1955 metų žiema – pirmoji kelionė į Jančius
Pradedu mokytis vakarinėje mokykloje Vilniuje
Teta Stasė su visa didžiule šeimyna Panevėžyje labai vargo, dažnai išvis nebūdavo ko valgyti. Vėlyvą rudenį gavau dėdės Leono laišką, kviečiantį atvykti gyventi pas juos. Labai gaila buvo palikti savo gražiąją mokyklą, drauges, mylimus mokytojus. Tačiau tetulė Stasė pradėjo kalbėti, kad važiuočiau į Vilnių, nes pas ją didžiausias skurdas ir alkanos dienos. Parašiau laišką Vitalei, klausdama, ką daryti. Ir ji patarė kraustytis į Vilnių. Tad 1950 metų žiemą, susidėjusi savo drabužėlius, išvykau. Nuvykusi sužinojau, kad Vilniuje nėra nė vienos vidurinės mokyklos, kur būtų mokoma prancūzų kalbos. Tad dėdė su dėdiene pasakė, kad man teks lankyti vakarinę mokyklą. Ką bedarysi, sutikau. Daug vėliau sužinojau, kad 7-ojoje vidurinėje mokykloje buvo dėstoma prancūzų kalba, bet aš turėjau visą dieną prižiūrėti mažąją Zitą – tam buvau pakviesta. Būtų pikta, jei nebūtų liūdna. Daug metų dėl to jaučiau nuoskaudą, būtų buvę daug sąžiningiau, jei man iš karto būtų pasakę teisybę.
Vilniuje pradžia buvo sunki. Iš nepaprastai gražios mergaičių gimnazijos teko persikelti į Vilniaus centre, apšiurusiame kieme, esančią Darbo jaunimo vakarinę mokyklą. Jos mokiniai buvo įvairūs darbininkai, kai kurie jų pagyvenę. Mano suolo draugė buvo tokia suvargusi moteris, kuri vakarais po darbo, palikusi mažą dukrelę kaimynams, stengėsi baigti vidurinę mokyklą. Įprasti naujoje mokykloje buvo gana sunku, visi čia buvo svetimi, neturėjau jokių draugių. Vakarais pamokos baigdavosi dešimtą valandą, bijodavau eiti namo – gatvės buvo tokios svetimos, tamsios, tuščios. Ypač nejauku būdavo ties Vilnelės tiltu. Sluškų rūmuose Kosciuškos gatvėje dar veikė kalėjimas, šalia kurio gatvėje dieną naktį stovėdavo kareivis su šautuvu. Todėl, kai pasiekdavau tą vietą, jau nebebijodavau. Tačiau slinko dienos, ir aš įpratau tiek Vilniuje, tiek naujoje mokykloje. Mokytis iš pradžių beveik nereikėjo, palyginti su mano naujais klasės draugais, buvau labai toli pažengusi. Mokytojai neatsidžiaugė nauja mokine, mane praminė Žibuokle. Vieną sekmadienio rytą į namus atėjo klasės auklėtoja – dėdė Leonas vėliau vis pasakojo, kaip ji gyrė Jūratę, jos išsilavinimą, darbštumą. Vilniaus vakarinėje mokykloje praleidau dvejus su puse metų – ją baigiau 1954 metais aukso medaliu (tik Švietimo ministerija šį medalį pakeitė į sidabro, nes tik toks mokyklai buvo skirtas).
Dėdienė su dėde skiriasi
Jau pusmetis gyvenau Vilniuje, Kosciuškos gatvės namo pusrūsyje pas dėdę Leoną ir Prancišką. Dienomis prižiūrėjau Zitą, vakarais mokiausi vidurinėje mokykloje. Dėdė Leonas gyveno gana linksmai, neretai „dingdavo“ keletui dienų, pranešdamas, kad vyksta į Kauną, į tekstilės fabriką atlikti revizijos. Pranciška viską suprasdavo, žinodavo, kad dėdė su kompanija smagiai leidžia laiką, bet neturėdavo ką daryti. Tai kartodavosi gana dažnai. Vieną kartą Pranciška nusprendė dėdę pagąsdinti. Rytą, išeidama į darbą, man pasakė, kad šį vakarą namo negrįš, o nakvos pas bičiulę. Paprašė dėdei Leonui to nesakyti, kad jis visą vakarą lauktų jos grįžtančios, nežinotų, kur ji.
Buvo pašėlusiai ilga diena, į mokyklą eiti negalėjau, nes ir vakare turėjau prižiūrėti mažąją Zitą (jai buvo treji metai). Jau vakarėjo, o dėdė Leonas namie nesirodė. Pasistačiau Zitą ant tvoros prie gatvės ir ėmiau laukti dėdės. Deja, visai sutemo, o dėdės nebuvo. Telefono tuomet neturėjom. Buvo labai neramu, aš gi didelė bailė, o lieku naktį visame didžiuliame name viena su mažyle. Paguldžiau Zitą į lovelę ir pradėjau sekti ilgiausią pasaką, kad tik ji neužsnūstų. Deja, po gero pusvalandžio Zitos akutės ėmė merktis ir kaip aš besistengiau ją sudominti, ji saldžiai užmigo. O dėdė Leonas taip ir negrįžo. Bijojau labai labai. Užgesinau šviesą ir sėdėjau klausydama, ar nelenda „plėšikai“, iki tol, kol pradėjo švisti. Tik tada atsiguliau. Rytą pasirodė Pranciška, kur dėdė – buvo neaišku. Pranciška man pranešė, kad ji pavargo, nebenori toliau gyventi su tokiu netikėliu, todėl nusprendė skirtis. Jau ir kambarį susirado. Ji, aišku, neabejojanti, kad aš liksiu gyventi su ja ir Zita.
Kai Pranciška išėjo į darbą, pasiėmiau Zitą ir nukeliavau į Telefonų stotį centre. Ten užsisakiau skambutį Vitalei. Laukti teko gana ilgai, pagaliau sujungė su Klaipėda ir išgirdau Vitalės balsą. „Vitaliuk, patark, ką man daryti. Pranciška su dėde Leonu skiriasi ir sako, kad aš turiu likti gyventi su ja.“ Vitalė labai nustebo. Ji pasakė, kad aš net nesvarsčiusi turiu likti gyventi su dėde Leonu ir Algiu (jis tada mokėsi technikume ir gyveno kartu), juk jie – mano artimi giminės, o Pranciška – svetima. Nusiraminusi grįžau namo, pasiryžusi pranešti Pranciškai savo sprendimą. Bet to nebereikėjo, namie vėl klestėjo taika ir ramybė, Pranciška ir Leonas eilinį kartą susitaikė. Ką gi – iki kito karto…
Vykstu į močiutės laidotuves
Jau gyvenau Vilniuje pas dėdę Leoną, dienomis prižiūrėjau mažą Zitą, virdavau pietus. Vieną dieną dėdei paskambino tetulė Stasė ir pranešė, kad mirė jos mamytė, o mano močiutė Kazimiera Semoškaitė-Semoškienė. Ji vargšelė jau dveji metai negalėjo vaikščioti, gulėjo lovoje. Prieš porą metų močiutė išėjo Panevėžyje į kiemą, paslydo ir susilaužė šlaunikaulį. Tada ją ligoninėje operavo, bet operacija nepasisekė, ji nebegalėjo vaikščioti ir visą laiką gulėjo. Gerai, kad sveikas ir stiprus buvo senelis Stanislovas Semoška, kuris ją su meile prižiūrėjo. O dabar aš vykstu į jos laidotuves. Pranciška pasakė, kad į Panevėžį važiuoja Dailės kombinato, kur ji dirbo buhaltere, sunkvežimis ir mane nuveš. Šalia vairuotojo sėdėjo kažkoks darbuotojas, jis man užleido vietą, o pats įlipo į kėbulą. Kai niekas iš namiškių nebematė, jis sustabdė mašiną, liepė man lipti į kėbulą, o pats atsisėdo kabinoje. Jaučiausi labai nuskriausta, be to, buvo baisingai šalta, o mano paltelis – plonut plonutėlis (neturėjau jokio žieminio palto, pirmąjį nupirko mamytė tik grįžusi iš lagerio ir kaip nekaltai nukentėjusi gavusi kompensaciją). Išvykstant iš Vilniaus Pranciška nurodė, kad po laidotuvių nuvykčiau pas Norą (ji dirbo Palėvenės spirito varyklos agronome) ir iš netoli esančio Subačiaus turgaus nupirkčiau sviesto. Nežinojau, kur ta Palėvenė, tik įsivaizdavau, kad iš Panevėžio reikia keliauti link Kupiškio. Ką gi, reikia, tad teks vykti ir surasti ne tik Norą, bet ir sviesto.
Palaidojom močiutę Panevėžio kapinėse, pasėdėjom, prisiminėm, kokia gera ji buvo mums visiems. Kai iš lagerio grįžo mamytė, ji močiutę perlaidojo – nuvežė į jos mylimų Paliepių kapines (ten jau buvo močiutės sūnelio Vladuko, kuris mirė mažas, kapas). Po laidotuvių tetulė Stasė apžiūrėjo mane ir susirūpino, kad man jau seniai būtinas liemenukas. Tuomet jo nupirkti niekur nebuvo galima gauti. Tetulė rado seno juodo pamušalo gabalą ir pasiuvo man dailų bei patogų liemenuką, jį dar ilgai dėvėjau. Prisimenu tetulę Stasę su meile ir pagarba ne tik už tą mano pirmąjį liemenuką, bet už visą jos gerumą ir rūpestį. Kažin, ar tada tinkamai padėkojau – vis ta jaunystė.
Kitą dieną atsisveikinusi su namiškiais susiruošiau keliauti į Palėvenę pas Norą to nelaimingo sviesto. Labai ilgai stovėjau ant kelio, vedančio Kupiškio link, vis stabdžiau sunkvežimius, bet nė vienas nevažiavo man reikiama kryptimi. Pagaliau, jau temstant, atsirado reikiamas sunkvežimis. Jau visai sutemus pasiekėm Palėvenę. Padėkojusi gerajam vairuotojui (jis net pinigų neėmė), ėmiau ieškoti spirito varyklos. Pasirodo, ji ir jos darbuotojų butai buvo sename apleistame dvaro pastate. Čia, tokiame drėgname kambaryje išpuvusiomis grindimis, ir radau Norą. Ji labai apsidžiaugė ir nusprendė, kad rytojaus dieną jos bičiulis Vincas savo vairuojamu sunkvežimiu (jis dirbo spirito varyklos vairuotoju) nuveš mudvi į Subačiaus turgų. Netrukus prisistatė ir Vincas – toks stotingas vyras su nedideliais ūsiukais. Man buvo labai įdomu – Vincas visą laiką kuteno Norą, glostė ją, o ji patenkinta kvatojo.
Sekmadienį nuvykau į Subačiaus turgų, bet jame buvo tik pora bobučių su keliais gabaliukais parūdijusių lašinių. Sviesto negavau. Vakare mane Nora ir Vincas įsodino į traukinį. Reikėjo keliauti visą naktį, tad įsispraudusi į vagono kamputį prasnaudžiau. Daugiau Vinco nebesutikau. Kai apie šį Noros romaną sužinojo Pranciška (apie jį papasakojo pati Nora), pakėlė didžiulį triukšmą. Jos liepiamas dėdė Leonas rado Norai darbą Vilniuje, ir ji apsigyveno kartu tame pusrūsyje Kosciuškos gatvėje. Aš net turėjau su ja miegoti kartu ant vienos sofos. Vargšas Vincas dar ilgai rašė laiškus, bet Pranciška tvirtai laikė Norą, vis aiškino, kokia ji su tokiu bemoksliu vairuotoju būtų nelaiminga. O gal kaip tik atvirkščiai. Kaip ir įprasta, ji būtų turėjusi savo šeimą, namus, vaikiukų. O tai dažnai ir yra laimė.
1955 metų žiema –
pirmoji kelionė į Jančius
Jau studijavau universiteto pirmame kurse ir buvau ištekėjusi. Kokia kvailutė – man 18 metų, ką tik išsprūdau iš Pranciškos virtuvės ir vėl stojau prie bendrabučio viryklės. Buvau baisinga kvailiukė, prisiskaičiusi sentimentalių knygų apie amžiną meilę. O čia vyresnis ir toks protingas (taip atrodė) vyriškis su didžiule madinga skrybėle nusiveda į teatrą (pirmą kartą gyvenime patekau į operos teatrą), restoraną, parlydi namolio. Dėdė Leonas baisingai pyko, jis iš visos širdies norėjo, kad aš, tokia gabi ir protinga (jo nuomone), baigčiau mokslus, siekčiau karjeros. Dažnai jis man sakydavo, kad aš privalau tapti garsia mokslininke, profesore. Pranciška su Nora buvo kitokios nuomonės, jų norai buvo kitokie – brolis Vytas turėjo vesti turtingą damą, o ne pliką plikutėlę mergaitę, Zitos auklę ir tarnaitę.
Apsigyvenom bendrabutyje, iš pradžių aš su dar trimis studentėmis, Vytas – su Teisės fakulteto studentu. Tik po ilgų prašymų, bėgiojimo pas fakulteto ir universiteto valdžią gavau atskirą kambariuką. Buvo sunku sudurti galą su galu, gavom tik menkutes stipendijas. Taip varganai tuomet gyveno daugelis studentų. Dažniausias patiekalas – ant primuso bendrabučio virtuvėje keptos bulvės.
Atėjo 1955 metų žiema, pirmosios mūsų studentų atostogos. Nutarėm vykti į Jančius, reikėjo susipažinti su Vyto mamute ir tėtuku. Tėvukai buvo malonūs, bet, kaip ir visi suvalkiečiai, santūrūs ir nešnekūs.
Vieną šaltą vasario rytmetį, atėjusi į vadinamąją stubą, radau nepažįstamą vyriškį. Jis buvo itin dailaus, išraiškingo veido, garbanotais juodais plaukais, itin ypatingos buvo jo akys – ryškiai ryškiai mėlynos. Paaiškėjo, kad tai kaimynas, buvęs stambaus ūkio šeimininkas Tamas (tikriausiai jo vardas buvo Tomas) Guoga, ką tik grįžęs iš Sibiro, kur jis su šeima buvo ištremtas. Neseniai buvo miręs Stalinas ir iš Sibiro pradėjo grįžti suvargę, bet likę gyvi mūsų žmonės. Supratau, kad Tamas atėjo prašyti kaimynų kuo nors – javais ar bulvėmis – sušelpti, nes rado išplėštus namus ir atimtą ūkį. Tą dieną ypač pajutau tą tikrąjį Užnemunės, arba Suvalkijos, žmonių gyvenimo supratimą, jų uždarą būdą. Ir mamutė, ir tėtukas, ir Vytas sėdėjo ir ilgiausiai tylėjo. Tik po gero pusvalandžio tėtukas atsikėlė ir nusivedė Tamą į klėtį. Man buvo labai gaila Tamo, jaučiausi, lyg būčiau kalta, bet niekuo negalėjau padėti – buvau čia tik viešnia. Pagalvojau, kad jei pas mano senelius Paliepiuose būtų atėjęs su prašymu iš Sibiro grįžęs kaimynas, ant stalo tuoj garuotų arbata, močiutė pripjaustytų skilandžio, senelis atsineštų savo mažutį grafiną ir prasidėtų nesibaigiantys pasakojimai… Ten visi būdavo vaišinami, kalbinami ir globojami. Prisimenu, kaip senelis karo metais, kai Lietuvoje šeimininkavo vokiečiai, iš Kėdainių karo belaisvių stovyklos parsivežė rusą belaisvį Vasilijų. Šis buvo nepaprastai suvargęs, apiplyšęs, nušalusiomis kojomis. Pas senelius jis atsigavo, pasitaisė, pasveiko (močiutė tepė jo kojas savo pasigamintu tepalu), pasidarė lyg ir savas, padėjo seneliui dirbti laukuose. Kai artėjo frontas ir rusų kariuomenė, seneliai pabėgo iš Paliepių, nes žinojo, kad būtų tuoj išvežti. Vasilijus sulaukė rusų ir buvo išsiųstas į frontą. Prieš išvykdamas jis apsilankė senelių sodyboje. Neradęs šeimininkų, jis reikalavo pasakyti, kas drįso skųsti Semoškas, žadėjo tuos skundikus sušaudyti, nes pats fronte vis tiek žus. Matyt, jis tikrai iš fronto negrįžo, nes daugiau apie jį nieko nebuvo girdėti.
Neseniai perskaičiau rūsčią Arvydo Šlepiko knygą „Mano vardas – Marytė“ apie vadinamuosius vilko vaikus – Rytprūsių našlaičius, kurie gelbėdamiesi nuo bado, šalčio ir žiaurių rusų kareivių eidavo per užšalusį Nemuną į Suvalkiją. Graudi pokario Prūsija, sutrypta, išprievartauta, sušaudyta. Vos persikėlus per Nemuną kabojo plakatas: „Vojin Krasnoi Armiji! Pered toboi logovo fašistkogo zveria“ („Raudonosios armijos kary! Priešais tave – fašistinio žvėries irštva“). Tą šaltą ir siaubingą pokario žiemą, nykos metą Rytprūsių vaikai Lietuvoje ieškojo prieglobsčio ir duonos. Tačiau labai dažnai jie rasdavo užsklęstas duris, užkeltus vartus, mažai kas jiems pagelbėdavo, juos priglobdavo. Vis tas uždaras suvalkiečių gyvenimo būdas, labai dažnai ir šykštumas tikriausiai lėmė tokią jų elgseną, kurią man sunku suprasti. Vytas taip pat pasakojo, kad tais metais iš pušyno vis išeidavo moteris su vaikeliu ir žiūrėdavo į sodybą. Ir niekas nenunešė jai ir jos vaikui puodelio pieno nei duonos riekės. Tai Suvalkija su savo gyvensenos supratimu. Ir negali jos smerkti.
