Elegija motinai
Ana Auzinia (g. 1975) – latvių poetė, dailininkė, literatūrologė, romano „Buveinė: Terezės dienoraštis“ (2021, liet. 2025, vertė A. M.) autorė. Auzinios tėvai – poetas, kritikas Imantas Auzinis ir prozininkė, latvių literatūros vertėja į rusų kalbą Irina Cygalskaja (Auzinia).
Eilėraščių ciklas Elēģija manai mātei – iš naujausio, penktojo, rašytojos eilėraščių rinkinio „Kopūstienė“, į kurį sudėti 2019–2024 m. rašyti kūriniai. Čia savitai plėtojamos kai kurios „Buveinės“ temos; atvirumas ir intymumas papildyti konceptualizmo žaidimais.
Ignės Grikevičiūtės nuotrauka
Elegija motinai
Irinai Cygalskajai (1939–2021)
1.
Mano susirašinėjimas telefonu su seseria daugiausia apie seną paliegusią mamą. Tiek daug vienodų minčių, bendra nekantra dėl pakrikusios atminties, pakitusios sąmonės, įnorių. Tarsi mudvi būtume dvigalvė būtybė, kaip Stumtraukis iš vaikystės knygos, kurią mums rusiškai skaitydavo mama, Baba Liolia ar Liuba. Sesuo – beveik aš, labiausiai aš visam pasauly, galbūt net labiau aš – bent jau atsimena ji daugiau. Neneigiu paklaidos, nesutampančių patirčių, tačiau niekas kitas juk nebežino tų šeimos paslapčių.
O mama tuo metu guli paplūdimy; tai vienintelė diena šią vasarą, kai ji nuėjo iki jūros, pati nuėjo kilometrą, o tada bejėgiškai išsitiesė ant pakloto. Pernai dar galėjo sėdėti, prieš keletą metų – dargi įbristi. Neįtikėtinai sulysusi, ir kokios dabar plonos tos rankos, kažkada mane nešiojusios, anuomet jos buvo šiurkščios ir rudos, bet dar tvirtos. Paskutinė mamos galimybė suartinti mane su seseria: ji tapo bendra mūsų prieše, kad mudvi kasvakar aptarinėtume strategiją.
Balti debesys, kibirėliai, smėlio bokštai, viskas atrodo kaip tąsyk, švelnus dvelksmas ir įkypa saulė. Liekna pojaunė moteris pasirodė paplūdimy vilkėdama suknutę su drugeliais, įdegusi, stangri. Tą vasarą ji pradėjo mane, o dabar ji nulūžęs stiebelis smėly, bet aš ieškau sesers telefone, ir ekranas vilnija atidžiu švelnumu viena kitai lyg sau. Pliuškenimas, spiegimas, juokas; bendra praeitis, rūpesčiai, bėdos; bendras priešas, bendra meilė.
2.
Aš nenoriu skambinti mamai,
nes pokalbis nepavyks,
ji šnekės nesąmones,
sakys, kad buvo čia pat už namų, nors gelbėtojai rado ją
net už pusantro kilometro prie paplūdimio tinklinio;
ji ginčysis, sakys, kad neklauso interneto bankas,
arba pasakos apie praeitį, ką jau moku atmintinai,
bet nesakys, ką iš tiesų norėčiau išgirsti,
nes į tai niekad nekreipė dėmesio;
ji sakys buvusi parduotuvėje „Maxima“,
nors jos amžiaus žmonėms dabar ypač patartina izoliuotis;
ir tvirtins, kad prieš savaitę ligoninės išduota medicininė kaukė
visai dar gera;
jai netiks joks patarimas, jokie vaistai;
visi atnešti valgiai pasidarys nebeskanūs po pirmųjų kąsnelių;
ji pyks, kad ją kontroliuoju,
bet pati mane mokė, kad tai ir yra rūpestis,
o aš neturiu laiko vien išklausyti, prablaškyti, skirti dėmesio;
nenoriu skambinti, nors reikėtų, kol dar įmanoma,
kol ji atsiliepia, nors ir atsakymas erzina,
nes aš nenoriu girdėti, kad viskas savo vaga,
nes, po velnių, kas savo vaga? liga? senėjimas? laikas?
O pakalbėjusi eisiu į lauką ir sutrešusias sandėliuko lentas spardysiu.
Aš nenoriu jai skambint, nors vėliau dėl šito gailėsiuos.
Aš nenoriu skambinti mamai, nes ji miršta,
o aš neturiu komunikacinės patirties tokiais atvejais.
3.
jei sakysiu sudievu, tu mirsi
jei pasiųsiu velniop, tu mirsi
jei neišgirsiu skambučio, tu mirsi
jei atsiliepsiu, irgi numirsi
jei prašysi atleisti, tu mirsi
jei neprašysi, irgi numirsi
jei aš prašysiu atleisti, tu mirsi
jeigu nespėsiu, vis tiek mirsi
jei sakysiu, kad myliu, tu mirsi
jei nepasakysiu, tu mirsi
jei stipriai apkabinsiu, tu mirsi
jei neapkabinsiu, vis viena numirsi
4.
mano motina buvo maištininkė
maža mergaitė niūriai žvelgė iš padilbų
Maskvoje, evakuacijoje ir Raunos gatvėje
ji netikėjo Dievo
netikėjo Leninu ir Stalinu
komunizmu ir Latvijos nepriklausomybe
socialdemokratais ir feminizmu
netikėjo gydytojais ir vaistais
nors daktaras Zvirgzdinis
implantavęs dirbtinę aortą
padovanojo jai dar penkiolika metų
mano motina buvo gražuolė ir troško dėmesio
jos kojos buvo lieknos ir aukšti klubai
jaunystės nuotraukose jinai taip šelmiškai šypso
veltui mokyklos direktorė trynė
tamsius jos antakius seilėm suvilgyta nosine
iki septyniasdešimties ji neturėjo gerų drabužių
bet dargi didžiuodavos, kad vis tiek
neatsigindavo gerbėjų visą gyvenimą
mano tėvu ji patikėjo iškart
ypač plėšiniuose, kai jis slapčia mamą maitino
kaimiškais lašiniais
mano motina nevilkėjo vestuvių suknelės ir vestuvių nebuvo
nebuvo vestuvinio žiedo
jie susirašė ir namuose pavalgė torto
o į kaimą pas tėtės tėvus
ji pirmąsyk atvažiavo tiktai po metų
su mano seserimi, kuri jau mokėsi šliaužioti
ir Baba Liuba, kuri prižiūrėjo seserį
o vakarais ėjo klausytis lakštingalų
jie važiavo Neretos autobusu ir išlipo Susėjos posūky
ir senelė ten laukė su arkliu
kaip padarysi, taip bus gerai, sakė ji
bet Otas nori sriubos, mokė teta Betija
nežinau, ar mano motina tikėjo Chruščiovo atlydžiu
manau, tada ji buvo gan linksma ir nerūpestinga
tarp manęs ir sesers šešiolikos metų skirtumas
motina kurį laiką tuomet dirbo Latvijos radijuje
ūžavo su Aina ir Maija Silmale
šitai joms leido, bet į Paryžių neleido
motina miegojo naktimis, kai tėvas rašydavo
ir rūpinosi manimi rytais, kai jis miegodavo
sykį, kai tėtė svečiams ir vėl ėmė pasakot apie Ameriką
ji juos paliko, bet ištikimiausieji vis dėlto ir kitąkart pasirodė
didžiąją dalį gyvenimo ji neturėjo savo darbo kambario
o kai jau turėjo, dažniausiai nebūdavo laiko ten dirbti
ji troško rašyt net tada, kai paprastučio teksto nebesuvokė
vylėsi, kad padės ligoninė, sanatorija ar kūrybos namai
paskutiniais mėnesiais ji regėjo dokumentinius filmus apie savo gyvenimą
o gal veikiau, koks jis būtų buvęs
jei Tarybų Latvijos rusų literatų aplinkoje
kas nors būtų bent kiek nutuokęs apie moterų rašymą
galbūt Maskvos literatūros instituto bendrabučio kamputy
kažkas panašaus buvo įmanoma
mano motina netikėjo Jevtušenka ir netikėjo Zieduoniu
netikėjo latviais ir latvėmis
namų šeimininkėmis ir sumuštinukais su sūriu
iš savo funkcinės lovos pakeltu galu
ji stebėjo, kaip už mūsų lango Carnikavoje
statoma „Baltoji gvardija“
kažkur už Lynų gatvės
kur paprastai matyti užžėlęs kanalas
žiemą atrodąs tarsi iš Breigelio paveikslo
kai sumaniau stoti meno mokyklon, nes perdėta mano savigarba
nepakėlė keturiasdešimt devintosios vidurinės autoritarinės disciplinos
motina mane triskart per savaitę vežiojo piešti pas Silviją
troleibusu per visą miestą
net tada, kai sesuo, būdama dvidešimt aštuonerių, tapo našle
o motina – antra mama sesers vaikams
bent kuriam laikui
mano motina buvo dvasinga penkiasdešimtmetė
introvertės žvilgsniu ir su ratilais po didžiulėmis akimis
su širdies nepakankamumu
ji plovė senosios Rozentalio mokyklos grindis už mane
tą žiemą, kai aš buvau valytoja
ir suglumo, kai mokymo dalies vedėja Bliūdė
po metų mane atleido iš tų pareigų, taip geidžiamų devyniasdešimtiniais
neva už prastą darbą
mano motina buvo inteligentiška poniutė
bet kokia atkakli ir užsispyrus!
paprastai ji pasiekdavo savo
kol aš ištekėjau
o po dvidešimties metų paliaubų ji mirė mano namuose
nors iki paskutinio veržėsi į savus, kur nebebuvo galima palikti jos vienos
ji netikėjo, kad mūsų kultūra žmogaus kūno gerovę iškėlė aukščiau už laisvą valią
mano motina buvo viena tų retųjų, mokėjusių nario mokestį Latvijos PEN
tačiau jai teko likti čia
kol Adažių laidojimo namų vaikinai išnešė jos kūną
aš jau žinojau – šįkart ji pralaimės
man tai nesuteikė džiaugsmo
5.
Visiškai paprastai, pandemijos meto laidotuvės, tik artimieji, tik lauke. Atvirame karste tu guli pavasario saulėje. Mes su kaukėmis, akiniai, aišku, rasoja, ir aš regiu baltą, gelsvą ir melzganą miglą. Man patinka kapinės kovo mėnesį, tiek daug šviesos.
Jei paskui tu sklęsi virš Andrejsalos, galbūt pastebėsi vaikiną tamsiu džemperiu su gobtuvu ir merginą rožiniais kailinukais. Ar dar žinosi, kad ten mano dideli vaikai, užsisakę gedulinius pietus pristatytinai iš „Ganbėjaus“, ir valgys juos prie vandens?
Iš: Kāpostu zupa. Rīga: Neputns, 2025
Vertė Audrius Musteikis
