabrikų kaminai.

‒ Ak, nuostabu, ‒ taria ji. ‒ Kaip būtų puiku šituos rudus debesis paslėpti po savo miglos sluoksniu.

Ir ji nustumia juos žemyn taip, kad žmonėms graužtų akis ir šie pasijustų tarsi dusinami. Arba stebi nepriekaištingą grindinio dangą – iš akmenukų, plokščių, granito ar klinkerio, – jai vis vien:

‒ Neįtikėtina! Kaip gražiai tai traukiasi ledu.

Taigi ji padengia, o žmonės, išbėgę iš namų, barsto ant takų pelenus bei smėlį.

Tačiau nuolatos atšiauri žiema nebūna; po stiprios sniego pūgos ji neretai dangų prašviesina ir nuskaidrina, orą išlaiko gryną ir šaltą bei paruošia trasą rogėms, skriejančioms paskui per šalį. Visa, kiek aprėpia akys, plyti akinamu baltumu, ramybe, tyla, iškilmingumu. Itin tamsaus eglyno šakos apsunkusios nuo baltų sniego juostų, o spygliuotos jo skaros ‒ nuo spindinčių kankorėžių; namai ir net žemiausias tvoros kuolelis pasidabinę kepurėmis, kūdros ir tvenkiniai virtę matinio sidabro veidrodžiais. Prie žmonių besišliejąs šaltis gena vidun šiltą gyvybę, varžo ją, tarsi norėdamas palikti vien širdies šilumą, kurią tada žmogus jaučia dvigubai maloniau; o tada visi ima sakyti:

‒ Visgi tai gražu!

Visgi tai gražu. Žiemoje slypi kažin kas pasakiško. Pasaulis veriasi platus ir aiškus, takai siauri, o keliaujančiųjų jais nedaug, todėl iš kiekvieno jų tikimasi kažko ypatingo, iš kiekvieno namo, į kurį įžengiama, ‒ nuotykių, nes pasaulis už lango toks tylus, o viduje širdis plaka taip džiugiai, kupina laukimo. Žinoma, galima klysti, bet tik iki tos akimirkos, kai į kambarį įnešama spindinti eglutė: tuomet kiekvienas pasijaučia pasakoje – nesvarbu, kad savomis rankomis dabinta eglė, puikiai žinant, kiek talerių, grašių ir pfenigų išleista visoms jos grožybėms. Toks kaspinėliais nukabinėtas medelis ošia ne mažiau paslaptingai, puošmenos nevirsta preke – jos išlieka ypatingomis detalėmis, atgyjančiomis tik džiaugsmingame vaikų šurmulyje; dėl to šurmulio kiekviename iš mūsų dar kartą pabunda vaikas; net šalčiausias, labiausiai sustabarėjęs žmogus akimirką išgyvena pasaką – vėl sugrįžta į vaikystę!

Toji pasaka – tokia, kokiai ir dera būti. Vaikystėje, vos pradėjus skleistis pojūčiams, kasdien, kas valandą nutinka visai netikėtų, visada paslaptingų dalykų. Visgi vaikas elgiasi taip, kaip paprastai tikimasi iš pasakos herojaus, ‒ patiria skausmingą arba džiaugsmingą nuostabą, kurią jam sukelia tiesiog iškilęs gumbas, susitrenkus į spintą, arba net niekuo neišsiskiriantis medžio gabalas, staiga įgavęs patrauklią, žaisti kviečiančią formą. Tačiau jo niekada nestebina tai, kad kažkas gali įvykti. Taigi jis bus sužavėtas Kalėdų nakties stebuklų, bet laikys juos visiškai savaime suprantamais; o juk šurmulingas vaikų džiūgavimas suvirpina atitinkamą stygą suaugusiojo širdyje.

Neabejotinai Kalėdos – linksmas laikotarpis, suteikiantis visiems džiaugsmo. Visiems? Daugeliui, bet tikriausiai ne visiems. Pažįstu žmogų, kuriam jis kelia baimę.

Jis gyvena bute šalia manojo. Tai dar gana jaunas, aukštas žmogus, kurį visuomet matai tylų, susikaupusį ir kuklų žengiantį savo keliu. Į draugišką pasveikinimą ar juokelį atsako lyg ir mandagia šypsena, tačiau linkęs privengti bet kokio artumo. Kalbant apie jo pareigas, sako, kad jis tvarko apskaitą ir korespondenciją vienoje iš daugelio arbatos krautuvėlių.

Ištisus metus jis būdavo toks pat mandagus ir draugiškas kaimynas ‒ kol neprisiartindavo šventė, kurią įprasta vadinti Kūčių vakaru; dienos metas neturi reikšmės – visa iki vakaro yra laukimas: nekantrus, tyliai svajingas arba susijęs su išankstiniu mėgavimusi, priklausomai nuo žmogaus temperamento, bet visada tik laukimas. Taigi, artėjant tam vakarui, vyras stengdavosi išsisukti nuo bet kokio kreipimosi į jį, taip žmonių akivaizdoje tapdamas kone drovuoliu. Nuo ankstaus ryto, kai pro koridoriaus langus krinta blanki šviesa, o vingiuojantys iš aukšto į aukštą laiptai vis dar skendi tamsoje, kaimynas stovi prie savo durų ir kaip tik jas užrakina; su juo ‒ sena, varganai apsirengusi moteris, kuri kasdien ateina jam patarnauti – virti pusryčių, valyti drabužių, parūpinti maisto; ji turi šepetį ir kilimų mušeklį, kuriuos gniaužo tai viena, tai kita ranka; regis, jog kažkas jai spaudžia širdį, bet ji nežino, kaip ją išlieti. Pagaliau tyliai klausia:

‒ Norėčiau pasiteirauti, ar maloningasis ponas šiandien dar ko pageidaus?

Ji ketino šią dieną praleisti anūkų apsupty – toks buvo jos noras.

Paklaustasis įsikiša namų raktą į kišenę ir nepakeldamas akių tuo savo prislopintu balsu atsako:

‒ Ne, tik ateikite rytoj anksti.

‒ Bučiuoju jūsų ranką, pone, ‒ taria moteris. – Nuoširdžiai linkiu…

Žodžiai „gražių švenčių“ jau sukosi ant liežuvio galo, bet ji turbūt pasigailėjo, o kadangi jau buvo pusiau ištarti, ji juos pakartojo ir papildė taip, kad nuskambėtų kuo neutraliau:

‒ Nuoširdžiai linkiu malonaus vakaro!

Vyras linktelėjo ir nuskubėjo laiptų link. Senoji moteris papurtė galvą, ‒ tikriausiai sau pačiai, ‒ ir palydėjo jį susirūpinusiu žvilgsniu.

‒ Niekaip neįsikalu galvon! Nuolat man taip išsprūsta.

Vyras lekia į parduotuvę, skubriai žingsniuoja purvinom šalutinėm gatvelėm, vengdamas visų judrių gatvių, ir aplinkkeliu pasiekia vietą, kurioje dirba. Sėdasi prie pulto, ima plunksną į ranką, skaičiuoja, rašo, perverčia žurnalus ir nepakelia akių iki pat vakaro, ‒ šit ir ateina laikas užsidaryti anksčiau nei kitą metų dieną. Atsidusęs vyras padeda plunksną, velkasi šiltą žieminį paltą, ima skrybėlę nuo kablio ir žengia į tamsą.

Vėl traukia šalutinėm gatvelėm; ir nors ten tuščia, vis dėlto šen bei ten keliu nustrykčioja vaikas žibančiomis akimis, nuskuba suaugėlis, nešinas pusiau paslėptu paketu, ir, regis, net praskrieja pati eglė su šiugždančiomis auksinėmis juostelėmis ir plazdančiais margais popieriniais kaspinais. Mūsų herojui visa tai nė motais, jis tik stipriau spaudžiasi prie sienos, kad padarytų vietos.

Atkakęs prie savo buto, vyras susimąstęs išsitraukia iš kišenės raktą, atrakina, įeina, užsirakina ir nueina į prietemoje skendintį kambarį. Pro langus nuo gatvių žibintų krinta šviesos ruožai, jie driekiasi per sieną ir virpa ant lubų. Kelis kartus mažais skubriais žingsneliais pirmyn atgal pereina pustamsę patalpą, o kai kojos jau nebeklauso, pavargęs krinta ant sofos. Akis paslepia delnuose, paremia rankom galvą ir giliai atsidūsta.

 

●

 

Prieš ketverius metus jo kambaryje spindėjo eglutė, padūkęs mažylis pirmyn atgal dardino vežimėlį, o ant smulkutės mielos moters rankų plačiai, labai plačiai išplėtęs akeles į lemputes spitrijo mažiausias vaikelis, tiesė į jas rankutes ir šypsodamasis vėl traukė jas prie savęs.

Ir prieš trejus metus tas pats mažylis šėliojo kambaryje, o moteris jau sėdėjo greta vyro ant sofos, spaudė jo ranką ir drėgnomis akimis su šypsena žvelgė į vaiką.

‒ Mūsų vienintelis! Jis vis dar su mumis!

Praėjo vėl vieni metai ‒ spindinčios eglutės kambaryje jau nebebuvo, tvyrojo tamsa, kaip šiandien; vyro rankoje gulėjo kita ranka, o jam prie skruosto glaudėsi kitas skruostas, jautė, kaip priartėjusios blakstienos palietė jo smilkinį ir drėgnas lašas nusirito žemyn.

‒ O, mieloji…

Dar vieni metai – tada viskas buvo kaip šiandien. Vyrą apima noras kristi ant sofos pagalvės, užsidengti veidą rankomis, tačiau jis lėtai pakyla, žengia prie lango, atstumia skląstį, praveria vieną lango varčią ir persisveria į nakties tylą.

Lauke driekiasi gatvė. Lėtai, tarsi nuo kibirkšties, pralekiančios palei namų eilę, languose sužimba švieselės – čia, ten, arti, vis arčiau. Ne visi žmonės drovūs nakties ir kitų žmonių akivaizdoje, kad dangstytų langus užuolaidomis. Kai kurie leidžia šviesoms ryškiai, neslopinamai lietis į gatvę.

O vyras stebi priešakinių namų kambariuose verdantį gyvenimą – ilgai, ilgai, paskui švelniai trukteli varčią link savęs ir, prieš uždarydamas, linkteli į gatvę bei tyliai, liūdnai palinki:

‒ Linksmų Kalėdų!

Linksmų Kalėdų! Lango varčia prisispraudžia prie rėmo, vyras atsisuka į kambarį. Kas čia dabar? Argi ta šviesa nenori nušvisti jo paties kambaryje? Jam dingojasi, tarsi kažkas vos juntamai guli ant jo dešinės rankos, lyg kažkas ūmai priartėjęs glaudžiasi prie jo kairio kelio.

Nieko! Akys kurį laiką net ir tamsoje jaučia ryškų šviesos mirgėjimą. Be to, vyras supranta, jog kol žvelgė pro langą, rymojo ant dešinės rankos, o kairiu keliu rėmėsi į palangę. Tai viską puikiausiai paaiškina, tačiau jis vis vien atsargiai nuleidžia ranką, švelniai ištiesia į priekį koją, tarsi nenorėdamas kažko numesti ar nustumti, ‒ kad ir kas tai būtų.

Vyras paskubomis išeina iš buto. Dabar gatvėse nė gyvos dvasios, jis skubiai nužingsniuoja jomis; išgirdęs užeigoje triukšmingai besilinksminančią kompaniją, įeina, sėdasi kampe ir tyliai stebi tą šurmulį, jaučia tam tikrą jaukumą, koks juntamas atsidūrus tarp panašių į save. Vienišių, išskirtųjų ir atstumtųjų. Kuo triukšmingesnė kompanija, tuo geriau. Šitie žmonės niekada neturėjo to, ką turėjo jisai, ir tai, ko neteko, jis norėtų išsaugoti bent prisiminimuose. Arba jie viską buvo pralošę ir todėl nelaimingesni už jį, jį, kurio viduje Kalėdų naktis atgaivino šventąjį skausmą.

Kai vyras grįžta į namus, virš miesto jau aušta šaltas ir niūrus švino pilkumo rytas. Šit ir praėjo, praėjo dar vieni metai. O tas temstančiame kambaryje apėmęs noras užsidengus veidą kristi ant sofos pagalvės išgena jį į naktį ieškoti vienišų žmonių, prieš tai tyliai ir liūdnai kreipiantis į laiminguosius:

‒ Linksmų Kalėdų!

 

Vertė Rūta Ježak