Auksinė valstija
Poetas, literatūrologas Frankas Bidartas gimė 1939 m. Beikersfilde, Kalifornijoje, Kalifornijos Riversaido ir Harvardo universitetuose studijavo literatūrą ir filosofiją, nuo 1972 m. dėsto literatūrą Velslio koledže ir Brandeiso universitete. Jis yra vienas tituluočiausių šiuolaikinių amerikiečių poetų, be kitų, pelnęs Bollingeno, Wallace’o Stevenso, Nacionalinės knygos, Pulitzerio (už rinktinę „Prietema“ (Half-Light, 2017) premijas.
Dažnai ilguose dramatiško monologo formos „išpažintiniuose“ eilėraščiuose introspektiškai plėtoja asmeninės kaltės, šeimos narių tarpusavio santykių, psichinių patologijų temas. Šitaip yra „įbalsinęs“ tiek realių asmenų (pvz., V. Nižinskio, B. Cellini), tiek fikcinių personažų (pvz., pedofilo žudiko maniako, savižudės anoreksikės) vidines dramas ir obsesijas. Esminiai Bidarto poezijos bruožai jau ryškūs autobiografinėje poemoje „Auksinė valstija“ iš debiutinio poezijos rinkinio Golden State (1973).
Tai pirmoji šio autoriaus kūrybos publikacija lietuviškai.
Auksinė valstija
I
Matyti savo tėvą,
gulintį ant rausvo aksomo, rožiniu
apsuktom rankom, nurausvintais skruostais,
padažytomis lūpomis, marmuro balčio oda…
„Jis atrodo taip kaip prieš trisdešimt metų, –
kalbėjo motina, – tą dieną, kai tuokėmės…
Džiaugiuosi, kad atvykau;
Aš bijojau, o dabar jį prisiminsiu
štai tokį…“
Ruta, paskutinioji tavo gyvenimo draugė, kuri nenorėjo su tavimi miegoti
ar tuoktis, nes tu geidavai, kad ji
dalintųsi išlaidas, o be to, „jo girtavimas manęs
vos neišvarė iš proto…“,
Ruta kartą matė tave,
apžiūrinėjantį save veidrodyje
su nepamainomąja kaklaskare ir kaubojiška skrybėle
ir sakantį:
„Kodėl negalėčiau atrodyti kaip kaubojus?“
Tu palikai maišą pinigų, bet buvai
nelaimingiausias
iš visų mano gerai pažinotų žmonių.
II
Daugeliu atžvilgių
tavo mirtis atnešė palengvėjimą.
Aš turiu daugiau pinigų.
Beikersfilde laisviau: gyvenimas nebe toks plynas,
kai nebereikia kas vakarą
susidurt su tavim: terapija motinai
klojasi puikiai, o aš beveik galiu įtikint save,
kad geras psichoanalitikas tave būtų išgelbėjęs:
nes man, kaip visada, reikia
tikėti, kad tavo visa apimantis nusivylimas
kilo iš
banaliausių troškimų: tik bijau,
kad už noro būti kino žvaigžde,
kaubojum, imperijos kūrėju, tų visų
pigių potroškių slypi
kraštutinis nepasitenkinimas
pačiomis
žmogaus gyvenimo galimybėmis…
Tavo norai buvo per daug paprasti:
arba per daug sudėtingi.
III
Man sunku įsivaizduoti tave
lovoje, mylintis su moterimi…
Visuotiniu sutarimu, tu buvęs geras meilužis:
ir vis dėlto
„Santuoka būtų labiau vykus, – motina kartą prasitarė, –
jei nebūtų susieta su seksu…“
Iškart po skyrybų, – man buvo
kokie penkeri, – nakvojau pas tave
motelyje, ir tu manęs vis
meldei ir meldei,
kad priprašyčiau ją grįžti…
Aš nieko nesakiau; bet ji
kelissyk sugrįžo, o tu vėl ir vėl
įnikdavai gerti, atsirasdavo
kita moteris,
mama išeidavo…
Tu visad sakydavai:
„Tavo motina – vienintelė moteris, kurią kada nors mylėjau.“
IV
Ak, Šenkai, nevirsk vien tik
nudailintos poezijos melu…
Skaitau Jungą, ir jisai teigia, kad mes niekada
iki galo neprisikasim
iki to, kas yra ar kas buvo…
Bet kodėl šie dalykai, kad ir kokie jie,
neduoda ramybės; aš žinau, kad tu,
būtinybė varžytis su tavimi,
tavo bejėgiškumas
prieš save patį, –
tai mano galvojimo
apie gyvenimą šerdis…
Ir vis dėlto tavo balsas, šiurkštus,
reiklus, nepatenkintas,
telefonu klausiantis:
„Kaip ten visi tie šunsnukiai Harvarde?“
įžūliai tebeaidi, nepaisant visų
modelių ir šablonų,
kuriuos naudoju nutildyti jį ir užgniaužti.
V
Sapnavau, kad mano noras išsipildė:
…Atrodė,
kad nušviestoje scenoje regiu savo
gyvenimo aplinkybes: kaip galėčiau pasikeisti,
kaip negalėčiau: būtinybės ir pasirinkimo
esmę.
Scena vadinosi
„Įžvalga“.
Aktoriai
neturėjo veidų, nepamenu
jų poelgių provaizdžių, bet
paprasčiausiai stebėdamas
supratau, jog mano gyvenimą valdančios
nepajudinamos žvaigždės
po mano kojom
ėmė kristi ir tirpti…
…Tada pasirodė tavo veidas,
kvatojantis iš mano troškimo naivumo.
VI
Beveik kiekvieną dieną
išsitraukiu laišką, kurį man atsiuntei į Paryžių.
…Kodėl?
Parašytą
metai, iki tau vedant Širlę; Mirta,
tavo mergina, buvo mano pagalbininkė,
nes „tavim rūpinosi“,
nors tu visada
duodavai aiškiai suprasti,
jog ji per daug kresna ir netašyta, kad vestum…
Savaip „elegantiškas“,
su kruopščiai pakirptais, plonyčiais ūsiukais,
dailiai nusklembta romėniška nosim, buvai
milijonierius,
bet visąlaik apsimetinėjai,
kad negali sau leisti nukakt į Europą…
Kai buvau vaikas,
neatrodė, kad tau rūpėtų, esu aš ar ne.
Beikersfildas, Kalif.
9-a liepos, 1961
Brangus Pinonai,
dovanok, kad neparašiau tau ankščiau, bet džiaugiuosi sužinojas, kad tau viskas gerai ir kad labai patinka Paryžiui.
Tavo tėvo dienos telegrama gavau ligoninėi, kur guliu jau kokia dvylika dienų, bet dabar jaučiuosi labai gerai. Mečiau rukyt, bet dešim dienų buvo gryna pekla, be to ir nugara iskaudo kad nu.
Čia buvo baisiai karšta, bet kelios paskutinės dienos labai gražios. Emile kaip tik vakar išrašė iš ligoninės. Jai remuntavo kojas. Musėk pati tau papasakos. Džiaugiuos, kad mokais prancūziškai.
Ant dienų baigem kast bulbes. Derlius labai geras ale kainos tai nė per kur, dėl to metai prasti. Gyvuoliai irgi pigus. Visiem ūkinikam rods nekokie metai.
Daugiau nežinau ka tau papasakot. Lik sveikas ir mėgaukis. Gal daugiau niekomet nebištaikisi progos pavandravot. Aš tai kaži ar ištaikisiu, tai jei netyče sutiksi koke ipatynga mergike nuo 28 iki 35 metu, atsiūsk man ja čia, ba visos kiek čia pažystu tai ne kaška. Tai jau ir baiksiu, nes einu pasimatyt su Emile.
Tikiuos neuštruksiu iš taves gauti laiška.
Adresas čia yra Ytono gtv. 4019, žiurėk užrašyk teisingai. Mirta nori žinoti kiek vertas tas laikrodis. Pranešk mum
Tai ir baiksiu ir greitai parašysiu.
Su meile Šenkas
P. S. Dovanok už rašta – jau kokia 30 metu nerašiau laiško.
VII
Kaip galiu šitaip teigti?
Mano psichiatras, atrodo,
mėgsta mane: jis žino
baisiausias mano niekšybes, kiekvieną kvailystę,
silpnybę, konfūzą,
nenuovoką, apie nepilnaprotę merginą,
kurią barškinau, nes ji vis kibindavo mane
ir atstumdavo, todėl jos psichine negalia
nuožmiai naudojaus kaip proga atsikeršyt;
mano balsą jis sutinka
susidomėjęs, pagarbiai ir švelniai,
o tai, regis, signalizuoja, kad esu vertas meilės.
…galiausiai
tu atleidai už tai, kad esu tavo sūnus, ir šlykščiam
savo gyvenimo jovale, kuriame vis mažiau ir mažiau
turėjai progų didžiuotis, tu didžiavaisi
manim, pirmuoju Bidartu,
baigusiu aukštąjį; Harvardas, nors
tau ir įtartinas, prilygo karūnai… …bet kaip
tu žvelgdavai į mane:
sumišimas ir įtampa:
visad kažkoks
išankstinis, ore tvyrantis nuosprendis…
…kad ir kaip stengeis (o tu neabejotinai
stengeis),
nevaliojai pakeist savo
skonio ir pamėgti manęs: nevaliojai perkeist
savęs, apdovanoti
palankumu,
būtinu, kad į veidrodį žvelgtum, kaip dažnai dabar
pajėgiu, su tam tikra ramumu…
VIII
Kada įžvalgas aš pradėjau
keist maldomis?..
…Tu netikėjai nei vienom, nei kitom:
bet pareiškei: „Mano gyvenimas baigtas“,
vos vedęs Širlę,
dvidešimt penkeriais metais jaunesnę, su trejetu
mažų vaikų, kurių jauniausiam
pusė metų; ištikimybę ji sulaužė
nepraėjus dviem mėnesiams, santuoka buvo tiesiog
anuliuota…
Būdamas diabetikas, kai
gerdavai, nesileisdavai insulino, ir
daugybę kartų tik vos vos
nepavyko numirti…
Rutą,
savaitgaliui nukakdavusią į Los Andželą,
bausdavai gėrimu; grįžusi namo
ji rasdavo tave arba ligoninėje,
arba ant grindų ištiktą komos…
Tariamõs
tarpusavio ryšio būtinybės
paūmėjimas, –
judu su motina mokėt mane,
kad prisirišimas mažai kuo
naudingas ar išganingas…
Privalau mokytis iš naujo; privalau tikėti,
kad buvai tik žmogus
su charakteriu ir praeitimi –
šiuodu nešiojai
nenarpliotus,
lyg kokią tūžmasties
aureolę
aplink savo
žylančią, bauginančią galvą…
IX
Ką turėjau daryti? 1963-iaisiais
panūdai pasiskolint 10 tūkstančių dolerių –
iš manęs, idant kaip „Bidartas ir sūnus“
drauge įsigytume galvijų –
didžiuma tavų pinigų buvo įmerkta į
pragaištin riedančius „Brolius Bidartus“,
valdomus Džonio, tavo brolio…
Aš pasakiau „ne“,
kad pinigus noriu išleisti
magistrantūrai; nors pats sau maniau,
kad užgėręs, kaip jau buvo nutikę
anksčiau, tu tiesiog juos prašvilpsi…
Bidartai pritarė,
kad tavim negalima pasikliauti; atsaką
priėmei su mane sukrėtusia
neatšaukiamybės mina…
Nenorėjau regėti tavo dygėjimosi savimi, –
tavo pasipūtimas kažkodėl
buvo gerokai subliūškęs, daug
labiau net, negu norėjau, –
bet kaip metų metais aš šito troškau!..
Turiu bičiulį, teigiantį,
kad niekada nejuto konflikto
tarp to, ko giliai troško ar geidė,
ir to, kas, jo manymu, „moralu“…
Tėve, tokia nekaltybė
tikrai yra savotiškas Rojus… tik
kažkodėl man negaila, kad
mus išvarė iš tos draugijos;
gerai įsisąmoninus,
mūsų prieštaravimų ir smurto istorija, –
tiek, kiek aš „moralus“ apskritai, –
tai pradžia mano moraliosios būties.
X
Kai pradėjau rašyt šią poemą,
idant suvokčiau save
kaip dalelę istorijos, turinčios praeitį,
kuri formuoja ir veikia ir todėl, kas be ko,
apriboja,
iš pradžių tai atrodė pakankama, laisvės
pradžia…
Būdas priartėti prie laisvės –
tai pripažint būtinybę:
jaučiau, kad turiu tapti ne tiktai
kalbėtoju, „akimi“, bet ir personažu…
Ir tu turėjai tapti personažu, – su praeitim,
su rinkiniu vidinių prieštaravimų ir būtinybių, –
kuris, pavykus apibrėžti, bent jau
pradėtų laisvinti mudu vieną nuo kito…
Bet toks pažinimas, be abejo, tiesiog neįmanomas:
kai lyčiu tavo nuotraukas, jos stebeilijas į mane
akinančiu, neįžvelgiamu paprasčiausio gyvenimo blizgesiu…
Tu stovi šypsodamas, bebaigiąs trečią dešimtį,
su kostiumu ir skrybėle,
lazdele ir antkurpiais, su aviganiu tau prie kojų,
patenkintas savo išvaizdumu, šaunumu, elegancija,
ir, – nors šio vaizdo nepavyksta susieti
su tavo gyvenimo pabaiga, su besišiaušiančiu
niurzga atseit kaubojumi, –
atrodai laimingas, laimingas,
kad esi nenuspėjamas; nepažinus; nepasiekiamas…
Tu sakai, kad visada būtent šitai suvokei kaip laisvę.
1968–1969
Vertė Andrius Patiomkinas
Vertimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
