LiteratūraEsė
Vilnietiškos istorijos
Smagiausias dalykas tyrinėjant giminės istoriją man yra netikėtų ryšių atradimas. Taip suradau savo prosenelio seserį Mariją, apie kurios egzistavimą ligi šiol net neįtariau. Valstiečių šeima gyveno Gražiškiuose, šalia Lenkijos ir Rytų Prūsijos sienos.
Kalvarijų gatvė
Kai sapnuoju tai, ko niekada nebuvo, nes tai gali tik dar nutikti, – spalvingus regiono miestelius, jaukias mokyklas, nuostabius neydingus žmones, – pabudusi galvoju, kad galbūt tai ateities, ne praeities miražas. Ne užuomina apie pomirtinį gyvenimą, bet sąmonės signalas, kad ir po tavęs kai kas keisis, o kai kas išliks, kaip buvę. Gatvė, kurią ne taip jau lengva pervažiuoti dviračiu, atmelsta tikinčiųjų kojomis.
Apie kūną
Šalia nuolat esantis vyro kūnas man kartais primena jausmą, kokį jaučiau brolio kūnui, – atmetus erotinę trauką, savo vyro kūną paradoksaliai suvokiu kaip savo kūno tąsą – būna, jaučiuosi tokia pat aukšta kaip dvidešimt centimetrų aukštesnis vyras, o kartais čiuopiu jį kaip save – tarsi pati turėčiau stiprų bekrūtį biustą ir falą.
Mirtys
Paauglystėje vienu metu tiesiog masiškai pradėjo mirti klasiokų artimieji. Esu pastebėjęs, kad viena mirtis paprastai gimdo kitą, susiformuoja visa netekčių grandinėlė. O gal tiesiog minėtasis Giltinės dalgis mėgsta kirsti plačiomis pradalgėmis…
Kas be ko
Sakai, gerai, kad pasisakiau. Bet ką? Ką išgirdai? Ar mūsų ausys nėra tik šmėklišką įsčių ošimą apklėtusios kriauklės? Šią mintį taip pat rutuliojame, tiesa, be froidiškų brienių, paskui sakau tau: „Mãma, mãma, mãma.“ Iš tiesų nesakau – tik mintyse godoju.
Iš „Hifų“
Dar tik pradėjai kilti, o jau leidies.
Dar tik pradėjai eiti, tačiau kelias jau baigias.
Dar tik kai ką supratai, tačiau sąmonė jau temsta.
Tiek daug skaitei, o viskas užsimiršta.
Nieko nėra namie, vasara kambariuose
Tokiu pavadinimu rašėme rašinį aukštesnėje klasėje. Temą uždavė mokytoja Violeta Tapinienė ir pagrasė vengti banalybių. Banalybė, tarkim, buvo vasarą palyginti su greitai susikramtančios gumos gabalėliu.
Linijos, virvės, ridikėliai: liepsnojantis drungnumas
Vienos gražiausių ir tikriausių daržovių – amen – yra ridikėliai. Būdama vaikas ridikėlių grožiu ir išskirtinumu tikėjau labiau nei tuo, kad esu. Perpjovęs ridikėlio sferą, tą, Platono akimis, tobuliausią formą, matei raudona linija apibrėžtą skrituliuką. Apskritimo viduryje baltavo: pienas, kaulas, akies baltymas, balintos idealios trobos lubos.
Kažkas sugadino
Mamos pasaulyje daiktai neleidžia būti nepastebėti, nes ji visą laiką gyvena atpažindama daiktų kančią. „Va šitas vėl nebekrauna, o vakar dar puikiai veikė.“ „O šitas… žiūrėk, visai nebereaguoja.“ Ji šnekasi su jais, mėgina susitarti, susikalbėti, pataisyti juos ne techniniais, o emociniais būdais. Kartais atrodo, kad ji kalbasi ne su akivaizdų fizinį pavidalą turinčiu telefonu, o su gyvu padaru: „Na kas gi tau dabar?“
Apie žmones, kunigą ir nervingąjį gaidį
Visų pirma: ten, urve, mėtėsi kiaušiniai. Neįtrūkę! Paėmę su Fideliu savo lazdas, su kuriomis pasiremdami čia užsikabarojome, ėmėme juos krutinti, o kartu bijojome, kad tuoj jie suskils ir pasklis baisi smarvė. Kiek tiems kiaušiniams gali būti metų?
