LiteratūraEsė
Kraujas
Jei kas mane, vaiką, paklausdavo, kur dirba mano mama, galėdavau sužibėti kaip įdomi būtybė. Atrodžiau ypatinga pati sau. Dėl mamos profesijos ir darbovietės pažinojau ribą, kurios patyrimas buvo dovanotas toli gražu ne kiekvienam. Mačiau daug kraujo.
Dream-machine / sapnų mašina
Sapnų mašina atsiranda ten, kur kadaise gyvavo geismo mašina. Ne visai ten, visai ne ten. Geismas verčia sakyti „taip“, bet pasąmonėje yra ir negatyvus laukas, jis verčia žiūrėti į besišypsančiąją ir pasakyti jai „ne“.
Laikas yra penki šimtai draugų
Kvapams ir laikui lendant pro skyles, šią savaitę žinau tiek: kad meilė kaupiasi aplink širdį, kiti jausmai – aplink kepenis. Laikas slypi kvapuose iš praeities, apdulkėjusiose kasetėse ir rankų kauluose, kažkur po mirties. Kartais prasibrauna ir giliau, bet ten jį apglėbia nenumaldomas žemės slėgis.
Iš apstybės širdies
Prie krikščionybės, be kitų sunkiau permanomų dalykų, tave iš naujo patraukė suopratis, kad krikščionybė yra apstybės religija, iki pašaknių persmelkta meilei būdingo paradoksalumo: kuo daugiau duodi – tuo daugiau turi.
Duonos šventinimas
Sena močiutės maldaknygė tebedvelkia smilkalais, tarp lapų vietoj žymeklių – baltų nėrinių atraižos. Močiutė siūdavo bažnytinius rūbus, siuvinėdavo juos karoliukais ir blizgučiais. Iš jos parsiveždavau medžiagų atraižų savo lėlių suknelėms. Tėvo būgštavimas, kad tapsiu davatka kaip močiutė, nepasitvirtino. Bet išsaugojau visas jos maldaknyges ir rožančius.
Paklydę pasakoje: blakės, kapinių paminklai ir amžinai gyva Italija
Traukiniu riedame į Romos priemiesčius ieškoti protėvio kunigo kapo. Kadais prieš šimtą metų jis pabudo savo nedidukėje pirkioje Biržuose. Susikrovė mantą į rusvą odinį lagaminą, po pažastim pasikišo keletą poezijos knygų bei Bibliją juodais viršeliais ir išvyko į šventąją Romą.
Meilės ir seilės
Tu, meile, – tąsi seilė, besivelkanti paskui mane kaip gleivės paskui sraigę. Kiek prisimenu, tiek buvai užkibusi man ant ausies kriauklės, šnabždanti baisiausius žodžius ir velkanti mane į vietas, kur be Tavo paliepimo niekuo gyvu neičiau. Kiek siekia atmintis, tiek bandžiau Tave pamatyti, bet kadangi savo ausų nepamatysi, o ką jau kalbėti apie užausius, Tu – nematoma.
Pérėjimas
Internatai reikalingi tam, kad itin ankstyvame amžiuje menininkui būtų įrodyta, jog nėra prasmės keisti vietinių požiūrio. Ir galvoti verčiau ne apie juos, o apie tuos, kurie dar labiau nutolę geografiniais ir galaktiniais koncentrais. Apie mistinius žmones laisvajame pasaulyje, į kurį gal nė nenukeliausi, bet privalai tikėti juos esant tokiu pat būdu, kaip esi toli nuo namų. Metafizinė distancija, kuri svarbesnė už fizinę. O virš visko – metodas: komuna, nepriežiūra ir izoliacija. Nuostabu, bet tik chore paaiškėja, kad vieno žmogaus balsas yra svarbus.
Apie basas akis
Viktorijos Daujotytės bestselerio „Kai rašai, nebijai“, žinoma, nerecenzuosiu – ne mano nosiai. Ir kalbėsiu, manding, ne visai apie ją. Greičiau geidauju atsikratyti apsėdusių minčių, kurios niekaip nepalieka nei užvertus 710-ą puslapį, nei po gausių recenzijų, nei po iškilaus, sodraus ir itin gyvastingo įvertinimo Rašytojų sąjungoje.
Takelis į šviesą. Apie Danės Zajco poezijos rinktinę „Kalba iš žemės“
Apie slovėnų poetą Danę Zajcą pirmą kartą išgirdau dvyliktoje klasėje, filosofinės etikos vadovėlyje perskaičiusi jo eilėraštį „Tu sumokėsi už viską“. Taip sudomino, kad grįžusi namo į „Google“ paieškos sistemą suvedžiau poeto vardą.
