Lenkiškame Vilniuje

Romanistas, eseistas, novelių ir kūrinių teatrui autorius Alfredas Döblinas (1878–1957) laikomas vokiečių ekspresionizmo klasiku. Bene garsiausias jo romanas „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (1929) 2003 metais išleistas ir lietuviškai (vertė T. Četrauskas).

Žydų kilmės vokietis Döblinas ilgą laiką buvo abejingas savo tautos religijai ir tradicijoms, bet po 1923 metų Berlyne vykusių antisemitinių riaušių ėmė intensyviai domėtis savo kilme ir ypač Rytų Europos žydų kultūra (gal ir dėl to, kad buvo gimęs Ščecine). Norėdamas savo akimis pamatyti, kaip gyvena Rytų Europos žydai, jis 1924 metais leidosi į dviejų mėnesių kelionę po neseniai atsikūrusią Lenkijos valstybę (o joje iki pat Antrojo pasaulinio karo klestėjo savita žydų kultūra). Aplankęs Varšuvą, Vilnių, Lembergą (Lvivą), Krokuvą, Lodzę ir Gdanską, kelionės įspūdžius aprašė knygoje „Kelionė po Lenkiją“ (Reise in Polen, 1926). Šioje kelionėje jam visų pirma rūpėjo žydų istorija, bet kaip įžvalgus literatas jis stengėsi pažinti daugiau ir suprasti, kuo gyvena tie miestai.

Skyriuje apie Vilnių (knygoje pavadinimu Wilno), kurio ištraukos čia skelbiamos, autorius fragmentiškai fiksuoja visa, ką spėjo pamatyti, pajausti ir suprasti per savo viešnagės savaitę Vilniuje 1924-ųjų spalį. Kitoks jo kaip pašaliečio žvilgsnis į mums lyg ir žinomus dalykus – lenkų ir lietuvių santykius, istorinius Vilniaus pastatus, kultūros ir mokslo židinius, skirtingų religinių konfesijų ypatumus, miestiečių kasdienybę – kartais stebina, bet ir atskleidžia įdomių ir reikšmingų dalykų.

Ši Döblino knyga laikoma kelionių literatūros ir Rytų Europos žydų kultūros tyrinėjimo klasika.

Vertėja

 

 

[...]

Septintą ryto kraštovaizdis pasikeičia. Darosi kalvotas, banguoja. Iki šiol driekėsi stepę primenantys vaizdai, šen bei ten pievos ir dirbami laukai. Dabar atsiranda vilnijančios kalvos. Miškai, lapuočių ir eglynų guotai. Kairėje pro šalį pralekia lyg ir pilis, griuvėsiai. Prie tunelių – įvažiuojant ir išvažiuojant – stovi ginkluoti sargybiniai; šalyje neramu. Laikraščiai rašo apie bolševikinių ir kitokių gaujų išpuolius; iškart pagalvoju: tai daugiau negu gaujų plėšikavimai; čia vyksta karo veiksmai. Labai palengva riedame per aukštą siaurą tiltą. Koks gražus ir gyvas kraštovaizdis. Kalvas keičia kalneliai. Skaisčiai raudona ir geltona vystančių lapų spalva pramaišiui su gilia tamsių eglių žaluma. Ant bėgių ilgos vagonų eilės, traukinyje sujudimas. Už lango maži nameliai, po vieną ar grupelėmis palei gatves. Wilno geležinkelio stotis.

Rytas žvarbus, pėdinu kažkokia alėja. Abipus gūžiasi žemi namukai, dauguma jų seni ir vargani. Paskui į kairę pasisuka gatvelė, siaura, be jokio normalaus šaligatvio. Vis dairausi pagrindinės gatvės, juk turi tokia būti. Priešais virš gatvės aukštai iškilusi įspūdinga vartų arka; girdžiu giesmę, einu pro senoviškus vartus jos link. Dešinėje daugybė žmonių: kaimiečiai, miestiečiai, vyrai ir moterys, sukritę ant žemės, klūpantys, žemai nuleidę galvas. Bet gieda ne jie, giesmė sklinda iš kitur, iš viršaus. Atsisuku, virš vartų arkos – koplyčia. Joje atviras į gatvės pusę altorius, ant jo galybė degančių žvakių ir kažkokių nesuprantamų, margų dirbinių. Gatve artėjantys žmonės skrybėles ir kepures nešasi rankose. Ir aš savo skrybėlę nusikėliau dar vartų arkoje. Ten viršuje stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Madonos atvaizdas toks meilingas. Iškilęs virš didelio pusmėnulio, primenančio lenktą galingo gyvūno ragą. Atvaizdas matomas iki krūtinės. Madona vilki plačius, gausiai išpuoštus liturginius drabužius. Karūnuotą galvą laiko pakreipusi į dešinę. Rankos sukryžiuotos ant krūtinės. Liaunas kaklas išnyra iš puošnių, ryškių drabužių ir skraisčių. Siauras pailgas veidas, akių plyšelis, sučiauptos lūpos. Aplink galvą auksiniai spinduliai. Ji meldžiasi, o gal yra užsisvajojusi arba klausosi švelniai ir ilgesingai, paskendusi savo kančioje, ieškanti išeities: sunku apibūdinti jos išraišką. Paveikslas įtaigus, jaudinantis. Žmonės trokšta savo skausmu pasidalinti su šios dangiškos būtybės kančia ir tada nusiraminę atsitraukia. Kokią jėgą turi menas, kuris sugeba sukurti tokį paveikslą, kad nupieštas atvaizdas tampa idealu.

Gatvė vadinasi Ostra Brama. Joje tylu, iš besimeldžiančių žmonių nebesigirdi nė garso. Ant kampo vyrai kloja į žemę vamzdžius. Einu gatve pirmyn, pro nedidelius namus, prastu grindiniu. Dešimta valanda ryto. Parduotuvės dar nedirba. Kelios vis dėlto atidarytos. Tada atkreipiu dėmesį į iškabas ir suprantu: tai žydų parduotuvės, kurios nedirba. Juk dar tęsiasi Palapinių šventė.

Gatvė išplatėja į aikštę. Vienoje pusėje stovi senas akmeninis pastatas: tai buvęs teatras, priešais jį karietos. Eidamas pro kino teatrą atkreipiu dėmesį į afišas: jos visos dviem kalbomis; yra afišų lenkų ir jidiš kalba. Daugelio prekybininkų iškabose taip pat hebrajiškos abėcėlės raidės, jidiš kalba. Mačiau jas Varšuvos Nalewki rajone, bet čia jų pilnas miestas. Matyt, čia gyvena didelė arba labai drąsi žydų bendruomenė. Kita vertus, niekur jų nematau. Juk vienas kitas žydas turėtų būti gatvėse, nors ir šventinė diena. Bet antai jų vis dėlto yra, tik neatkreipiau dėmesio. Jie stoviniuoja šalia manęs prie kino teatro, eina gatve, vyrai ir merginos baltomis kepuraitėmis; vyresnieji atsargiai žengia per duobėtą aikštę, šnekasi sava kalba. Nė vienas nedėvi kaftano! Nė vieno nematau su juoda kipa. Visi apsirengę europietiškai, bet kalba ne lenkiškai. Tai visai kitokio sukirpimo žydai negu Varšuvoje.

Siauroje gatvelėje, kuria pasuku į kairę, rikiuojasi dideli, senoviniai pastatai. Vienas jų panašus į labai seną bažnyčią. Šalia greičiausiai vienuolynas. Bet pro žemus vartus ten suka jauni vyrukai ir panelės baltomis kepuraitėmis, su knygomis ir odiniais aplankais po pažastimis. Ko gero, mokymo įstaiga. Žengiu pro žemą jaukų skliautą vidun, o ten skelbimai, ant durų užrašai. Tai universitetas ir jo auditorijos. Vis dar dairausi: kurgi pagrindinė miesto gatvė. Pamažu suprantu: aš taikau netinkamą mastelį. Aš ir esu pagrindinėje gatvėje. Gatvės čia tėra gatvelės, vingiuojančios tarp nedidelių kuklių namų. Žingsniuoju aukštu šaligatviu, kuris galiausiai išvirsta į smagiai čiurlenantį lataką. Abiejose gatvelės pusėse teka tikrų tikriausias drumzlinas upelis. Kai kuriose vietose per upelį permesti rąstai, jis teka po žeme, po rąstais, tad eiti labai netrukdo. Vyrai ir moterys apsirengę kaimietiškais arba paprastais miestietiškais drabužiais. Vienur kitur švysčioja šviesios, kūno spalvos moterų ir merginų kojinės, šiek tiek pudros, dauguma dėvi paprastus, kasdienius drabužius, avi sunkius darbinius batus. Ant parduotuvių palangių ir ant durų masyvios rausvai rudos lentos, spynos, virš jų sunkūs skersiniai strypai. Viename gatvelės kampe stovi sargybinis. Ten jau mano viešbutis¹. Kambarys didelis, skurdus, be užuolaidų.

[...]

Daugelis mano užkalbintų žmonių kalba rusiškai. Nė ženklo neapykantos Rusijai. Pasiteiravus, ar jie moka rusiškai, šypteli lyg nusikaltę. Tai vietiniai; atvykėliai lenkai jų nekenčia, bijo kaip ir Varšuvoje. Turiu su savimi Rusijos laikų Vilniaus miesto planą ir kitą – dabartinį. Beveik visos gatvės ir aikštės pervadintos. Varšuvoje mane tai džiugino, net nuoširdžiai kėlė nuotaiką; keista, bet čia man tas nepatinka. Toks jausmas, tarsi primesta iš viršaus. Ne taip kaip Varšuvoje, kur viskas kilo iš vidaus. Bolšaja buvo pagrindinė gatvė centre, Georgijaus prospektas šiaurės vakarinėje dalyje, dabar Bolšaja vadinasi Wielka ir Zamkowa, o Georgijaus prospektas gavo Adomo Mickevičiaus vardą. Dar yra Slovackio, Pilsudskio, Žygimanto, Kosciuškos gatvės.

Viena inteligentiška ponia man pakuždėjo: lenkas yra mandagus, sentimentalus ir suktas; rusas – atviros sielos žmogus, garbingas ir draugiškas. Ak, ji manęs neperprato. Aš esu lenkų tautos draugas. Lenkus ilgus šimtmečius persekiojo nelaimės, jiems teko slapstytis, jie negalėjo atvirauti, būdami tų garbingų ir draugiškų rusų priespaudoje. Priespauda paveikia žmogų, jis tampa pažeidžiamas. Be to, geografiškai Lenkija nėra tokia laisva kaip Rusija, tokia didelė kaip Rusija, ji įsprausta tarp Rytų ir Vakarų, tarp Pietų ir Šiaurės. Ne taip viskas paprasta. Prieinu tiltą: ar apačioje žemė, ar vanduo? Bet mano nuotaika sugedo.

Dėl Vilniaus krašto yra ginčų. Lietuviai laiko Vilnių savo sostine. Lenkai ją okupavo. Sienos į Lietuvą uždarytos. Tarp abiejų jaunų valstybių nuolat kyla karinių konfliktų.

Dulkiant lietui žingsniuoju Dominikonų gatve. Latakais teka drumzlinas gelsvas vandenėlis. Šaligatvis akmeninis, vietomis iš lentų. Langų stiklai sudurstyti. Vienoje parduotuvės vitrinoje matau skrybėles, skaras, kaspinus, kitoje – obuolius ir sausainius. Karietas traukia arkliai mediniais pakinktais. Plakatai ant afišų stulpų skelbia apie aviacijos savaitę. Rašymo priemonių parduotuvės vitrinoje Vyspianskio portretas, slaviškas veidas, žandenos, užraityti ūsų galiukai, įdubę skruostai. Po juo – tapytoja ir poetė, švelnus, labai gražus veidas, nesvarbu, kad gana putlus; lūpos suspaustos, akys nudelbtos žemyn. Ji – žmogus, o jis – ligotas menininkas. Į kairę leidžiasi platėjanti gatvė. Artėja stotingas kariškis, dėvintis rausvą husarų kepuraitę. Knygyne „Reclam“ leidyklos tomeliai, [vokiečių meno istoriko Antono Heinricho] Springerio meno istorija, „Lehmanno medicinos atlasai“, [vokiečių anatomo Augusto] Rauberio anatomija. Atrodo, kad visos parduotuvės linkusios tapti įvairiausių prekių kromeliais. Štai viešbutis pavadinimu „Versalis“; kam ta fanaberija?

Universiteto pastatas senas, didingas. Jo steigėjas Steponas Batoras buvo lenkų karalius, kurį kilmingi didikai atsikvietė iš Transilvanijos. Lenkiškai jis mokėjo prastai, bet šalį valdė gerai. Jam atiteko ir pagyvenusi princesė, Jogailaitė, bet jis tam neprieštaravo. Universiteto skliautai stori, masyvūs, čia rusai buvo įkūrę gimnaziją. Žingsniuoju per sales, lipu laiptais aukštyn ir žemyn. Labai seni, didingi, ramybe dvelkiantys mūrai. Karo metu turėtų būti atsparūs bombardavimui. Toks įspūdis, tarsi jie ne pastatyti, o tiesiog natūraliai išaugę. Elektros šviesa visai nereikalinga tokioje slėpiningoje aplinkoje. Tos skaityklos, auditorijos su senais jaukiais mediniais suolais; viskas padėvėta, žmonių nusėdėta, prisijaukinta, aptrinta. Visur geležinės durys; leidiesi žemyn, į rūsius, paskui staiga vėl atsiduri erdvioje jaukioje salėje, katalogų skyriuje. Čia ilgus amžius triūsė žmonės, prisitaikę prie esamų sąlygų.

Man talkina senyvas, nedidelio ūgio vyras. Archyvaras čia svarbiausias asmuo. Vedžioja mane laiptais ir koridoriais su užrašais „Atsargiai“ ir „Dėmesio“ – jų čia begalė. Pagaliau atsiduriame valstybiniame archyve. Tokių leidinių dar nesu matęs. Vieni šimto metų senumo, kiti vėlesni, iš rusų laikų; dažnas tomas turi iki tūkstančio puslapių ir jie laikosi krūvoje, nes įrišti į nepaprastai tvirtą, rudą, nučiupinėtą odą. Paprastai knygos nugarėlė būna siaura, o čia ji daug platesnė už knygos viršelį. Šitie knygų monstrai surišti virvelėmis. Vienos knygų serijos pavadinimu „Codex diplomaticus“ autorius yra vokiečių kilmės vyras pavarde Dögelis. Daugelis tomų parašyti ranka. Mažasis ponas aiškina: jei archyvo dokumentus sudėtume vieną šalia kito, susidarytų 15 km ilgio eilė. Štai teismo bylos; koks kurioziškas kalbų kratinys. Pavadinimai rusiški, o visa, kas toliau, – lenkiškai. Man rodo teismo posėdžio protokolą, vartau: pradžia ir pabaiga, ritualas, rusiškai, čia pat didelė pastraipa lenkiškai. Keisti rusėniški tekstai. Dokumentų rinkiniai iš vokiečių okupacijos laikų, žurnalai su vokiečių generolų portretais. Niekas čia nenueis užmarštin.

Senasis vyras pagarbiai padeda priešais mane dokumentą: Julijaus Slovackio mokyklos baigimo pažymėjimas. Tarsi diplomas, surašytas iškilminga lotynų kalba. Kartu su Mickevičiumi Slovackis čia lankė gimnaziją; abu gyveno bute Zamkowa gatvėje. Slovackio pažymėjime daugiausia įvertinimų „gerai“, kai kur „labai gerai“. Kitoje pusėje jis užsirašė savo vardą – dailia, meniška rašysena, kas ir būdinga tikram estetui.

Holo prietemoje ant žemės boluoja kažkoks akmeninis ar gipsinis torsas, primenantis viduramžių skulptūrą iš Naumburgo katedros. Kad tik niekas nesugalvotų jo išsinešti ir imti kopijuoti. Jo vieta čia, ant grindų, po skliautu. Už geležinių durų – kiek ten tokių durų, jaukių auditorijų – turi būti ne kas kita, kaip universitetas, kur būriuojasi, ant suolų sėdi jauni žmonės. Čia mokslas vyksta kitaip negu bet kur kitur – už tų geležinių durų įsikūręs penktasis fakultetas. Vilnius turi penkis fakultetus. Ir tas penktasis yra ne koks Filosofijos fakulteto padalinys, ne dar vienas teologinis, o Dailės fakultetas. Kas ten žino, kam reikėjo tokio fakulteto. Bet aš jį palaikau, tiesiog pavydžiu jo. Čia profesoriauja žymus lenkų peizažo kūrėjas². Jo paties nerandu, bet mane pavedžioja jo asistentas. Tik nelabai kur čia pavedžiosi, vos vienas kitas kambarys, dvi damos stoviniuoja prie aplankų. Visa dvelkia meno istorija – ir tos damos, ir tie aplankai. Visa, kas ten dar sukrauta ir suguldyta, panašu į mokslo, meno dalykus, nelabai suprasi, kas prie ko: uolienų luitai iš Vilniaus apylinkių, priešistoriniai radiniai, nuostabaus grožio kortų žaidimai, gipso liejiniai. Dar keisti žmogaus blauzdikauliai, apraizgyti grandinėmis ir žiedais. Galėtų būti nusikaltėlių, o gal vienuolių, atgailautojų, kurie patys save nubaudė ir taip buvo palaidoti. Toks jausmas, tarsi šiose erdvėse pleventų dvasia, būtent profesoriaus ir peizažisto, kurios gyvastį ir palaiko ši aplinka. Ne pats fakultetas, bet jame pulsuojanti kūrybinga mąstymo kryptis. Nuostabu, kad jai čia atsirado vietos. Matosi, kad tai jauna valstybė.

Gražus keturkampis kiemas pavadintas pirmojo rektoriaus Petro Skargos vardu. Apačioje arkinės galerijos, būta jų ir viršuje, bet rusai jas užmūrijo. Rusams mažiausiai rūpėjo grožis ir architektūra, labiau šiltos patalpos viduje. Žinoma, nebūtina Kleopatros vėrinius vertis į batus, bet, manau, tam tikromis aplinkybėmis galima ir tai. Virš arkinių galerijų niša; madonos ten nebėra, bet įrašas dar matosi.

Universitetas turi savo bažnyčią, kuri yra tokio pat amžiaus kaip ir jis pats. Kiek jau bažnyčių aplankiau, dar daugiau jų laukia; vis dėlto reikės riboti jų lankymą, kitaip gresia persisotinimas. Pirmiausia pagerbiu zakristiją su rudos spalvos medine apdaila ir flamandų stiliaus kolonomis. Maniau, kad mediniai dirbiniai čia tik puošmena, bet netrukus nustebau, kai kaštelionas patraukė už jų, ir pasirodė, kad ten dėžės. Tuščios, matyt, jose buvo laikomos mokslinės paslaptys. O bažnyčios langai nuostabių spalvų – rytietiškai mėlynos ir geltonos. Nuo choro žemyn žvelgia Moniuškos biustas; šio lenkų operų kūrėjo vardą pirmą kartą išgirdau Lenkijoje, jis buvo vargonininkas. Čia ir atminimo lentos, didinga grafų Oginskių šeimos koplyčia, joje net specialūs vargonai. Į šią bažnyčią renkasi studentai, kai jiems teikiamas daktaro laipsnis. Tai labai sena viduramžiška tradicija. Kaip jauna valstybė elgsis su tais senais reliktais? Žmonės juos puoselės: trečdalis iš puikybės, trečdalis visai rimtai, trečdalis tam, kad paerzintų kitus.

Pilsudskis, kuris čia mokėsi, pats atidarė universitetą. Kai kartą vakarojau su vienu lenkų karininku, jis man išdavė paslaptį, kad tądien Pilsudskį galėčiau pamatyti traukinyje: jis vyksta į netoliese esantį savo dvarą. Bet aš ten nesiveržiu. Netinku garbės rikiuotei. Esu per menka persona.

Rytais girdžiu griausmingus trimito garsus. Priešais viešbutį įsikūrusi gaisrinė. Pro vartus išvirsta vežimas. Jame nedidelė kuopelė bet kaip susėdusių ugniagesių, vilkinčių paprastais žalsvos spalvos drabužiais su blizgančiais metaliniais šalmais, kuriuos kaip tik dabar maunasi ant galvų. Šalmai turi kažką romėniško. Tose siūbuojančiose vežėčiose tarp vyrų išsižergęs stovi trimitininkas, su trombonu, ir pučia taip, kad žmonės sustoja gatvėje ir klausosi, taip gražiai jis triūbija. Į vežimą pakinkyti du uolūs bėri arkliai. Jie neskubėdami traukia vežimą gatvėmis ir gatvelėmis, narsiai artėdami prie gaisravietės. Kitas vežimas su keistu aparatu svyruoja iš paskos, ir ten blizga šalmai. Greičiausiai veža pumpavimo aparatą. Už jo kiti du melsvai dažyti vežimai su statinėmis. Jos pilnos vandens ir yra gabenamos per miestą ten, kur kilo gaisras. Galiausiai paskutinis vežimas su ryžtingai nusiteikusiais pareigūnais ir keliais civiliais. Visi darda į įvykio vietą. Jokių abejonių: ugnis bus nugalėta. Po pusvalandžio vėl trimituoja. Jie grįžta. Gaisras užgesintas. Arba jo nė nebuvo.

Kaip norėčiau patirti daugiau lenkiškumo, daugiau lietuviškumo, daugiau rusiškumo. Bet kalba mane riboja. Ir mažai turiu palydovų. Išvykęs iš Varšuvos jaučiuosi visai apleistas.

Miesto centras aptriušęs, senoviškas, susispaudęs. Šiaurinė miesto dalis visai kitokia, jos veidas šiuolaikiškesnis. Didžioji prekybinė Adomo Mickevičiaus gatvė driekiasi per miestą iš rytų į vakarus. Rytiniame gale ji baigiasi ties Katedros aikšte ir Pilies kalnu.

Mickevičiaus gatvėje, apaugusioje tankiomis medžių eilėmis, daug gražių parduotuvių. Erdvios vaisių prekyvietės stebina prekių gausa. Keli knygynai; vitrinos pilnos vien rusiškų knygų. Neblogai atrodantis „Bristolio“ viešbutis. Geriausias miesto restoranas, dvi kavinės, siūlančios fantastišką rusiškų pyragų ir saldainių asortimentą. Ten jais nukrauta didžiausia salė; nesuprantu, kas visa tai suvalgys. Kiek giliau nuo gatvės Lenkų teatro³ pastatas, pagarbiai prieinu arčiau.

Johnas Cooganas, „Tegyvuoja karalius“⁴: gal tas Johnas ir gali ką nors pasiūlyti, bet dresuoti gyvūnai ir vunderkindai man atgrasūs. Man gėda į juos žiūrėti. Gatve traukia ūkininkų kinkiniai, dažniausiai jie važiuoja gurguolėmis, mat kelias tolimas ir jie bijo užpuolikų. Vadeliotojai pėdina šalia. Yra ir visai nedidelių vežimų; ūkininkai avi avies odos batus, dėvi juodus arba baltus kailinius, aukštas kailines arba dirbtinio kailio kepures.

Bet pamatyk, kas ten stūkso apsisiautęs rudeniškai gelsvai ruda lapija, – tai Pilies kalnas, o ant jo pirmykštė senojo Vilniaus vieta. Buvo toks lietuvių didysis kunigaikštis Gediminas, kuris ant kalno pastatė pilį. Apačioje, pagoniškoje šventykloje, degė ugnis. Pirmasis lenkų ir lietuvių karalius Jogaila, už kurio – pagal sutartį – buvo ištekinta gražioji, švelnioji Lenkijos Jadvyga, pasikrikštijo ir nugriovė tą šventyklą. Jos vietoje pastatė Stanislovo katedrą, taip kerštaudamas krikščionybei. Krikščionis, pamatęs tą baisų pastatą, turėtų vėl atsiversti į pagonybę. Nieko gero iš tokių priverstinių santuokų ir negali tikėtis. Bažnyčia panaši į graikų šventyklą arba lenkišką miesto teatrą. Vyslos Antika. Tą santuoką išardė mirtis, Lenkija ir Lietuva vėl tapo atskiromis valstybėmis, bet Katedros neįmanoma buvo pakeisti. Šventasis Kazimieras ten guli sidabriniame, tūkstantį du šimtus kilogramų sveriančiame karste; Katedroje stovi aštuonios sidabrinės lenkų karalių skulptūros, bet „net visi Arabijos aromatai…“⁵. Atskirai nuo šios graikų šventyklos, arba miesto teatro, stovi varpinė; dažnai vidurdienį praeinu pro ją ir girdžiu trimito garsus. Vyrukas viršuje trimituoja į visas keturias puses. Man paaiškina: tai lenkų kareivis, o trimitavimas yra jų įgulų tradicija. Iš Pilies kalno papėdėje esančio parko rusai išsivežė savo Puškino paminklą. Jiems buvo reikalingas metalas. Atsitraukus [rusų armijos generolui Pavelui] Rennenkampfui čia buvo pagrindinė vokiečių vadovybės būstinė; miesto parke vidurdienį skambėjo vokiška muzika. Suolai ir dabar tebestovi kaip poilsio parke.

Ant kalno. Raudoni mūrai; pasak legendos, iš čia veda tunelis į netoliese esančius Trakus. Apačioje raudonų plytų kareivinės, geltonuojantys krūmynai kalno šlaituose, tamsi spindinti upės tėkmė: Vilija. Apačioje daugybė namelių raudonais stogais, vežimai, bildesys. Toliau, už manęs, vienas šalia kito stovi trys kryžiai – netikėta: sako, kad tai lenkai, kurie generolo Muravjovo įsakymu ten buvo nužudyti 1863 metais. Nieko nepamirštantys lenkai dar okupacijos metais ėmėsi šių kryžių statybos. Ir patranka: šūviais iš šios patrankos rusai kasdien dvyliktą valandą paskelbdavo vidurdienį. Kiek senų tradicijų: akademinės iškilmės bažnyčioje, trimitavimas, patrankos šūviai. Šiais laikais jau visur pilna laikrodžių, bet kaip lėtai tai pasiekia valdžios institucijas. Ilgai grožiuosi skaidriu Vilijos upės vandeniu, kuriame atsispindi dangus, už jos – miškų vainikas.

 

Vertė Agnė Blaževičienė