Atsiminti iš vidaus

 

Atsimenu save iš fotografijų, ne iš vidaus.

Tėvas turėjo juostinį fotoaparatą. Kai ryškindavo nuotraukas, su seserimi prašydavomės, kad leistų pažiūrėti. Virtuvės langą aklinai užkamšydavo tamsiais pledais, uždengdavo duris. Užsimerkusi raudonoje šviesoje matau voneles su ryškalais ir fiksažu, didintuvą, skalbinių virvelę, kur sukabins nuotraukas džiūti. Matau, kaip popierių deda į ryškalus, kaip jame ima magiškai ryškėti atvaizdas. Atsimerkiu, ir atvaizdas pradingsta.

Vėliau tėvas išsikraustė, o fotoaparatas liko. Sesuo nuotraukas ryškindavo viena, preciziškai atkartodama matytus judesius. Bėgo metai, ir juostinį fotoaparatą pakeitė muilinė, taupanti laiką ir leidžianti išsyk pamatyti rezultatą. Fotoaparatas kažkur nusimetė. Gal buvo atiduotas ar kraustantis išmestas kartu su įranga, kuri anuomet jau atrodė pasenusi, nors dar nebuvo nei išmaniųjų telefonų, nei socialinių tinklų ir juose nesuskaičiuojamai tiražuojamų atvaizdų. Man liko šūsnis nespalvotų šeimos fotografijų. Žvelgdama į jas bandau atspėti, kas ten, baltose dėmėse, atskirti tiesą nuo fikcijos, prisiminti, kad kartais tai – tas pat. Užsimerkiu, ir mane užlieja raudona praeities šviesa.

Tėvas fotografuodavo retai. Mėgėjiškai išryškintose fotografijose vaizdas ne tiek regimas, kiek įsivaizduojamas, kaip žvelgiant į Josepho Nicéphore’o Niépce’o heliografiją, sukurtą 1826–1827 m. ir laikomą seniausia pasaulyje išlikusia nuotrauka. Jos išlaikymas truko apie aštuonias valandas. Vaizdas pro Niépce’o šeimos namų langą – saulės piešinys, šešėlių žaismas. Vaizdas mano rankose – istorija šeimos, kurios nebėra. Jos išlaikymas – keturiasdešimt metų. Fotografuoti – šviesa užrašyti dabartį, akimirksniu virstančią prisiminimu. Jei nėra fotografijų, tenka kliautis atminties subjektyvumu, pagunda prisiminti tai, ko nebuvo, bet galėjo būti.

Tos išlikusios fotografijos – be datų, sudėtos atsitiktine tvarka. Fotografuota ne siekiant įamžinti svarbią progą, o chaotiškai, impulsyviai. Užfiksuoti žmonės dažniausiai nesistengia būti gražūs, jie tiesiog būna. Visai nežiūri į objektyvą arba žvelgia su nepasitikėjimu, lyg galvotų, kad iš jo išskris grėsmingas paukštis.

Neprisiminčiau to devintojo dešimtmečio naujametinio vakaro, jei ne trys išsaugotos fotografijos. Pirmojoje mes trise: mama, sesuo ir aš. Mamai trisdešimt, ilgi plaukai vilnija per pečius, spindi suknelės diržas. Fotografijoje ji tokia graži. Pakreipusi galvą žvelgia tolyn, į kitą tikrovę. Mudvi su seserimi žvelgiame tiesiai fotoobjektyvą. Mūsų tikrovė čia. Sesuo vilki mamos pasiūtą Snieguolės suknelę, aš – paprastą, sesers išaugtinę, siūtą sovietinio fabriko. Pykstu, kad negaliu būti Snieguolė, kad esu maža, kad manęs negirdi. Eglutė papuošta sidabrinėmis girliandomis. Ant sienos kabo močiutės fotografija, kurioje ji – amžinai keturiasdešimties. Niekada jos nemačiau. Fotografijos fotografija, antkapis už šimto kilometrų, kraujas ir knygų puslapiai, kuriuos rašiau galvodama apie ją, norėdama jai suteikti fikcinio amžinumo – viskas, ką turiu.

„Visiškai neatsitiktinai portretas yra ankstyvosios fotografijos šerdis, – esė „Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo epochoje“ rašo Walteris Benjaminas. – Nutolusių ar mirusių, mylėtų žmonių prisiminimo kultas – paskutinis kultinės vaizdo vertės prieglobstis. Efemeriškose ankstyvųjų fotografijų veidų išraiškose mums paskutinį kartą pamoja aura. Būtent ji suteikia jiems melancholiško ir su niekuo nepalyginamo grožio.“

Mama liko našlaitė trylikos, išvažiavo gyventi į Vilnių. Svajojo tapti dailininke. Vis dar svajoja. Neseniai nufotografavau ją tapybos studijos, kurią lanko, surengtoje mokinių darbų parodoje, prie pačios nutapyto paveikslo (nutrauk taip, kad matytųsi!). Ji labai norėjo vaikų. Su mano tėvu susipažino šokiuose ant Tauro kalno. Jis gerai šoko, gražiai atrodė nuotraukose. Ant lentynos prie močiutės fotografijos kabo keraminis angeliukas. Yrančios šeimos istorija ir atsiklijavę kambario tapetai – tokie pat kaip tūkstančiuose kitų blokinių penkiaaukščių.

Antroje nuotraukoje mes keturiese. Tėvas apkabinęs seserį, ji pozuoja išskleidusi Snieguolės suknelę, mamos veidą dengia kambarinės palmės šaka. Jie žiūri į fotoobjektyvą, o aš nuskriausta išraiška šnairuoju į seserį. Jei kas pažvelgtų į šią nuotrauką, turbūt pagalvotų, kad buvome šeima, gal net buvome laimingi. Gal tą akimirką, kai spragtelėjo fotoaparatas, buvome.

Trečioje nuotraukoje dviese su seserimi stovime prie eglutės. Viena ranka ji prilaiko baltosios suknelės kraštą, kita glaudžia prie krūtinės mūsų abiejų mylėtą žaislinę Snieguolę. Šypsausi, nes liepė. Nežinau, kas mus fotografavo. Nežinau, kas ryškino nuotraukas. Kad ir kas tas žmogus būtų, dabar jis man jau miręs.

 

●

 

„Save atsimenu tik iš fotografijų, nematau savęs iš vidaus“, – už kadro skamba Eglės Rakauskaitės balsas. Ekrane iš menininkės tėvo fotografo Romualdo Rakausko studijos liejasi raudona šviesa, į ryškalus panardintame fotopopieriuje skleidžiasi vaiko veidas. Kitame kadre menininkė išnyra iš vonios pati tapdama (ne)baigta ryškinti fotografija. Jos nuogumas – lyg įsipareigojimas vaizdu ir tekstu liudyti tiesą. O kartu – tiesos subjektyvumo priminimas; tiesa slapstosi mūsų ląstelėse, tose, kurios keičiasi kas septynerius metus.

„Mano tėvas turi daug istorijų, ir ta istorija visą laiką ta pati viena. Jinai visada yra apie jį“, – vėl prabyla Eglė Rakauskaitė. Išnirti iš nuotraukos rėmų – pradėti pačiai pasakoti istoriją. Ryškinti savo vaizdinį, išgirsti savo balsą. Videofilme „Tėvas“ (2006) kalbindama tėvą menininkė prabyla pati, tampa autore, atsiima galią, sprendžia, nuo ko pradėti ir kur padėti tašką. Ji leidžia žiūrovei tapti liudininke, į kadro tylą įrašyti savo asmenines istorijas. „Mes esame lyg dvi vandenyne nutolusios salos, kurios niekada nesusisieks, nes nėra galimybės pastatyti tilto, nes salos yra nutolusios viena nuo kitos laike“, – toliau kalba menininkė, atverdama erdvę mąstyti apie sudėtingą, daugia-sluoksnį menininkų vaikų savivaizdį ir santykį su tėvais, reflektuoti prisiminimų konstravimą, sąmoningą ir nesąmoningą, ryškėjančius ir blankstančius subjektyvius naratyvus. Žvelgdama į besiliejančią iš ekrano raudoną šviesą galvoju, kad mano tėvo istorija visada buvo apie jį. Man ten nebuvo vietos.

 

●

 

Prieš mirtį teta Olė sudegino visas fotografijas.

Teta Olė buvo mano prosenelės marti. Pas mus į Vilnių atvažiuodavo dažniausiai be progos. Tada jau buvo našlė. Ilgas popietes susėdusios su prosenele jos kalbėdavosi apie tai, kaip mirė jų vyrai, kaimynai, giminės, pažįstami, nepažįstami. Pro dulkinus langus liedavosi saulė, glostydama ant palangių žydinčias pelargonijas, o kalbos apie mirtį su pramaišiui vartojamais lenkiškais ir rusiškais žodžiais skverbdavosi pro kambario sienas. Užsikimšdavau ausis, bet mirtis prasiskverbdavo pro pirštus. Klausydavausi apie pakaruoklius, kybančius iškištais liežuviais. Apie senutę, kuri mirdama nusisuko į sieną ir paskutinį kartą sugargaliavo. Apie girtuoklį, kuris gėrė tol, kol numirė, jį rado po trijų dienų. Apie stebukladarį Anatolijų Kašpirovskį, ekstrasensą Alaną Čumaką ir aiškiaregę Džuną. Apie blogą valdžią, vaistus nuo kraujospūdžio ir gydymąsi šlapimu. Teta Olė sirgo cukriniu diabetu, virdavosi grikių košę be druskos, įsijungusi „Ostankino“ televiziją laukdavo Kašpirovskio kavos staliuką apsistačiusi buteliais vandens, kad ekstrasensas įkrautų gydančia energija.

Dabar, kai sekmadieniais prie pietų stalo su mama ir seserimi vis dažniau prisimename išėjusiuosius, suprantu, kad sulaukus tam tikro amžiaus kalbėjimas apie mirtį sujungia, gal net padeda prisijaukinti mirtį. Grįžimas į būtąjį laiką leidžia pamiršti esamąjį. Prie pietų stalo laikas sustoja. Trylikametė dukterėčia visada pakyla pirmoji, trinktelėjusi durimis eina į savo kambarį, žiūri tiktoką, gal net užsikemša ausis, kad mūsų negirdėtų. Jos laikas teka priešinga kryptimi, į gyvenimą, ne į mirtį. Ji išeina, o aš mamai ir seseriai pasakoju prisimenanti, kaip vasaromis mane išsiųsdavo pas tetą Olę į Pavoverės kaimą. Pamenu posūkį nuo plento prie parduotuvės aptrupėjusia iškaba, neišdžiūvančiose balose atsispindinčius nykius dviaukščius daugiabučius. Anuomet, kaip ir dabar, kaime gyveno apie trys šimtai žmonių, bet iš jų pažinojau tik keletą. Pirmo aukšto butas atsidavė kačių šlapimu, čia trainiodavosi bent vienas katinas vardu Vasia. Katinai keisdavosi, tik vardas likdavo tas pats. Butas buvo žvarbus net vasarą, eidama į murzinai žalios spalvos vonios kambarį koridoriaus tamsoje tardavausi reginti dvasias, nors turbūt tik buvau prisižiūrėjusi per daug Kašpirovskio. Svetainėje stovėjo sekcija, kur žvilgėjo niekada nenaudojami gražieji tetos Olės indai, porcelianinės lėlės ir kiti niekučiai, su kuriais man buvo uždrausta žaisti, bet kartais leidžiama nuo jų nuvalyti dulkes. Išėjusi į lauką pas kiemo vaikus jausdavausi kitokia, mat iš miesto. Vos atvažiavusi jau norėdavau namo. Už daugiabučių driekėsi daržai, ir saulei leidžiantis eidavome laistyti tetos Olės lysvių. Antrame aukšte gyveno šviesiaplaukė Marysia su mano amžiaus dukra, pamiršau jos vardą. Vėliau ta dukra persikraustys į Lenkiją. Mėgau eiti pas jas į svečius. Jų namai buvo gyvi.

Teta Olė retai šypsodavosi. Veide įsirėžusi žymė tų, kurie neturėjo Snieguolės suknelės. Sekcijos lentynose buvo išrikiuotos knygos, bet neprisimenu jos skaitančios. Stengdavausi būti nematoma, nesukelti rūpesčių. Svetainėje susiradusi skaitydavau senus jos vyro prenumeruotus žurnalus apie mokslą ir gamtą. Kai liko našlė, jai galėjo būti apie šešiasdešimt. Nežinau, ar jautėsi vieniša. Niekada negalvojau apie ją kaip apie moterį – teta Olė atrodė belytė, abstrakcija, brūkšneliai vaiko piešinyje. Našlės buvo pamiršti kūnai. Siluetas tamsiame koridoriuje tiesia nugara – aure ji eina į virtuvę, skimbteli vaistų buteliukai, pasklinda valerijono kvapas, sukniaukia katinas Vasia.

Ji buvo kilusi iš Moldavijos, bet gimusi ukrainiečių šeimoje, kalbėjo rusiškai. Susipažino su sovietinėje armijoje tarnavusiu lietuviu, ištekėjo, susilaukė kūdikio. Vaikelis mirė nesulaukęs metų. Matė, kaip jis miršta, šalia buvę daktarai kartojo – mamyte, neverk. Ilgai jautė kūnelio svorį tuščiose rankose. Vėliau su vyru persikraustė į Lietuvą. Pragyvenusi daug dešimtmečių, taip ir neišmoko lietuviškai. Niekada negrįžo į savo kraštą, po vyro mirties liko Pavoverėje. Čia niekas nelaikė, bet ten niekas nelaukė. Teturėjo kaimynus ir mus. Mūsų nesiejo kraujo giminystė, bet ją visuomet laikėme šeima, ta, kurios nepasirinksi, kurios nėra fotografijose.

Nežinau, ar teta Olė ilgėjosi Moldavijos. Ji keikė Sąjūdį, nepriklausomybę ir Michailą Gorbačiovą. Ypač nekentė jo žmonos Raisos, vadino balų žiurke – rusų kalba tai skambėjo kone poetiškai. Jie ten kovoja dėl valdžios, tūžo teta Olė, o paprasti žmonės kenčia. Badauja! Pasipiktinusi taip aiškindavo prosenelei, o toji, nesidomėdama politika, nesiginčijo. Jei teta Olė tebebūtų gyva – turbūt lauktų rusų atėjimo. Ji gyveno kukliai, kartą mamai grąžino jos atiduotą kostiumėlį tardama, esą per geras, kaimynai klausinės, kaip ji išgalinti įsigyti tokius prašmatnius drabužius. Ji šaipydavosi, kai deklamuodavau mokykloje išmoktus angliškus ketureilius. Bet vis tiek man užvis didžiausią įspūdį darė jos ligos istorija. Juk teta Olė visą gyvenimą dirbo saldainių fabrike, valgė daug saldainių ir todėl susirgo cukriniu diabetu.

Mama su seserimi sužiūra į mane.

Teta Olė nedirbo saldainių fabrike, sako sesuo. Gal ji tau taip pajuokavo, o gal pati vaikystėje prisifantazavai išgirdusi ligos pavadinimą?

Ji niekur nedirbo, priduria mama. Fiktyviai įsidarbino parduotuvėje stažui kaupti. Anais laikais juk negalėjai būti bedarbė.

Artėdama prie aštuoniasdešimties, teta Olė susilaužė klubą. Kai atgulė į patalą, dar nežinojome, kad nebeatsikels. Kaimynė Lilė nusamdė jai slaugę. Teta Olė buvo su Lile sutarusi, kad už priežiūrą užrašys butą. Dvi slaugės pabėgo. Trečioji liko iki galo. Lilė vėliau verkdama skambins mamai nebeapsikenčianti tetos Olės bjaurumo, nebenorinti jokio buto. Bet tuo metu gydytojai mamai jau bus pasakę, kad liko nedaug.

Kai paskutinį kartą nuvažiavome į Pavoverę, mirties paukštis jau tupėjo prie tetos Olės lovos, o ekstrasensų įkrautas vanduo – seniai išgertas. Prieš mirtį ji kentė baisius skausmus. Supuvo gyva. Kūną pašarvojo miegamajame. Po laidotuvių ten pat padengė stalą gedulingiems pietums. Lilė nerado popo, palaidojo su kunigu. Teta Olė vis tiek neidavo į cerkvę. Nežinau, ar ji tikėjo Dievą. Gal buvo ir su juo susipykusi. Jos vardas iškaltas antkapyje Pavoverės kapinėse, kurios matosi pro dviaukščio daugiabučio langus.

Kai dar galėjo vaikščioti, teta Olė sudegino visas savo fotografijas. Kam jų reikia, kalbėjo ji. Regis, girdžiu atžarų balsą, matau kampuotus pamiršto kūno judesius, pyktį ir nuoskaudą be aiškaus adresato. Sudeginus fotografijas, po mirties jos nebeliko iš tikrųjų. Po laidotuvių bute įsikūrė kaimynai, išmetė daiktus, perdažė sienas. Nežinau, kur dėjosi porcelianinės lėlės, su kuriomis niekada nežaidžiau. Paklausta, ar nieko nepasiliko prisiminimui, mama papurtė galvą. Tarė nenorėjusi, kad kaimynai apkalbinėtų, neva atvažiavusi daiktų susigrobti. Bet gal tiesiog ne visi prisiminimai nori būti prisiminti. Likusi našlaitė, mama vasaroms važiuodavo pas tetą Olę. Nemėgdavo kalbėti apie tas vasaras, juolab dabar. Tik tarstelėdavo, kad teta Olė buvusi nelengvo būdo. Apie mirusius arba gerai, arba nieko.

Daug vėliau parašysiu knygą pavadinimu „Niujorko respublika“. Tai fikcija, bet joje nemažai mano vaikystės tikrovės. Į ją įrašysiu ir tetą Olę. Pavadinsiu ją Katažyna. Knygoje ji kaimynė, šalutinis personažas, kokia buvo ir gyvenime; jai nėra skiriama daug vietos. Bet be šalutinių personažų nėra istorijos. Jų neįmanoma ištrinti. Sudegindama savo fotografijas, ji tik leido man išrašyti baltas atminties dėmes savo vaizdiniais. Leido visą gyvenimą tikėti, kad teta Olė dirbo saldainių fabrike, valgė per daug saldainių ir dėl to susirgo cukriniu diabetu.

 

●

 

Ant mano palangės šalia Marie Laurencin reprodukcijos – miniatiūrinis Devos Bartninkaitės kūrinys, kuriame lino pluoštas suaustas su įrašytomis VHS magnetinėmis juostomis. Kad ir kas būtų įamžinta tose juostose, jų turinys dabar nebepasiekiamas, vaizdas miręs. Bet mano žvilgsniui pasiekiamas jų paviršius, virtęs menu, kaip kad mums pasiekiami personažais virtę žmonės, kurie kadaise buvo gyvi. Į juostas gali būti žiūrima ir tada, kai jų nebežiūrima. Kas nors kada nors vis tiek žiūri. Devos Bartninkaitės kūriniuose – ir nostalgijos sluoksniai, ir pasipriešinimas laikui, nykimui, mirčiai. Judesys ir kismas tampa stabiliu nekintamumu, atmintis atsiveria visa savo neįmanomybe. Žinau, ką atsimenu, bet nežinau, ką pamiršau. Dalis atminties visada lieka nežinoma.

 

●

 

Tais sekmadieniais, kai su seserimi pietaujame pas mamą, niekada nesifotografuojame. Gal kada nors dėl to gailėsiuosi. Nuo tada, kai nusipirko išmanųjį, mama visą laiką fotografuoja. Išvažiavusi siunčia man galybę nuotraukų – kaip kūrena laužą Pavilnyje, vaikštinėja prie Liubavo dvaro malūno, gulinėja prie baseino Egipte. Ji įamžina kiekvieną savo žingsnį ir juo dalijasi. Mano, kad ir aš turėčiau. Pyksta, kad to nedarau. Vietoj to aš rašau. Tai mano būdas sustabdyti laiką. Atsiminsiu tave ne iš fotografijų, mama. Atsiminsiu iš vidaus.

 

●

 

Annie Ernaux ir Marco Marie knygos „The Use of Photography“ pasakotoja sako, kad fotografijos ją traukia taip, kaip nuo vaikystės traukė kraujo, spermos ir šlapimo dėmės ant paklodžių ar senų čiužinių, išmestų ant šaligatvių, kavos ar lipnių pirštų žymės ant senų laiškų. „Suprantu, kad to paties tikiuosi ir iš rašymo. Noriu, kad žodžiai būtų lyg dėmės, kurių negalėtum išimti.“

 

●

 

Man septyneri ar aštuoneri. Lauke šilta. Vilkiu sijoną ir marškinėlius trumpomis rankovėmis. Prosenelė išsiuntė į parduotuvę cukraus. Parduotuvė vadinasi „Žalgiris“, tirštai kvepia kepalai juodos duonos, iš stiklo taros supirktuvės atsiduoda alumi, iš automato šnypščia limonadas už vieną kapeiką. Prie laiptinės žydi krūmai, kiemo vaikai išpaišę šaligatvio plyteles. Mano rankose maišelis su cukrumi. Lipu laiptais, jau pasiekusi antrą aukštą apačioje išgirstu trinktelint laukujes duris. Ant laiptų aikštelės tarp antro ir trečio aukšto krinta popietinės saulės šviesa, slenka žalsvomis sienomis, grindimis, metaliniais turėklais. Jo žingsniai greiti. Jis užbėga laiptais aukštyn tyliai, per greit, kad susivokčiau. Kitą akimirką – jo rankos man ant liemens, jis tylėdamas atsmaukia mano marškinėlius, pajuntu delną ant pilvo, lėtai slenkantį žemyn. Nejudėk, sako jis man į ausį. Nejudėk. Jo delnas ant mano odos, kita ranka laiko prispaudęs per pečius, ir aš negaliu ištrūkti. Iš rankų išslysta cukrus. Pakilusi tarsi stebiu savo kūną iš šalies, tvarkingą laiptinę, kaimynus, kurie gal darbe, gal miega, gal mirę, nė vienas neatidaro durų. Saulėje švelniai sūkuriuoja laiptinės dulkės. Tais turėklais mėgdavo leistis sesuo. Aš bijodavau – atrodė, kad nukrisiu, nugarmėsiu žemyn. Muistausi ir bandau ištrūkti. Kas tu, išlemenu tarsi vildamasi, kad jis man paaiškins, kas vyksta. Aš tavo draugas, atsako jis. Žinau, kad jis ne mano draugas. Jis jaunas vaikinas, gal net kaimynas iš gretimo namo. Aš jo nepažįstu, nors vieną akimirką veidas pasirodo tarsi matytas. Pradedu šaukti, – tyliai, tik tiek įstengiu, lyg pro sapnus, – bet to pakanka, kad jis atšlytų. Jis prideda pirštą prie lūpų ir tyliai, kaip atėjęs, nubėga laiptais žemyn.

Parnešu prosenelei cukrų ir pasislepiu miegamajame. Ant pilvo vis dar jaučiu prisilietimą. Jaučiuosi nešvari. Jaučiuosi kalta. Niekam apie tai nepapasakoju. Dar vėliau pradedu abejoti, ar tai iš tikro nutiko. Jei nėra liudininkų, jei neišlieka fotografijų, jei niekam nepapasakoji, ar gali tikėti savimi? Kur nusimeta fotoaparatai, kur dingsta nutikimai, kuriuos bandai pamiršti? Bet tada suprantu, kad net kai manaisi viską pamiršusi, kūnas atsimena. Atsimena ne iš fotografijų, o iš vidaus.

 

●

 

Rašytojos kuria savo praeitis. Bėgant metams, kai ateities tampa vis mažiau, tų praeičių daugėja. Jos ima viena kitai prieštarauti, susiginčija. Stipresnės versijos išstumia silpnesnes. Atmintis yra kūryba. Viena rašytojos pareigų – rašyti ne tik fikciją, bet ir tiesą, kad ir kokia subjektyvi ji būtų. Net jei nenori apie ją rašyti. Net jei jos neprisimeni. Esu nebaigta ryškinti praeities fotografija. Ryškėju rašydama. Aklinai užsidangstau langus ir apšviečiu kambarį raudona šviesa. Mokausi ryškinti, fiksuoti, išlaukti – metus, dvejus, keturiasdešimt. Ta akimirka, kai ima ryškėti tekstas, yra magiška; nuo jos tampi priklausoma. Dėl jos rašai. Vis dar nežinau, kaip veikia atmintis. Bet man atrodo, kad atmintis yra dėmės – baltos, neišimamos, nesudeginamos.