LiteratūraVertimai
Pastabos eilėraščiui, kurio neįmanoma parašyti
Nėra tokio eilėraščio, kuriuo valiotumei
tai aprašyti, tas smėlio duobes,
kur tieka palaidota
ir neatkasta, nepakeliamas
skausmas tebežymi jų odą.
Džiugesys
Siunčiau oro bučinius ir rodžiau grimasas saulei,
mėginau surinkti mažyčius deimantus,
žaižaruojančius sniege, – bet kiekvienas
jų mane viliojo prie gretimo, kol pavirto
nesibaigiančiu miražu, – tad sustojau,
giliai įkvėpiau ir padėkojau Dievui už Gyvybę!
Mano katė Jugoslavija
Ir rydavo ji tiek, kad išpampo kaip kokia milžinė. Jai užšokus ant mano plačios lovos, kurioje kadaise be problemų miegodavom dviese, antklodės ir pagalvės šokteldavo kone iki pat lubų, o lovos spyruoklės veik liesdavo grindis – šios drebėdavo katei žengiant savo stambiomis meškiškomis letenomis.
Mįslingasis katinas Makaviti
Makaviti nieks nepagaus – tasai Mįslingas Katinas
Vis iškrečia ką nors baisaus ir niekina įstatymus.
Jis Skotland Jardui kaip rakštis, Spec. rinktinei kiek gėdos:
Į veiksmo vietą nuvarys – o jo ataušo pėdos!
Iš pokario korespondencijos
Pastarosios trinties su Vokietija metu tam tikras skaičius karo prievolininkų amžiaus torontiečių parodė norą prisidėti prie karo veiksmų, persikeldami į Valstijas ir atiduodami visas savo jėgas darbui šaudmenų gamyklose. Patriotiniu triūsu prikaupę daug šekelių, dabar jie geidauja grįžti į Kanadą ir atgauti penkiolika procentų nuo savo uždarbio Jungtinėse Valstijose.
Trokšdami pagelbėti šiems moraliniams narsūnams, rūpinusiems karui išteklių, parengėme atmintinę „Kaip prasisukti išsisukinėtojui“.
Apželdinsime Niujorką
Tad ruoškis, tik nepamiršk
pasiimti daigų ir sėklų,
dešimt laivų su juodžemiu puriu,
dešimt vaisingų lietaus debesų,
dešimt derlingų mėnulio fazių,
šimtą vėjų nuo Kuržemės kranto!
Dužęs Džimio Daiso gyvenimas
Kartą buvau gyvas, bet trumpai. Nors nesu tikras, ar skaitosi: tai vyko prieš trisdešimt penkerius metus – aš tada merdėjau. Nuo peiliu rėžiančios šviesos užmerkiau savo akutes. Bandžiau įkvėpti, bet tik dar labiau dusau. Mano violetinės spalvos kūnelis sudrebėjo ir many kažkas nutrūko. Nugrimzdau į tamsą, riksmai nutolo.
Paprasta istorija
Baisu ir pagalvoti, kas mane palaidos ir kaip. Žentas jau antri metai ant patalo. Dukra pati vos bekvėpuoja – sveikata kaip šešiasdešimtmetės senės: dūsta, spaudimas – gyvas ligų maišas.
O aš, va, mieste kaip ta našlaitė ar paliegėlė. Iš penkto aukšto pati kieman nenusigaunu. Vos kojas bepavelku – nelaiko jos manęs. Parpulti bijau.
Širdis
Laukinė širdis pabalo prie miško;
O, mirties tamsi
Baimė, kai auksas
Mirė pilkam debesy.
Lapkričio vakaras.
Pilkuos skerdyklos vartuos stovėjo
Varganų moterų pulkas,
Į kiekvieną pintinę
Krito sušvinkus mėsa ir žarnos…
Kinosakyje
Galvodavau, kiek nedaug trūko, kad dabar gulėčiau aukštielninkas po žeme Aojamos kapinėse. Blyškiu, šaltu, kietu veidu, sužalotu veidu ir nugara. Greta – senelio ir mamos kūnai. Bet tarp mūsų jau nebebūtų jokių pokalbių – tokios man kildavo mintys. Vienišos mintys, bet nelabai baisios. Kada nors taip ir bus. Kada? Lig šiol nejučiom įsivaizduodavau, kad negreitai, tolimoje ateityje.
