Povai

 

Yukio Mishima (Jukio Mišima, tikr. Kimitake Hiraoka, 1925–1970) – japonų prozininkas, dramaturgas, aktorius, vienas žymiausių XX a. japonų romanistų. Propagavo senąsias japonų tradicijas, patriotinius idealus, buvo kritiškas pokariniams Japonijos visuomenės pokyčiams. Svarbiausi romanai – „Kaukės išpažintis“ (1949; liet. 2004, iš anglų k. vertė I. Jomantienė), „Auksinė šventykla“ (1956; liet. 2019, vert. D. Kugevičiūtė), tetralogija „Vaisingumo jūra“ (1965–1970; pirma dalis „Pavasario sniegas“ liet. 2024, vert. G. Čepulionytė). Penkis kartus nominuotas Nobelio literatūros premijai.

Apsakyme „Povai“ kartojasi Mishimos kūrybai būdingos temos: jaunystė, kūniškas grožis, senatvės baimė, dramatiška žūtis.

 

Vertėja

 

1

Tomioka nustebo, kai vieną vakarą jo namuose netikėtai apsilankė policininkas. Dieną prieš tai, spalio antrąją, netolies esančiame M. atrakcionų parke buvo nužudyti dvidešimt septyni indijiniai povai, ir Tomioka tebebuvo sukrėstas vakarinio laikraščio straipsnio apie tą įvykį.

Tomioka, vietinio žemvaldžio sūnus, dirbo sandėliavimo įmonėje pietinėje Jokohamos uosto prieplaukoje. Darbas, nors ir neįdomus, buvo jo kasdienybė. Kasryt ten važiuodavo Jokohamos aplinkkeliu, nauju automobiliu, pirktu pardavus M. parkui dalį iš tėvo paveldėtos žemės.

Rugsėjo dvidešimt šeštąją, saulėtą šeštadienį, Tomioka lankėsi M. parke su vienturte savo dukryte ir, ramindamas besispyriojančią mergaitę, prie palaidų povų praleido ilgiau nei valandą. O spalio pirmąją, ketvirtadienį, vėl grįžo į parką ir daugiau nei dvi valandas stebėjo povus pats vienas. Nuo jo namų iki M. parko apie penkiolika minučių pėsčiomis.

Kai kurie parko darbuotojai pažinojo jį dar nuo tada, kai jis pardavė parkui savo sklypą. Tikriausiai jie ir bus pranešę policijai apie jo vizitus.

Tomioka ilgai senberniavo. Vedė keturiasdešimties, po metų gimė dukra – dabar jai ketveri. Stambaus kūno sudėjimo žmona kadais norėjo tapti operos dainininke, bet sulaukusi trisdešimties tos minties atsisakė ir, supažindinta su Tomioka, ištekėjo.

Tomiokos šeima apylinkėje buvo žymi, ir policininkas, įeidamas pro didelius vartus, pagarbiai pasisveikino. Tačiau Tomioka bemat suprato esąs įtariamas nužudęs povus, nors ir nežinia, koks to įtarimo laipsnis.

 

2

Policininką pakvietė į didelę senovišką svetainę, dekoruotą kiek skirtingai nei kitų žmonių namuose.

Į akis krito ketinė povo statulėlė ant židinio atbrailos. Margai dažytas paukštis buvo kaip gyvas. Ant sienos gobelenas, vaizduojantis povų pulką. Ant lentynėles – delikatus stiklinis povas. Buvo ir daugiau įdomių dekoracijų, bet povų motyvais tik tos trys. Tačiau ir iš jų buvo akivaizdu, kad šeimininkas – povų mylėtojas.

Svetainė buvo pernelyg erdvi, apytamsė ir dvelkė pelėsiais. Iš balto lino drobės siūtas kėdės užvalktis palietus atrodė drėgnas ir priminė lietuje išmirkusią beržo žievę.

Nesulaukdamas šeimininko, policininkas atsistojo ir ėmė dairytis. Kiniška drožinėto juodmedžio širma, žvejybos įnagiai iš Nanjango, o greta – vietinio politiko kaligrafijos darbas. Ant sienų nė tarpelio, bet suvenyrai eklektiški, nederantys tarpusavy.

Kabėjo ten ir senovinė pažyma, išduota pusiaują kirtusio laivo keleiviui, išmarginta undinėmis ir šokančiais jūros dievaičiais, ir Delfto porceliano lėkštelė su nupieštu tamsmėlyniu malūnu. Staiga policininko akį patraukė įrėminta nuotrauka.

Šešiolikos ar septyniolikos metų jaunuolis, vilkintis lengvu megztuku, stovėjo palei, regis, netolies kerojančią giraitę. Jis buvo išskirtinai gražus. Grakštūs antakiai, gilios akys, neįtikėtino baltumo oda, lūpos plonos ir lyg slepiančios žiaurumą: kaprizingai liūdna ir išdidi jaunuolio išraiška atrodė netvari, tarsi pirmasis žiemos ledas. Tą veidą dengė nelaimės šešėlis; subtilūs, tiesiog trapūs jo bruožai buvo aštrūs kaip krištolas.

Pasidairinėjęs policininkas nusprendė, kad namų šeimininkas – žmogus kitoniškas.

Kai jis vėl prisėdo, pro svetainės duris pagaliau įžengė Tomioka su žmona.

Tomioka buvo aukštas ir liesas, o žmona, kaip ir priderėtų operos dainininkei, apkūni; jos veidas, kadais tikriausiai dailiai apvalainas, dabar buvo sukritęs, su giliomis raukšlėmis palei nosį ir lūpų kampučius, niūrus ir grėsmingas.

– Man reikia pasikalbėti su jūsų vyru, – tarė pareigūnas.

– O kodėl man negalima pasiklausyti? – nesitraukė žmona. – Juk žinia, kad kalbėsite apie povus, – pridūrė ji garsiu, piktu ir tiesiog abstrakčiai gražiu balsu.

– Na, jūs mane iškart perpratot, – tarnybiškai nusišypsojo policininkas ir neryžtingai pakėlė ranką sau prie kaktos.

Tomioka, nerodydamas jokio susierzinimo, tylėjo. Jis vilkėjo rusvu atsagstomu kašmyro megztiniu ir, giliai nugrimzdęs į kėdę, atrodė ramus ir atsipalaidavęs. Policininkui jis netikėtai pasirodė panašus į mokslininką. Tačiau to penktą dešimtį įpusėjusio vyro veidas buvo kupinas rezignacijos.

Pražilę plaukai, blausi suvytusi oda. Veido bruožai proporcingi, bet pernelyg darnūs, tarsi žiūrėtum į apleistą miniatiūrinį kiemelį. Drumzlinas tvenkinys, pakrypęs tiltelis, akmeninis žibintas, pridulkėjęs keraminis namukas… Tokie vaizdiniai kilo žiūrint į Tomiokos veidą. Nėra abejonės, kad tas vyras niekada nieko nesiekė, dirbo tik dėl akių, be to, jis buvo aukštos kilmės, ir tai, žinoma, nežadino policininko palankumo. Policininką baugino ir trikdė jam nesuprantamas ir neprieinamas, bet aiškiai ypatingas ir gilus Tomiokos išsilavinimas. Nors gal būtent dėl to išsilavinimo Tomiokos veidas buvo taip be laiko susenęs.

– Kadangi mane jau permatėt, kalbėsiu tiesiai: atėjau dėl povų. Teko girdėti, kad jie jums labai patinka.

– Kai kalbate užuominomis, dar nemaloniau klausytis. Juk jūs manote, kad Tomioka tuos povus išpjovė.

– Ką jūs, – nusipurtė policininkas.

– Išties keista. Jei, žuvus povams, norite apklausti povų mylėtoją, tai kaip čia išeina? Gal jūs manote, kad katinų mėgėjai pjauna katinus, o vaikus mylintys žmonės žudo vaikus?

Po tokių šeimininkės žodžių policininkas nutilo, dėdamasis supykęs.

– O tu neskubėk šitaip, – prabilo Tomioka ir pagaliau kreipėsi į policininką: – Žinau, kodėl atėjot. Dieną prieš įvykį aš ilgai vienas stoviniavau prie povų, ir kažkas bus apie tai jums pranešęs. Juk taip?

– Jūs teisus, – atskleidė kortas policininkas.

– Bet juk Tomioka nėra toks drąsus. Be to, absurdiška manyti, kad jis žudytų povus. Jie jam tiesiog be galo patinka.

– Na, na, – Tomioka tiesė rankas link žmonos, švelniai, tarsi link laužo ugnies.

Ant stalo aušo svečiui įpilta arbata, blankai žalsvame jos paviršiuje it smulkios siūlės plūduriavo dulkelės. Tame seniai nešluotame kambary be paliovos sklandė dulkės.

Policininkas praleido ten dar apie pusvalandį ir, šnekučiuodamas apie šį bei tą, bandė suprasti, kodėl Tomioka taip mėgsta povus, – tačiau nepavyko.

– Man išties labai patinka povai… – tykiai tarė Tomioka.

Tomiokos akyse policininkas nematė perdėto užsidegimo, ir rankos jam nevirpėjo; jis kalbėjo ramiai ir nesidrovėdamas, tarytum pasakotų apie mėgstamą valgį ar ką panašaus.

Policininkas tikėjosi, kad Tomioka bus it apsėstas, tačiau taip nebuvo. Tomioka kalbėjo natūraliai, be atsargumo. Jis nepanėšėjo į maniaką, kuris, nors ir trūkdamas žodžių, aistringai stengiasi paaiškinti savo pomėgį, niekaip negalėdamas liautis. Policininką apleido jėgos.

Tuo tarpu žmona, iš pradžių spaudusi policininką, ir toliau nesiruošė trauktis. Dabar ji sėdėjo pasisukusi į šalį ir nepatenkinta tylėjo, kol tas apklausinėjo Tomioką. Ji vilkėjo kukliu kostiumėliu ir atrodė abejinga savo išvaizdai. Neįtikėtina, kad kažkada būtų norėjusi tapti operos dainininke.

Ji buvo tokia nepatenkinta, kad policininkas liovėsi jaustis esąs dėl to kaltas. Buvo justi, kad ji nekantrauja, kada baigsis pokalbis apie povus, ir iš aukšto, su panieka stebi, kaip bergždžiai kvočiamas jos vyras.

Atsisveikindamas policininkas atsistojo ir dairydamasis tarstelėjo:

– O jūs turite daug įdomybių.

– Tai tik šeimynykščių surinktas šlamštas, – šaltai atsakė Tomioka.

Policininkas kiek nuliūdo, supratęs, kad dėl jo profesijos visos, net ir nekaltos, jo pastabos aplinkiniams skamba dviprasmiškai. Jam norėjosi, kad Tomioka įvertintų jo skonį.

Nežinodamas, ką sakyti, jis įsispoksojo į sieną. Nugarą degino aštrūs nedraugiški šeimininkų, nekantriai laukiančių jo išeinant, žvilgsniai. Toje pelėsiais atsiduodančioje svetainėje jis staiga pasijuto vienišas, tarytum stovėtų po plačiu rudens dangumi. Už lango kaštonai; ateidamas jis žengė akmenimis grįstu kiemu per nukritusius pūvančius jų vaisius. Dairantis į eklektiškus ant sienos kabančius suvenyrus, policininkui rodėsi, kad tolumoje girdėti žūvančių povų klyksmai.

Žinoma, policininkui neteko jų išgirsti: jam atvykus į įvykio vietą, povai buvo jau išskersti, išsvaidyti kaip pakliuvo. Tačiau jam dingojosi, kad ši tamsi naktis yra perverta povų nelaimės šauksmo, it plonais aukso siūlais stropiai sudygsniuotas juodas audinys.

Įžeistas abejingo Tomiokos tono, policininkas apmaudžiai bedė pirštu į dailiojo jaunuolio nuotrauką ir atsisukęs paklausė:

– O čia kas?

Negyvos Tomiokos akys tik dabar pirmąsyk sublizgėjo, kaip žvynai žuvies, išnirusios tarp bangų į vandens paviršių.

– Aš.

– Kaip?

– Tai aš. Čia man septyniolika. Tėvas nufotografavo mane mūsų kieme.

Žmona išsyk paniekinamai nusišypsojo, būtent taip, kaip ir tikėjosi apstulbęs policininkas.

– Žiūrint į Tomioką, sunku patikėti, tiesa? Pagaliau bent vienu klausimu mūsų nuomonės sutampa, pareigūne. Kai tekėjau už Tomiokos, jis jau nė kiek nepanėšėjo į šią nuotrauką. Ir nieko keista, juk mes susituokėm vos prieš penkerius metus.

Policininkas, pasiryžęs išlikti mandagus, nenusijuokė ir neparodė nustebimo. Įsižiūrėjus buvo matyti, kad tai išties jaunas Tomioka. Policininkui pasidarė keista, kad jis, dėl savo profesijos toks akylas, pats to nepastebėjo.

Juk tai ta pati antakių linija. Ir skaidrios akys tos pačios, tik dabar paakiai paburkę ir išvagoti raukšlelių, bet jų forma ta pati. Ir nosis, ir žiauri plonų lūpų išraiška.

Tačiau buvo tiesiog negera matyti, kaip Tomioka prarado jaunystės grožį! Ne tik ir ne tiek prarado, kiek iš pagrindų pasikeitė, pasikeitė taip, kad net ir pastabusis policininkas jo nepažino. Tomioka pavirto į beširdišką savo jaunytės karikatūrą, bet ne tokią, kur jo bruožai būtų pabrėžti tvirtom linijom, – ne, tai buvo tarytum negrabiai, nedrąsiai, perdėm detaliai nupieštas atvaizdas, nė kiek nebepanašus į originalą.

Taip, vos Tomiokai pasisakius, kad ten jis, tai tapo akivaizdu, tarsi palaikius virš ugnies slaptu rašalu rašytą laišką. Policininkas jau neabejojo, kad tai jauno Tomiokos nuotrauka.

Atsisveikinęs policininkas dviračiu grįžo į nuovadą. Minant pedalus, vaizduotėje jam vis ryškiau iškilo gražusis jaunuolis, visiškai užgoždamas dabartinį pavargusį Tomiokos veidą. Naktis buvo be mėnulio, bet policininkui rodės, kad jį kaip mėnesiena lydi toji vizija.

Kelias iki nuovados buvo neasfaltuotas, tad jis kratėsi žvyrkeliu palei bambukyną. Pro bambukus geltonavo šviesos namų languose, o kitoje kelio pusėje driekėsi daržai ir jau pliki ryžių laukai. Tokiu keliu nelengva važiuoti dviračiu, ir galop policininkas nulipo ir ėmė dviratį stumti, petimi braukdamas per šalikelės bambukus.

Kelias vedė tiesiai nuo M. parko iki Jokohamos aplinkkelio. Staiga policininką apšvietė iš nugaros, ant žemės ėmė šokti didžiulis jo šešėlis – žarstydamas žvyrą, link parko dūmė automobilis. Praleisdamas automobilį, policininkas dar labiau prisispaudė prie bambukų; akimirksnį jis išvydo prie vairuotojo prigludusią moterį baltu šaliu. Net ir naktį buvo matyti, koks dulkėtas tas didelis, seno modelio automobilis, nudardantis duobėtu žvyrkeliu.

Kai vėl tapo tylu, policininkas sustojo, susimąstė ir apsižvalgė. Jam už nugaros, už tamsaus bambukyno, nakties danguje kaip gaisras švytėjo M. atrakcionų parko žibintai. Lėtai slinko raudonos, geltonos ir žalios šviesos – tikriausiai sukosi apžvalgos ratas.

 

3

Policininkui išėjus, Tomioka paprašė žmonos, kad valandėlei paliktų jį vieną. Toji išeidama paklausė aukštu solistės balsu:

– Apie ką sau vienas galvosi? Juk nebūsi tu tai padaręs?

– Ką tu. Aš juk ir alibi turiu.

– Iš kur man žinoti, ką veikei, kol miegojau.

Kai ji išėjo, Tomioka susmuko kėdėje ir užsirūkė. Pasitraukus žmonai, kilo toks jausmas, lyg pro šalį būtų pravažiavęs triukšmingas vėjo malūnėlių pardavėjas.

Tomioka pastebėjo, kad rudens vakarai jau vėsūs, ir sutemus norisi šilumos. Reikės nušluostyti dulkes nuo svetainėje per vasarą prastovėjusio dujinio šildytuvo. Jis su nostalgija prisiminė dar vaikystėje šiame kambaryje uosdavęs tą patį kvapą: seno drėgno Tiandzino kilimo, pirmosios rudens ugnies.

Po policininko vizito Tomioka pasijuto išties glaudžiai susijęs su tuo, kas įvyko. Jis buvo giliai sukrėstas nepaaiškinamos povų žūties, galbūt ir dėl to, kad vos dieną prieš tai jam buvo lemta lig soties jais atsigėrėti; iš pradžių ištisai jautęsis it apgirtęs, nugrimzdęs į svaigulį, dabar jis tarytum prabudo, atsipeikėjo, ir tas nutikimas pagaliau jam tapo tikrove. Paukščių žūtis, atrodžiusi lyg sapnas, iškilo jo sąmonėje visu nuožmumu ir akinančia didybe. O profesionalios policininko pastabos paveikė jo vaizduotę kaip rūgštis ofortą, sudarydamos įspūdį, kad Tomioka yra kažkaip ypatingai su visu tuo susijęs. Galbūt jis išties, kaip užsiminė jo gudruolė žmona, sapne bus įvykdęs tą nusikaltimą.

Juk tai vienintelis būdas paaiškinti tą piktą darbą – kitaip jis nesuvokiamas ir beprasmiškas, tiesiog įstabus savo beprasmybe. Sakoma, kad auginti povus ekstravagantiška, bet dabar Tomiokai dingtelėjo, kad tas žodis dar labiau tinka kalbant apie povų žudymą, o tos nelogiškos idėjos priežastis – pati povų esmė. Laikyti tūkstantį karvių ar tūkstantį arklių, ar pagaliau tūkstantį kanarėlių galbūt ekstravagantiška, bet nebūtų nė kiek ekstravagantiška juos išskersti.

Taip, viskas dėl to, kad tai povai! Tie paukščiai pilni tuščio įmantrumo, o biologų teiginys, jog smaragdinė jų plunksnų spalva juos danguoja saulėje žėrinčiuose tropikų miškuose, niekuo nepagrįstas. Povai sukurti iš gamtos pasipūtimo: neįmanoma, kad jai išties būtų reikalingas toks spindesys. Povai, pačios nenaudingiausios idėjos išraiška, atsirado iš nuobodulio, kilusio kuriant įvairiausius tikslingus ir naudingus gyvius. Toji prašmatnybė bus išgalvota paskutinę kūrybos dieną, dangų jau nudažius vakaro saulei, išgalvota tam, kad būtų atsverti ir įveikti beprasmiškumas ir atslenkanti tamsuma, kad ši būtų inkrustuota mirgančia šviesa. Tai dėl to žėrintys povo plunksnų raštai neatsiejami nuo tirštos nakties tamsos.

Nieko keista, kad povų mylėtoją Tomioką taip apsvaigino tas įvykis: juk jis atskleidė povų esmę ir parodė, kad ekstravagantiška ne tik juos laikyti ir prižiūrėti, bet ir išžudyti. Dabar Tomioka kasdien mąstė apie povų egzistenciją; nuobodžiaudamas per pietų pertraukas darbovietėje jis spoksodavo į laivus uosto įlankoje, spindinčius melsvai ir žaliai kaip povo plunksnos.

Kažin, kokia toji egzistencija? Šių paslaptingų padarų būtį ir baigtį valdo tie patys dėsniai; šie paukščiai ir gyvena, ir žūsta prašmatniai, jų spalvos tviska taip pat ir vidudienį, ir naktį.

Galop Tomioka priėjo prie išvados, kad povai tik žūdami pasiekia pilnatvę. Kaip strėlė, paleista iš įtempto lanko, tie puošnūs paukščiai lekia žūties link, tai yra jų būties prasmė. Žudyti povus – pats natūraliausias iš visų žmogiškų nusikaltimų. Tai ne atskiria, o kaip tik kūniškai susieja grožį su mirtimi. Taip mąstydamas, Tomioka jautėsi, tarsi sapne pats būtų ir įvykdęs tą nusikaltimą, ir kad tai nieko smerktina.

Dabar, pelėsiais dvokiančioje tamsioje svetainėje, jis buvo dar labiau tuo tikras.

Tomioka labai gailėjosi, kad jam neteko išvysti povų žūties. Spalio pirmosios popietę vienas grįžęs į M. parką jis lig soties atsižiūrėjo tik gyvų povų. Tuomet jis apžiūrėjo tą ramų palaidų indijinių povų pulką iš visų pusių – dabar širdyje jam vėl atgijo tas atsiminimas.

Povus geriausia stebėti pavasario rytą, kai patinėliai it vėduokles išskleidžia uodegą dengiančias kontūrines plunksnas, kad pasipuikuotų prieš pateles. Dėl to seniau Tomioka buvo pamėgęs pavasario rytais lankytis zoologijos sode.

Deja, indijiniai povai, kuriuos galima laikyti palaidus, puošnumu toli gražu neprilygsta arogantiškiems ir aršiems žaliesiems povams. Iš tolo atrodytų, kad po M. parko veją tiesiog vaikštinėja kažkokie blizgantys žaliaplunksniai paukščiai, kartais beveik susiliejantys su veja. Tačiau pažiūrėjus iš arti subtilios indijinių povų spalvos net pranašesnės nei dabišių žaliųjų povų.

Povai atskubėdavo prie Tomiokos suolelio it ko tikėdamiesi.

Plati apvali krūtinė, nenustygstantis plonas kaklas, mažulytė galva. Atbėgdamas povas be paliovos linkčioja, o kai pakelia galvą, Tomioka gali atidžiai į jį įsižiūrėti.

Povo galva, palyginus su prabangiu jo apdaru, paukštiškai liesa. Pilkas snapas, gilių raukšlių apsuptos akys, baltos plunksnelės paakiuos bei povo kojytės atrodo nemarios, it amžinybei jau išsaugota mumija. Bet tas nemarumas apgaulingas: ištaigingame povo apdare slypi jo gyvybė, ir pražudžius apdarą žūva ir pats paukštis.

Saulėje tviska tamsiai žydras kuodas; padvelkus vėjui, jo plunksnelės kiek pasišiaušia. Tamsmėlynis kaklas keičiantis šviesai tampa žalsvas, žemiau – sodriai žalias ir net šviesžalis. Toji spalvų kaita stebuklinga, kaip fokusas, ir neįmanoma nustatyti ribos, kur baigiasi mėlyna ir prasideda žalia. Purios plunksnos slepia spalvų klodus; kartais jos nušvinta tiesiog jūros žydrumu; praslinkus šešėliui, gelsvai žalia spalva gali plykstelėti vaiskiu geltoniu. O kai povas savo plunksnas pakedena, papurena, kai kiekviena plunksnelė pasistoja, po puriomis žaliomis kaklo plunksnomis pasimato tamsrudžiai pūkai.

Povo nugara rudai kanapėta, ir ant šonų yra rudų šlakų, bet jo prašmatniai blizganti krūtinė be paliovos skleidžia aplink žalios šviesos raibulius, nuo kurių tiesiog sukasi galva.

Kai, komiškai išrietęs žalią žvilgantį kaklą, povas snapu kasosi krūtinę ar nugarą, kiekviena plunksnelė pasistoja kaip strėlės galiukas.

Pilkai rudi uodegos raštai, kaip kriauklelės tarp nusidriekusių pajūrio dumblių. Lankstus plunksnuotas povo kūnas. Glotniai, be jokio tarpelio, link uodegos sugulusios plunksnos… Povo kūnas primena žalią šviesą skleidžiančią sparčią upės srovę tamsžaliu, didingais berilo akmenimis nuklotu dugnu ir saulės nutviekstu paviršiumi, ir tasai įtampos kupinas žalsvo paviršiaus žibėjimas – neįkainojamo lobio atspindys, deja, tik atspindys. Kiekvienas povas – dalelė tos brangakmeniais klotos srovės, kiekvienas jų žėri ypatinga žaluma, kiekviena povo plunksnelė atspindi tviskančią šviesą, kiekvienas povas – tos šviesos vizija.

Žūdami jie pavirto tais brangakmeniais. Upės tėkmė susiliejo su dugnu…

Tomioka užsimerkęs įsivaizdavo povų žūties sceną. Kaip įspūdingai turėjo virpėti tie puošnūs paukščiai!

„O jų klyksmai… – Tomioka nejučiom lyg prašneko, lyg uždeklamavo pusbalsiu, – tikriausiai jų klyksmai raižė saulėtekio dangų it šalto plieno kalavijai. O žalių plunksnų debesis! Ak, ta išsvajotoji, lauktoji akimirka, tos smaragdinės plunksnos, lig tol kantriai dengusios povų kūnus… Pagaliau išlaisvintos, kiekviena jų pakilo skrydžiui virš M. parko kalvos, nutviekstos pirmojo ryto saulės blyksnio, tarsi mažutėlių povų nesuskaičiuojamas pulkas, išsiveržęs žaliu žibesiu. Kai išsiliejo jų kilnus kraujas, povai pakeitė apdarą ir pirmąkart pasidabino raudoniu – kokiais puikiais raštais buvo išrašyti tie konvulsiškai trūkčiojantys paukščių kūnai! Povai tapo, kuo nebuvę, – medžiojamais fazanais. Tai tikrasis, ceremoninis paukščio vaidmuo: būti rytinės medžioklės laimikiu. Baigėsi jų kilnybę paniekinantis lakstymas ir neramus kirbėjimas. Jie tapo elegantišku, didingu, kruvinu grobiu, o jų mėlynos, žalios ir šviesžalės kaklo plunksnos – žuvusio riterio apdaru, jo šarvais. Po grasiu ryto dangumi jie krito negyvi. Jie, povai, pasiekė paukštiškos būties viršūnę. Nenustygę jų kaklai sustingo dailiai išlenkti it lankas. It sprunkantis povų pulkas pakilusios plunksnos kaip žalias sniegas vėl nusileido ant negyvų maitų, tarsi į lizdą grįžtantys paukščiai. Į žemę tyliai gėrėsi jų kraujas… Būtent tada povai įkūnijo savo tikrąją povišką esmę, upės tėkmė susivienijo su dugnu, povai – su upėje tviskančiais brangakmeniais. Ak, niekad negalėsiu sau atleisti, kad man nepavyko išvysti tos akimirkos! O jei aš būčiau juos nužudęs? Tuomet būčiau galėjęs lig valios atsigėrėti tuo stebuklu. Kaip aš pavydžiu tam nusikaltėliui… Kaip noriu sužinoti, kas jis. Kaip norėčiau bent pamatyti jo, įvykdžiusio patį ekstravagantiškiausią nusikaltimą pasaulyje, veidą.“

Tomioka, užlietas karščio bangos, sugniaužė kumščius ir, išplėtęs akis, apsižvalgė. Ant sienos – iš tėvo paveldėta pusiaujo kirtimo pažyma. Kaip sunki mokinuko kuprinė pečius slegia valdoma žemė, namų ūkis, darbas, aplinkinių nuomonė. Jis prisiminė vaikystę, kai jam bėgiojant kuprinėje tarškėdavo celiuliozinis penalas. Bet jei jis pasileistų bėgti dabar, jį lydėtų tik tyla.

Tik pianinas skamba. Tai žmona groja antrame aukšte. Tomioka ne kartą yra jos prašęs liautis, kad nepažadintų dukrytės, tačiau žmona neklauso ir kai vakarais jai prasta nuotaika, daužo klavišus ir bando jau atpratusią dainuoti gerklę. Ir dainuoja, ir groja liūdnai, tartum tolumoje kauktų šunys. Neįtikėtinai aukštas jos balsas skardi aplinkui, ir rodos, tarsi šviesos kamuoliai lėktų tolyn pro tamsius nakties brūzgynus.

Nuo įrėmintų tėvo suvenyrų Tomiokos žvilgsnis nuklydo prie nuotraukos, į kurią niekaip neturi drąsos pažvelgti tiesiai. Liūdno, neprilygstamo gražumo jaunuolio atvaizdas.

„Kokiu neapsakomu greitumu ir kaip siaubingai kvailai dingo mano grožis; kaip smėlis jis biro man pro pirštus. Už ką man tokia bausmė? Nejau nešioju kaltę, apie kurią ir pats nežinau? Nejau būsiu nusidėjęs sapne ir vos pabudęs apie tai pamiršęs?“

 

4

Spalio dvidešimtosios vakarą policininkas, dviračiu grįždamas iš M. parko, vėl užsuko pas Tomioką. Jis norėjo atsiprašyti.

Spalio penkioliktąją parkas įsigijo naują povų pulką, tačiau aštuonioliktosios rytą ir juos rado negyvus.

Šįkart įvykio vietoje aptikta daugybė šuns pėdsakų. Prieš tai parkas sulaukė keisto telefono skambučio: skambinantysis sakėsi nužudęs povus, reikalavo 500 tūkstančių jenų, o jei ne, grasino ir vėl padarysiąs tą patį.

Iš naujai įsigytųjų dvidešimt penkių povų vos du išliko gyvi, o kiti dvidešimt trys buvo išžudyti be liudininkų, priešaušrio tamsoje.

Prie vartų policininkas nulipo nuo dviračio ir, stumdamas jį akmenimis grįstu taku, dairėsi sutemose. Atsisuko, nes kažkas jį pašaukė. Išvydo šluotą laikantį Tomioką. Vienoje tako pusėje kaštonai, kitoje – klevai ir kitokie medžiai. Ten ir stovėjo Tomioka.

Policininkas suskubo atsiprašyti dėl praeito savo vizito:

– Atleiskit, kad tuokart…

– Ak, ką jūs. Aš, matote, ką tik grįžau iš darbo, o čia tiek lapų prikritę, tai prieš vakarienę nusprendžiau pakrutėti. O parke ir vėl tas pats, – suraukęs antakius kalbėjo Tomioka.

Policininkui jau nebebuvo jokio reikalo pamatyti tą apgailestaujančią išraišką. Jis mieliau būtų matęs Tomioką atvirai ir žiauriai džiūgaujant. Bet ir prieblandoje jis įžiūrėjo, kad Tomioka nesišypso.

– Taip, tad ir užsukau pas jus, kad atsiprašyčiau ir kartu jums apie tai praneščiau. Atleiskit, kad praeitąsyk sukėliau tiek šurmulio. Tiesą sakant, šiandien galutinai paaiškėjo, kas įvyko. Apie tai bus parašyta ir rytdienos laikraštyje.

– Nejau pavyko pagauti nusikaltėlį? – gniauždamas šluotą, Tomioka žengtelėjo pirmyn.

Policininkui pasirodė, kad žemę nukloję pūvantys raudoni klevų lapai prisigėrę tamsoje palieto purpurinio kraujo. Pakvipo tarsi vaistiniu sirupu.

– Ne, – staiga dvejodamas atsakė policininkas ir suskubo paberti tai, ko ir atėjo pranešti: – Išvada tokia: tai būta benamių šunų. Vakar iš Ueno zoologijos sodo pasikvietėm patyrusį veterinarą ir jis nustatė, kad povų žaizdos – nuo šuns ilčių, o tie paukščiai, kurie iš pažiūros nesužeisti, žuvo nuo vidinio kraujavimo. Veterinaras sakė, kad povai itin baikštūs ir, vos pajutę artėjant priešą, kyla skristi ir atsitrenkia galva į vielinį voljero tinklą, o jei plėšrūnas paliečia bent plunksnelę, jiems bemat plyšta plaučiai ir jie nukraujuoja. O benamiai šunys, kitaip nei turintys šeimininką, nesiliauja po pirmojo užpuolimo, priešingai, jie grįžta ten visa gauja. Šįkart jie bus prasirausę po povų voljeru. Veterinaras išties detaliai viską paaiškino, ir dabar jau neabejojam, jog tai benamių šunų darbas. Žinoma, dar planuojame atlikti ir operatyvinį eksperimentą.

– Tai neįmanoma, – nekantriai pertraukė jį Tomioka.

Policininkas pirmąsyk išgirdo Tomioką kalbant taip aistringai ir maldaujamai. Jam dingojosi, kad tamsoje jaučia ant skruostų karštą Tomiokos alsavimą.

– Tai neįmanoma. Akivaizdu, kad tai žmogaus darbas. Tik žmogus galėjo sugalvoti tokį dalyką. Gal ten būta ir šunų, bet juos atsivedė žmogus. Ar suprantat? Žmogus pasinaudojo šunimis.

– Galvojom ir apie tokią galimybę. Galvojom, bet įrodymų…

– Kokių įrodymų? – Tomioka vis labiau karščiavosi. – Nesąmonė teigti, jog tai galėjo padaryti benamiai šunys. Tai būta žmogaus. Aš tuo tikras. Jūs ką tik minėjot, kad planuojate operatyvinį eksperimentą.

– Taip, bet…

– Tai vykdysite jį ar ne?

– Planuojame vykdyti…

– Šiąnakt?

– Ir šiąnakt.

Tomioka nutilo ir susimąstė. Paskui pasigirdo nerimastingas ir nedrąsus, bet kupinas troškimo jo balsas:

– Prašau šiąnakt leisti dalyvauti ir man.

 

5

Policininkas gavo vyresnybės leidimą drauge vestis savanorį civilį, ir jiedu susitarė uždarius parką įeiti į jo teritoriją. Žmona, paniekinamai šypsodama, sutepė Tomiokai sumuštinių. Policininkas, persirengęs nudėvėtomis kelnėmis ir megztiniu, atsinešė pistoletą ir žiūronus.

Jie perėjo tamsią tuščią parko aikštę. Išjungti fontanai, užgesintos šviesos ir apžvalgos rato žibintai. Po nakties dangumi – trikampiai ir apvalūs kioskelių stogų siluetai. Apėję kelionių į kosmosą paviljoną, nebaigtu grįsti takeliu jie pasiekė povų voljerą.

Povai ten miegodavo naktį. Dieną lakstę lauke, leidžiantis saulei jie po kelis būdavo suleidžiami į šešių dalių voljero gardą. Dabar ten palikti kaip prievilas buvo tik du gyvi išlikę povai.

Palei povų gardą ėjo miniatiūrinio traukinuko bėgiai, o toliau tęsėsi šunų perraustas voljeras. Pro voljerą supančią gyvatvorę buvo matyti kalnuotas miškelis.

Parką supančios kalvos buvo neaukštos, tarp miškelių ir bambukynų atsivėrė praskintas plikas šlaitas. Niekur nė švieselės.

Policininkas su Tomioka pasislėpė už povų gardo. Naktis vėso, garde nešlamėjo nė plunksnelė. Dieną žaliai žvilgėję povai dabar susiglaudę dūlavo ant laktos.

Tomiokai atrodė, kad ir šios nykios povų buveinės tamsoje išlikęs žuvusių povų puošnumas. Tai buvo ne šiaip tamsa. Ir tamsoje kiekviena nukritusi žuvusių povų plunksna buvo išsaugojusi nepaprastą mėlynos, žalios, geltonos spalvų puikybę, kiekviename tamsiame kampelyje glūdėjo tų spalvų atsiminimai, kiekvienas tamsos trupinėlis talpino savyje povų spindesį.

Jiedu vis laukė. Policininką ėmė miegas, bet Tomioka nepavargo ir nenuleido žvilgsnio. Tomioka jautė, kaip daužosi ištuštėjusi jo širdis, kaip ji prisipildo povų miražų, ir retsykiais su panieka žvilgčiojo į gretimais susigūžusį policininką.

Jis laukė. Pažvelgęs į elektroninį laikrodį, pamatė, kad jau seniai po vidurnakčio. Erdviame parke buvo kuo tyliausia; prieš akis žvaigždžių šviesoje blizgėjo traukinuko bėgiai.

Danguje šen bei ten draikėsi debesys, bet vėjo nebuvo, virš ūkanotų kalnų kilo raudona pilnatis. Kildamas mėnuo prarado raudonį, nušvito, ir ant žemės nusidriekė povų gardo šešėlis.

Tolumoje pasigirdo šuns lojimas, jam atliepė kiti šunys, paskui vėl nutilo.

Staiga Tomioka pabudino policininką, purtydamas jį už peties. Tomiokos akys žvilgėjo.

– Žiūrėkit. Aš buvau teisus.

Policininkas įsižiūrėjo į pliką kalvą.

Ant mėnulio apšviestos kalvos krito kelmų šešėliai, ji atrodė pasikeitusi. Šešėliai panėšėjo į taškuotą raštą ar ant popieriaus spausdintą diagramą.

Kalva link jų žingsniavo žmogus, apšviestas iš nugaros. Priešais jį šoko šešėliai: buvo galima įžiūrėti, kad jis vedinas keturiais ar penkiais šunimis. Kai pasisuko šonu į šviesą, pasimatė, kaip, įsitempęs visu kūnu, jis stengiasi juos suvaldyti.

Policininkas pakėlė prie akių žiūronus. Tas smulkaus sudėjimo vyras vilkėjo juodais drabužiais ir abiem rankomis laikė šunų grandines. Staiga mėnuo apšvietė baltą jo veidą, ir policininkas aiktelėjo. Nebuvo abejonės, jog tai nuotraukoje ant Tomiokos svetainės sienos matytas gražusis jaunuolis.

 

1965

 

Iš japonų kalbos vertė Rima Torres