Šitaip gulėjau kartu su pašautu vaikinu, ir daug valandų prabėgo, kol mus rado, vidury tamsaus miško mus aptiko kaip kokius išsigimėlius, ir mus nuvežė į lauko ligoninę, kurioje aš jį pjausčiau, įkišau į vietą jo išlindusią žarną ir amputavau gangrenuotas kojas ligi kelių, ir kai jau neliko jokios vilties, kad išgyvens, jis pabudo, papasakojau jam, kas nutiko miške, ir jis suspaudė mano ranką, verkė, bučiavo ir sakė prisimenantis mane miške, ačiū, jis tada sakė, aš tau būsiu amžiais dėkingas, girdi mane, amžinai už šį gyvenimą.