Loterija

 

The Lottery yra neabejotinai garsiausias Shirley Jackson (1916–1965) apsakymas ir apskritai vienas garsiausių apsakymų amerikiečių literatūros istorijoje, iki šiol analizuojamas vidurinėje mokykloje. Kai 1948 m. birželio 26 d. jis buvo paskelbtas žurnale „The New Yorker“, redakcija sulaukė iki tol neregėto skaičiaus skaitytojų atsiliepimų. Vieni suglumę reikalavo paaiškinti, ką rašytoja šiuo apsakymu nori jiems pasakyti. Kiti klausė, ar apsakymui tikrai netrūksta paskutinės pastraipos ar puslapio. Treti teiravosi, kur vyksta tokios loterijos ir kur būtų galima jas pažiūrėti. Dar kiti piktinosi ir grasino nutraukti žurnalo prenumeratą. Daugelis pasijuto nejaukiai.

Literatūros kritikų vertinimai, priešingai, buvo palankūs. Nuo tada apsakymas buvo daug kartų perleistas, įtrauktas į antologijas ir vadovėlius, adaptuotas radijui, televizijai ir teatrui, pagal jį sukurti du filmai, baletas, opera, grafinis romanas.

Netrukus pasirodys ir pirmasis Shirley Jackson romano vertimas į lietuvių kalbą – psichologinio siaubo literatūros klasikai priskiriamas kūrinys „Namas, kuriame vaidenosi“ (leidykla „Kitos knygos“).

 

 

Birželio 27-osios rytas buvo giedras, saulėtas ir gaiviai šiltas, koks būna įsibėgėjus vasarai; gausiai žydėjo gėlės, žolė buvo sodriai žalia. Tarp pašto ir banko esančioje aikštėje miestelio gyventojai ėmė būriuotis apie dešimtą; kituose miesteliuose, kur buvo daugiau gyventojų, loterija trukdavo dvi dienas ir turėjo prasidėti birželio 26-ąją, bet šiame gyveno tik trys šimtai, tad loterijai užtekdavo poros valandų, būdavo galima pradėti dešimtą ryte, dvyliktą viską baigti ir dar spėti grįžti namo pietų.

Aišku, pirmieji aikštėje pasirodė vaikai. Ką tik buvo prasidėjusios vasaros atostogos, ir daugumą užvaldė nerimastingas laisvės pojūtis. Minutę kitą jie stoviniavo tylūs, bet netrukus aikštė suskardėjo nuo jų triukšmingų žaidimų ir klegesio, jie vis dar kalbėjo apie pamokas ir mokytojus, apie knygas ar gautus papeikimus. Bobis Martinas jau buvo prisigrūdęs kišenes akmenų, ir kiti vaikai tuoj pasekė jo pavyzdžiu, rinkosi lygiausius ir apvaliausius. Bobis, Haris Džonsas ir Dikis Delakroi (žmonės taip tarė jo pavardę, nors iš tikrųjų ji buvo rašoma Delacroix) galiausiai aikštės kampe sukrovė didžiulę krūvą akmenų ir saugojo, kad į ją nesikėsintų kiti berniūkščiai. Mergaitės stovėjo skyrium ir šnekučiavosi žvilgčiodamos pro petį į berniukus, o mažiausi pypliai ropinėjo dulkėse ar laikėsi įsitvėrę savo vyresnių brolių ar seserų rankos.

Netrukus pradėjo rinktis vyrai, dairėsi, ar yra ir ką veikia jų vaikai, aptarinėjo javus ir orus, traktorius ir mokesčius. Stovėjo būriu, atokiau nuo akmenų krūvos aikštės kampe, tyliai pokštavo, labiau šypsodamiesi, nei juokdamiesi. Paskui, po vyrų, pasirodė jų moterys išblukusiomis naminėmis suknelėmis ir megztiniais. Stojosi prie savo vyrų ir tuoj ėmė šaukti vaikus, teko šaukti keturis penkis kartus, kol šie nenoriai pakluso. Bobis Martinas, pranėręs po motinos griebiančia ranka, juokdamasis nudūmė link akmenų krūvos. Tėvas jį piktai subarė, berniukas mikliai grįžo atgal ir užėmė savo vietą šalia tėvo ir vyresniojo brolio.

Loteriją – kaip ir tradicinius šokius, paauglių klubą, Helovyno šventimą – organizavo Džo Samersas, turėjęs laiko ir energijos bendruomeninei veiklai. Jis buvo apskritaveidis, linksmo būdo žmogus, prekiaujantis anglimis; žmonės jo gailėjo, nes savų vaikų jis neturėjo, tik pikčiurną žmoną. Jam pasirodžius aikštėje su juoda medine dėže, miestelėnai sušurmuliavo, jis mostelėjo ranka pasisveikindamas ir šūktelėjo:

– Šiandien truputį vėluoju, mielieji.

Paskui jį ėjo pašto viršininkas Haris Greivsas su trikoje kėde rankose; kėdę jis pastatė aikštės viduryje, ant jos Samersas uždėjo juodąją dėžę. Miestelėnai prie jos nesiartino, tarp jos ir savęs išlaikydami tarpą.

– Na, kas man į pagalbą? – paklausė Samersas.

Akimirką visi dvejojo, tada į priekį žengė du vyrai – Martinas su vyresniuoju sūnumi Baksteriu, jie prilaikys dėžę ant kėdės, kol Samersas maišys lapelius jos viduje.

Pirmoji loterijos dėžė buvo kadų kadaise pradanginta, o tą, dabar gulinčią ant trikojo, jau naudojo dar iki gimstant seniausiam miestelio gyventojui Verneriui. Samersas vis užsimindavo, kad reiktų naujos, bet niekas nenorėjo griauti tradicijos, net jei tai reikštų tik ją įkūnijančios juodosios dėžės pakeitimą. Pasakojama, kad dabartinė buvo padaryta iš ankstesniosios nuolaužų, iš dėžės, kurią sukalė pirmieji šios gyvenvietės naujakuriai. Kasmet, po loterijos, Samersas vėl užvesdavo kalbą apie naują dėžę, bet kasmet visi pakalbėdavo pakalbėdavo ir nieko nedarydavo. Su kiekvienais metais dėžė atrodė vis labiau apšiurusi, dabar jau net nevisiškai juoda, viename šone dažai buvo atsilupę, su šviečiančiais medienos dryžiais, kiti šonai išblukę, su kažkokiomis dėmėmis. Martinas su sūnumi tvirtai laikė juodąją dėžę ant trikojo, o Samersas kruopščiai ranka maišė popierėlius jos viduje. Laikui bėgant daug ritualo detalių buvo pamiršta ar jų atsisakyta. Samersui pavyko medines kaladėles, kurias naudojo kelios kartos, pakeisti popierėliais. Medinės kaladėlės, įrodinėjo jis, puikiai tiko, kai miestelis buvo mažas, bet dabar, kai gyventojų buvo per tris šimtus ir vis daugėjo, reikėjo ko patogesnio, kas lengviau tilptų į dėžę. Loterijos išvakarėse Samersas ir Greivsas paruošė lapelius ir sudėjo į dėžę, tada ši buvo nunešta į Samerso anglių bendrovės seifą ir užrakinta, kol kitą rytą Samersas buvo pasirengęs pristatyti ją į aikštę. Iki kitos loterijos visus metus dėžė buvo laikoma tai vienur, tai kitur; vienus metus ji praleido Greivso klojime, kitus pakišta pasuolėje pašte, kartą ją padėjo ant lentynos Martino maisto prekių krautuvėje, ten visus metus ir išgulėjo.

Iki Samersui paskelbiant kasmetinę loteriją, reikėjo gerokai paplušėti. Buvo sudaromi sąrašai: surašomos šeimos, kiekvienos šeimos atskiri namų ūkiai, visi kiekvieno namų ūkio nariai. Pašto viršininkas kasmet deramai prisaikdindavo Samersą kaip oficialų loterijos rengėją; kai kas prisiminė, kad kadaise loterijos vedėjas kažką deklamuodavęs, mechaniškai bubendavęs lyg kokį užkerėjimą ar giesmę be melodijos. Vieni buvo įsitikinę, kad jis tai darydavo stovėdamas, kiti – kad vaikščiodamas tarp žmonių. Bet ilgainiui šios ritualo dalies atsisakyta. Tada dar būta ir ritualinio pasveikinimo: loterijos vedėjas kreipdavosi į kiekvieną atėjusį traukti burto tam tikrais žodžiais, bet šitai irgi neišliko. Dabar pakako, kad jis pasilabintų su kiekvienu prisiartinusiuoju. Samersas su jam skirtu vaidmeniu tvarkėsi puikiai; apsivilkęs švariais baltais marškiniais ir mėlynais džinsais, toks tinkamas šiam vaidmeniui ir svarbus, vieną ranką atsainiai uždėjęs ant dėžės, jis be perstojo kažką aiškino Greivsui ir abiem Martinams.

Tą akimirką, kai Samersas baigęs kalbėti atsisuko į miestelėnus, keliuku link aikštės atskubėjo megztuką ant pečių užsimetusi Tesė Hačinson ir įsiliejo į minios pakraštį.

– Visai pamiršau, kokia šiandien diena, – pasakė ji poniai Delakroi, kuri stovėjo šalia, abi moterys tyliai prunkštelėjo. – Maniau, maniškis krauna malkas už namo, žvilgtelėjau pro langą, vaikų nėra, tada tik topt, gi šiandien dvidešimt septintoji, tai kad puoliau bėgti.

Tesė Hačinson šluostėsi rankas į prijuostę, o ponia Delakroi atsakė:

– Bet nepavėlavai, jie vis dar kalba.

Tesė ištempusi kaklą akimis ieškojo minioje savo vyro ir vaikų. Pamatė juos priekyje. Spustelėjo kaimynei ranką atsisveikindama ir ėmė irtis per minią. Žmonės geranoriškai prasiskyrė ją praleisdami. Vienas kitas negarsiai, bet girdimai tarstelėjo: „Na štai ir tavo žmonelė, Hačinsonai“ arba „Bilai, vis dėlto ji spėjo.“ Jai atsiradus šalia vyro, kantriai laukęs Samersas linksmai tarė:

– Manėm, kad jau teks pradėti be tavęs, Tese.

– Juk neleistum man palikti neplautų indų kriauklėje, ar ne, Džo? – nusivaipė Tesė, ir per minią nusirito lengvas juokas, visi vėl atsistojo į savo vietas.

– Ką gi, – rimtai tarė Samersas. – Manau, reikia pradėti ir baigti, kad vėl galėtume grįžt prie darbų. Ar visi susirinkę?

– Nėra Danbaro, Danbaro! – sušuko keli balsai. Samersas patikrino sąrašą.

– Klaidas Danbaras. Jis susilaužęs koją. Kas trauks už jį?

– Tai, matyt, aš, – prabilo moteris ir Samersas atsisuko į ją.

– Žmona trauks už vyrą, – pasakė jis. – Ar neturi suaugusio sūnaus, kuris tai padarytų už tave, Džeine?

Nors Samersas ir visi kiti miestelyje gerai žinojo atsakymą, loterijos vedėjo pareiga buvo užduoti šį klausimą oficialiai. Nutaisęs mandagaus susidomėjimo miną, Samersas laukė, kol ponia Danbar atsakys.

– Horacijui dar nėra šešiolikos, – apgailestaudama pasakė ji. – Matyt, šiemet turėsiu traukti už vyrą.

– Gerai, – Samersas kažką pasižymėjo sąraše, kurį laikė rankose, ir paklausė: – Ar Votsonų vaikis šiemet trauks?

Aukštas vaikinas minioje pakėlė ranką.

– Aš čia. Trauksiu už mamą ir save. – Jis nervingai sumirksėjo ir nunarino galvą, balsams iš minios šūkčiojant: „Šaunuolis, Džekai!“, „Smagu, kad tavo motina turi tokį vyrą kaip tu.“

– Na, rodos visi. Senasis Verneris atėjo? – pasitikslino Samersas.

– Esu, – atsakė balsas, ir Samersas linktelėjo.

Samersui krenkštelėjus ir įbedus akis į sąrašą, minia staiga nuščiuvo.

– Visi pasiruošę? Pirmiausia skaitysiu šeimų galvų vardus, vyrai prieis ir ištrauks iš dėžės lapelį. Laikykite jį rankoje sulenktą, nežiūrėkite, kol neištrauks visi. Viskas aišku?

Žmonės tai buvo darę daugybę kartų, tad Samerso nurodymų beveik ir neklausė; dauguma stovėjo tylūs, laižydami lūpas, nesižvalgydami į kitus. Tada Samersas aukštai iškėlė vieną ranką ir ištarė:

– Adamsas.

Iš minios išniro vyriškis ir priėjo prie dėžės.

– Sveikas, Stivai.

– Sveikas, Džo.

Jie vienas kitam nervingai šyptelėjo. Adamsas įkišo ranką į dėžę ir ištraukė sulankstytą popierėlį. Tvirtai laikydamas lapelį už kampučio, jis apsisuko ir skubiai grįžo į savo vietą minioje. Atsistojo kiek atsiskyręs nuo šeimos, nežiūrėdamas į lapelį rankoje.

– Alenas… Andersonas… Bentamas… – skelbė pavardes Samersas.

– Rodos, tarp tų loterijų niekam nebelieka laiko, – ponia Delakroi sušnibždėjo poniai Greivs minios pakraštyje. – Lyg paskutinė būtų vykusi dar tik praeitą savaitę.

– Laikas greit bėga, – atsakė ponia Greivs.

– Cetlis… Delakroi…

– Maniškio eilė, – ištarė ponia Delakroi ir užgniaužusi kvapą stebėjo, kaip jos vyras artinasi prie dėžės.

– Danbaras, – skelbė Samersas, ir Danbaro žmona tvirtai žengė prie dėžės, lydima moterų šūksnių. Viena ragino: „Pirmyn, Džeine!“, kita: „O štai ir ji.“

– Toliau – mes, – pasakė ponia Greivs.

Ji sekė akimis vyrą. Tas apėjo dėžę iš šono, toks rūsčiai susikaupęs, pasisveikino su Samersu ir ištraukė lapelį. Dabar jau nemažai vyrų minioje savo didelėse rankose nervingai sukiojo lapelius. Motušė Danbar ir jos du sūnūs stovėjo greta, ji irgi rankoje gniaužė lapelį.

– Harburtas… Hačinsonas…

– Ei, Bilai, pabusk, – tarė Tesė Hačinson, ir žmonės greta jos nusijuokė.

– Klarkas…

– Sako, miestely, kur į šiaurę nuo mūsų, – ponia Adams sukuždėjo šalia jos stovinčiam seniui Verneriui, – svarsto atsisakyti loterijos.

Senis Verneris niekinamai šnirpštelėjo nosimi.

– Puspročių šutvė. Paklausyk jaunimėlio, tai jiems niekas neįtinka. Nespėsi apsižiūrėt, kai jie užsigeis gyvent urvuose, ir nieks nebedirbs, tiesiog taip sau kurį laiką gyvens. O juk sakoma: „Loterija birželį, rugpjūtį lauk gerų rugelių.“ Nė nepastebėsim, kaip visi imsim mist troškintom daržinėm žliūgėm ir gilėm. Loterija vyksta nuo neatmenamų laikų, – niršo jis. – Jau ir taip blogai, kad jaunasis Džo Samersas leidžia sau su kiekvienu juokauti.

– Bet kai kur loterijos atsisakė, – pakartojo ponia Adams.

– Ir kas iš to? Tik bėdos prisišauks, – užsispyrė senis Verneris. – Pienburniai, puspročių šutvė.

– Martinas…

Bobis matė, kaip tėvas išėjo į priekį.

– Overdaikas… Persis…

– Geriau jau jie pasiskubintų, – tarė Džeinė Danbar vyresniajam sūnui. – Geriau jau jie pasiskubintų.

– Jau beveik baigia, – atsakė sūnus.

– Pasiruošk bėgt namo ir pranešt tėčiui, – pasakė ji.

Samersas ištarė savo vardą, žengė prie dėžės ir ištraukė lapelį. Tada pakvietė Vernerį.

– Jau septyniasdešimt septinti metai, kai dalyvauju loterijoje, – bambėjo senis, skverbdamasis per minią. – Septyniasdešimt septintoje loterijoje.

– Votsonas…

Jaunuolis braudamasis per minią kluptelėjo.

– Nesinervink, Džekai, – kažkas šūktelėjo už nugaros.

– Neskubėk, sūnau, – tarė Samersas.

– Zaninis.

Paskui stojo ilga pauzė, per kurią, rodos, visi nustojo kvėpavę. Tada Samersas iškėlė savo popierėlį.

– Taigi, ponai, pradedam!

Akimirką niekas nekrustelėjo, tada visi atlenkė savo popierėlius. Moterys prapliupo vienu metu:

– Kas šįsyk?.. Kas gavo?.. Danbarai?.. Votsonai?..

Keli balsai atsakė:

– Hačinsonas. Bilas.

– Bilas Hačinsonas.

– Bėk, pasakyk tėčiui, – ponia Danbar paliepė vyresnėliui.

Žmonės ėmė gręžiotis, kur tie Hačinsonai. Bilas Hačinsonas stovėjo tylus, nuleidęs akis į lapelį rankoje. Staiga Tesė Hačinson suriko Samersui:

– Nedavei jam laiko išsirinkt lapelio. Skubinai jį, mačiau. Tai neteisinga.

– Tese, valdykis, – subarė ją ponia Delakroi.

– Visų šansai buvo vienodi, – tarė ponia Greivs.

– Užsičiaupk, Tese, – tildė ją Bilas Hačinsonas.

– Na, kol kas viskas vyko sparčiai, dabar reikia paskubėti, kad laiku užbaigtume, – Samersas žvilgtelėjo į sąrašą. – Bilai, tu traukei už Hačinsonų šeimą. Ar jūsų šeimoj yra daugiau namų ūkių?

– Yra Donas su Eva, – sušuko Tesė Hačinson. – Tegul ir jie bando savo laimę!

– Dukros traukia kartu su savo vyrų šeimomis, Tese, – ramiai paaiškino Samersas. – Tu tą žinai, kaip ir visi kiti.

– Tai neteisinga, – neatlyžo Tesė.

– Matyt, kitų namų ūkių nėra, Džo, – nusivylęs atsakė Bilas. – Mano dukra traukia su savo vyro šeima, visiškai suprantama. Kitų nėra, tik mes su vaikais.

– Tuomet, Bilai, tu traukei už savo šeimą ir kartu traukei už savo namų ūkį, ar ne? – pasitikrino Samersas.

– Taip, – atsakė Bilas Hačinsonas.

– Kiek vaikų turi, Bilai? – oficialiai paklausė Samersas.

– Tris. Bilas jaunesnysis, Nensė ir mažasis Deivis. Tesė ir aš.

– Puiku. Hari, ar surinkai iš jų lapelius? – tęsė Samersas.

Greivsas kinktelėjo ir ištiesė jam lapelius.

– Sudėk juos į dėžę, – nurodė Samersas. – Ir Bilo taip pat.

– Manau, turėtume loteriją pakartoti, – tvardydamasi, kad nepradėtų šaukti, pasakė Tesė Hačinson. – Sakau jums, tai buvo neteisinga. Nedavei jam laiko išsirinkti. Visi tai matė.

Greivsas penkis Hačinsonų lapelius sudėjo į dėžę, kitų lapelius numetė ant žemės, juos pagavo ir nunešė lengvas vėjelis.

– Paklausykit, – Tesė kreipėsi į aplink ją stovinčius žmones.

– Bilai, ar tu pasiruošęs? – paklausė Samersas. Bilas metė žvilgsnį į žmoną ir vaikus ir linktelėjo.

– Primenu: ištraukę lapelį, – sakė Samersas, – jo neatlenkite, kol neištrauks visi. Hari, tau teks padėti mažajam Deiviui.

Greivsas paėmė mažylį už rankos, ir berniukas noriai su juo nuėjo prie dėžės.

– Ištrauk iš dėžutės popierėlį, Deivi.

Vaikas įkišo rankytę ir juokėsi.

– Paimk tik vieną popierėlį, – sufleravo jam Samersas. – Hari, palaikyk jo popierėlį.

Greivsas paėmė vaiką už rankos, atgniaužė jo kumštuką ir perėmė sulankstytą popierėlį, o vaikas stovėjo šalia ir nustebęs žiūrėjo į jį.

– Dabar Nensė, – paskelbė Samersas.

Nensei buvo dvylika. Švytuodama sijonu ji nuėjo link dėžės ir grakščiai ištraukė lapelį. Jos mokyklos draugių krūtinės kilnojosi iš įtampos.

– Bilas jaunesnysis, – paskelbė Samersas.

Raudonveidis didžiapėdis Bilas vos neapvertė dėžės traukdamas lapelį.

– Tesė, – ištarė Samersas.

Ji sekundėlę lūkuriavo, tada maištingai visus nužvelgė, kietai sučiaupė lūpas ir nuėjo prie dėžės. Staigiu judesiu čiupo popierėlį ir paslėpė ranką už nugaros.

– Bilas, – pasakė Samersas.

Bilas Hačinsonas įkišo ranką į dėžę ir, kiek pagrabaliojęs, ištraukė popierėlį.

Minia stovėjo nebyli. Viena mergaitė sušnibždėjo: „Tikiuosi, kad tai nebus Nensė.“ Jos šnabždesį girdėjo net minios pakraščiuose.

– Dabar ne taip, kaip būdavo anksčiau, – garsiai pasakė senis Verneris. – Žmonės nebe tie.

– Gerai, o dabar atlenkite lapelius. Hari, padėk mažyliui Deiviui, – sukomandavo Samersas.

Greivsas atlenkė lapelį, iškėlė, kad visi matytų, jog jis tuščias, ir per minią nuvilnijo atodūsis.

Nensė ir Bilas jaunesnysis atlenkė savuosius tuo pat metu, abu plačiai nusišypsojo ir pratrūko kvatoti, pasisukę į minią mosavo lapeliais virš galvų.

– Tese, – paragino Samersas.

Ši nejudėjo. Jis akimis davė ženklą Bilui Hačinsonui, tas atlenkė lapelį ir parodė: šis buvo tuščias.

– Tai Tesė, – pranešė Samersas prislopintu balsu. – Parodyk visiems jos lapelį, Bilai.

Bilas Hačinsonas priėjo prie žmonos ir jėga išlupo iš jos rankos lapelį. Jame buvo juodas apskritimas, kurį išvakarėse storu žymekliu anglių prekybos bendrovės kontoroje nupiešė Samersas. Bilas iškėlė lapelį, minia siūbtelėjo į priekį.

– Ką gi, mielieji, užbaikime kuo greičiau, – ištarė Samersas.

Nors senojo ritualo žmonės nebeprisiminė ir senoji juoda dėžė buvo prarasta, jie vis dar žinojo, ką reikia daryti su akmenimis. Akmenų krūva kūpsojo berniukų paruošta, akmenys mėtėsi ir aikštėje pramaišiui su vėjo plaikstomais popierėliais iš dėžės. Ponia Delakroi stvėrė tokį didelį, kad turėjo jį nešti suėmusi abiem rankomis.

– Ei, paskubėk, – atsisukusi paragino ji ponią Danbar. Toji abiejose rankose laikė mažesnius akmenis.

– Kad visai nepabėgu. Nelauk manęs, aš pasivysiu, – ištarė ji sunkiai alsuodama.

Vaikai akmenimis buvo apsirūpinę iš anksto, kelis akmenukus kažkas įdavė ir Deiviui.

Tesė Hačinson dabar stovėjo atviroje vietoje aikštės viduryje, link jos tankiu žiedu artinosi miestiečiai; ji desperatiškai ištiesė rankas, lyg bandydama juos sustabdyti, ir sušuko:

– Tai neteisinga!

Tą akimirką jai į smilkinį pataikė akmuo.

– Nagi judinkitės, ko laukiat!? – užriko senis Verneris.

Stivas Adamsas šovė į minios priekį, nuo jo neatsiliko ponia Greivs.

– Tai neteisinga, neteisinga! – klykė Tesė Hačinson.

Į ją žiro akmenų kruša.

 

Iš: Shirley Jackson. The Lottery, or The Adventures of James Harris. New York: Farrar, Straus, and Company, 1949 

Vertė Daina Valentinavičienė