Nečiupinėtoji lituanistika (1)
Kazys Jakubėnas. Eilėraščiai iš Vilniaus kalėjimo. Čikaga: M. Morkūno spaustuvė, 1980. 46 p.
Retas leidinys, parengtas praėjus trisdešimtmečiui nuo Kazio Jakubėno nukankinimo. Trumpame įvade glaustai pristatoma jo biografija ir mirties aplinkybės: „borutinio tipo rašytojas“, neįtikęs nė vienam režimui. „Todėl pokario metais, nors draugai sėdėjo valdžioje, vis tiek bolševikų buvo suimtas, kalintas Vilniaus kalėjime, ledinę speigo naktį išvežtas į užmiestį, primuštas, nuogai išrengtas ir paliktas mirčiai.“ Jaudina panašiai kaip ir partizanų biografijos, nors Jakubėnas tarpukariu buvo kairysis. Vokietmečiu padėjo gelbėti žydus. Eilėraščiai sentimentalūs, primena liaudies dainas, bet skaitai labiau kaip politinio kankinio liudijimą: „Išsiėmęs laikrodėlį, / Žiūriu ir stebiuos: / Kaipgi jis dar išsilaikė / Šitokiuos laikuos? // Man širdis, kaip laikrodėlis, / Plaka nuolatos, / Ir džiaugiuos, kad iš krūtinės / Neištraukė jos“ (p. 45).
Jurgis Lapienis. Nykūs verpetai. Eilėraščiai. Ukmergė: autoriaus leidinys, 1934. 48 p.
Vadinamoji tarpukario savilaida – kai autorius pats už savo pinigus leidžia visą tiražą. Eilėraščiai ir primena romansus, ir turi kritinio realizmo bruožų. Pvz.: „Krito snaigės. Vėjas ūžė / ir pastogėje šiūreno. / Einant šert bekonų / mergai ašara sroveno“ („Žiemos rytą“, p. 17). Aprėpiamas platus temų spektras: vargas, skurdas, prostitucija, sėdėjimas kalėjime ir pan.
Juozas Kėkštas. Ramybė man. Poezijos lankas. JAV: Gabija, 1951. 45 p.
Nors Lino Daugėlos sudaryta Juozo Kėkšto rinktinė išėjo prieš metus, nebuvau čiupinėjusi nei tarpukariu, nei pokariu leistų jo knygų. Pratarmėje anoniminis redaktorius dramatiškai kreipiasi į skaitytoją: „Kai šiandieninės tremties klaikumoj sklaidome [Juozo Kėkšto] lyrikos knygas ir kai mintimis išmatuojame jo ir mūsų visų kelią, jau nueitą ir dar einamą, mes negalime nesusimąstyti ties mūsų kartos likimine buitimi – sulaužyto, po kalėjimus tampomo, tremiamo, marinamo ir šaudomo žmogaus…“ Visa tai Kėkšto lyrikoje tikrai justi, nors ir netiesiogiai, per nuosaikesnius grėsmės įvaizdžius. Menkiausiai žinomas antologijos „Žemė“ autorius. Spaustuvėje nebuvo raidės ė, todėl rašoma ne su tašku, o su brūkšneliu.
Juozas Tininis. Laiškai Andromachai. Hollywood (Calif.): Lietuvių Dienos, 1973. 99 p.
Knygą po tragiškos Juozo Tininio žūties avarijoje parengė ir išleido Bernardas Brazdžionis. Parašė ir „Žodį skaitytojui“. Tininis, gabus vertėjas, poliglotas, visą gyvenimą siekė mokslo, rašė disertaciją apie Lukrecijaus kūrybos estetiką. „Laiškus Andromachai“ būtų galima vadinti svajonių romanu, tik apimtis apysakos. Veikėjas vardu Hektoras įsimyli Andromachą (abu vardai neįmanomi tarpukario Lietuvai, bet jie bandomi pagrįsti). Karas, emigracija: abu jaunuoliai atsiduria JAV, bet Andromacha užsidaro vienuolyne. Hektoras teberašo jai aklos meilės ir didelio ilgesio laiškus, juose pasakoja apie savo keliones. Teatre (be abejo, tai graikiška tragedija) susipažįsta su moterimi graikišku profiliu, be galo panašia į Andromachą. Toji prisistato kaip hetera. Be šio prozos kūrinio, knygelėje yra ir Tininio vertimų: Saint-Johno Perse’o, Rabindranatho Tagorės, Aldonos Gustas, Johanneso Bobrowskio, nemažai graikų poetų ir kt.
Nadas Rastenis. Trijų rožių šventė. Baltimore (Md.): N. Rastenis, 1955. 148 p.
Tokios keistenybės dar nebuvau skaičiusi. Eiliuota poema, matyt, su ambicija parašyti tautinį epą: joje veikia senieji lietuvių dievai, tokie kaip Perkūnas ar Akapirmas. Vaizduojami kunigaikščio Kęstučio valdymo laikai. Trys jaunos merginos, besimaudydamos jūroje, pakliūva į undinų rankas, yra surišamos ir pristatomos į jūrų dievo Bangpūčio dvarą. Bangpūtys norėtų jas visas tris iš karto vesti. Merginos, žinoma, nesutinka, todėl yra kalinamos. Meldžiasi dievams, Perkūnas pasigailėjęs jas išlaisvina: išmetamos į krantą toli nuo namų. Jas priglaudžia geri žmonės Ardėnai, neseniai palaidoję vienturtę dukrą; aprengia jos drabužiais, pamaitina, išleidžia namo. Šiaip ne taip pasiekusios namus, mergelės suvokia, kad yra įvykęs pokytis laike (niekas jų nebeprisimena), ir apsisprendžia tapti vaidilutėmis. Autorius pats ir iliustravęs. Toji dalis, kur mergaitės pusnuogės patenka į Ardėnų namus, visai smagi – priartėja prie Kosto Kubilinsko vaikiškų poemėlių sąmojo. Tik surimuota prasčiau.
Karolė Pažėraitė. Anapilio papėdėje. Romanas. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1971. 286 p.
Karolė Pažėraitė geriausiai žinoma savo autobiografiniu romanu „Nusidėjėlė“ (1936). „Anapilio papėdėje“ kartoja kai kurias temas, pvz., vaizduojama emociškai šalta, nutolusi motina; į vyresnių veikėjų lūpas įpinami dzūkizmai. Veiksmas vyksta Marijampolėje, paauglės mergaitės mokosi „Žiburio“ gimnazijoje (1920–1921), palengva emancipuojasi, bet turi mesti mokslus ir dirbti, kad išmokslintų brolius. Rašyta išeivijai, justi Lietuvos romantizavimas „iš toli“. Suplakta daug dalykų: nuo pasakojimo apie pirmąją kilnią meilę ir jauno vaikino žūtį pereinama prie šeimos papročių verifikavimo; veikėjos atranda, kad galima pasipriešinti tėvų valiai ir atsisakyti tekėti už turtingo ūkininko. Nemažai dokumentinių detalių: įsimylėjėliai skaito vienas kitam Vinco Mykolaičio-Putino poeziją, pasakojami etnografiniai nutikimai, veikia mokytojas Motiejus Endziulaitis, kunigai Ignas Česaitis, Mykolas Krupavičius ir kt.
Karolė Pažėraitė. Svetimi vėjai. Romanas. Chicago: M. Morkūno spaustuvė, 1982. 199 p.
Romane vaizduojamas laikotarpis – nuo Lietuvos nepriklausomybės laikų iki dienų Vakarų Vokietijoje, Eichšteto-Rebdorfo stovykloje. Daug vertingų vaizdelių iš perkeltųjų buities, sąjungininkų amerikiečių įžengimo. Melodrama – jauna moteris Liūda, kurios sužadėtinis pateko į koncentracijos stovyklą, pabėga į Vokietiją su dukterėčia, kurios mama, tėtis ir brolis ištremti į Sibirą. Painoka, bet toji dukterėčia yra visai ne dukterėčia, o tikroji Liūdos duktė, tik pati to nežino – toks buvęs seserų susitarimas. Amerikoje esanti teta iš Sibiro gauna laišką, kad sesuo neteko vyro (atskirtas ir nežinia kur) ir ištekėjo už Badmirio. Detalė gan tikroviška, taip rašydavo laiškuose, tik klausimas, ar toks laiškas galėjo pasiekti JAV. Minimi Kazys Škirpa, Vydūnas, Brazdžionis, keli konkretūs kunigai. Romano pabaigoje atsiranda gerokai išsekęs pražuvėlis Liūdos sužadėtinis (vadinamas kacetu – tai reiškia konclagerininką) ir pora susituokia. Muilo operos intriga tikrai labai palaiko dėmesį, nors ir neatrodo tikroviškai.
