LiteratūraVertimai
Daug dar gyvenimo
Įsileidžiu berniuką vidun, numaunu nuo pečių kuprinę, nuvelku nešvarią striukę ir palydžiu į vonios kambarį. Tada virtuvėje imu ieškoti ko nors užkąsti, ir pirmas dalykas, kurį prisimenu apie vaikus, – jie dažnai būna alkani.
Slėpiausi kone ketverius metus, Čikū, gerai uždariau duris, bet galiausiai karas vis tiek įsiveržė į namus.
Švyst, pliaukšt: chloruotų vandenų būtybės
Vandens aerobika nėra toks jau nekaltas moteriškas pasipliuškenimas chloruotuose pursluose. Tai reguliuojanti bendruomeninė praktika, kurioje moterys pačios viena kitą stebi ir prireikus koreguoja. Ši reguliacija pateikiama kaip rūpinimasis viena kitos komfortu ir saugumu, tačiau sykiu tai yra spaudimas susimažinti – iki trijų kubinių metrų.
Trys slovėnų poetės
Jie netiki, kad kitas pasiliks,
netiki suaugusiaisiais,
kad šie ką nors žino, nors žmones
gali tai erzinti.
Nežinodami, kad yra mirę,
sunkiai priima sprendimus ir mokosi,
tačiau žino galintys skristi.
●
Paimki viltį, kiekvienas čionai įžengiantis.
Naudokis tvarkingai ir kaip priklauso.
Neplėšyk, nepurvink, nelaužyk detalių.
Išeidamas palik ją kitam.
Neapykanta
Senasis Zonrėjus pasižymėjo šėtonišku žvilgsniu – šaltu, įtemptu, mestu vien akies krašteliu, skirtu tarsi sau pačiam. Gyvenime jis niekuo nepasitikėjo, žinoma, ir juo nepasitikėjo niekas. Atžari žmogysta.
Poetas romantikas
Tu nebūtumei jo mylėjusi,
suniekino draugas
mokslininkas. Dantis jis valėsi,
jei išvis valės, druska. Jis apgaudinėjo
ir retai kada trinkosi
galvą. Užpakalį šluostėsi
lapais arba delnu.
Poetas ir kiaulė
Baras, gavęs pirmą algą, sumanė nugirdyti visus kvartalo mėlynanosius ir dingti Rygos kryptimi. Sugrįžo po savaitės. Jo pagiringame veide žaidė šypsena – tarsi nieko nebūtų nutikę. Žinodamas sąlygas, jis nesirengė kibti į darbą; sekiodamas paskui mane pasakojo, kad pradžiuginęs savo senus draugus ir atradęs daug nestandartinių rimų.
●
šviesa negali pasenti
šviesa visuomet nauja
šviesa yra ta kur spindi
tunelio atokiam gale
Dėmė
Močiutė plauna man burną
muilu; pusė amžiaus praėjo,
o ji vis dar metasi prie manęs
su tuo klaikiu geltonu muilo gabalu.
Viskas dėl vieno mano ištarto žodžio,
iš tiesų net ne ištarto, o tik pakartoto,
bet: „Išsižiok! – Pastvėrusi mane
už galvos. – Išsižiok, pasakyta!“
Nobelio premijos paskaita
Bet palikime angelus.
Leiskite man tarti keletą žodžių apie žmogaus išdidumą.
Kas gi tu esi, nuostabusis žmogau?
Išradai ratą, išradai ugnį, supratai, kad bendradarbiavimas yra vienintelė tavo išlikimo sąlyga, išradai maitėdystę, kad taptum ponas savo valdomam pasauliui, pritrenkiančiai daug pasiekei savo protu, o tavo smegenys, tokios vagotos ir sudėtingos, kad jų padedamas iš tikrųjų tavo paties pasauliu pramintame pasaulyje įgijai nors ir ribotą…
