Po griuvėsiais

Mosabas Abu Toha – palestiniečių poetas, mokslininkas, bibliotekininkas, dviejų anglakalbių poezijos knygų – „Dalykai, kuriuos galite rasti paslėptus mano ausyje“ (Things You May Find Hidden in My Ear, 2022) ir „Triukšmo miškas“ (2024) – autorius. Abu Toha gimė 1992 m. pabėgėlių stovykloje Gazos Ruože; Gazos islamo universitete baigė anglistiką, Sirakjuso universitete (JAV) įgijo kūrybinio rašymo magistro laipsnį. Beit Lahijos mieste, kur gyveno, įkūrė Edwardo Saido – pirmąją anglakalbių knygų – biblioteką Gazos Ruože. Dėl Izraelio ir „Hamas“ karo 2023 m. spalį su šeima buvo priverstas palikti namus Beit Lahijoje, glaudėsi Džabalijos pabėgėlių stovykloje. Nuo 2024 m. birželio su žmona ir trimis vaikais gyvena Sirakjuse.

Amerikiečių spaudoje ne tik skelbia poeziją, bet ir rašo Gazos karo temomis. Už rašinius žurnale „The New Yorker“ šiemet apdovanotas Pulitzerio premija už reportažą (Pulitzer Prize for Commentary).
 
 

Kiekvienas vaikas Gazoje esu aš.

Kiekviena mama ir tėvas esu aš.

Kiekvienas namas yra mano širdis.

Kiekvienas medis yra mano koja.

Kiekvienas augalas yra mano ranka.

Kiekviena gėlė yra mano akis.

Kiekviena skylė žemėje

yra mano žaizda.

 
 
Mes ieškome Palestinos
 

 

Saulė kyla ir juda ratu.

Ruošiasi aplankyti kitas vietas.

O mes, mes ieškome Palestinos.

 

 

Paukščiai nubunda ir ieško maisto.

Jie čirpia ant žydinčių medžių, apsunkusių nuo vaisių,

persikų, obuolių, abrikosų ir apelsinų.

O mes, mes ieškome Palestinos.

 

 

Jūros bangos atsimuša į krantą,

jos blizga ir šoka su žvejų valtimis.

O mes, mes ieškome Palestinos.

 

Žmonės keliauja pas gimines ir draugus.

Jie užsisako bilietus į abi puses, prisikrauna lagaminus

dovanų, knygų ir drabužių.

O mes, mes vis dar ieškome Palestinos.

 

Pone, mes neturime oro ir jūrų uostų;

jokių traukinių ar greitkelių.

Neturime jokių išvažiuojamų kelių, pone!

Mes turime ramentus ir vežimėlius.

Jaunus vyrus su viena koja ar išvis bekojus,

nebegalinčius dirbti, tarsi čia būtų darbo.

 

Mes keliaujame į Vakarų Krantą ar Egiptą operacijos,

net jei tik dėl kojos lūžio.

Bet mums reikia leidimo įvažiuoti.

Mes prisikemšame lagaminus vaizdų ir atsiminimų.

Ant žemės jie atrodo labai sunkūs;

negalime jų panešti, negalime net išvežti.

Jie palieka randus žemės paviršiuje.

 

Pasiklydome praeityje, dabartyje ir ateityje.

 

Kai gimsta vaikas, mums dėl jo ar jos liūdna.

Vaikai čia gimsta kentėti, pone!

 

Gimdydama motina jaučia didžiulį skausmą.

Kūdikis verkia, palikdamas tamsią jos erdvę.

 

Palestinoje mūsų tamsa nėra saugi.

Palestinoje vaikai visuomet verkia.

 

Jei norime keliauti, išvykstame daug kartų.

Gazoje išvykstama per Erezą ar Rafachą,

tačiau ištrūkti sunku,

tad ieškome, kur mus apklaustų dėl vizos.

Kaire, Stambule, Amane? (Bet ne Palestinoje!)

 

Mes neturime ambasadų, pone!

Esančioji Jeruzalėje – toliau

nei Andromedos galaktika.

Andromeda yra už dviejų su puse milijono šviesmečių.

Bet mūsų metai yra sunkūs ir tamsūs.

Tad prireiktų trilijonų metų.

 

Pone, mes niekur nesame laukiami.

Tik kapinės neabejingos mūsų kūnams.

 

Mes daugiau nebeieškome Palestinos.

Mūsų laikas leidžiamas mirštant.

Ilgai netrukus Palestina ieškos mūsų,

mūsų šnabždesių, mūsų pėdsakų,

mūsų išblukusių portretų, nukritusių nuo susprogusių sienų.

 
 
Motinos ir šilkmedis
 

 

Yra kalė, atsivedanti septynis šuniukus

 

po baltu šilkmedžiu, po giedru nakties dangum.

Kalė inkščia iš skausmo,

šuniukas po šuniuko cypčioja, nenumanydami, kur jie.

 

Jiems vis dar tamsu, nesvarbu, ar pilve ar išorėje.

„Kurioje šalyje mes esame?“

Tai ne tas klausimas, kurį užduotum šuniukams.

 

Tik kalė ir žemė po ja gali girdėti

šilkmedžio šaką –

su kiekvienu atodūsiu

išsiskleidžia žiedas.

 

Pro savo miegamojo langą mama, vis dar nesudėjusi bluosto,

stebi kalę, jos šuniukus ir šilkmedį,

kol jos vaikai užmerktomis akimis žindžia krūtį.

 

Ir dronas iš viršaus stebi viską.

 
 
Mano biblioteka
 

 

Mano knygos liko lentynose, kaip palikau jas pernai,

bet visi žodžiai jose numirė.

Ieškau mėgstamiausios knygos –

„Be vietos“*.

Randu ją vieną gulinčią stalčiuje,

greta fotoalbumo ir mano seno „Nokios“ telefono.

 

Knygoje paliktas parkeris teberašo,

nors keli rašalo lašai ir ištekėjo.

Kai kurie žodžiai kvėpuoja šiuo rašalu,

parkeris kaip ventiliatorius

tuzinui pacientų:

 

Namai, Jeruzalė, jūra, Haifa,

uola, apelsinai, smėlis,

balandis, Kairas, mama,

Beirutas, knygos, uola, jūra, jūra.

 
 

 

 

 

 

 

Prašymas
 

 

Žuvus Refaatui Alareeriui*

 

Jeigu aš mirsiu,

tebūna tai švari mirtis.

Jokių nuolaužų ant mano lavono,

jokių indų ar stiklo duženų,

ir be gausybės žaizdų galvoje ar krūtinėje.

Palikite mano išlygintus švarkus ir kelnes

nepaliestus spintoje,

kad galėčiau juos vėl apsivilkti

laidotuvėse.

 

 

 

 

 

 

Mėnulis
 

 

Ji guli ant asfalto.

Jos pilvukas, krūtinė,

kakta, rankos,

basa šalta pėda naktyje.

Alkana katė slankioja.

Šrapnelis skimbteli,

pataikydamas į kaimyninius namus

jau subombarduotus.

Alkana katė regi mergaitę,

jos žaizdos dar šiltos.

Alkis stiprėja.

Jos tėvas guli greta

aukštielninkas. Jo kuprinėje

tebėra mėgstamiausias mergaitės

saldainis ir mažytis žaislas.

Mergaitė laukė,

kol jie atvyks

ir ji galės čiulpinuką sučiulpti.

Katė prisėlina arčiau

paragauti mėsos;

bomba sudrebina gatvę.

Nei mėsos, nei mergaitės,

nei tėvo, nei katės. Alkio nelieka.

 

Mėnulis viršuje

nėra mėnulis.

 
 
Po griuvėsiais
 

 

Ji miegojo savo lovoje,

niekada daugiau nepabudo.

Jos lova tapo jos kapu,

kapaviete po jos kambario lubomis,

lubos – kenotafas.

Jokio vardo, gimimo metų,

mirties metų, epitafijos.

Tik kraujas ir sudužęs

nuotraukos rėmas griuvėsiuose

greta jos.

 

●

 

Džabalijos stovykloje moteris renka savo dukros

kūno draiskanas į kiaulę taupyklę,

tikėdamasi nupirkti jai žemės plotelį

prie upės tolimoje šalyje.

 

●

 

Būrelis kurčnebylių

kalbėjosi gestais.

Bombai nukritus,

jie krito tyliai.

 

●

 

Praėjusią naktį vėl lijo.

Išdygęs augalas ieškojo

garaže skėčio.

Bombardavimas intensyvėjo,

ir mūsų namai ėmė dairytis

prieglobsčio kaimynystėje.

 

●

 

Savo kambario duris palieku atviras, kad žodžiai iš mano knygų,

pavadinimai, vardai rašytojų ir leidėjų,

vos išgirdę bombas, galėtų pabėgti.

●

Kartą tapau benamiu, bet

mano miesto griuvėsiai

nuklojo gatves.

 

●

 

Jiems nepavyko rasti neštuvų

tavo kūnui. Jie uždėjo

tave ant medinių durų,

rastų griuvėsiuose:

Tavo kaimynai – judanti siena.

●

Randai mūsų vaikų veiduose

ieškos jūsų.

Amputuotos mūsų vaikų kojos

pasivys jus.

 

●

 

Jis paliko namus, norėdamas nupirkti vaikams duonos.

Naujiena apie jo mirtį pasiekė namus,

bet ne duona.

Nėra duonos.

Mirtis sėdasi valgyti išlikusių vaikų.

Nebereikia stalo, nebereikia duonos.

 

●

 

Tėvas prabunda naktį, mato

atsitiktines spalvas ant sienų,

nupieštas jo keturmetės dukros.

Spalvos maždaug keturių pėdų aukščio.

Kitąmet būtų buvę penkių.

Bet tapytoja žuvo

per oro antskrydį.

Daugiau nebėra spalvų.

Nebėra sienų.

●

Pakeičiau knygų tvarką savo lentynose.

Po dviejų dienų prasidėjo karas.

Būkite atsargūs keisdami knygų tvarką!

 

●

 

Ką jūs galvojate?

Ką galvojate?

Kas jūs?

Jūs?

Ar jūs vis dar esate?

Čia jūs?

 

●

 

Kur žmonės turėtų eiti? Ar jie turėtų

pasistatyti dideles kopėčias ir lipti aukštyn?

Betgi dangų užstoja dronai,

F-16 naikintuvai ir mirties dūmai.

 

●

 

Mano sūnus klausia, ar

kai grįšim į Gazą,

nupirksiu jam šuniuką.

„Prižadu, jei tik rasim bent vieną.“

Klausiu sūnaus, ar užaugęs

norėtų tapti lakūnu.

Jis sako nenorintis

mesti bombų ant žmonių ir namų.

 

●

 

Kai mirsime, mūsų sielos apleis mūsų kūnus,

pasiimdamos su savimi viską, ką šie brangino

mūsų miegamuosiuose: kvepalų buteliukus,

makiažo priemones, vėrinius ir rašiklius.

Gazoje mūsų kūnus ir kambarius sutraiško.

Nieko nebelieka mūsų sieloms.

Netgi mūsų sielos

užstringa po griuvėsiais savaitėms.

 
 

 

 

Prieš užmiegant
 

 

Prieš užmiegant,

Mirtis visuomet

sėdi ant mano palangės,

nesvarbu, Gazoje ar Kaire.

 

Net kai gyvenau

palapinėje,

ji niekada nepamiršdavo

susikurti

sau lango.

 

Ji žiūri man į akis

ir primena,

kiek daug kartų

man leido gyventi.

 

Kai prikišu: „Bet juk tu

atėmei tuos, kuriuos mylėjau!“,

ji praryja šviesą palapinėje

ir slepiasi tamsoje, kad kitądien vėl pasirodytų.

 
 

 

 

 

Triukšmo miškas
 

Automobilis slysta gatvės asfaltu,

tarsi lygintuvas lyginimo lenta.

Bet mano mieste gatvės niekada nėra lygios.

Bombų išraustos duobės visur,

tarsi varnų lizdai triukšmo miške.

 
 

Iš: Mosab Abu Toha. Forest of Noise. New York: Alfred A. Knopf, 2024

Vertė Saulius Vasiliauskas