Menų naktyje

 

Iš kūrybininkų giminės kilusi suomių rašytoja Leena Krohn (g. 1947) studijavo filosofiją, literatūrą, psichologiją, menotyrą. Vaikystės šeimoje giliai domėtasi teosofija, Rytų religijomis, ezoterika. Savo kūryboje Krohn nagrinėja žmogiškumo, sąmonės, moralės temas, o apie hibrotus, dirbtinį intelektą ir biomechaniką ji ėmė rašyti dar praėjusiame amžiuje. Gimtinėje laikoma kultine rašytoja, pirmosios jos knygos yra tapusios geidžiama retenybe. Kukli, giliamintė, paslaptinga asmenybė, dosniai apdovanota įvairiomis premijomis, įskaitant „Finlandia“ ir „Pro Finlandia“ (tiesa, šį medalį už nuopelnus kultūrai ji grąžino). Makabriška novelė Taiteiden yössä publikuota gyvūnijos temai skirtame ketvirtiniame naujosios literatūros žurnale „Granta“ (2017, Nr. 8), kurio suomiška versija leidžiama bendradarbiaujant su Helsinkio leidykla „Otava“.

 

 

Mane, kuri paprastai mėgaujasi vienatve ir retai nuobodžiauja, tą dieną apėmė nerimas. Temstant ir žiebiantis šviesoms jis išginė mane iš namų į miestą, į žmones. Nerimavau ne vien todėl, kad geriausia ir vienintelė draugė neatsakė į mano žinutes, bet ir todėl, kad laukiau kraujo tyrimų rezultatų. Baiminausi, kad rytoj mane pasieks liūdnos žinios, ir vyliausi, kad trumpas pasivaikščiojimas po vakarinį miestą išblaškys niūrias mintis.

Vos įžengusi į gatvę nustėrau nuo gaivalingo jos šėlsmo. Parduotuvės, kurios paprastai užsidarydavo popiet, dabar buvo plačiai atvertos, o pro mane žygiavo triukšmingi, karnavalinėmis kaukėmis išsipustę būriai. Bažnyčios parke buvo pristatyta stoginių, nuo kurių sklido tiršti kvapų debesys. Pažvelgusi pro valgančių žmonių pečius išvydau neregėtus etninius patiekalus, garuojančius popierinėse lėkštėse ir ant rabarbarų lapų.

Vakaro šurmuliui būta priežasties. Visiškai pamiršau, kad mieste vyksta menų naktis. Aikštėse, turgeliuose, prekybos centruose, geležinkelio stotyje ir viešajame transporte buvo demonstruojami meno kūriniai ar kažkas panašaus į juos. Tą naktį buvo atstovaujama visoms menų rūšims, kokias tik galima išgalvot. Šventės svečiai galėjo rinktis violončelės koncertus arba repo šou, grožėtis vaizdo projekcijomis ant namų sienų, tyrinėti iš pėdkelnių ir tuščių alaus skardinių sukurptas instaliacijas arba stebėti grafičių konkursą ir performansus. Net ir probėgšmis žvilgsnis į vakaro pasiūlą leido susipažinti su žmogiškosios veiklos įvairove – nuo klasikinės gitaros skambesio iki viešo meilės akto.

Ant knygyno laiptų dainavo barzdotas jaunuolis tamsiais antakiais. Stabtelėjau jo pasiklausyti: This is crazy, this is insane / And what im sayin i hope lord make them feel the pain, repavo jis. Vaikinas taip piktavališkai žvelgė į savo klausytojus, kad atsitraukiau iš pirmos eilės, į kurią nejučia buvau įstumta.

Anapus poeto skulptūros pastebėjau tamsiai apsirengusią, pakumpusią senolę, už pavadėlio vedžiojančią smulkų gyvūnėlį. Iš pirmo žvilgsnio jis man priminė juodą katę. Stebėjausi, kad kažkas į tokį masinį, triukšmingą renginį atsivedė murklę. Vargu ar čia vyraujanti komercinė dvasia patinka naminiam gyvūnui. Tačiau priėjusi arčiau nustėrau – tai buvo visai ne katė, net ne žinduolis. Būtybėje nebuvo nė lašo to meilumo ir vaikiško žmogiškumo, būdingo naminiams augintiniams. Tas padaras veikiau priminė kaži kokį vabzdį. Bekailė, gaubta nugara žvilgėjo lyg šarvas. Jis taip pat turėjo bent kelias poras kojų. Labiausiai panėšėjo į vabalą, bet kaip nariuotakojis buvo pribloškiančio dydžio. Sunku suvokti, kad kažkas norėtų laikyti tokį gyvį namuose. Pastebėjau, jog kojų, – o jų buvo trys poros, – sąnariai metališkai žvilga, o kiekvienos kojos gale stirkso po keistą nagą.

Svarsčiau: tai negalėjo būti tikras gyvūnas, veikiau skaitmeninis žaislas-robotas, gal net koks hibrotas ar nanoaparatas, bet gal vis dėlto meno kūrinys, o galbūt visų jų sintezė. Nusprendžiau, kad vabalo vedžiojimas po miestą tėra viena iš gausybės meninių akcijų.

Pastebėjusi, kad moteris su augintiniu prisėdo ant suolelio poeto skulptūros paunksmėje, kiek nedrąsiai kitame suolo gale įsitaisiau ir aš. Atidžiau įsižiūrėjau į gyvūną.

– Atleiskite, – tariau kaimynei. – Ar galiu paklausti: jis tikras? Ar tai meno kūrinys?

Moterį mano klausimas pastebimai įžeidė.

– Ką turite minty? Žinoma, tikras, – atšovė.

– Tik pamaniau, – pasakiau moteriai, – gal tai vienas iš meninių projektų. Kadangi vyksta menų naktis. Gal šios būtybės tikslas yra kelti diskusiją. Sako, tokia meno misija.

Vabalo šeimininkė nepatenkinta nužvelgė mane, bet nieko neatsakė.

– Dar pamaniau, – vis dėlto išdrįsau tęsti, – gal tai savitas Kafkos pašlovinimas.

– Ko tokio?– paklausė ji.

– Tik šiaip mintis, – sumurmėjau.

– Nepažįstu, – tarė ji. – Net nežinojau, kad vyksta kažkokia ypatinga naktis. Vedžioju jį parke kiekvieną vakarą. Bet šiandien čia tikras balaganas. Tuoj mamytė parves tave namo miegučio.

Ji pasilenkė ir patapšnojo augintinio šarvą taip, kad tas sutuksėjo.

– Jis tikrai gyvas? – darsyk pasitikslinau.

– O kaip jūs manot? – atšovė ji.

Tą pat akimirką galutinai įsitikinau jo tikrumu, nes būtybė, tarytum supratusi, kad šnekamės apie ją, šiek tiek pakreipė savo glotnią galvą ar šarvą. Atlikti šį judesį jam buvo išties nelengva, nes vabalas neturėjo kaklo. Viena iš jo ilgų antenų tarytum pailgėjo ir brūkštelėjo man per blauzdą. Burnos organai buvo panašūs į žiogo – jie krutėjo išilgai. Pamaniau, kad panorėjęs turbūt skaudžiai įkąstų. Ir nebuvau tikra, kad jis neturi tokių kėslų.

Gyvūnas paropojo arčiau suolelio galo, kur sėdėjau. Pavadėlis įsitempė, o jo nagai įsirėžė į žvyrą. Pastebėjau, kad jis turi daugiau akių – atrodė, jog jos visos buvo nukreiptos tiesiai į mane. Didžiausios akys buvo didelės ir juodos kaip nafta, jose atsispindėjo švenčiančio miesto žiburiai. Šis daugiaakis žvilgsnis nupurtė mane lyg staiga kilęs skersvėjis.

– Argi ne mielas? – paklausė augintinio šeimininkė lyg motina apie savo vaiką. Nežinojau, kaip reaguoti, tad patylėjau.

– Ar žinojote, kad yra 450 000 vabalų rūšių? – netikėtai paklausė ji.

– Tai bent! O kokiai rūšiai priklauso jūsų augintinis? – pasiteiravau.

– Tai visiškai nauja rūšis, – atsakė moteris tiksliau neįvardindama, nors vargu ar iš tos žinios man būtų naudos.

– Ar tai patinas, ar patelė? – vis dėlto tęsiau pokalbį.

– Nei tas, nei tas, – atsakė ji. – Kodėl turėtų būti?

Trūktelėjau pečiais. Būtų visai smagu sužinoti jo lytį, jei jau klausiu. Nė neišmaniau, kaip vabalai, – jei šį padarą laikysime vabalu, – dauginasi.

– Paprastai gyva būtybė priklauso kuriai nors iš dviejų lyčių, bent jau žmonių pasaulyje, – pridūriau.

– Visiška netiesa! – atkirto ji.

Sumojau, kokia nekorektiška mano pastaba. Kaip galėjau pamiršti? Juk mažieji piliečiai jau pradinėse klasėse mokomi, kad skirstymas į vyriškąją ir moteriškąją lytį tėra socialinis ir kultūrinis susitarimas ir kad kiekvienas žmogus turi teisę pats nuspręsti, kuriai lyčiai priklausyti ar nepriklausyti. Kad ir kaip būtų, vis tiek buvo sunku suvokti, kad panašių konvencijų esama ir vabalų pasaulyje.

– Ar žinojote, kad trisdešimt procentų visų gyvybės rūšių sudaro vabalai? – pasiteiravo moteris.

– Ir to nežinojau, – atsakiau.

Iš tikrųjų nebenorėjau su šia persona tęsti jokios kalbos ir jau stojausi eiti. Gailėjausi, kad apskritai įsivėliau į šį pokalbį.

– O netrukus bus gerokai daugiau, – tęsė ji.

– Atleiskite, – ištariau. – Daugiau ko?

– Daugiau nei trisdešimt procentų.

– Nejau? Kodėl gi?

– Nes vabalai sugeba išlikti, o žinduoliai – ne. Jie neatsparūs nei radiacijai, nei virusams, nei meteorams, nei dronams, nei potvyniams, nei žemės drebėjimams. Anksčiau ar vėliau išnyks visi žinduoliai. Visi iki vieno!

Šią žinią ji paskelbė su tokiu pasitenkinimu ir garsiai sučepsėdama raukšlėtomis lūpomis, tarytum ta mintis ją smarkiai džiugintų, lyg pati nebūtų žinduolis.

Tačiau dabar atidžiau pažvelgusi į ją suabejojau: gal ji iš tikrųjų nėra žinduolis? Moters nugaros išlinkis stebėtinai priminė jos augintinio kūno linijas, o į lietpaltį panašus drabužis buvo pasiūtas iš tamsiai mėlynos žvilgios medžiagos, primenančios kietą vabalo šarvą.

– Tik pažvelkit į juos! – ji dėbtelėjo į žmonių minią, kvatojančią ir klegančią skirtingomis kalbomis. – Kaip manote, ar jie nusipelnė ateities?

Iš kur tokia neapykanta žmonijai? – pamaniau sau kraipydama galvą ir nusigręždama nuo vabalų.

Tik dabar pastebėjau aukštai virš mūsų, virš plataus parko tako, tarp dviejų gatvės žibintų, įtemptą lyną, ant kurio balansavo jaunuolis, tiksliau, dar visai vaikas. Svirduliuojantį, lėtą berniuko ėjimą ant lyno minia lydėjo atodūsiais ir šūksniais. Akrobato žvilgsnis buvo giliai susitelkęs, lūpos šiek tiek pravertos, mažytis veidas tvaskėjo vidinės energijos šviesa. Apsauginio tinklo nesimatė niekur. Aštrus mėnulio pjautuvas jau buvo pakilęs virš miesto. Atrodė, kad ties mano stovėjimo vieta jis kėsinosi perpjauti lyną.

Laikykis, laikykis! – meldžiau mintyse, pamiršusi savo rūpesčius. Vos keli metrai beliko, du, vienas… Tik nepaslysk, nesuklupk, nenukrisk! Dar žingsnelis. Ir dar vienas!

 

Vertė Rūta Marija Viljamaa