Savi vaiduokliai
Nedidukė bobulytė kartkartėmis pasirodydavo mano mažajai dukrai, vaikystėje sodyboje miegodavusiai atskirame kambary. Prabudusi ir pamačiusi sukukusį bobulytės pavidalą, manęs nežadindavo. Kai klausdavau, kodėl, ramiai paaiškindavo, kad uždegus šviesą ši dingsta. Apsiversdavo ant kito šono ir miegodavo toliau. Ne taip seniai bobulė apsireiškė mano vyresniosios dukros draugei – keletas merginų užgriuvo sodybą jaunatvišku klegesiu, gaminosi maistą, maudėsi, deginosi ir iki vėlumos plepėjo. Vienos jų pasakojimu, po vidurnakčio bobulė prisėdo ant lovos krašto. Kai pradėjo žadinti draugę, pradingo.
Ar tuo tikiu? Na, iki šiol matau boluojančius pavidalus kieme, bet tokie paprastai esti gamtoje – kur aplinkui tarpstanti augalija spinduliuoja virpančią, regis, ranka apčiuopiamą energiją. Bobulė kol kas pasirodo tik mano vaikams.
Nors paranormalūs reiškiniai žmoniją jaudino visais amžiais, gyvename metu, kai kišimasis į dvasių pasaulį ir spiritizmas nemadingi. Pavyzdžiui, mano vaikai jau nebetrikdė anapusybės savadarbėmis „dvasių kvietimo“ lentelėmis (ant tokių vaikystėje nusipaišydavome raides ir su kabančiu ant siūlo auksiniu žiedu arba sudėję pirštus ant rodyklės skaitydavome dvasių „pranešimus“). Kvietėme net Salomėjos Nėries dvasią, tik nepamenu, ką šioji mums apreiškė.
Dvasiom, kaip ir viskam, reikia daug dėmesio ir lėto laiko. Net nusprendusios vaidentis, jos dažnu atveju būtų tiesiog nepastebėtos – visiems lekiant strimgalviais, sukišus nosis į išmaniuosius įrenginius.
JAV rašytojos Shirley Jackson romano „Namas, kuriame vaidenosi“ veikėjai gauna antropologijos daktaro kvietimą atvykti į paranormaliais reiškiniais garsėjantį namą. Moksliniais tikslais stebėti ten vykstančių procesų visi iš skirtingų šalies kampų atsibaladoja mėnesiui. Romanas parašytas šešiasdešimtiniais ir tuomet, suprantama, laiko būdavo daugiau net vaiduokliams. Įdomu, kad ši knyga, visai neseniai išleista „Kitų knygų“ leidyklos, jau gali pasigirti populiarumu ir tarp Lietuvos skaitytojų. Žinia, ne tik dėl aprašinėjamų siaubų, kuriuos skaitant mane ištikdavo vos ne vaikystės déjà vu – kai nukritus antklodei bijodavau pajudėti, kad kažkas, kas slepiasi palovėje, nesuprastų, jog nebemiegu. Shirley Jackson, talentinga rašytoja, psichologiškai įtaigiai vaizduoja ne tik anapusybę. Jos veikėjai, o ypač veikėjos – jaukiai nevykėliškos ir suprantamos, ilgainiui kaip fokusininkai iš juodos dėžės pradėjusios traukti savo keistenybes, pamažėl augina skaitytojo nepasitikėjimą. Ir abejonę – ar tikra yra tai, kas iš pradžių rodoma kaip priešprieša „netikram“ ir paranormaliam pasauliui? O gal būtent šis yra tikresnis?
Savo kailiu patyriau, kad tamsa, kurią nuo vaikystės laikiau anapusybės apsireiškimo sąjungininke ir kuri akimoju man sukeldavo nevaldomą baimę, kaip ir bet kuri baimė, yra įveikiama. Bet tik joje būnant. Gal net truputį gaila, kad joje nėra nieko, ko negalėtum rasti šviesoje. Net vaiduoklių. Tą puikiai žinojo ir Shirley Jackson, ir kiti siaubo žanro virtuozai – Stephenas Kingas, įkvėptas „Namo, kuriame vaidenosi“, parašė savo „Švytėjimą“.
Juk siaubas slypi mūsų viduje, ir tik talentingo rašytojo plunksna išauginamas į visa apimantį klaiką. Be to, Shirley Jackson rašo apie laikmetį, itin sudėtingą moterims – užsidariusioms hermetiškuose ir vyrų valdomuose šeimų ūkiuose, savo gyvenimą pašventusioms jiems, be savasties ir pašaukimo. Juodas namas be išėjimo, pastatytas taip, kad kambariai yra kitų kambarių viduje ir viskas sumeistrauta šiek tiek kreivai – atidaromos durys užsidaro ir atvirkščiai, – iškart sukelia nejauką ir siaubą. Galima tik įsivaizduoti, koks turi būti tikras gyvenimas, kad toks namas taptų jaukia priebėga?
Siaubo žanro atsiradimui literatūroje reikalingos tam tikros sąlygos. Retorinis klausimas, o gal net prielaida – galbūt pats metas jo suklestėjimui lietuvių literatūroje?
Prieš metus viename iš Vilniaus restoranų pūčiau gimtadienio žvakutę, paslaugiai atneštą padavėjo. Tiksliau, ją užpūtė vietoj manęs. Dukros filmuotame vaizdo įraše matosi, kaip man dar begalvojant norą stiprus oro gūsis tarsi vienu iškvėpimu užgesina liepsną. Įdomu, kad patalpoje nebuvo nė mažiausio skersvėjo, o žiemą visi langai buvo aklinai uždaryti.
Autorės nuotrauka
