Beldimas į duris
2003 metai išakėjo mano atmintyje ryškius kultūrinius randus. Hamburge vyko vokiečių ir amerikiečių filmo „Liuteris“ premjera, į kurią buvau pakviestas bičiulių, ir tais pačiais metais pasauliui pristatyta knyga „Atsargiai! Prietarai“ (Achtung! Vorurteile). Abiejų šių įvykių ašimi buvo 82 metų aktorius, režisierius ir rašytojas seras Peteris Ustinovas. Knygos pristatymą ir spaudos konferenciją moderavo profesorius Haraldas Wieseris (vėliau jis tapo geru mano draugu ir vedliu po intelektualinį kultūrų labirintą).
Į uždarą renginį prabangiame Hamburgo viešbutyje „Vier Jahreszeiten“ („Keturi metų laikai“) prasmukau užsimaukšlinęs ant galvos Lietuvos žurnalisto Šreko kaukę. Niekas nesuabejojo mano aktorine įtaiga, tad užėmiau garbingą vietą parteryje. Spaudos konferenciją filmavo garsiausios Vokietijos televizijos stotys, BBC, „Arte“ kanalas. Mikrofonas su nuobodžiais klausimais keliavo per išrinktųjų žurnalistų rankas, kol galiausiai, lyg karšta bulvė Charlie Chaplino delnuose, atsidūrė mano rankose. Nebuvau tam pasiruošęs, bet kaip gimininga režisūrinė siela suformulavau klausimą: „Kas jums, maestro, yra namų ilgesys?“ Ustinovas, sėdintis ratukuose, užsivedė, vos nepašoko iš vežimėlio. Jo akys sužibo ir jis atsivėrė, prisiminė močiutės iš Odesos lopšinę, mamą, tėvus ir tolesnį klaidų bei sudėtingą savo giminės emigracijos kelią.
Po konferencijos vyko nedidelis intymus furšetas su kava ir pyragaičiais. Prie manęs priėjo profesorius Haraldas Wieseris, padėkojo už klausimą ir maloniai pristatė lietuvių žurnalistą kaskadininką serui Peteriui Ustinovui. Mano rankose atsidūrė rašytojo knyga su autografu, tačiau pabudusi „žurnalistinė“ aistra troško asmeninio susitikimo ir interviu su kūrėju. Deja, į jokią Ustinovo užimtumo programą manęs įterpti asistentai negalėjo, visa darbotvarkė buvo kimšte užkimšta! Teko pasitenkinti keliomis trumpomis buvimo drauge su rašytoju akimirkomis ir vos ne sakralia knyga rankose. Pasikeitėme su Haraldu Wieseriu telefono numeriais ir sutarėme ateityje susitikti. Šiltai atsisveikinome ir seras Peteris Ustinovas ratukais buvo išvežtas iš salės.
Kitą dieną 8 val. ryte suskambo telefonas: „Labas rytas, jus trukdo rašytojo Peterio Ustinovo kuratorius. Ponas gali jus priimti 9.30 penkiolikai minučių išgerti puodelį kavos savo apartamentuose „Vier Jahreszeiten“.“ Išmušė šaltas prakaitas, akimirksniu susivaldžiau ir tuoj pat puoliau į mūšį. 9 valandą 30 minučių perėjau viešbučio „Vier Jahreszeiten“ face control postą ir pabeldžiau į aktoriaus kambario duris…
„Laba diena, Lietuva!“ – pasveikino mane seras Peteris Ustinovas lietuvių kalba. Žagtelėjau. Man atvipo žandikaulis.
Asistentas pasodino mane į krėslą priešais meistrą ir išeidamas iš kambario įsakmiai perspėjo: „Jūsų dispozicijoje tik 15 minučių.“ Mano nuostabai, Ustinovas, išlydėjęs savo padėjėją, užrakino kambario duris. „Na, pakalbame.“ Jokių diktofonų aš neturėjau, tik nedidelę videokamerą, tad mano žurnalisto įvaizdis neatitiko standartų. Aš to ir neslėpiau, atsivėriau nuo pirmų žodžių ir papasakojau rašytojui savo kūrybinio nuotykio esmę. Ustinovas tik nusijuokė: „Teisingai darai, taip ir turi būti!“ Pasaldinau kavą ir žiūrėjau meistrui į akis.
„Taip, aš lankiausi Lietuvoje 1985 metais slapta. Sėdau į traukinį Maskva–Vilnius ir per naktį atvykau į Lietuvą. Tuo metu Sovietų Sąjungoje sukau dokumentinį filmą apie Rusiją. Man labai patiko Vilnius, susipažinau su nuostabiu žmogumi, dirigentu Sauliumi Sondeckiu ir vėliau susitikdavau su juo slapta Vakaruose. Tada aš labai nustebau, kad niekas Lietuvoje beveik nežino apie mano draugą, pasaulinio garso britų aktorių, lietuvį, teatro ir kino legendą Johną Gielgudą.“
Daug ko mes nežinojome, netgi apie patį baroną von Ustinovą labai miglotai ką nors girdėjome.
1985 metais Didžiojoje Britanijoje buvo sukurtas televizijos filmas „Trylika prie pietų stalo“ (Thirteen at Dinner, rež. Lou Antonio) pagal Agathos Christie romaną „Lordo Edžvero mirtis“ (Lord Edgware Dies, 1933). Šiame filme Erkiulio Puaro vaidmenį sukūręs Peteris Ustinovas laiką ekrane dalijosi su lietuvių kilmės aktoriumi Johnu Gielgudu (1904–2000). Ustinovas šeštojo dešimtmečio pradžioje išgarsėjo vaidmenimis monumentaliuosiuose filmuose „Quo Vadis“ ir „Spartakas“. Už vaidmenį pastarajame jis buvo apdovanotas „Oskaru“. Dar vienas prestižinis Amerikos kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimas jam skirtas už vaidmenį „Topkapyje“. Ustinovas iš viso suvaidino keturiasdešimtyje filmų. Paskutinis jo darbas buvo „Liuteris“ (2003). Jame aktorius įtaigiai suvaidino Frydricho Išmintingojo vaidmenį, tai tikras atminimo akmuo Saksonijos kurfiurstui Reformacijos gynėjų sienoje. Didžiulio populiarumo daugelyje pasaulio šalių Ustinovas sulaukė ne tik už aktorystę – jis pasižymėjo įvairiapusiu talentu. Per pusę šimtmečio seras Peteris Ustinovas sukūrė scenarijus devyniems filmams, daugiau kaip dešimt romanų ir pasakojimų, taip pat per 20 teatro pjesių. Jis keliavo po pasaulį kaip komikas ir konferansjė.
UNICEF organizacija įkurta 1946 metais, ji veikia daugiau kaip 190 pasaulio valstybių ir teritorijų bei turi daugiau kaip 13 000 darbuotojų. Tarp pirmųjų ambasadorių buvo tokie įtakingi vardai kaip aktorė Audrey Hepburn ir seras Peteris Ustinovas.
Neįtikėtina… prieš mane sėdi žmogus-kalnas, o aš geriu jo papėdėje kavą su šventojo kalno dvasia. Įjungiu savo mini videokamerą, o ji ima ir užsikerta, visai kaip šovinys vamzdyje prieš lemtingą šūvį į galvą. Nieko negaliu įrašyti, nufilmuoti, užfiksuoti! Apsišaukėlis Lietuvos žurnalistas Šrekas skęsta savo paties melo kloakoje. Tačiau meistras tik šypsosi, net nereaguoja į trikdžius, jam malonu su manim bendrauti. Ustinovas pasakoja apie Virgilijų Alekną, laimėjusį aukso medalį Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse: „Aš ilgai stebėjau Virgilijaus veidą per apdovanojimus kylant aukštyn Lietuvos vėliavai ir skambant Lietuvos himnui. Net pats pakilau nuo žemės prieš televizoriaus ekraną. Kiek išaukštinimo, garbės ir laimės buvo sportininko veide. Jis didžiavosi savo maža, bet galinga valstybe. Pasaulis nieko nežinojo apie Lietuvą, o staiga, numetus skridinį už horizonto, visi pamatė ir išgirdo žodį Lietuva! Apie tai aš parašiau savo knygoje Achtung! Vorurteile. Ši knyga yra apie išankstines nuostatas, prietarus. Išankstinis nusistatymas yra piktadarys pasaulio istorijoje!“
Ne tik šiurpuliukai bėgo mano nugara, bet kažkas aštriais virbalais, lyg varganais mano šonkauliais, mezgė trispalvę pasididžiavimo skraistę. Laisvės instinktas ir Nepriklausomybės vėjai atpūtė mane į šią žmogaus-kalno papėdę.
Mūsų pokalbis nesibaigė po pirmojo kavos puodelio. Laiką matavau pagal varstomų tualeto durų girgždesį. Kava ne tik bėgo į mane, bet ir nesuskaičiuojamais litrais ištekėjo iš visų talpyklų į Elbę. Po pusantros valandos mudviejų pokalbio pasigirdo desperatiškas ir agresyvus beldimas į duris.
Aktorius ramiai privažiavo prie pragaro vartų ir be jokių ceremonijų atvėrė savo krūtinę priešų šūviams. Asistentas dar spėjo mus nupyškinti savo muiline ir nuotrauka liko vienintelis ir nenuginčijamas susitikimo faktas. Už geležinių vartų grūdosi armija kameromis ir fotoobjektyvais ginkluotų spaudos kovotojų. Turėjau prasibrauti pro degantį keiksmų ir riksmų tunelį. Šiaip taip atsidūriau lauke šalia Alsterio ir įkvėpiau gaivaus Hamburgo oro. Tada supratau – esu gyvas ir gyvensiu! Grįžau namo dvasinio pakilimo pagautas ir žodis žodin atkūriau savo pokalbį su seru Peteriu Ustinovu ant popieriaus lapo.
