Mirjana Bračko: „Mažųjų literatūrų“ šalys turėtų labiau bendradarbiauti“
Šiais metais Mirjanai Bračko įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis – už iškiliausių Lietuvos rašytojų ir poetų kūrinių vertimus į kroatų kalbą, lietuvių kalbos ir kultūros garsinimą Kroatijoje bei Lietuvos ir Kroatijos kultūros ryšių puoselėjimą.
– Vasarą minėjote, kad verčiate romaną jaunimui: koks tai romanas? Kas paskatino versti?
– Šią vasarą man teko gana greitai išversti romaną jaunimui „Berniukas, kuris matė tamsoje“. Latvių autorės Rasos Bugavičutės-Pēcės, bet verčiau iš lietuvių kalbos, nes leidėja Kroatijoje nerado vertėjo iš latvių kalbos. Romanas man pasirodė labai įdomus ir patiko. Jame pasakojama apie berniuką, kurio abu tėvai akli. Vertimo ėmiausi, nes to paprašė leidykla, su kuria jau daugelį metų bendradarbiauju versdama iš lietuvių kalbos. Tuo pačiu metu man tai buvo proga bendradarbiauti su lietuvių vertėju Audriumi Musteikiu, kuris šį romaną išvertė iš latvių kalbos. Visada labai džiaugiuosi, kai praplečiu savo pažintis su vertėjais iš kitų šalių ir kai galime kartu dirbti, tai yra padėti vieni kitiems ir keistis patirtimi bei nuomonėmis.
– Koks Jūsų mėgstamiausias lietuvių rašytojas ar rašytoja?
– Kai pradėjau rimčiau domėtis lietuvių literatūra, skaičiau Žemaitės ir Lazdynų Pelėdos apsakymus bei apysakas, paskui Vytautės Žilinskaitės satyras bei humoreskas, žinoma, su žodynu. Taip pat poetus: Maironį, Joną Strielkūną, Vladą Braziūną, Salomėją Nėrį… Pirmieji mano vertimai iš tikrųjų ir buvo eilėraščių vertimai. Pastaruoju metu dažniau verčiu prozą, o pirmasis prozos vertimas buvo Romualdo Granausko apysaka „Jaučio aukojimas“. Tam mane paskatino, jeigu gerai prisimenu, vienas mano tuometinis Slavų filologijos katedros kolega. Po to vertimo skaičiau daug Granausko apsakymų, apysakų, novelių (keletą iš jų ir išverčiau) ir romaną – man labai patiko jo stilius. Priskirčiau jį prie geriausių Lietuvos rašytojų dėl sakinių ilgio ir grožio bei žodžių pasirinkimo. Jo knygų puslapiai sklidini emocijų, empatijos, tarsi jis pats tą akimirką patirtų tai, apie ką rašo. Jo pateikti sunkaus Lietuvos kaimo gyvenimo ir darbo, ypač komunistiniu laikotarpiu („Gyvulėlių dainavimas“), aprašymai yra labai įspūdingi. Todėl jis yra vienas mano mėgstamiausių autorių, bet man labai patinka ir labai vertinu visas savo išverstas Lietuvos rašytojas bei visus rašytojus.
– Labai daug į kroatų kalbą verčiate lietuvių vaikų ir jaunimo literatūros. Jūs visada mėgote vaikų literatūrą?
– Taip, nuo vaikystės man patinka vaikų literatūra, taip pat ir jaunimo literatūra. Norint parašyti kūrinį, kuris patrauktų vaikų ir jaunimo dėmesį ir sužadintų norą skaityti, reikia įsivaizduoti save jų vietoje. Ne kiekvienas tai gali padaryti. Lietuvoje labai daug talentingų vaikų rašytojų ir iliustratorių, kurie randa įdomių, naudingų ir edukacinių temų ir jas pateikia labai prieinamu, net humoristiniu stiliumi. Tai svarbu ir įdomu vaikams. Man atrodo, kad Kroatijoje vaikai skaito mažiau nei Lietuvoje. Tai įrodo išleistų paveikslėlių knygų tiražai. Džiaugiuosi, kad galime supažindinti Kroatijos vaikus su lietuvių autorių paveikslėlių knygomis, nes tai yra kažkas naujo ir kitoniško. Vaikai visame pasaulyje yra vienodi, jie juokiasi iš tų pačių dalykų, mėgsta tas pačias mįsles… Vaikams išverčiau Kęstutį Kasparavičių, Gendrutį Morkūną, Beną Bėrantą ir Aldonos Liobytės sudarytas „Lietuvių liaudies pasakas“.
Kol kas esu išvertusi tik vieną jaunimui skirtą knygą – Kotrynos Zylės romaną „Sukeistas“. Kadangi knygoje pateikiama įdomios lietuvių mitologijos, tikiuosi, kad paaugliai ją gerai įvertins. Ir, žinoma, tikiuosi turėti galimybę versti dar daugiau knygų jaunimui.
– Tarp Jūsų vertimų garbingą vietą užima Kęstučio Kasparavičiaus knygos vaikams: kaip atradote šį originalų mūsų kūrėją – prozininką ir iliustratorių?
– Kroatijoje Kęstutis Kasparavičius jau labai gerai žinomas ir populiarus vaikų rašytojas. Jis ne kartą lankėsi mūsų šalyje, kartu su leidėja aplankėme kelis miestus ir miestelius, bibliotekose ir mokyklose surengėme susitikimus ir dirbtuves, taip pat dalyvavome visame pasaulyje garsiame Vaikų festivalyje Šibenike. Žinoma, visa tai Zagrebe įsikūrusios leidyklos „Ibis grafika“ dėka: ji visas jo knygas išleido Kroatijoje ir visada mielai jį kviečia į svečius. Kasparavičiui būdingas labai spontaniškas ir draugiškas bendravimas su vaikais, kalba niekada nėra problema. Iliustracijos visada viską pasako, ir man asmeniškai kažkodėl labiau patinka, kai, pvz., šuo iliustracijoje atrodo kaip tikras šuo gamtoje, nors kai kuriems žmonėms tokios iliustracijos atrodo retro stiliaus. Išverčiau net 14 jo knygų vaikams, o šiuo metu kaip tik spausdinama jo knyga „Šuniškos dienos“.
O kaip aš jį atradau? Prieš daugelį metų viename vertėjų seminare pamačiau jo knygą „Kvailos istorijos“. Mane iš karto patraukė iliustracijos, truputį pavarčiau, paskaičiau, nusipirkau ir nusprendžiau pasiūlyti vienai iš Kroatijos leidyklų. Pirmiausia išverčiau knygą, o paskui man asmeniškai pavyko susipažinti su leidėja, kurios leidyklos specializuojasi vaikų literatūroje. Jai patiko Kasparavičiaus ir tekstai, ir iliustracijos – ji sutiko ją išleisti. Tekstai trumpi, nes vaikai dažnai praranda dėmesį, bet juose viskas pasakyta netikėtai ir su sąmoju. Po dvejų metų buvo išleistos ir „Trumpos istorijos“, ir būtent ši knyga, taip pat „Meškelionė“ yra sulaukusios net antro leidimo Kroatijoje. Kiek žinau, „Sodininkas Florencijus“ taip pat išparduotas. Šis faktas daug pasako apie Kęstučio Kasparavičiaus populiarumą Kroatijoje.
– Kartais siūlote rašytojus Kroatijos leidykloms? Ar dažniau – Jums teikiami vertimo pasiūlymai?
– Ne tik kartais, o labai dažnai! Pradžioje visada siūlydavau leidėjams lietuviškas knygas. Išversdavau 20–30 puslapių ar net daugiau, visada pridėdavau trumpą autoriaus biografiją ir siųsdavau vertimą kelioms leidykloms, kad yra galimybė teikti paraišką ir gauti Lietuvos kultūros instituto paramą knygai versti. Dažniausiai iš leidyklų negaudavau jokio atsakymo. Garbė išimtims – yra labai mandagių ir malonių redaktorių, kurie reaguoja į pasiūlymus (deja, jų būna mažiau), ir nesvarbu, ar jų atsakymai teigiami, ar neigiami. Daugeliu atvejų leidėjai domisi apdovanojimus pelniusiomis knygomis. Leidyklos į mane kreipdavosi tik tada, kai pasirodydavo romanai, laimėję Europos Sąjungos literatūros premiją. Šiandien situacija niekuo nesiskiria. Kroatijoje daugiausia išleidžiama vertimų iš anglų kalbos. Deja, mūsų šalyje lietuvių literatūra vis dar nėra pakankamai pažįstama. Bet sakyčiau, kad ir atvirkščiai, t. y. kroatų literatūra nėra pakankamai pažįstama Lietuvoje. O mano nuomone, būtent mūsų šalys, vadinamųjų „mažųjų literatūrų“ šalys, turėtų labiau bendradarbiauti ir populiarinti vieni kitus nors savo šalyje.
Gaila, bet man gana retai teikiama pasiūlymų versti iš lietuvių į kroatų kalbą.
– Gerai pažįstate Lietuvą: prasitarėte (tiksliau – parašėte), kad teko iš Vilniaus keliauti pėsčiomis į Trakus.
– Taip, tai buvo 2000 metais. Katedros kolega dažnai pasakodavo apie savo ilgus pasivaikščiojimus. Kartą pasiūlė mums nueiti pėsčiomis į Trakus, nes jis ten jau buvo ėjęs ir gerai pažinojo kelią. Taigi, susirinko 4 drąsuolių grupė, visi turėjome susitikti vieną sekmadienio rytą Gariūnuose, o iš ten pėsčiomis pajudėti į Trakus. Turiu pripažinti, kad šiek tiek nujaučiau kelionės sunkumą. Kai visi susirinkome (3 drąsuolės ir tik vienas drąsuolis!), kolega išsitraukė žemėlapį, patiesė jį ant automobilio kapoto ir ėmė ieškoti trumpiausio maršruto. Vis dėlto patraukėme per miškus ir pievas, laukus, kaimus, rodos, pasiklydome tik kartą, tada pasukome atgal, paskui – vėl į kitą pusę. Nepamenu, kiek valandų ėjome, bet pagaliau per mišką priėjome didelį Galvės ežerą, kurio saloje stūkso Trakų pilis. Atėjome po pietų, pavargę, skaudančiomis ir sukietėjusiomis pėdomis. Iškart atsisėdome kavinėje ir užsisakėme alaus ir kibinų. Tada pradėjome svarstyti, ar grįžti vėl pėsčiomis, ar važiuoti autobusu. Bet ilgai nesvarstę sugrįžome autobusu vėlai vakare. Mažai kas tikėjo, kad iki Trakų nuėjau pėsčiomis, bet turiu įrodymų – nuotraukų! Tai buvo graži ir nepamirštama ekskursija Lietuvoje!
Be to, kolegos iš katedros visada kviesdavo mane į pasivaikščiojimus, keliones į kitus Lietuvos miestus. Kartais važiuodavau viena, kartais – su naujomis draugėmis ar draugais… Pastaraisiais metais, nuo tada, kai lankau Lietuvos kultūros instituto organizuojamus vertėjų seminarus, seminaras vyksta vis kitame mieste. Taigi, visų dėka susipažinau ir apkeliavau didžiąją dalį jūsų gražios šalies.
– Kas labiausiai paskatino susidomėti lietuvių kalba?
– Kalbant apie mano, kroatų kalbos lektorės, darbą Slavų filologijos katedroje, buvau apklausta Zagrebe, Mokslo ir švietimo ministerijoje. Komisijoje taip pat buvo mano buvęs prancūzų kalbos profesorius. Po oficialaus pokalbio jis man pasakė, kad pirmą kartą steigiamas Kroatų kalbos mokymo skyrius Vilniuje ir kad man būtų naudinga pradėti mokytis tos kalbos, kurios beveik niekas Kroatijoje nežino, nemoka ir nekalba. Jis mane paskatino, o man tai iškart pasirodė labai įdomu ir naudinga, nes užsienio kalbos mane apskritai domina. Tuo metu (ir, deja, net ir šiandien) nebuvo tiesioginių skrydžių iš Zagrebo į Vilnių, o per Budapeštą į Kauną. Kauno oro uoste mane pasitiko tuometinis Slavų filologijos katedros Kroatų kalbos mokymo skyriaus vedėjas, taip pat tuometinė Martyno Mažvydo bibliotekos direktorė. Važiuodami automobiliu į Vilnių, kalbėjomės rusiškai, nes negalėjome susikalbėti jokia kita kalba (angliškai nemoku, tik su vedėju galėjau kalbėtis kroatiškai). Ir vedėjas paklausė, ką aš veiksiu laisvalaikiu. O aš iššoviau kaip iš patrankos – mokysiuosi lietuvių kalbos! Jie abu buvo maloniai nustebinti, ir jau kitą rytą vedėjas nusivedė mane į Lituanistinių studijų katedrą, supažindino ir pasakė savo kolegoms, kad aš noriu mokytis lietuvių kalbos. Paskui jis sudarė tvarkaraštį taip, kad kiekvieną rytą po 4 valandas per dieną eidavau mokytis lietuvių kalbos, o po pietų turėdavau paskaitas su kroatų kalbos studentais. Ir taip ketverius metus. Taip pat lankiau kitas paskaitas, pvz., lietuvių literatūros, kalbos, mitologijos. Netrukus pradėjau lankytis teatruose. Mano mėgstamiausias buvo Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, kinas… Lituanistinių studijų katedra sekmadieniais organizuodavo ekskursijas po apylinkes, tad vėl visi kalbėjomės lietuviškai. Grupėje buvo žmonių iš viso pasaulio, puikiai praleidome laiką, o dėstytojos buvo labai malonios, geranoriškos ir kantrios su mumis. Niekada nepasigailėjau, kad bent šiek tiek išmokau jūsų kalbos. Galiu gana gerai kalbėti, o svarbiausia – galiu versti Lietuvos literatūrą.
– Papasakokite, kaip verčiate. Su kuo palygintumėte vertėjo darbą, kai kartais tenka pusę dienos ieškoti tinkamiausio žodžio?
– Pirmiausia labai atidžiai perskaitau knygos tekstą, žodyne ieškau mažiau žinomo žodžio reikšmių. Pieštuku virš teksto arba ant lipniųjų lapelių, kuriuos palieku knygoje, užsirašau man tinkamas reikšmes, jų visada būna daugiau. Taip perskaitau visą knygą. Tada atsisėdu prie kompiuterio ir pradedu rašyti, t. y. versti tekstą, išsirinkdama tik vieną iš galimų reikšmių, kuri man pasirodo tinkamiausia.
Lietuvių kalba nėra lengva, sakiniai kartais gali būti ilgi, o sakinių konstrukcijos gana sudėtingos. Jei ko nors nežinau arba negaliu suprasti, dažniausiai elektroniniu laišku kreipiuosi į kolegą Vilniuje arba į autorių ir prašau paaiškinti. Noriu, kad mano vertimas visada būtų tikslus ir atitiktų kroatų kalbos dvasią. Kartais galiu išversti 3–4 puslapius per dieną, kartais net daugiau, viskas priklauso nuo įkvėpimo. Turiu pasinerti į tekstą ir įsivaizduoti save veikėjų vietoje. Bet kartais vos išverčiu pusę puslapio ar kelis sakinius, nes susiduriu su kažkuo, ko nesuprantu, arba negaliu prisiminti atitinkamo žodžio kroatų kalboje. Taip dažnai nutinka su patarlėmis, frazėmis, kalambūrais arba jei eilėraščiui reikia rimo…
Net nežinau, su kuo palyginti šį darbą, niekada apie tai negalvojau. Galbūt su architekto darbu, kuris taip pat turi dienų dienas galvoti apie savo projektą? Su mokymo programų sudarytojais? Tačiau visos tokios ir panašios profesijos vartoja savo gimtąją kalbą. Todėl manau, kad vertėjo darbas yra specifinis ir unikalus. Kiekvienas vertėjas pirmiausia turi nepriekaištingai mokėti savo kalbą ir turi pabrėžti savo kalbos grožį. Taip pat turi puikiai perteikti ne tik autoriaus tekstą, bet ir jo mintį, idėją, siekį, ką jis norėjo pasakyti skaitytojams, perteikti net ir tai, kas neparašyta.
– Ką manote, ar Lietuva ir Kroatija turi panašumų? Kultūrinių? Gamtinių?
– Palyginti su bet kuria šalimi, yra ir panašumų, ir skirtumų. Kalbant apie kultūrą, kaip apie visą socialinį paveldą, sakyčiau, kad ir kroatai, ir lietuviai elgiasi bei mąsto panašiai. Abi tautos brangina savo tradicijas ir liaudies papročius, muziką, šokius, tradicinę virtuvę, abi šalys yra užkietėjusios sporto gerbėjos, didžiuojasi savo šalimi ir pabrėžia jos grožį. Abi tautos yra katalikai. Abi tautos nuėjo panašų kelią, siekdamos nepriklausomybės. Nesu istorikė, bet, jei trumpai grįžtume į tolimą praeitį, vienoje enciklopedijoje skaičiau, kad kurį laiką soste turėjome bendrą karalių, t. y. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė egzistavo nuo 1253 iki 1795 metų, taip pat apėmė dalį Lenkijos. O Kroatijos ir Vengrijos karalystė, apibrėžta kaip personalinė unija, egzistavo nuo 1102 iki 1918 metų. Lenkijos sostą nuo 1434 metų užėmė lenkų karalius Vladislovas III Varnietis, kuris tuo pačiu metu buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis, ir Vengrijos, Dalmatijos, Kroatijos… žemių karalius, vadinasi, buvo bendras! Galbūt ir tame senoviniame fakte slypi kažkoks ryšys ir panašumas?
Kalbant apie gamtinius panašumus, jų tikriausiai nėra daug. Lietuva yra lygumų, gražių miškų ir ežerų kraštas, nėra kalnų, yra jūra, bet nenorėčiau, kad įsižeistumėte, jei pasakyčiau, kad mūsų Adrijos jūra yra gražesnė. Šiaurės rytų Kroatijoje taip pat yra labai derlingų lygumų, tačiau šalies šiaurės vakaruose, pietuose ir pietryčiuose yra daug aukštų kalnų, viršijančių 1 000 metrų. Aukščiausia viršūnė Kroatijoje yra Dinara, kurios aukštis siekia 1 831 metrą. Taip pat turime ežerų, garsiausi įtraukti į UNESCO sąrašą: Plitvicos ežerai, be jų, yra ir Krkos upės kriokliai, Mėlynasis ežeras… Turime vynuogynų, alyvmedžių giraičių, auga ir mandarinai Neretvos upės slėnyje…
Kiekviena šalis yra savaip graži ir įdomi, turtingumas yra būtent įvairovė.
– Kokius autorius rekomenduotumėte versti iš kroatų į lietuvių?
– Sunku išsirinkti ir pasakyti, nes jų yra labai daug. Kiek žinau, Lietuvoje iki šiol išversta palyginti nedaug kroatų rašytojų kūrinių. „Judita“, kroatų literatūros tėvo Marko Marulićiaus kūrinys, yra išverstas. Bet tarp didžiųjų klasikų yra ir Marinas Držićius, Miroslavas Krleža, Ranko Marinkovićius, Ivo Andrićius (kroatų, serbų ir bosnių rašytojas ir vienintelis Nobelio premijos laureatas iš šio regiono), Antė Kovačićius, Ivana Brlić-Mažuranić, Marija Jurić Zagorka (visų laikų skaitomiausia kroatų rašytoja)… poetai Antunas Gustavas Matošas, Antunas Branko Šimićius, Tinas Ujevićius, Dragutinas Tadijanovićius, Vesna Parun… Bet turiu pasakyti, kad ir Lietuvos literatūros klasikai taip pat nebuvo išversti į kroatų kalbą.
Tarp išverstų šiuolaikinių rašytojų kūrinių rikiuojasi mūsų dramaturgo Miro Gavrano kūriniai, Miljenko Jergovićiaus romanas… Bet ir šiuolaikinių rašytojų yra daug: Kristianas Novakas, Antė Tomićius, Slavenka Drakulić, Hrvojė Šalkovićius, Ivica Prtenjača, Ivana Bodrožić, Zoranas Ferićius, Julijana Matanović, Pavao Pavličićius, Goranas Tribusonas, Renato Baretićius, Dubravka Ugrešić… Vertėjams būtų daug darbo, bet viskas priklauso nuo skaitytojų skonio ir leidyklų planų.
Tiek lietuvių, tiek kroatų literatūra yra labai turtinga ir kasdien gausėja, keliaudama iš vienos šalies į kitą.
Tikiuosi, kad vieną dieną ji nebebus tik lietuvių ir tik kroatų literatūra, o pamažu, bet užtikrintai taps pasaulinė.
Kalbėjosi Laimutė Adomavičienė
