Kalvarijų gatvė

Kai nuo Halės dviračiu įvažiuoju į Pylimo gatvę, ji atrodo siauresnė negu Kalvarijų – gal dėl senovinių namų. Kaimiškas Vilnius su balose čirškiančiais žvirbliais – megapoliai, tokie kaip Londonas, būna neaprėpiami, sunku įsivaizduoti net jų mastelį. Buvau Rasose, nešiau iš pajūrio parsivežtas kačpėdėles ir norėjau mintyse pasitarti: mortuos voco judesys, reguliariai jį atlieku. Prasilenkdama su turistais, kartojausi lenkų ir lotynų – tarp geltonų rykštenių tamsuojančiuose akmenyse tiksliai užrašyta, kiek metų būdamas žmogus mirė, kurį mėnesį gimė, kas buvo, ką apie tai galvoja likusieji. Ypač graudžiai atrodo praėjusio amžiaus pradžios vaikų fotografijos, bet jie žvelgia kaip paaiškinimas: mums nebuvo lemta pamatyti karų klaikybių. Vaikystėje žaisdavau kapines – stačiau paminklus iš plytgalių, apželdindavau „kapus“ gėlių darželyje nusikirptais ūgliais, kurie, keisčiausia, prigydavo įsprausti į žemę. XIX amžiaus Rasose šiandien želia tie patys kapininiai augalai.

Antanas Sutkus. Broliai. Kalvarijų g. (tuo metu – Felikso Dzeržinskio). 1968. MO muziejaus kolekcija

Kalvarijų gatvė, bent jau ta jos dalis, kuri prasideda už Konstitucijos prospekto, panaši į kaimo gatvę mieste: medinis lauko tualetas, statybvietėje stendas „Čia įsikurs sveikuomenė“, trobelės greta dangoraižių, parduotuvės, siūlančios firminių prekių padirbinius, vata, stiklo žaislai ir pelargonijos ant palangių. Dėl rekonstrukcijos išrausti grioviai, išardyti šaligatviai – atrodo kaip tarpukario imitacija ir be kino studijos; nenustebtum, jeigu prakinkuotų vežimą traukiantis arklėkas. Crazy vitrina su virėjų kepuraitėmis ir kurjerių balaklavomis, reklamuojanti darbo drabužius. Kažkada į laikraštį kreipėsi autorius, norintis rašyti apie drabužių dizainą. Paprašiau jo aprašyti drabužius, siūlomus Kalvarijų turguje. Užduoties neatliko, gal pagalvojo, kad trolinu, bet siūliau kuo rimčiausiai – ir dabar laikyčiau tokią užduotį ne visai lengva net ir ne pradedančiajam.

Prie turgaus gali pamatyti visą varguomenės spektrą: girtų, agresyvių, beprotėlių. Daržovės, gėlės, kapinių vainikai, blusturgis su sendaikčiais; tirštos komunikacijos, ekonominių mainų erdvė, kurioje smurtas ir kriminalai neišvengiami. Aptiksi už meną gyvesnio kičo ir nestandartinių žmonių, kurie absoliučiai būtini prieš užrašant eilėraštį. Frykiškas stalo žaidimų klubas, „Carito“ būstinė, lietuviškos avalynės parduotuvė, kurioje pirkau batus iš pirmos knygyno algos, – neįtikėtina, tebeveikianti. Gal ji kaip „Šatėnai“ – išlieka iš principo, su akivaizdžiu minusu, dėl paties išlikimo fakto. Kiekvienas kampelis ką nors primena – miesto gyvenimas užpildytas individualiais mūsų įvykiais. Skelbimas apie gitaros kursus ant balkono, Ukrainos ir Lietuvos vėliavos, užrašas „Taisymas“ (net nesvarbu ko). Čia neseniai rėminausi protėvių nuotraukas – senoviškas, tepančias į anglį panašiu paviršiumi, paspalvintas; rėmelių parduotuvėn užėjo ne itin adekvačios išvaizdos žmogus, kaulijo cheminių medžiagų, mat jas pragėręs; bijojo be pinigų grįžti namo.

Miesto gysla, panašiai svarbi kaip ir Pylimo ar Antakalnio gatvės, veda į Kryžiaus kelio stotis ir Santariškes, bet nėra labai jau christianizuota – Šv. Rapolo bažnyčia, Broniaus Laurinavičiaus skveras, stačiatikių cerkvė ir laidojimo namai, kunigų seminarija; tai, žinoma, nemažai, bet daug joje ir Azijos – su islamo centru ir Jeruzalės „Azerais“, kuriuose, pasirodo, įmanu rasti Kęstučio Nastopkos knygą. Kitados šita gatve traukdavo krikščioniškos procesijos, o joms vadovaujantis Vilniaus vyskupas, anot Józefo Ignaco Kraszewskio atsiminimų, iš religinio įkarščio išsiaudavo basas. Dabar gatvę gaubia užeigos, į kurias dauguma mano aplinkos žmonių nekeltų kojos – bet aš retsykiais keliu, nes nuolat aptinku ten savo personažus. Jie ištaria frazes, kurių neišgirsčiau niekur kitur, ir tekste jos virsta mano frazėmis. Industriniai buvusios „Sigmos“ pastatai, gausybė migrantų kurjerių iš „Suleimano istorijos“, prieskoniais dvelkianti indiška parduotuvė. Jų maistas, jų miniatiūrinis žemyno simuliakras. Prie turgaus rytietiška šavarminė – galima gauti baklavos ir arbatos iš turkiškų stiklinių – stiprios lyg alkoholis. Skonis įtempia atmintį – kartą šventėme Mėsinių g. 4, vidiniame redakcijų kiemelyje. Kad šventė turėtų feministinį pamušalą, šašlykinėje deginom liemenukus – regis, tokį ritualą buvo susikūrusios JAV feministės. Buvo sniego, todėl į pabaigą išsiavėm basomis ir braidžiojom po užsnigtą gėlynėlį. Vytas Dekšnys tada atsinešė baklavos – labai skanios, ji ir liko man šventės sinonimu.

Sapnuoju, kad esu geltonas pokemonas, mane nori sugauti, bet aš vis prasprūstu, toks mano tikslas: pabudusi įsisąmoninu, kad tai rašytojystės metafora. Internete rašo, esą žaidimas piktina krikščionis ir musulmonus, jis kritikuojamas ir dėl to, kad kaupia žaidėjų asmens duomenis, informaciją apie jų įpročius ir buvimo vietas. Sakyčiau, tikslu, nes mes irgi tą darome – kad vėliau panaudotume kokią detalę. Puikiai žinome konfidencialumo ribas, bet vis vien išlupame faktą iš tikrovės, abstrahavę patį žmogų. Niekas nepradeda rašyti pats iš savęs, visada nuo ko nors nusižiūri – būna skaitęs, matęs, girdėjęs, nevalingai įsiminęs. Kratausi poetės tapatybės, bet pasijuntu poete, kai redaguoju ne savo eilėraščius. Ne, negalima nešti šiukšlių iš namų, verčiau jas sušluoti po kilimu. Priklausomybių savigalbos grupės, LGBT maldos būreliai, dailės terapija vėžininkėms – tiesą sakant, tai pilni šluotomis mojuojančių personažų rinkiniai. Visgi kaip neromantiška sutikti kitą rašytoją tinderyje, juolab niekad nematytą žmogų, kuris (-i) prisistato rašytoju (-a), – knygą dar tik rašys, pasinaudojęs (-usi) tavimi kaip skuduru. Nesugaunamieji pokemonai!

Kol valkiojausi Vokietijos geležinkeliais, iš piko valandos grūsčių traukiniuose pastebėjau, kad čiabuviai ir ateiviai antropologiškai skiriasi. Nors visuomenė demokratiška, iš veidų galima nesunkiai atpažinti vietinius ir ne visai. Frankfurte, pigioje turko užeigoje, mačiau žmogų, kuris, stovėdamas lauke, rašė priglaudęs užrašų knygutę prie lango. Sėdėjau viduje ir žiūrėjau į jį. Buvau tikra, kad rašo ne eilėraštį – veikiau pildo kokį darbo blanką, tik keista, kad ne A4 formatu. Turkas pardavėjas kalbėjo įvairiausiomis kalbomis – klientai su juo sveikinosi „Salam“ ir rusiškai užsisakė ledų. Vysbadene, beje, kabino ispanas – pamatęs Ukrainos vėliavos spalvų apyrankę. Kalbino rusiškai, su juokingu akcentu, panašiu į kai kurių Izraelio imigrantų. Kaip gerai esu išmokusi regzti tokius pokalbius! Ar nori čia likti? – Ne. – Ar ieškai darbo? – Ne. Aš čia su misija. – Ar turi vaikų? (Kokiu kosminiu greičiu jie eina prie reikalo!) – Taip. – Ar tau reikia pinigų? – Ne. – Gal turi čia draugų, kuriems reikia darbo? – Ne. – Kitoj pusėj gatvės stovi mano automobilis, galėtume važiuoti pas mane. – Ne. Esu pirmojo pasaulio gyventoja ir manęs nereikia išgelbėti. Mano misija – beveik kaip agentės: sugauti tokius ir išviešinti.

Poeta carmen non vendit, sako robotė žemu gerkliniu romėnės balsu. Turiu eilėraštį apie poezijos pardavimus – tikriausiai algoritmai suteikia programėlei žinių apie individualius vartotojus. Dar baisiau: Puella non ebria est. Lotynų kalba gąsdina, ja kartais pasakoma ne visai tai, kas vertime. Kasdien apčiupinėju mirusias kalbas, nes noriu jaustis gyva. Kalbos – sistema sistemoje: įvijiniai laiptai į Babelį, kai vienos kalbos atitikmenį randi kitoje ir stveriesi jos kaip turėklo. Ypač mėgstu seksistinę esperanto: jeigu vyras – viro, jeigu moteris – virino; berniukas – knabo, mergaitė – knabino ir t. t. Esperanto devyniasdešimtiniais kėlė aktyvuolių entuziazmą: buvo tikinčių, kad ateityje ji išstums net anglų, – jos mokė penktoje klasėje, namuose tebeturiu žodyną. Man aišku, kad gyvenu kalboje, kitos aplinkybės ne tokios svarbios. Kiekviena svetima kalba yra vandenynas, jau neišmoksiu jos taip kaip gimtosios, bet pastanga plaukti svarbi. Po devintos klasės šiek tiek mokė vokiečių: tai buvo fakultatyvas, dėstyti ateidavo žmogus su policininko uniforma, kurį laiką dirbęs Vokietijoje. Kartą klasės draugė, kuriai užėjo sunkiai paaiškinamas labdarybės priepuolis, pirmu pasitaikiusiu rašikliu įrašė į žurnalą mums (sau, man ir dar vienai klasiokei) dešimtukus. Policininkas, užmetęs akį į rašalo spalvą, iškart suvokė, kad kvepia detektyvu. Kilo lermas, gavom velnių už sukčiavimą, ėjom aiškintis į mokytojų kambarį. Kvotė, kuo mes jai susimokėjom, tarsi būtume prašiusios įrašyti tuos pažymius. Bandėm sakyti, jog fakultatyvinė vokiečių kalba nėra tokios reikšmės dalykas, kad apsimokėtų ryžtis nusikaltimui; mumis nelabai tikėjo, vadino tą nesąžiningumu, tarsi būtų buvę moralu įskųsti labdarę. Vėliau vis vien prakalbau vokiškai, evangelikų liuteronų stovykloje – nebuvo kaip kitaip kalbėtis.

Sukinėju radiją, LRT diktorių balsus sugaunu iškart, nors nei jų pažįstu, nei skiriu. Tiesiog jie skamba visai kitaip negu komercinių radijo stočių; neišsiduoda nerūpestingumu. Mes, miegamųjų kaliniai (turiu omeny miegamąjį kaip kambarį, kuriame įkalina nemiga), nenoromis laukiame pranešimų apie kokius nors baisius įvykius, sprogdinimus, aukas, okupantų įsiveržimą ir kitas nelaimes. Duktė skaito anglišką „Vogue“, tai man primena Birutės Pūkelevičiūtės romano veikėją, kuri į Sibirą dar spėjo pasiimti prancūzišką „Marie Claire“ numerį su instrukcijomis, kaip gražiai nudegti ir apkirpti veislinius šunyčius. Skaito ir „Gucci mados namus“, bando paaiškinti man skirtumus tarp garsių vardų, klausia mėgstamiausių. Atsakau, kad labiau domiuosi tapyba, užginčija: mada taip pat yra menas, ir tą argumentą priimu. Visgi man įdomesnės padirbinių istorijos.

Santariškėse, echoskopijos kabinete, ant sienos kabo Pierre’o Auguste’o Renoiro reprodukcijos. Gyvenimo džiaugsmas, saulė, impresionizmas, baltai ir juodai apsirengę žmonės. Bet ne tie paveikslai, kur moterys nuogomis krūtimis. Po reprodukcijomis gulinčioms ištariama, kad ką nors rado arba ne; to laukiama susijaudinus, trankiai kalant širdžiai ir žvelgiant į Renoiro laimę. Vienas baisiausių dalykų rašant – susidūrimas su pačia savimi, suvokimas, kad anaiptol nesi normalybės etalonas, nors anksčiau to truputį vyleisi. Tarpgalaktinę katastrofą primenanti būsena, kai įsitikini, jog be mutuojančio egocentrizmo nieko nebus. Kai kuriems tai praeina lengvai, jie žaidžia ir smaginasi, kiti uždepresuoja ir ilgai gaivaliojasi. Savo tekstą irgi reikia mylėti, o taip retai kada atsitinka. Atvirai myli nebent nekompleksuoti. Juokauju, kad nekompleksuotas filologas yra beveik taip pat blogai kaip kompleksuotas aktorius. Klišės, būna visaip, bet ir klišėse yra gramas aukso.

Kryžiaus kelio stotys smūkso miške, veržiuosi ten lieti akvarelių, kol dar taip intensyviai žalia. Maitinuosi spalvomis, gydau jomis sielą. Matau mergaitę su pokemono kepure ant galvos – veikiausiai jie vis dar populiarūs. Galėčiau tiksliai įvardinti, kas man yra įkvėpimas: imi girdėti ritmą, jausti eilėdarą, kai dar nežinai, kas bus turinys. Tai struktūra, kuri neužpildyta, bet įvyks.

Greta bažnyčios – Jeruzalės kapinės, jose viskas išdėstyta taip, kaip ir turi būti pagal patriarchalinę tvarką: vyskupai arčiau šventoriaus, po vieną; vienuolės, tokios kaip Nijolė Sadūnaitė, – link pakraščių, kukliuose bendruose seserų kapuose. Viskam reikia laiko, laukimo, nuobodulio; net akvarelės neišdžiovinsi per penkias minutes. Balos ant popieriaus džiūva lėtai, ir jei piešei lauke, gali tekti ilgai sėdėti ant kelmo. Gebu piešti tik greitai, eskiziškai; nebeturiu laiko ilgam krapštymuisi. Spėju, kuo ilgiau dailininkas užtrunka prie paveikslo, tuo labiau jis tiki amžinybe.

Kai sapnuoju tai, ko niekada nebuvo, nes tai gali tik dar nutikti, – spalvingus regiono miestelius, jaukias mokyklas, nuostabius neydingus žmones, – pabudusi galvoju, kad galbūt tai ateities, ne praeities miražas. Ne užuomina apie pomirtinį gyvenimą, bet sąmonės signalas, kad ir po tavęs kai kas keisis, o kai kas išliks, kaip buvę. Gatvė, kurią ne taip jau lengva pervažiuoti dviračiu, atmelsta tikinčiųjų kojomis. Pakėlusi galvą netikiu savo akimis: Kalvarijų gatve važiuoja arklio traukiamas katafalkas, greičiausiai iš filmo. Už jo, pačiame procesijos priekyje, apimtas religinio įkarščio, žingsniuoja basas vyskupas.