Išaiškinimas

Franzas Wrightas (1953–2015) – amerikiečių poetas, vertėjas, kito žymaus poeto ir vertėjo Jameso Wrighto (1927–1980) sūnus. Itin asmeniškuose, savistabiškuose, dažniausiai lyriškuose paprastos kalbos, bet preciziškos raiškos eilėraščiuose vyrauja skaudžių asmeninių patyrimų, vienatvės, priklausomybės nuo alkoholio ir kvaišalų, gelbstinčio grožio paieškų, desperacijos ir vilties, atgailos, susitaikymo su savimi per tikėjimą temos. Kai paauglys Franzas pirmuosius poetinius bandymus nusiuntė tėvui, kurio išvykimas ir atitolimas nuo šeimos po skyrybų 1962 m. psichologiškai traumavo sūnų (kaip ir pirmojo patėvio smurtas), tas šitaip atrašęs: „Kad mane skradžiai. Tu – poetas. Sveikas atvykęs į Pragarą.“ Iš tėvo Franzas paveldėjo ne tik talentą, bet ir bipolinį afektinį sutrikimą, trukdžiusį ilgiau išsilaikyti bet kokiame darbe. Iš fiziškai ir psichologiškai nualinusio bohemiško gyvenimo liūno Franzas devyniasdešimtinių antroje pusėje išsikapanojo priėmęs katalikybę ir vedęs buvusią savo studentę, vertėją Elizabeth Oehlkers (vėliau jai su dėkingumu dedikavo ne vieną knygą).

Didesnio dėmesio sulaukė 1998 m. išleidęs poezijos rinktinę „Pustamsiai“ (Ill Lit), – į ją pateko eilėraščiai iš tokių ankstesnių knygų kaip „Tas, kurio akys atvertos, kai tu užsimerki“ (The One Whose Eyes Open When You Close Your Eyes, 1982), „Įrašas nepažįstamoj rankoj“ (Entry in an Unknown Hand, 1989), „Naktinis pasaulis ir žodžio naktis“ (The Night World & the Word Night, 1993) ir „Roršacho testas“ (Rorschach Test, 1995) bei poezijos vertimų ir naujų eilių pluoštelis, – o platų pripažinimą pelnė su jau žymesnių leidyklų išleistais poezijos rinkiniais „Iki gimstant“ (The Beforelife, 2001; Pulitzerio nominacija), „Pėsčiomis į Martos Vynuogyną“ (Walking to Martha’s Vineyard, 2003; Pulitzerio premija), „Dievo tyla“ (God’s Silence, 2006), „Riedantis motelis“ (Wheeling Motel, 2009), F (2013), eilėraščių proza knyga Kindertotenwald (2011). Iš vokiečių ir prancūzų kalbų yra išvertęs Rainerio Marios Rilkės, René Charo, šveicarės Ericos Pedretti kūrybos rinktinių. Mirė 62-ejų nuo plaučių vėžio. Jamesas ir Franzas Wrightai ligi šiol yra vieninteliai tėvas ir sūnus, pelnę po Pulitzerio premiją toje pačioje – poezijos kategorijoje.

Franzo Wrighto poezija lietuviškai skelbiama pirmą kartą. Laužtiniuose skliaustuose žymimi leidimo metai poezijos knygų, iš kurių eilėraščiai paimti.

 

 

Prisistatymas
 

Vi̇̀lkis, kad jis pamiršo adresą,

ir neatsiliepk telefonu

 

visą savaitę:

namie

 

išjunk visas šviesas –

elkis taip, lyg tavęs nebūtų,

 

jei vieną naktį,

siaučiant pūgai, išvysi

 

Francą Raitą, atkakusį

tavo gatvėn su lagaminėliu

 

kodeino tablečių,

tempiantį tą sunkų

 

juodą rankraštį

su tuščiais tekstais.

 
 [2001]

 
 
Nyksmas
 

Antrą nakties pirmoms snaigėms

krentant, širdį draskantis

mano apšepusios gatvės grožis:

stoviu ir žiūriu

 

pro langą, ir mintiju,

kad visa kas, ką matai,

yra matoma paskutinį kartą.

Galiausiai nusisuku,

 

pasiduodu. Pavargau,

nebeturiu jėgų gedėti

dėl netekties to, ko niekada neprašiau

ir niekad nesupratau.

 
 [1995]

 
 
Laiškanešys
 

Pro trečio aukšto langą

stebì lėtą laiškanešio kapanojimąsi

per dūkstančią pūgą.

Ir kai, kapstydamasis nuo durų prie durų,

galbūt ieškodamasis

kambario nuomai,

suabejojęs dėl adreso

ne pirmąkart stabteli jo pasitikrinti

 

senamadiškam ir dabar jau

nebeįskaitomam segtuve,

gniaužiamam storomis pirštinėtomis plaštakomis,

ir įsispitrija prisikišęs,

 

ūmai beždžioniškai

pakumpdamas,

tu atšlyji

ir kuo skubiau užgesini lempą.

 
 [1995]

 
 
Alkoholis
 

Iš tikrųjų atrodai nesveikuojantis.

Bet mudu galim kažkaip tai išspręsti, dabar.

Ar ne.

Išties tu baisiai sugriuvęs.

Ar girdi.

Tu nesi vienui vienas.

Ir šiandien tau praverstų pagalba: tamsoje susikraut

daiktus, įsėst į autobusą šiaurėn, atlošti sėdynę ir šieptis, baimei užliejant kojas, plūstant į pirštus ir plaukus…

Aš visąlaik laukiau, visada čia.

Ar pažįsti dar ką nors, kas galėtų taip pasakyti.

Mano patarimas tau: galvok apie ją tokią, kokia ji iš tiesų: dar vienas vardas, įrėžtas į tavo liežuvio randą.

Kaip kad sakei: „Verčiau būt nuskaustam, nei pačiam skaudinti, nėra nusižeminimas.“

Prašau.

Gal dabar jau keliaukim.

Prisimeni, mums patinka kelionės autobusu. Drauge

stebėtume, kaip pro šalį slenka žiemiški laukai, ir nebesuktume sau galvos,

tik pagalvok.

Man ničniekur nereikia.

 
 [1989]

 
 
Sau
 

Vėl riedi autobusu,

rausdamasis į 80-ojo greitkelio júodumą,

vienintelis keleivis

 

su įžiebta virš galvos lempele.

Ir aš drauge su tavim.

Aš – tai tie bekraščiai laukai, kurių tu nematai,

 

tie žiburėliai toliuosè tõliuose

(viename iš tų kambarių mes

gyvenam), ir aš – tas lietus

 

ir visi kiti

aplinkui tave, ir vienatvė, kurią tu myli,

ir visata, kuri myli tave ypatingai, galbūt,

 

ir tas katastrofiškas priešaušris,

nikotinas, kirbantis po tavo oda…

Ir kai tu

 

užsikosėsi, aš neužsidengsiu veido,

ir jeigu vemsi, šį kartą tave apkabinsiu:

visa kas bus gerai,

 

aš šnabždėsiu.

Šitaip bus ne visą laiką.

Aš nupirksiu tau sumuštinį.

 
[1998]

 

 

 

Viensėdžio godos
 

Ir nesikrimsti, kad mirsi.

Nepriimt šito taip asmeniškai…

 

Tai tik

viso mūsų gyvenimo įstanga

 

išstumti mirtį iš savo minčių,

ištinkanti mus, mirčiai išties atėjus,

 

kaip atskyrimo siaubas…

Kažkas tokio, kanadietiškam vėjui,

 

atkilusiam nuo Erio ežero,

braškinant langus, gulsčiam sniegui

 

lyg baltų bičių spiečiui

nežinia iš kur slenkant laukais ir juoduojančiu greitkeliu.

 
 [1993]

 
 
Išaiškinimas
 

Kokia yra gerumo prasmė?

Nuo šiolei kalbėk ir klausykis kitų taip,

tarsi jie būtų neseniai mirę.

Regimasis ir neregimasis pasauliai iš esmės yra viena.

 
 [2009]
 
 
Vestuvės
 

Nuotrauka pilnutėlė blausių, miglotai beatmenamų žmonių. Žmonių be vaikystės. Vaikų, dėl deramo atrodymo įspraustų į standžius, tarsi šarvotinius apdarus. Medžių. Tai víenos iš mano motinos vestuvių. Antai aš, aštuonmetis, jau su ta sielvartui pasidavusiojo mina, būdinga žmogui, kurio gyvenimas jau praeity. Toje minioje mano motina ir aš dar neatsiskyrę, tačiau stulbinamai akivaizdu, kad nuo šiol abu esame kitos praeities piliečiai ir kad niekas nesumažins mudviejų svetimumo jausmo šiojoje. Nuotrauka neišvengiamai blunka; už dviejų tūkstančių mylių nuo čia motinai šukuojantis jos plaukai žyla… Dabar ji žvelgia į mane iš prabėgusių metų atstumo. Ji mato, kaip aš trokštu sumaitoti jos baltą suknelę. Ir aš nusuku žvilgsnį nuo to pritrenkiančio atlaidumo.

 
 [1982]

 
 
Be pavadinimo
 

Nejau visąlaik būsiu vienuolikmetis,

vienišas šiam name,

ilgomis betėvėmis valandomis

skaitantis man

per sunkias knygas

(šiurpios lango valandos,

lietinga šviesa

ant lapo),

belaukiantis laiško,

telefono skambučio,

vis dar tavo keistas pusamžis vaikas

 
 [1989]

 
 
Pirmasis susitikimas. Didmiestyje
 

Anksčiau

pirmykštėse giriose

būdavo keista,

jei netyčia sutikdavai

nepažįstamą žmogų; nūnai

neapsakomai keista

susidurt su pažįstamu.

 
 [2001]

 

 

 

 
 
Be pavadinimo
 

Tai pirmas kartas, kai aš atsiklaupiau

ir išgąstingai pabučiavau

iš vidaus rausvai švytinčius lūpų vainiklapius.

 

Tarsi liežuviu liestum paukščio atidengtą širdį.

Vasarinė aušra plūdo į kambarį, skirdama

užuolaidas… lempoms blėstant… lengvutis vėjas

darėsi regimas. Žaibas,

o tada tykūs

lapų plojimai…

 

Kone vaikai, mudu migome įsimylėję, klausydamiesi lietaus.

 

Mes neprašėme gimti.

 
 [1993]

 
 
Eilėraštis
 

Tai lyg gauti meilės laišką nuo medžio

 

Akys, amžinai užmerktos, idant surasčiau tave…

 

Yra gyvenimas, kurį,

jei tik būčiau galėjęs,

būčiau sau pasirinkęs nuo pat pradžių

 
 [2003]

 
 
Für Elizabeta
 

Sakykim, kad buvau nuogas aklys, tempiantis

ant savo kupros šitą begalinį melsvą kalną

ir visa, ką galėjau padaryti dėl meilės,

ir savo geriausius žodžius, užrašytus sapne ir pamirštus.

Dabar visa tai sudėjau.

 
 [2009]

 
 
Vestuvės
 

Nelyg danguje

visi šypsosi

tau, net

ir tie,

kurie pažįsta tave

 
 [2001]

 
 
Krikštas
 

Tas netikša mirė.

Nuskandinau jį,

ir jis nebeiškils. Žiūrėk,

dabar

jis turi naują gyvenimą,

naują vardą,

kurį žino tik tas,

kurs jį davė.

 

Jei dabar jis

paragaus vyno,

kaip jam leidžiama,

ne, nesakau,

kad tas

pavirs vandeniu,

 

bet kadangi Tu

gali viską, jis

bus saugus,

 

jo pirmas kaip naujagimio įkvėpis,

išnėrus iš gimties vandenų,

ir siela, išnėrusi iš mirties vandenų, atsidavusi…

 

Tavo žodžiai yra dvasia

ir gyvenimas.

 

Tik tark,

ir jis pasveiks.

 
 [2003]

 

 

 

Pėsčiomis į Martos Vynuogyną*
 

O vandenynas vėlyvą rugpjūtį kvepia alyvom – kaipgi taip?

 

Šviesa aure prislopinta (sidabrinė) nelyg prisimenama šviesa.

 

Ar tu turi vaikų?

 

Ne, jų pačių laimei.

 

Blogybės, delfine, ištinka, kai turi rankas.

 

Gal truputėlį papasakotum, kaip buvai auklėjamas?

 

Kosmose ar motinos įsčiose nėra apačios ar viršaus.

 

Jei mane būtų nudūrę tą dieną, kai gimiau, tai būtų buvęs gailestingumo aktas.

 

Lyg šviesa, į kurią paskutinis kambarys, pabaigoje belangis kambarys, turi žvelgti. Paauksintas, melzganas

 

debesų dryžis dabar trūkinėja kaip balta linija, kurią regì užmerkęs akis, ištisą dieną vairavęs;

 

debesų dryžis dabar trūkinėja tarp didžiulių debesų, primenančių tarsi Rašmoro kalną su tavo tėvų veidais.

 

Ir štai šitie nekeliauti vėjuoti keliukai, – vilnamedžio lapai plevena pro šalį ilgėliausia žydrynės horizontale, –

 

jei aš atsidursiu saloj, kaipgi jie drieksis be galo be krašto.

 

Šis dangus tarsi beribis švelnumas, aš dažnai tat pastebėdavau, itin dažnai, bet dar niekad jo neaprašiau, kažkodėl, nepajėgiu, niekad neaprašysiu.

 

Kaipgi taip, kad nepragyvenau viso gyvenimo būdamas laimingas, mylėdamas kitų žmonių veidus.

 

O vandenynas banga po bangos kvepia alyvom vėlyvą rugpjūtį.

 
[2003]

 

 
 
Skirta…
 

Kai dar nebuvai aš mylėjau tave

ir kai tu gimei

ir kai žengei pirmą žingsnį

Nors nežinojau

sėkmės noriu linkėti

 

vienišas pingvine krypuoki tvirtai

link aure įšalusių kalnų apleisto

šventumo sese

noriu rėkti

Nors nepažinojau tavęs

 

tave mylėjau vėliau

kaip geibų esinį

mažytį skeletą mylėjau

Tiek ilgai iki-būvinis vaikas patsai

tiek kaip žmogus praeityje

 

aš mylėjau ir buvau

kai tave prievartavo

mylėjau nors

kaip Dievas

tai ir visa ką pajėgiau…

 
 [2013]

 
 
Atsidavimas
 

Teisybė, niekada nerašau, bet aš mielai mirčiau su tavimi.

Su džiaugsmu vienudu su tavim nusileisčiau į milžinišką burną,

lūkuriuojančią po jaunystės, po kiekvienos ekstazės akimirkos, pameni?

Prieš mūšį mudu vienas kitą išdažytume, sušukuotume kits kitam plaukus,

sakydami, kad esam nenugalimi, kad esame pasibaisėtini ir įstabūs…

burnai laukiant, kantriai laukiant. Ir aš vėl ten sutikčiau tave

po kraujuojančių erškėčių, begalinio plėtimosi, ugnies, kuri nieko neperkeičia;

aš pats jau tenai, už sniego baltumo debesų, plinkančių samanų, blausaus

žvaigždžių spiečiaus, kurį net mudu galime peržengti, šįsyk lengviau, pažadu…

Aš jau laukiu tavo asmeniniame Danguje, še mano ranką,

padėsiu tau peržengti. Aš su džiaugsmu mirčiau su tavimi

tuojau pat, nors, regis,

negaliu rašyti

iš šitos pilkos įstaigos. Matai,

jie taip karštligiškai bando išgydyt mane,

kad aš pasmerktas – atleisk, man buvo pavesta

amžinai siurbliuoti dykumą, tiksliau, ne daugiau kaip aštuonias valandas per dieną.

O iš tiesų tai tik koks tūkstantis mylių kavinės;

šiaip ar taip, didelės. Su miniatiūriniais plastikiniais peiliukais,

tunų salotom ir plėvelėn susuktom genitalijom, kas nors malonėkit

mane ištraukti iš čia, atsiprašau. Man džiugu pasakyti, kad

visos priemonės, didžioji farmakologija, meno terapija

ir motyvaciniai filmai, taip pat ir kitos, kurių nenorėčiau

minėti, – turiu omeny visas technikas,

žinomas burnai, – atsiprašau! – mūsų paties

gailiaširdiškiausiojo mokslo man taikomas

įprastai gerai savijautai ir nuotaikingam stabilumui

atkurti. Siurbliuoju ir siurbliuoju

link mažytės deimantinės švieselės, žibančios

tolyje. Prisimink

mane. Ar

prisimeni?

Belangėje nakties tamsoje,

kai sustiręs guliu

ir niekas nekrebždena spynos, ir

nespigina žibintuvėliais man į akis,

nors niekada nerašau, giliai širdyje

aš trokštu mirti su tavimi,

ar tai ką nors reiškia?

 
 [2013]

 
 
Namai Kalėdoms
 

Po penkiolikos metų senasis rinkliavininkas tebebudi savo poste prie kelio, tik sujauktomis smegenimis, deja, nebesugeba atmest iš dvidešimtinės ar nurodyt pamirštą kelią. Aš skambinau, nemanykit. Nespėjus nė mirktelėt, jau statau mašiną priešais neįtikėtinai mažą, neapšviestą namelį. Spaudau paslėptą skambutį, nieko. Ne vieną valandą vaikštau aplink, ir man nesmagu tai pranešti, bet Zeinsvilyje, Ohajuje, nieko nėra namie. Dulkėtas mano dantų šepetėlis laukia manęs, dėl to esu visiškai tikras, laukia mano paaugliškas atvaizdas apdulkėjusiam veidrodyje. Tik dabar baiminuos, kad būsiu priverstas sutrikdyti lėtą dulkių snygį, dulkių, metai iš metų besileidžiančių ant mano antklodės ir plaukų, ir apsirengti dulkių nuklotais drabužiais, ir eiti be garso, palikdamas savo amžinus mėnuliškus pėdsakus, bevėju koridorium ir galiausiai nulipti laiptais žemyn. Tai neįvyks per naktį. Tačiau vieną dieną aš pasirodysiu; aš nulipsiu pasėdėti su tėvu. Pagyvenusiu tėvu, kurio, jei po teisybei, iš tiesų niekad ten nėra buvę. Aš prisėsiu ir, kaip ir visi kiti, valgysiu iš savo dulkių dubens.

 
 [2011]

 
 
P. S.
 

Užmerkiu akis ir regiu

žuvėdrą dykumoje

aukštai, nepakeliamai žydram danguje.

 

Yra vilties praeity.

Tau rašau

 

visą laiką, rašau

 

abiem rankom,

dieną ir naktį.

 
 [2003]

 

 

Vertė Andrius Patiomkinas

 

 

Vertimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba