Vampyras

 

Hermannas Lönsas (1866‒1914) – vokiečių rašytojas, poetas, žurnalistas, dar vadintas „viržynų poetu“ dėl savo romanų ir eilėraščių, kuriuose šlovino Šiaurės Vokietijos viržynus, ypač Liuneburgo viržyną Žemutinėje Saksonijoje, jo žmones ir kraštovaizdį; kūrė liaudies dainas. Taip pat – medžiotojas, gamtininkas, gamtosaugininkas, tad žinomas ir dėl gamtos aprašymų, istorijų apie gyvūnus. Svarbiausiu ir žinomiausiu jo kūriniu laikomas istorinis romanas „Karo vilkas“ (Der Wehrwolf, 1910), vaizduojantis valstiečių kovą su plėšikaujančiais kareiviais Trisdešimties metų karo laikotarpiu.

Lönso kūriniuose apstu gamtoje slypinčių jėgų, mistinių ir mitinių motyvų, knibžda šiurpių būtybių iš pelkių ir viržynų: raganų, velnių, gyvų numirėlių ir prisikėlusių germanų dievų. Nedidelis pasakojimas Der Vampir – iš rinkinio „Iš miško ir laukų. Keturiasdešimt novelių apie gyvūnus“ (Aus Forst und Flur. Vierzig Tiernovellen, 1916). Tai kitokia, ne klasikinė siaubo istorija.

 

Pro plačiai atvertus mano senovinio kambario langus skverbiasi šiltas, drėgnas, alyvų ir jazminų aromatu pasaldintas gegužės nakties oras, plataus rėmo apsupty besirungiantis su melsvu tabako dūmų debesėliu. Iš karklo palei tvenkinį su auksinėmis žuvytėmis pasigirsta gyva, permaininga karklinės nendrinukės giesmė; įsiliejus džiaugsmingiems toli treliuojančių lakštingalų balsams susikuria stebuklingos garsų arabeskos. Kartais į kambarį įplevena didelis blankių spalvų naktinis drugys, jis plakasi stipriais sparnais į lempos gaubtą, paskui išplasnoja. Sode mieguistai ošia milžiniški platanai.

Skaitau medicininį veikalą, parašytą sausai, be stilistinių įmantrybių, glaustai; nusiteikęs kuo blaiviausiai sausus sakinius seku taip tiksliai ir ramiai, tarsi tai būtų sąskaitos. Vaizduotę nusiunčiau ilsėtis.

Lauke, ant senų akmeninių laiptų, šalia žydinčio alyvų krūmo kažkas stovi; pro langą žvelgiantis blyškus veidas stebi mane. Aš nežiūriu, tačiau žinau, kad jis ten. Kalti nervai! Pastaruoju metu pernelyg įtemptai dirbau.

Baltas veidas artėja link manęs. Man per dešinį petį žiūri į knygą. Pasuku galvą. Kaip ir reikėjo tikėtis, tik vaizduotės žaismė: tolimos dujinės lempos apšviestas alyvų kekės atspindys išorėn atvertame lange! Lyg šešėlis blyškus, atšiaurus, lyg maldaujantis, ir vis dėlto be menkiausios išraiškos veidas dabar atsiranda prie miegamojo durų. Lėtai artėja mano pusėn. Šį kartą kyburiuoja tarp manęs ir lempos. Pakeliu akis, o ten tik pakabintas paskaitų tvarkaraštis.

Nuo per ilgo darbo su mikroskopu mano regos nervai perdėm sudirgę…

Pusiau išblukęs, baltas it kreida, sustingęs veidas žiūri man per kairį petį į knygą. Visgi tai viso labo išbalusio skeleto modelio tvykstelėjimas. Tačiau man pamažu kaista galva. Jei ne egzaminas ryt, nedelsdamas eičiau į lovą. Deja, skaitau toliau.

Baltas, vaiduokliškai blausių bruožų veidas išnyra iš ąžuolinių grindų ir vos pastebimai judėdamas plaukia arčiau manęs.

Jis jau visai arti mano galvos. Dirstelėjęs įsitikinu, kad tai tik ant grindų nusklendęs popieriaus lapas. Vadinasi, turiu sutelkti mintis, nes daraus pernelyg išsiblaškęs. Žodis po žodžio peržvelgiu knygą. Po darbo stalu pasirodo dvi skaidrios, šviesios, ramybę spinduliuojančios akys ir, atitraukdamos mano žvilgsnį nuo knygos, įsminga man į veidą tarsi kabliukai. Kokia kvailystė – ten du stikliniai dubenys, atspindintys mėnesieną! Lėtai verčiu toliau.

Krūpteliu. Tarsi vėsi, minkšta piršto pagalvėlė staiga būtų nuslydusi per nugarą iki juosmens. Paliečiu tą vietą ‒ juokinga – iš apykaklės atsilaisvinusi sagutė! Pajuntu švelnų, atsargų ir vėsų spaudimą rankos, apsivijusios kaklą. Sunerimęs apsidairau – nieko. Paliečiu sprandą: kutenimą sukėlė aukštyn pasislinkusi kaklaraiščio juostelė.

Šit ir paskutinis skyrius. Atsikvėpdamas užverčiu knygą. Tačiau dabar maga išgerti antipirino, antraip ims rodytis, kad ir mano paties nosis tapo vaiduokliu. O ir miegoti metas – tą aiškiai suprantu iš vis nenoriau degančios lempos. Žiovaudamas pakylu nuo krėslo ir atveriu miegamojo duris. Šios įspėjamai girgžda.

Lovos galvūgalyje stypso šešėlio šešėlis – blyškus, miglotas, eterinis. Veidas baltas, dailus, nepažįstamas, gležni bruožai išblukę, o lūpos blausiai rausvos nelyg plukės žiedas. Švelnios perlo mėlio akys, tarsi išplaukusios iš dygiųjų slyvų aromato; silpnai juntamas, ramus, vos rusenantis žvilgsnis mena tolimą šviesulį ūkanotoje naktyje.

Išnyk, nerimo šmėkla, ačiū tau už draugiją!

Pyktelėjęs grįžtu į darbo kambarį ir prisidegu dar vieną cigarą. Noriu nusiraminti prieš guldamasis. Lempa trūkčioja savo paskutinėmis gyvavimo akimirkomis; patenkinu jos norą užgesti. Spingsi raudonai tarsi apuoko akis, dagtis žėruoja dar kelias minutes. Netikėtai kambarį užlieja akinamai ryški mėnesiena. Vos pastebimai modama, kviesdama, viliodama miegamojo tarpduryje boluoja ūkuose paskendusi, miglota, neryški būtybė. Jau įgriso šis įsisiūbavęs nervų žaidimas; tačiau ką daryti? Miegoti dar negaliu.

Link manęs lėtai sklendžia trapus oro tvarinys. Nuo blyškaus jo veido pajuntu švelnų dvelktelėjimą. Blankaus raudonio lūpos virpa artėdamos link manųjų. Silpnai švytintis žvilgsnis tirpsta mano akyse. Miglotos rankos lėtai plaukia man prie kaklo. Perregimas kūnas geidulingai banguoja priešais mane. Krūtų šešėliai tai ryškėja, tai nyksta, tarsi dūmų debesėliai.

Ar jau visai išėjau iš proto? Prisėsk ant sofos, nerimo vaiduokli, ir protingai pasikalbėkime. Leiskite pasiteirauti jūsų buvimo čionai priežasties.

Ji blaškosi; nebylus, skausmo kupinas priekaištas virpa jos lūpose.

‒ Ko tau reikia iš manęs?

‒ Mylėk mane!

Kad ir koks man atrodytų malonus jūsų švelnus palankumas, gerbiamoji ponia, šiandien jau tam nebenusiteikęs. Tad geros dienos!

Ji nepajuda.

Nė krustelėjimo, ji, regis, rami netgi ironijos akivaizdoje.

‒ O kalbant apie jūsų teisę egzistuoti, gerbiamoji būtybe iš pasaulio, kuriam aš, kaip medikas, esu visiškai abejingas, tai aš linkęs jos nepripažinti. Iš tiesų jūs ‒ tik beformis tabako dūmų debesėlis, prie kurio vos prisilietė mėnesiena; šiam menkaverčiam dariniui mano liguistai įaudrinti nervai suteikė subjektyvų įrėminimą, o vaizduotė atstojo vinį, ant kurios ir laikosi visa ši ore tvyranti magija.

Ji nejuda; akivaizdus sarkazmas jos nė nesujaudina.

Taigi, freilina, kadangi esate dūmų, mėnesienos, nervų sukeltos iliuzijos bei sudirgusių smegenų rezultatas, tuomet jūs:

1) nė neegzistuojate, todėl:

2) neturite jokios teisės daryti man bent menkiausios įtakos ir:

3) net neturite tam galios, ir:

4) jums derėtų liautis vaidinti savo apsimestinę regimybę. Bet jūs to nepadarysite, nes jumyse nėra nė krislelio logikos. Vaiduokliai visuomet tokie buki.

Net toks grubumas nė motais šiai blyškiai, ramybe dvelkiančiai būtybei.

Jei tučtuojau neišnyksite, išeisiu į smuklę.

‒ Aš negaliu.

Kas jums trukdo?

‒ Tu.

Puiku. Po to, kai iššvaisčiau ištisus ironijos, pašaipos, sarkazmo, logikos bei atžarumo tomus, kad jus išprašyčiau, jūs man kalbate tokius dalykus. Kokiu būdu aš jus laikau?

‒ Galvodamas apie mane!

To betrūko. Aš nė nenutuokiu, kas jūs, ir manote, kad apie jus galvoju! Kas gi jūs?

Ji jau visai arti manęs. Aš atpažįstu ją. Paremiu kaktą ranka ir svarstau: mirusioji daili, bet neišskirtinė, niekada neturėjusi mylimojo, jos tėvai – be galo dievobaimingi, itin griežti ir aptekę turtais pirkliai, tuo metu jai buvo dvidešimt treji. Susipažinome pokylyje. Baiminausi ją įsimylėti ir to buvau išsižadėjęs, tad vengiau su ja susitikimų. Vieną vakarą grįždama namo ji ėjo pirma manęs. Pastebėjo mane, ir aš pasisveikinau. Vos neužkalbinau jos – taip kerinčiai ji atrodė. Ji nuraudo – buvau aklas jos žydintiems skruostams; jos akys švytėjo – manęs nešildė tie spinduliai; ji nusišypsojo nuolankiai ir švelniai, tačiau mano užsispyrimas likti vienišam šiurkščiai užgesino beįsidegančią žariją mano širdyje, todėl aš šaltai praėjau pro šalį. Tylomis ir nuvargęs klausiausi, kaip jos žingsniai tolo už manęs. Po keturių dienų pažįstamas papasakojo, kad ji nuskendo. Kaipmat grįžau namo, įšokau į ilgus aulinius, stvėriau trumpą pypkę bei storoką ąžuolinę lazdą ir senu papratimu, išblaškančiu dvasinius neramumus, leidausi klaidžioti po viržyną. Tačiau visur ‒ pušyne, geltono smėlio apsupty, rudame viržyne, juodosiose pelkėse ‒ priešais mane, už manęs, greta manęs išnirdavo tas išblyškęs veidelis, tos niekad nebučiuotos lūpos bei liūdnos akys. Bemiegėmis naktimis regėjau josios ašaras ir skausmingus smulkios burnos trūkčiojimus, jai įšokus į dumbliną miesto griovį. Mačiau ją tą vakarą, kalbėjau su ja, jos akys švietė; paėmiau jos ranką, ji virpėdama prisiglaudė prie manęs; pabučiavau ją, jos skruostai paraudo iš netikėtos laimės aušros šviesoje. Ji liko man ištikima; regėjau jos atvaizdą medžių lapijoje, tvenkinių vandenyse, namų languose, knygų lentynose, mikroskopo lęšyje; šimtai jos esybės bruožų sušvito šaukte šaukdami: „Aš myliu tave! Mylėk mane! Glamonėk akimis! Svaigink balsu! Švelniai glostyk mano plaukus! Apkabink mane! Pasakyk, jog myli! Bučiuok akis, lūpas, kaktą! Imk mane!“

Nejau buvau toks aklas?

Galiausiai po ilgų kovų įtemptu darbu išvaikau iš savo minčių tą išblyškusį vaizdinį. Turėjau ramybę visą mėnesį. O dabar ji vėl čia.

Tu keli man gailestį, nerimstanti vėle! Sakyk, ko nori, mielas vaike? Padėsiu, jei tik bus mano valioje!

Blyškūs, liūdni bruožai atgyja; vargšas negyvas veidelis nušvinta neapsakomo švelnaus atsidavimo išraiška.

‒ Mylėk mane!

Bet, vaike, kaip galėčiau! Aš gyvas, o tu mirusi!

‒ Tu privalai!

Nejaugi? Kodėl privalau?

‒ Nes svajoji apie mane!

Ji maldauja ir nesitraukia; įsitikinusi savo teisumu, laikosi ramiai, tyliai ir sustingusi priešais mane.

Mergaite, kodėl tu man, nepasitikinčiam ir ne kartą įskaudintam, aiškiau neparodai taip stipriai mylinti mane?

‒ Aš moteris.

Lėtai, neskubėdamas, neryžtingai, nuovargiu ir baime persmelktomis pauzėmis nusirengiu; išsekęs grimztu į pagalves, šilta ranka užspaudžia man akis; susipainiojusios mintys liejasi su spalvotais sapnais; netrukus miegosiu.

Staiga – šaltas kaip ledas, sunkus tarsi švinas smūgis kumščiu man į širdį! Kvėpavimas užstringa, skausmingi širdies dūžiai kala garsiai ir stipriai. Mirtinai išsigandęs, išsiplėtusiom akim ir šalto prakaito išpilta kakta pašoku. Nieko nematyti. Drebėdamas uždegu lempą. Visu kūnu virpėdamas taip, kad mano rankose skimbčioja buteliukai, į vandens stiklinę susilašinu dvidešimt lašų rusmenių tinktūros, kiekvieną akimirką baimindamasis uždusti arba sulaukti insulto. Nuryju šlykštaus skonio skystalą ir pamažu imu rimti. Sunkus tarsi švinas nuovargis mano galvą vėl lenkia prie pagalvių. Mieguistos mintys koketuoja su beprasidedančiais sapnais. Netrukus užmiegu.

Ir vėl ledinis švino kumštis į krūtinę, smaugiantis širdies plakimas, pašėlęs žiežirbų sūkurys priešais akis, slegiantis dusulys plaučiuose. Ir vėl ta baimė, ir vėl rusmenių lašai, ir vėl nuovargis, ir taip toliau.

Audringa ir juoda tarsi varno plunksnos spalio naktis. Staugdamas ir kaukdamas šėlstantis šiaurys lieja lietų kibirais į vaitojančių langų stiklus ir pliekia stogo čerpes, kad šios bildėdamos, skambėdamos ir barškėdamos pliūkšteli į purvynę.

Jau penki mėnesiai, kai ji mirusi. Aš toks išsekęs, mirtinai išsekęs ir ligotas. Mano nugara tarsi sulaužyta, akys dega, pėdos šaltos it ledas, smilkiniai tvinkčioja, o ant kaklo ir viršugalvyje jaučiu buką spaudimą. Taip, ji man ištikima, ištikima, ištikima iki pat mano mirties. Pirmą kartą ji pasirodė sužaliavus gegužei. Širdis daužėsi, kolei užmigau. Tąsyk ji priplaukė prie manęs, pakišo ranką man po smakru ir bučiavo mane, pradžioje vos prisiliesdama, nekaltai, kukliai ir nedrąsiai, paskui bučiniai tapo maldaujantys, reiklesni ir aistringesni. Tai buvo šiurpinamai saldus, bauginančiai svaigus meilės sapnas.

Nubudau švininėmis galūnėmis ir pilku it pelenai veidu. Jis vis pasirodydavo, kasnakt. Nepadėjo nei priešinimasis, nei šaltas apsimetimas. Ji liks man ištikima, ištikima iki pat mano mirties.

Ji stovi prie kambario durų ir šypsosi.

‒ Mylėk mane!

Mergaite, tu žudai mane!

‒ Tuomet mes visad būsime kartu.

Ir ji taip saldžiai šypsosi ir taip jausmingai moja. Ji atėjo šiandien, bus čia rytoj ir pasirodys poryt; visuomet ištikima, ištikima iki pat mano mirties.

Ji stovi prie kambario durų ir šypsosi.

Ir tu ateisi ryt ir poryt, vėl ir vėl, kol nebepajėgsiu tau atsispirti.

Tada išeisiu su tavim visam laikui.

 

1897

 

Vertė Rūta Ježak