Mineapolio poema
Jamesas Arlingtonas Wrightas (1927–1980) – amerikiečių poetas, vertėjas, dėstytojas. Gimęs ir užaugęs Martins Ferio miestelyje, Ohajuje, skurdžioje ir vargingoje aplinkoje (tėvai – aštuonias klases baigę darbininkai), mokslus baigė pagal valstybės remiamą karo veteranams skirtą programą (vad. G. I. Bill). 1957–1966 m. gyveno ir dėstė Mineapolyje, kur 1962 m. galutinai iširo, pasak biografų, ir taip nedarni santuoka su bendraklase Liberty, motina dviejų jųdviejų sūnų, iš kurių vienas – Franzas Wrightas (1953–2015) – tapo ne mažiau garsiu poetu (iki šiol jie vieninteliai poetai tėvas ir sūnus, pelnę po Pulitzerio premiją). 1966 m. persikėlė į Niujorką, kur anglų kalbą ir kūrybinį rašymą dėstė Niujorko miesto universiteto Hunterio koledže. Užkietėjęs rūkalius, 52-ejų mirė nuo liežuvio vėžio.
Dar paauglystėje nervinį išsekimą patyrusio, visą gyvenimą bipolinio afektinio sutrikimo kamuoto, elektrošoku gydyto, su alkoholizmu kovojusio Wrighto poezijoje dažnas empatiškas marginalizuotų, deklasuotų visuomenės narių, nepritapėlių vaizdavimas, ryškios vienišumo, susvetimėjimo, gailesčio, atgailos, netikėto savęs atradimo, išsigelbėjimo temos. Išleidęs klasikinės eilėdaros rinkinius „Žalioji siena“ (The Green Wall, 1957) ir „Šventasis Judas“ (Saint Judas, 1959), pripažinimo sulaukė su knyga „Šaka nelūžta“ (The Branch Will Not Break, 1963), kuriai būdinga vad. giliojo imažizmo (Deep Image) poetika: paprasta („neornamentuota“), glausta kalba laisvosiomis eilėmis reiškiama lyriškai nuspalvinta vaizdo, – Wrighto atveju išlaisvinančios gamtos ir gniuždančio supramoninto miesto, – konkretybė. Poetinei evoliucijai įtakos turėjo ir moderniųjų vokiečiakalbių bei ispanakalbių poetų, ypač siurrealistų, vertimas į anglų kalbą (dažnai drauge su bičiuliu poetu Robertu Bly). Dar išleido poezijos rinkinius „Susirinksim prie upės“ (Shall We Gather at the River, 1968), „Du piliečiai“ (Two Citizens, 1973) „Itališkos vasaros akimirkos“ (Moments of the Italian Summer, 1976) ir „Žydinčiai kriaušei“ (To a Blossoming Pear Tree, 1977). Pulitzerio premiją 1972 m. pelnė už „Rinktinius eilėraščius“ (Collected Poems, 1971), tarp kurių buvo įtraukti ir poezijos vertimų bei naujų eilėraščių skyriai. Savita, įtaigi, inovatyvi (kad ir ilgais eilėraščių pavadinimais), eksperimentuoti nevengianti Jameso Wrighto poezija, laikyta savotiška alternatyva ar opozicija tuo metu madingiems bytnikams ir Niujorko poetinei mokyklai, buvo palankiai vertinama kritikų ir sulaukė nemažai sekėjų; po poeto mirties gimtajame miestelyje kasmet (iki 2007 m.) rengtas jo vardu pavadintas poezijos festivalis.
Jameso Wrighto eilėraščių į lietuvių kalbą yra vertęs A. Andriuškevičius (žr. 10 anglakalbių poetų, Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2008). Čia laužtiniuose skliaustuose žymimi leidimo metai poezijos knygų, iš kurių eilėraščiai paimti.
Mineapolio poema
1.
Įdomu, kiek senų vyrų praeitą žiemą,
Perkarusių ir įsibauginusių bevardiškumo, slampinėjo
Misisipės pakrante,
Aklai čaižomi vėjo, vaizduodamies
Nusiskandinimą upėje.
Auštant policija išgraibsto jų lavonus
Ir kažkur atiduoda.
Kur?
Kaip miestas sudarinėja
Savo bevardžių tėvų sąrašus?
Prie Nikoleto salos stebeilijuos į tamsų vandenį,
Taip gražiai lėtą.
Ir linkiu savo broliams sėkmės
Ir šilto kapo.
2.
Čipevų jaunuoliai
Bado kits kitą, klykdami
Jėzaus vardą.
Homoseksualai supleišėjusiom lūpom klibikščiuoja, kraupindamies galimų smūgių.
Mokyklos žaliūkai futbolininkai naršo po suolais
Prie centrinio pašto. Lašininėm
Beakėm marmūzėm.
Walkerio meno centro minia spokso
Į Guthrie teatrą.
3.
Augalotos čikagietės negrikės
Klausos dainuškų.
Jos žino, kada tariamas klientas
Yra persirengęs policininkas.
Faro delnas –
Tai tarakonas, tabaluojantis nuo apdegusių
Lemputės ilčių.
Faro akių siela –
Sekmadieninės aušros amžinybė Chuareso
Priemiesčiuos, Meksikoj.
4.
Bekojų elgetų nebėra, juos nusinešė
Balti paukščiai.
Dirbtinių galūnių punktas išnarstytas
Ir nusėtas kalkėmis.
Banginio plokštelių ramentų ir nuzulintų įtvarų
Knypava sapnuoja pleiskanotų kirkšnių
Nyką*.
Vaizduojuos vargšų žmonių apstulbimą
Vidury dienos nubudus šalia
Keisto norago.
5.
Kur pažvelgsi, už korio akučių sienų
Automobiliai, prikvėpinti, su akidangčiais
Ir pakilios nuotaikos murmesiu,
Leidžiasi dukart per dieną nusnūsti.
Sutemose be garso vėl suplevena
Langai.
Tūkstančiai sueiliuotų aklų bičių kapaduobių
Tik tik nevirstančiam bokšte.
Šiame mieste žmonės pluša diena iš dienos,
Idant parduotų man mirtį.
6.
Bet ne mano jėgoms buvo
Leist vargšui broliui, mano kūnui, mirt
Mineapolyje.
Senutėlis Voltas Vitmenas, mūsų tėvynainis,
Amerikoje, mūsų tėvynėje, dabar yra
Miręs.
Bet jis bent jau buvo palaidotas
Ne Mineapolyje.
Dieve duok,
Gal ir aš jau nebūsiu.
7.
Aš noriu, kad mane pastvertų
Koks didelis baltas, policijai nežinomas paukštis
Ir nuskraidintų tūkstančius mylių, kad kruopščiai paslėptų
Kuklų ir auksinį lyg kokį paskutinį grūdą,
Kupiną kviečių paslapčių ir slėpiningų gyvenimų
Bevardžių vargšų.
[1968]
* Mineapolyje nuo XIX a. antros pusės plėtojama didžiausia dirbtinių galūnių pramonė JAV (vert. past.).
Kablys
Tuomet buvau tik
Žalias vyriokas. Tą vakarą
Spaudė toks velnioniškas
Šaltis, kad nieko nebuvo.
Ničnieko. Buvau suvargęs
Su moterim, ir nieko o nieko aplinkui,
Tik aš ir mirtinas sniegas.
Stovėjau ties gatvės kampu
Mineapolyje, čaižomas
Skersai išilgai.
Vėjas persekiojo mane,
Kildamas iš kaži kokios pragarmės.
Kitas autobusas į Sent Polą,
Jei nusišypsos laimė,
Po trijų valandų.
Ir tada šalia manęs
Sutamsavo jaunas sijas, jo randams
Tiek pat metų kiek man.
Autobusas čia jau seniai
Bevažiavo, tarė jis.
Ar turi pinigų
Parsigauti namo?
Ką jie padarė tavo
Rankai? – atsiliepiau.
Jis kilstelėjo savo kablį šiurpion žvaigždžių švieson
Ir šmaukštelėjo prieš vėją.
Ak, šitai? – tarstelėjo.
Turėjau nemalonumų su moterim. Še,
Paimk.
Ar kada teko patirt, kaip žmogus
Kabliu ištiesia
65 centus
Ir deda juos
Švelniai
Tau į sužvarbusį delną?
Aš paėmiau.
Pinigų man nereikėjo.
Bet aš paėmiau.
[1977]
Aš – sijų karys, sakė jis Mineapolyje
1.
Jis tiesiog visiškai girtas.
Jis žino ne daugiau už mane,
Kokių tikrųjų vandenų gedėti
Ar kokią giesmę giedoti,
Kai jisai mirs.
2.
Juodas vikšras
Šliaužia, stverdamasis tai to,
Tai ano, per
Šlapią asfaltą.
Kokie vieniši turi būt mirusieji.
[1968]
Jaunystė
Keistas paukštis,
Jo giesmė lieka paslaptimi.
Jis per daug sunkiai dirbo, kad skaitytų knygas.
Niekada negirdėjo, kaip Šervudas Andersonas
Iš šito ištrūko, pabėgdamas į Čikagą, pasiutusiai trokšdamas
Išsivaduoti iš savo neapykantos gamykloms.
Mano tėvas penkiasdešimt metų plušo
„Hazel-Atlas“ stiklo taros gamykloje,
Įstrigęs tarp sijų, trupinančių girneles
Molio Motiejams iš užjūrių.
Ar jis drebėjo iš neapykantos žvarbioje tepaluotoje prieblandoje?
Gali būti. Bet mudu su broliu tikrai žinom,
Kad į namus jis pargrįždavo tykesnis už vakarą.
Neilgai trukus jisai užtems,
Nušmėžuos per šviežią sniegą.
Žinau, jo vėlė parplevens namo
Prie Ohajo upės ir nutūpusi, vienui viena,
Drožinės medžio šaknį.
Jis neištars nė žodžio.
Vandenys teka pro šalį, senesni, jaunesni
Už jį ar mane.
[1968]
Pradžia
Į lauką mėnuo numeta vieną ar porą plunksnų.
Tamsūs kviečiai klausosi.
Sustink.
Dabar.
Ana kur jie, mėnulio jaunikliai, bando
Savo sparnus.
Tarp medžių liekna moteris nusitraukia nuo veido
Žavų šešėlį ir štai žengia oru, o dabar štai visiškai
Su juo susilieja.
Aš stoviu vienui vienas prie šeivamedžio, nedrįsdamas kvėptelėt
Nei sukrutėti.
Aš klausausi.
Kviečiai vėl susigaužia į savo pačių tamsą,
O aš – į savąją.
[1963]
Mane gyvina baimė
1.
Daugelis gyvūnų, kuriuos žudė mūsų protėviai Amerikoje,
Turėjo žvitrias akis.
Mėnuliui užtemus,
Žvalgydavosi pašėlusiai.
Jaunas mėnuo įstringa krovinių skirstymo stotyse
Pietiniuose miestuose,
Tačiau mėnulio atidavimas į tamsias Čikagos letenas
Nė motais šiam elniui
Pievoje šiaurėje.
2.
Ką tenai, tuose medžiuose,
Veikia ta aukšta moteris?
Tamsioje žolėje, ten,
Po medžiais,
Girdžiu, triušiai ir karveliai gedėtojai kuždasi.
3.
Dairausi pašėlusiai.
[1963]
Varliūkščiai, pražuvę greitkely
O vis dėlto,
Progai pasitaikius,
Ir aš liuoktelėčiau
Į šviesą.
Drėgnas žalias arimų daigas
Anoje plento pusėje yra viskas.
Jie gūžiasi ir tenai, baimingai virpčiodami,
Ir ryžtasi keistam skrydžiui. Daugel
Pražuvėlių nė nekrustelėjo, bet daugel
Pražuvėlių amžiams gyvi tame mirksny,
Žibintų žybsny, žaibiškesniam,
Nei nuvokia vairuojantieji.
Vairuotojai grimzta atgal į liūną,
Kur niekis gimdo
Niekį.
Kitoje plento pusėje buožgalviai
Šoka ant mėnulio
Pjautuvo. Jie nemato,
Kol kas.
[1971]
Lydeka
Gerai. Tada pamėginkime
Šitaip. Kiekviena
Gyva būtybė,
Kurią pažįstu ir myliu,
O ir visos kitos
Mirs vienatvėje,
Kurios neįsivaizduoju, ir skausme,
Kurio nepažįstu. Mes turėjom
Gyventi toliau. Mes
Atnarpliojom tinklą, perrėžėm
Šitos žuvies pilvą
Nuo uodegos peleko
Iki apatinio žando,
Kurį norėčiau sugebėt apdainuoti.
Aš mieliau būčiau leidęs
Šitam gyviui gyventi toliau.
Vienas senas poetas, kuriuo tikime,
Sakė tą patį, todėl
Stabtelėjom tarp tamsių švendrų ir pasimeldėme
Už ondatras,
Už raibulius už jų uodegų,
Už nutuokiamą vėžių šmaižiojimą po vandeniu,
Už mano pusbrolio – policininko – dešinį riešą.
Mes pasimeldėm už gamtos inspektoriaus aklumą.
Mes sukalbėjom maldą už kelią namo.
Mes suvalgėme žuvį.
Mano kūne turi būti kažkas labai gražaus,
Jei aš toks laimingas.
[1971]
Saguaro kaktusui dykumoje lyjant
Nė nenutuokiau, kad nykštukinė pelėda
Įsismelkė į tave nakties
Slaptoje.
Aš išplėšiau save iš daugelio apgailėtinų vietų
Amerikoje, kurios vidudienį
Atrodė iškilios ir įsižaliavusios.
Norėčiau būti liaunas dirvinės bėgūnės
Šešėlis, norėčiau būt doras
Mylimasis raibažvynės barškuolės
Ir tarantulo ašara.
Nė nenumaniau, kad tu šitoks aukštas
Ir skaisčiaspalvis mėnesiui šviečiant.
Aš troškau gamyklose
Ir nepakenčiau nežmoniškų sausmečių,
Todėl išėjau.
Tu buvai prieangio
Manyje
Šešėlis.
Aš niekada pro tas duris neįžengiau,
Bet nykštukinės pelėdos veidas
Glūdi manyje.
Saguarai,
Tu nesi vienas iš dievų.
Žalios tavo rankos nusileidžia ir apglėbia mane.
Aš – nykštukinės pelėdos šešėlis, slaptasis
Tavo šeimynykštis.
[1977]
Arklio Dovydo, surupšnojusio vieną mano eilėraštį, atminimui
[1971]
Vertė Andrius Patiomkinas
Vertimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
