Literatūra
Beldimas į duris
Kitą dieną 8 val. ryte suskambo telefonas: „Labas rytas, jus trukdo rašytojo Peterio Ustinovo kuratorius. Ponas gali jus priimti 9.30 penkiolikai minučių išgerti puodelį kavos savo apartamentuose „Vier Jahreszeiten“.“ Išmušė šaltas prakaitas, akimirksniu susivaldžiau ir tuoj pat puoliau į mūšį.
Vienatvėje
Visgi tai gražu. Žiemoje slypi kažin kas pasakiško. Pasaulis veriasi platus ir aiškus, takai siauri, o keliaujančiųjų jais ne-daug, todėl iš kiekvieno jų tikimasi kažko ypatingo, iš kiekvieno namo, į kurį įžengiama, ‒ nuotykių, nes pasaulis už lango toks tylus, o viduje širdis plaka taip džiugiai, kupina laukimo. Žinoma, galima klysti, bet tik iki tos akimirkos, kai į kambarį įnešama spindinti eglutė…
Menų naktyje
Tačiau priėjusi arčiau nustėrau – tai buvo visai ne katė, net ne žinduolis. Būtybėje nebuvo nė lašo to meilumo ir vaikiško žmogiškumo, būdingo naminiams augintiniams. Tas padaras veikiau priminė kaži kokį vabzdį. Bekailė, gaubta nugara žvilgėjo lyg šarvas. Jis taip pat turėjo bent kelias poras kojų.
Naktį viskas kitaip
Mano pačios košmaruose beveidžiai plėšikai nužudydavo mamą arba pagrobdavo ją į Sovietų Sąjungą. Sapnai mišo su tikrove. Buvau ir užkietėjusi somnambulė: paryčiais kartais prabusdavau balkone ar laiptinės aikštelėje. Klejodama nuo raudonukės temperatūros regėjau haliucinacijas su plazdančiomis, čiauškančiomis žvaigždėmis, kurios kvietė pas save. Ant miegamojo lentynos sėdėjo liesas, klastingas vyras, kuris nesutiko niekur išsinešdinti.
Mirjana Bračko: „Mažųjų literatūrų“ šalys turėtų labiau bendradarbiauti“
Daugeliu atvejų leidėjai domisi apdovanojimus pelniusiomis knygomis. Leidyklos į mane kreipdavosi tik tada, kai pasirodydavo romanai, laimėję Europos Sąjungos literatūros premiją. Šiandien situacija niekuo nesiskiria. Kroatijoje daugiausia išleidžiama vertimų iš anglų kalbos.
Savi vaiduokliai
[Shirley Jackson] veikėjai, o ypač veikėjos – jaukiai nevykėliškos ir suprantamos, ilgainiui kaip fokusininkai iš juodos dėžės pradėjusios traukti savo keistenybes, pamažėl augina skaitytojo nepasitikėjimą. Ir abejonę – ar tikra yra tai, kas iš pradžių rodoma kaip priešprieša „netikram“ ir paranormaliam pasauliui? O gal būtent šis yra tikresnis?
Nečiupinėtoji lituanistika (1)
Tokios keistenybės dar nebuvau skaičiusi. Eiliuota poema, matyt, su ambicija parašyti tautinį epą: joje veikia senieji lietuvių dievai, tokie kaip Perkūnas ar Akapirmas. Vaizduojami kunigaikščio Kęstučio valdymo laikai. Trys jaunos merginos, besimaudydamos jūroje, pakliūva į undinų rankas, yra surišamos ir pristatomos į jūrų dievo Bangpūčio dvarą…
Ruduo šalia uždaryto teniso korto
paklydusį teniso kamuoliuką lėtai
kapoja klevų ir liepų lapų raketės
tai bent ilga partija
Mineapolio poema
Aš noriu, kad mane pastvertų
Koks didelis baltas, policijai nežinomas paukštis
Ir nuskraidintų tūkstančius mylių, kad kruopščiai paslėptų
Kuklų ir auksinį lyg kokį paskutinį grūdą,
Kupiną kviečių paslapčių ir slėpiningų gyvenimų
Bevardžių vargšų.
1955 metų žiema – pirmoji kelionė į Jančius
Neseniai buvo miręs Stalinas ir iš Sibiro pradėjo grįžti suvargę, bet likę gyvi mūsų žmonės. Supratau, kad Tamas atėjo prašyti kaimynų kuo nors – javais ar bulvėmis – sušelpti, nes rado išplėštus namus ir atimtą ūkį. Tą dieną ypač pajutau tą tikrąjį Užnemunės, arba Suvalkijos, žmonių gyvenimo supratimą, jų uždarą būdą.
