Ukraina

Šių metų spalio 14 dieną mirė viena ryškiausių ukrainiečių išeivijos kultūros asmenybių, ukrainiečių ir amerikiečių poetas, rašytojas, vertėjas, lingvistas kibernetikas Jurijus Tarnavskis, rašęs ukrainiečių ir anglų kalbomis. 1934 m. gimęs Priekarpatėje, 1944 m. su artimaisiais pasitraukė į Vakarus, nuo 1952 m. įsikūrė JAV. Vienas iš avangardinės ukrainiečių diasporos rašytojų bendrijos „Niujorko grupė“ įkūrėjų, Ukrainos rašytojų sąjungos ir amerikiečių rašytojų novatorių grupės FC2 narys.

 

 

Ukraina

 

Ne stepėmis ir ne kalnais

išsidriekus tava geografija –

per pusrutulius milijonų širdžių

ir per dainų erdves neužmatomas.

 

Ne istorija sutvėrė tave,

o ilgesys tavo grožio.

Tu gimei kaip poezija, sielose,

ir tavo vardas skamba tarsi metafora.

 

…Šalis atodūsių ir maldų,

prasmingos mirties kūrėja,

ne veltui savo pavidalu

primeni širdį suniokotą.

 

 

 

Poetas

 

Pagal Baudelaire’ą

 

Mergina sako poetui: „Tavo akys –

tai žydri teleekranai,

rodantys du skirtingus žvilgsnius

į tavo gyvenimo kovą su žmonijai grasinančiais drakonais.

 

Tavo lūpos yra tarsi žaros –

viskas, ne tik netiesa, joms tolima.

Ir apskritai kaip nuo kruvino veiksmo

neįmanoma atplėšti akių nuo tavo gražumo.

 

Bet aš pamilsiu akis giliau, nei jos reiškia tikrovėje,

ir lūpas, kurių galėčiau prisiliest panorėjusi.

Praleisiu savo gyvenimą tyloje ir ramybėj, jausdama, kaip tarp mano

pirštų auga, tarsi žolė, lašiniai mano vyro pilvo.“

 

 

 

Kazanovos senatvė

 

Kiekvieną gražų rytą Kazanova

pasidabinęs rožinėmis moteriškom kojinėm

išeina į siauras miesto levandas

rinkti nugeibusių prezervatyvų peteliškių.

 

Nukabinėtos kambario jo sienos

vaškuotom mumijomis bučinių,

kuriuos jis drebančia ranka išplėšė

iš senmergių, kurios jau mirusios, lūpų.

 

Sako, kai nakčia jo kambary

girdisi aidinčios kimios dejonės,

tai ant išdžiūvusio savo kūno

dar ieško masturbacijos vaiduoklių Kazanova.

 

1960

 

 

 

Rusija

 

Šalie, kurią kankina motinos kompleksas,

kuri kitas tautas supančioji viela spygliuota savo meilės,

argi neatsiras sūnų tavųjų tarpe

bent vieno, kurs ištars: „Paleisk juos, mama!“

 

Šalie galiūne, mintanti beginklėm knygomis

lyg kūdikiais bibliotekų kremlių aptvaruos,

gyvenčiau milijoną metų, kad pasiekčiau tavo kraštą,

į peilį remdamasis kaip į draugo petį.

 

Savim pasitikinčios, lyg nekaltos šalys miega minkštuose savųjų sienų guoliuose,

su sostinėm, pusiau pravertomis kaip burnos,

ir iš už horizonto viršum jų palinksta tavo siauraakis Kristus

su sūriu sifilio medum ant lūpų.

 

1970 02 10

 

 

 

Kai kas nenori numirti

 

Kai kas nenori

numirti, kaip vaikystėj

norėjo turėti

žaisliuką,

negali valgyt, nes

nori, pakyla

jam karštis vidur

nakties, reikia

jam daktaro, kad

duotų raminamųjų.

 

Mirtis ištinka

ramiai, taip, kaip stalas

stovi kambario vidury, gyvenimas

tai ne upė, išnykimo

lašai nepaliks ant jo jokio pėdsako.

 

 

 

Antiukraina

 

Chortycios platybėj, įdubę it skruostai,

išnyra tie, kurie liko iš Zaporižios kazokų,

apsitaisę moderniais šarovarais pižamų

ir kalba, sunaikinta Riazanės tarsi chemikalų.

 

Kai kurie stengias pridengt savo sąžinę

vyšyvankomis, kurios tam per menkos,

kiti ją pridengia bandūromis, kaip nuogumą

figos lapeliais,

ir visi kalbėdami vis tai šen, tai ten įterpia žodžius

„barščiai“ arba „virtiniai“,

lyg tikėdami užkeikimu, kad jie esantys magiški.

 

Kraštas Dėdžių Tomų trobelių,

kur netrūksta progų pilvams daryti karjerą,

kol kaip susidūrus materijai su antimaterija

įvyks siaubingas sprogimas, kai tu susitiksi

su Ukraina!

 

1970 02 13

 

 

 

A Spiritual

 

Balsas:

žmogus yra iš smėlio,

o, iš smėlio ir vandens,

jisai sukūrė jį,

nes liūdna buvo jam

tarp žalių medžių

ir raudonų paukščių.

 

Choras:

jisai sukūrė žmogų

iš smėlio ir vandens,

nes liūdna buvo jam

tarpu raudonų paukščių.

 

Balsas:

žmogus yra pats vienas

tarp žemės ir dangaus,

kaip būgno balsas naktyje,

nes gėris viršuje,

o blogis apačioj,

o vidury žmogus

iš smėlio ir vandens.

 

Choras:

žmogus yra pats vienas

tarp gėrio ir tarp blogio,

kaip būgno balsas naktyje,

kaip mėnuo naktyje.

 

Balsas:

žmogui skirtos dienos,

o, skirtos ilgos dienos,

dienos, ilgos kaip lietaus lašai,

žmogui skirtos dienos,

tačiau ir debesys išdžiūva:

vienądien žmogus

pavirsta smėliu be vandens.

 

Choras:

žmogui skirtos dienos,

trumpos dienos,

žmogus numiršta

ir išdžiūva dienos.

 

Balsas:

o teisme

ant debesų baltų,

teisme

tie, kur ieškojo,

su ašaromis juoksis,

tie, kur neieškojo,

su ašarom raudos,

paskutiniam teisme!

 

Choras:

džiaukitės

tie, kur ieškot!

pabuskit

tie, kur miegat!

 

 

 

Nėra Dievo

 

Nėra Dievo, kaip

nėra priežasties verkti

ar juoktis, viskas

nutinka taip, kaip

galėtų ir nenutikti, viskas

egzistuoja taip, kaip galėtų ir

neegzistuoti, tuštumą galima

pavadinti antimaterija, daiktus –

antituštymėmis.

 

Baisus tinklas supa

mus, kartais

susigniauždamas aplink

mūsų gerklę – mazgai iš

virvių ir plyšių, apkabinimų

ir vienatvės kilpos.

 

 

 

Sodas žvelgia vampyro veidu

 

Sodas žvelgia vampyro

veidu, nors skleidžias

žydėti, brinksta nuo

tylos kaip nuo kraujo, kaip

lūpos, pamėlo jo

akmenys, kelia link kaklo

savo dirvą, išsiklaipęs kaip

pirštai, kaip akys

išsproginti jo apvalūs žiedai.

 

Niekas nesislepia

už jo, niekas

neliepė jam

pasirodyti, tiktai penkios

raidės išreiškia jo

pavadinimą, ir šiurpsta oda

apie jį pagalvojus.

 

 

 

Aš

 

Aš ne poetas,

nes mano žodžiai šiurkštūs

kaip pliauskos,

ir ne dailininkas,

nes madonos man kurčios

kaip svetimos fotografijos,

ir ne filosofas,

nes negaliu skaityti

nei Kanto,

nei Dekarto,

 

bet kai ateina naktis

ir kai dega smegenys,

ką man daryti?

– jei mokėčiau vaikščioti ant galvos,

vaikščiočiau.

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas