LiteratūraVertimai
Mineapolio poema
Aš noriu, kad mane pastvertų
Koks didelis baltas, policijai nežinomas paukštis
Ir nuskraidintų tūkstančius mylių, kad kruopščiai paslėptų
Kuklų ir auksinį lyg kokį paskutinį grūdą,
Kupiną kviečių paslapčių ir slėpiningų gyvenimų
Bevardžių vargšų.
Ukraina
Ne stepėmis ir ne kalnais
išsidriekus tava geografija –
per pusrutulius milijonų širdžių
ir per dainų erdves neužmatomas.
Ne istorija sutvėrė tave,
o ilgesys tavo grožio.
Tu gimei kaip poezija, sielose,
ir tavo vardas skamba tarsi metafora.
Povai
Nieko keista, kad povų mylėtoją Tomioką taip apsvaigino tas įvykis: juk jis atskleidė povų esmę ir parodė, kad ekstravagantiška ne tik juos laikyti ir prižiūrėti, bet ir išžudyti. Dabar Tomioka kasdien mąstė apie povų egzistenciją; nuobodžiaudamas per pietų pertraukas darbovietėje jis spoksodavo į laivus uosto įlankoje, spindinčius melsvai ir žaliai kaip povo plunksnos.
Auksinė valstija
…atrodai laimingas, laimingas,
kad esi nenuspėjamas; nepažinus; nepasiekiamas…
Tu sakai, kad visada būtent šitai suvokei kaip laisvę.
Vampyras
Link manęs lėtai sklendžia trapus oro tvarinys. Nuo blyškaus jo veido pajuntu švelnų dvelktelėjimą. Blankaus raudonio lūpos virpa artėdamos link manųjų. Silpnai švytintis žvilgsnis tirpsta mano akyse. Miglotos rankos lėtai plaukia man prie kaklo. Perregimas kūnas geidulingai banguoja priešais mane. Krūtų šešėliai tai ryškėja, tai nyksta, tarsi dūmų debesėliai.
●
Štai kodėl neskaitykite vaikams pasakų prieš miegą.
Neišjunkite oro pavojų skelbiančio signalo.
Negailėkite apkabų.
Genocidiniame kare viskas taip surėdyta,
kad gyvieji turi pavydėti mirusiems.
O dabar – gyvenkite su tuo.
Loterija
Nors senojo ritualo žmonės nebeprisiminė ir senoji juoda dėžė buvo prarasta, jie vis dar žinojo, ką reikia daryti su akmenimis. Akmenų krūva kūpsojo berniukų paruošta, akmenys mėtėsi ir aikštėje pramaišiui su vėjo plaikstomais popierėliais iš dėžės. Ponia Delakroi stvėrė tokį didelį, kad turėjo jį nešti suėmusi abiem rankomis.
Po griuvėsiais
Ji miegojo savo lovoje,
niekada daugiau nepabudo.
Jos lova tapo jos kapu,
kapaviete po jos kambario lubomis,
lubos – kenotafas.
Jokio vardo, gimimo metų,
mirties metų, epitafijos.
Iš latvių poezijos [Vācietis, Neibarts, Viks, Vērdiņš, Šlāpins, Auziņš, Briedis, Kronbergs]
aš kas naktį
kaip ir anksčiau
rožes skinu
Tau,
Marija,
Edeno sode,
iš kurio seniai esu išvytas
Kaip kalbinami Katinai
Taisyklė elgesio saugaus:
Tylėk, kol Katinas paklaus.
Bet aš su tuo nesutinku.
Juos verta kalbint, nors sunku.
Atmink bendraudamas su jais:Familiarumo neatleis.
Lenkiesi, skrybėlę keli,
Kreipies „O Katine!“ į jį.
